Verta perskaityti – Kalbėjimo(si) erčios: mažosios esė

 Verta perskaityti – Kalbėjimo(si) erčios: mažosios esė

Rūta ŠVEDIENĖ

Skaityk, kad neprarastum gyvenimo skonio. Vis pasitikrink. Rašyk, jei turi iš ko.

„Teksteliai, fragmentai, mažosios esė persmelkia mane – iš pradžių kaip gyvenimas sau, o paskui ir kaip noras pasidalyti su kitais. Juk jei kalbu, tai ir kalbuosi. Jei ir vos girdimai. Vis sukasi mintyse toks kasdienis sakinukas: „Ką tu sau galvoji.“ Ne klausimas. Ne visai ir priekaištas. Kas tas sau? Įvardis, ne įvardis, dalelytė, ne dalelytė? Tai ir tai. Bet ir dar kažkas. Redaktoriai taiso mano galvoti, geriau – manyti.

Sutinku. Bet juk ir toliau galvosiu, galvosiu, kad toje frazėje, jei tik ir kaip liekana, kaip nuojauta
glūdi galvojimas sau, savyje – lyg koks nuolatinis, nepertraukiamas minties darbas.
Prie susikaupusių užrašų, įrašų grįžau 2020 metų spalį – gilėjantis ruduo, intensyvėjanti pandemija, karantinas – gal ir ilgam. Lyg leidausi gilyn – ir į ankstesnius mąstymus. Dirbk ir būsi saugesnė. Dirbk, ką gali, pajėgi“, ‒ taip knygą pristato pati autorė Viktorija Daujotytė.

„Kartais pajuntu, kad man yra per daug to pasaulio, į kurį aš turiu reaguoti, kad norėčiau jau ir trauktis nuo kažko, bet vis tiek jaučiuosi, lyg būčiau kalbinama nuolat. Užtat ir toks pavadinimas – kalbėjimo arba kalbėjimosi erčios. Jaučiuosi įtraukta į pasaulį, o koks yra tas įtraukimas, nuo mano pasirengimo ar noro tai nepriklauso. Tai tiesiog lyg pasauliui, gyvenimui, kitiems – daiktams, gamtai – priklausytų iniciatyva, lyg jie būtų tie, kurie mane kalbina“, – sako V. Daujotytė.

Mažųjų esė knygoje labai svarbi tema yra kultūros ir kalbos likimas, kultūros vieta viešajame gyvenime.

„Be šitos šviesos tu liksi tamsoje, o tamsoje būnantis žmogus, reikėtų galvoti, yra ne tik vienišas, bet ir nelaimingas. Aš niekaip nenorėčiau to žmogaus sumenkinti ar pasakyti, kad tas, kurio kultūra nepasiekia ar kuriam jos nereikia, kaip nors nepriklauso gyvenimui.

Ne, jokiu būdu. Bet aš vis dėlto galvočiau, kad jis ne tik vienišas, bet ir nelaimingas, o kultūra mus, gyvenimo vienišumą patiriančius, vienaip ar kitaip nuskriaustus, liūdnus ir nelaimingus, išveda į savo šviesą, jeigu tik jaučiame, kur ta šviesa galėtų būti, kur tas žiburėlis galėtų mums sužibėti“, – knygos pristatyme sakė V. Daujotytė.

Pateikiame vieną knygos esė.

Kalbos ir kultūros paralelė

Neabejojame, kad turime aukštąją (elitinę) kultūrą.
Gal labiausiai jos ribos jaučiamos muzikoje: muzikos klasika, atliekama orkestrų, solistų, geri operos pastatymai reiškia ir aukštojo meno dalyvavimą nūdienoje. Arba autorinės dailės parodos. Bet masinė kultūra vis labiau spaudžia ir elitinę kūrybą, tiesiog į ją įsismelkia.
Gal labiausiai plaunamos elitinės ir masinės literatūros ribos.

Masinis skonis diktuoja tiražus, masiniai tiražai (bestseleriai) ima pretenduoti į svarbiausias pozicijas. Toną duoda masinė produkcija. Kol elitinis menas  yra stiprus, jo įtaka tarsi sklinda žemyn, veikia mėgėjišką, masinę, tik siužetu pasikliaujančią lektūrą. Dabar vertės skalė vis mažiau veiksni ir vis mažiau jaučiama. Viskas tarsi išsilygina. Ant tos pačios lentynos (ir bendresne prasme) ir literatūros, kuriai sukurti reikia intelektinės ir emocinės patirties, kalbos jausmo (ir dar kažko), ir erzaciniai, simuliakriniai tekstai. Ir čia apie meilę, ir čia.

Tiesa, erzaciniuose nerasime gamtos, gamtos siužetai tokie pas sunkūs kaip ir mąstymo.
Gamtai erzackūryba nebegaišta laiko.

Galbūt kaip tik iš tikros ir erzacinės literatūros „suartėjimo“ galima suvokti ir kalbos, labiau kalbos kaip kalbėjimo(si) padėtį ‒ elitinė lietuvių kalba niekad nebuvo taip sustiprėjusi, išsikristalizavusi kaip didžiosios, milijoninio vartojimo kalbos. Tad žemesnieji kalbos lygmenys (ir tai, ką vadiname kasdiene, šnekamąja kalba), nekontroliuojami aukštesniųjų, vis labiau banalėja, vis labiau persmelkiami svetimybių, techninių trumpinių ir santrumpų.

Net akademinė bendruomenė nejaučia prestižo kalbėti gera, švaria lietuvių kalba. Ką jau kabėti apie politinę aukštuomenę.

„Tyto alba“ yra išleidusi tris panašaus pobūdžio V. Daujotytės knygas: „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), „Lašas poezijos“ (2013), „Už brūkšnio“ (2015). „Kalbėjimo(si) erčios“ – ketvirta. Savotiška tetralogija.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų
bei straipsnių autorė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video