Įžvalgos: Neleiskite kiaulių į bažnyčią
Liaudies patarlė sako: „Neleisk kiaulės į bažnyčią, nes užlips ant altoriaus“. Panašu, kad pati bažnyčia šios patarlės nepaklausė, todėl dabar turi tai, ką turi. Tokią išvadą pasidariau pati sau, pamačiusi kokią dvasininkus žeminančią karikatūrą išplatino Žmogaus Teisių komiteto pirmininkas profesionaliu gėjumi save vadinantis T. V. Raskevičius (neviešinsiu šios karikatūros, kad netrščiau žiniasklaidos).
Grįžtu į istoriją. Maždaug 1990–1993-ieji metai. Tuomet stipri ideologinė kova vyko ne tik tarp dviejų partijų (kairiosios ir dešiniosios), bet ir tarp bažnyčiai tarnaujančių dvasininkų. Didžioji dauguma dvasininkų tuomet palaikė dešiniuosius, t.y. konservatorius.
Atsimenu, tais laikais prieš rinkimus į bažnyčią net nebuvo ko eiti – mat per kiekvieną pamokslą iš kunigų lūpų liejosi raginimai balsuoti už konservatorių partiją. O ir pati partija „bobutėms“ aiškindavo, kad reikia daryti taip, kaip liepia kunigėlis. Tuomet bažnyčia konservatoriams buvo ypač reikalinga.
Tačiau a. a. Tėvas Stanislovas tuo metu atvirkščiai nei didžioji dauguma Lietuvos dvasininkų, labiau palaikė kairiuosius, nes nemėgo konservatorių dėl jų nuolatos skleidžiamos neapykantos kitaminčiams. Ir to neslėpė. Todėl bažnyčios bendruomenėje nuolatos vykdavo nesutarimai.
Ir štai bažnyčios bendruomenė 1993 m. rugsėjo 29 dieną laikraštyje „Lietuvos aidas“ išplatina pareiškimą, kuriame guodžiasi, kad ją skaudina Tėvo Stanislovo pasisakymai. Pareiškimą pasirašo šimtai Lietuvos dvasininkų.
Pagrindinis pareiškimo akcentas – pranešti tautai, kokia gera yra konservatorių partija ir kaip neteisingai Tėvas Stanislovas tą partiją kritikuoja.
Vienas iš pareiškimo punktų skamba taip:
Jis (Tėvas Stanislovas – aut. past.) piktinasi, kad dešinieji politikai, vakar degę meile Tėvynei, šiandien pilni fanatiškos neapykantos. Bet nepasako, kokie dešinieji, kur ir kam pareiškė neapykantą“.
Taigi, dar 1993 metais dvasininkai nematė, kad jų liaupsinama konservatorių partija drabstosi neapykanta. Tuo tarpu a. a. Tėvas Stanislovas matė. Tačiau, praėjus beveik 30 metų, teko praregėti ir tiems, kurie viso to neapykantos srauto nenorėjo matyti.
Mat kai bažnyčios bendruomenė ir Vyskupų konferencija nepritarė prieštaringai vertinamai Stambulo konvencijai, valdančioji konservatorių partija ir tiesiogiai, ir per savo ištikimų „trolių“ tinklą su visais patyčių ir agresijos atributais nusišluostė į bažnyčią kojas, liepdama jai nesikišti kur nereikia.
Na, jeigu bažnyčia „nesusiprato“ skleisti bobutėms propagandos apie Stambulo konvenciją, vadinasi, ji turi būti išmesta iš valstybės gyvenimo. Nesvarbu, kad tikinčiųjų bažnyčios mokymu yra ganėtinai daugiau, nei tikinčiųjų konservatorių ir liberalų stumiamomis „stambuliškomis“ vertybėmis.
Na, o tikra vyšnia ant patyčių torto tapo ŽT komiteto pirmininko, o kartu ir konservatorių partijos „apendicito“ T. V. Raskevičiaus išplatinta vulgari karikatūra, niekinanti dvasininko įvaizdį.
Istorijos moralas: neleiskime kiaulių į bažnyčią. Arba: nemėtykime perlų kiaulėms. Arba: gerais norais kelias į pragarą grįstas.
(Šaltinis: knyga „Tėvas Stanislovas mažutėlių tarnas“, psl. 79)
