Įžvalgos: Zaidas ir Nobelio premija
Kai sužinojau, kad BLM judėjimas, neva kovojantis už juodaodžių teises, yra nominuotas Nobelio premijai, iš netikėtumo net atsisėdau ten, kur buvau stovėjusi. Kaip taip gali būti? Juk šis judėjimas visą praėjusią vasarą siaubė Ameriką, degino niekuo dėtų žmonių verslus, namus ir automobilius ir pridarė tiems žmonėms maždaug milijardą dolerių nuostolių (tokia bendra draudiminių ieškinių suma).
Bet atsisėdusi, turbūt, per ilgai sėdėjau, mat visai netikėtai nugrimzdau į labai senų laikų prisiminimus.
1985-ieji. St. Peterburgas (tuometinis Leningradas)… Užsuku į Nevos prospekte įsikūrusią sovietmečio valgyklą. Gal valandą atstovėjusi eilėje, pagaliau gaunu teisę nusipirkti lėkštę barščių sriubos ir troškintais kopūstais apkamšytą kotletą.
Nusinešu visą šį „grobį“ prie laisvo staliuko ir leidžiuosi į kitą kelionę – mat dar reikia nusipirkti ir pomidorų sulčių, kurias pardavinėja jau kita rubuilė pardavėja. Grįžtu su sultimis prie savojo kotleto ir barščių. Ir… o siaube… pamatau, kad mano barščius įsijuosęs jau srebia kažkoks juodaodis mačo.
Situacija reikalauja greitų sprendimų. Galvoje vienas po kito sukasi galimi jų variantai:
„Gal naudoti fizinę jėgą ir atsiimti tai, kas priklauso man ir tik man?… Oi ne… Juodaodžio mačo raumenų masė ir kaulų tankis bent 10 kartų didesni už manuosius, todėl šis variantas netinka… O gal į tokį įžūlumą atsakyti dar didesniu įžūlumu? Bet tada kaip???“.
Vis tik pasirenku patį švelniausią variantą iš visų galimų: ramiai atsisėdu prieš tą juodaodį mačo, pavadinkime jį Zaidu, prisitraukiu prie savęs dar visiškai „sveiką“ kotletą ir, nuodydama Zaido barščius moteriškai piktu žvilgsniu, pradedu jį taršyti. Ta prasme, taršyti kotletą, bet, ginkdie, ne Zaidą.
Ir kai tik taip sunkiai išsikovotas kotletas atsiduria mano nuo pykčio sutrauktame pilve, ramiau atsikvepiu ir švelniai nukreipiu žvilgsnį link gretimo staliuko. Ir, o varge, o siaube, o mama mia!!!!! Pasirodo, ant to gretimo staliuko ramiai savo šeimininkės, t.y. manęs, laukia ir barščiai, ir kotletas…
Na, taip, tokios buvo tos sovietmečio valgyklos: vienodi staliukai, vienodi kotletai, vienodi kopūstai, vienodi barščiai. Net barščiuose plaukiojantys lauro lapai – ir tie vienodi.
[quote author=“J. Blažytė“]Jeigu šiuo metu ta mergina turėtų Zaido telefono numerį, ji būtinai jam paskambintų. Ir paprašytų kartu atsistoti į eilę prie Nobelio taikos premijos. Nes mergina tikrai galvoja, kad ji kartu su Zaidu tos premijos nusipelnė. Už tai, kad kažkada tiesiog bendravo taip, kaip mokėjo bendrauti.[/quote]
Ir jei koks nors romanų rašytojas būtų aprašinėjęs visą šią situaciją, tai viena iš jo kūrinio citatų būtų buvusi maždaug tokia: „1985-aisiais sovietmečio laikų valgykloje tą akimirką prie staliuko sėdėjo du spalvoti žmonės: vienas buvo juodas, o kita – raudona. Ir ta, kuri buvo raudona, dar plius papildomai spinduliavo visais burokėlio–pomidoro–ridikėlio spalvų atspalviais.“
Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad veiksmas vyko 1985-aisiais. Jeigu jis būtų vykęs dabar, tai būčiau mažų mažiausiai gavusi kokį nors teisinį ieškinį už juodaodžių diskriminaciją. Kažin kiek tokiu atveju, vardan teisingumo atstatymo, turėtų būti sudeginta automobilių? O kaip gi – juk baltaodė moteris taip įžūliai suvalgė juodaodžio vyro kotletą…
Tačiau tada buvo 1985-ieji. Ir tada, situacijai išaiškėjus, nuo mano ir Zaido skardaus juoko toje sovietmečio valgykloje vienu metu nuo stalų kilnojosi visi ant jų buvę kotletai su visais juos palydinčiais kopūstais.
Tokią netikėtą pažintį su Zaidu pratęsėme išėję pasivaikščioti po Nevos prospektą. Bet ir čia mano rasinis įžūlumas nesibaigė. Atsimenu, uždaviau Zaidui klausimą: „Kaip tu susitvarkai su tuo varnų lizdu, kuris susuktas ant tavo galvos?“. Klausimas buvo nukreiptas į ypač garbanotus Zaido plaukus. Tada Zaidas ramiai įkišo galvą į Nevos prospekte čiurlenantį fontaną ir parodė, kaip reikia tvarkytis su tokiomis afrikietiškomis šukuosenomis.
Vėliau Zaido paklausiau, kiek bičių įkando į jo lūpas, kad tos lūpos liko tokios storos ir išpūstos. Zaidas vėlgi taip pat ramiai atsakė: „Lūpos ištino pačios, nes labai nori pabučiuoti vieną merginą iš Lietuvos.“
Dar, atsimenu, juokavau, kad Zaidas turėtų labai atsargiai vaikščioti naktį, nes dėl savo juodumo jis yra nematomas praeiviams. Tada Zaidas man atkirto, kad ir pati turėčiau būti atsargi ir stengtis niekada neįkristi į varškės katilą – mat esu tokia balta, kad tame katile manęs niekas nerastų ir niekas iš jo neištrauktų.
Jei tokius klausimus Zaidui būčiau uždavinėjusi ne 1985-aiasiais, o šiais visuotinių kovų prieš rasizmą laikais, tai, be abejonės, būčiau užversta ieškiniais dėl rasinio įžeidinėjimo. Bet tada buvo tada. Tada buvo kitaip….
Beje, Zaidas taip ir nespėjo pabučiuoti tos merginos iš Lietuvos. Nes mergina tą patį vakarą sėdo į traukinį ir išdardėjo tėvynės link. Mergina taip pat nesutiko su Zaidu apsikeisti kontaktais. Ir be reikalo. Nes jeigu šiuo metu ta mergina turėtų Zaido telefono numerį, ji būtinai jam paskambintų. Ir paprašytų kartu atsistoti į eilę prie Nobelio taikos premijos. Nes mergina tikrai galvoja, kad ji kartu su Zaidu tos premijos nusipelnė. Už tai, kad kažkada tiesiog bendravo taip, kaip mokėjo bendrauti.
Nuoširdžiai, nesuvaidintai, kartais gal net įžūliai, be jokių rašytinių instrukcijų ar parodomųjų vertybių. Ir už tai, kad vardan tokio bendravimo BLM aktyvistams neprireikė sudeginti nė vieno pastato ir nė vienos mašinos.
