Vairuotoją nušovė vaikų akivaizdoje

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos

Nors ukrainiečių kovos su agresoriais vyksta šešiuose šalies Rytų ir Pietų regionuose, šio karo likimą turėtų nuspręsti mūšiai Donbase. Šiame regione yra gausu požemiuose glūdinčios anglies, aukso, deimantų, urano ir daugybės kitų brangių bei retų metalų. Jų išgavimas užtikrintų klestėjimą Ukrainai bei solidų iždo papildymą Rusijai. Apie tai, kodėl Rusijai 2014 metais pavyko atplėšti dalį Donecko regiono ir kokios problemos iškiltų jį ukrainiečiams atsikovojus, paklausiau trijų vietos gyventojų – teisininkų Igorio Kuzmenkos bei Irinos Liash ir skaičiavimo mašinų technologės Lenos Komarenkos.

„Kai aš girdžiu kalbant, jog 2014 metų įvykiai buvo spontaniškas Donecko ir Luhansko regiono rusakalbių sukilimas, mane ima siutas, nes buvau tų įvykių liudininkas ir pažinojau dalį „sukilimo“ aktyvistų“, – teigia penkiasdešimtmetis I. Kuzmenka.

Šiuo metu vyriškis eina Charkovo regiono Cirkunų apylinkės karo komendanto pavaduotojo pareigas, o prieš 2014 metus jis dirbo Donecko srities Gorlivkos miesto prokuratūroje. I. Kuzmenko atmintin visam gyvenimui įsirėžė diena, kai vos liko gyvi su šeima bėgdami iš šio miesto.

„Maištą surežisavo ir vadovavo grupė Maskvos saugumiečių, kurie, norėdami pritraukti kovotojus,  leido šiems plėšti ukrainietiškus bankus ir įmones bei dalijo ginklus, todėl į maištininkų gretas plūstelėjo tiek mafijozai, tiek bedarbiai. Sužinojęs, kad maištininkai šaudo Ukrainai lojalius žmones bei tuos, kas nenori atiduoti mašinų ar pinigų, nusprendžiau iš čia kuo greičiau sprukti“, – pasakojo vyriškis.

I. Kuzmenka liepė žmonai paimti iš mokyklos sūnų bei dukrą ir išvažiuoti. Patikros punkte jie visi pamatė, kaip buvo nušautas priekyje važiavusios mašinos vairuotojas. I. Kuzmenka iš išgąsčio verkiančiai žmonai telefonu liepė pradaryti užtemdytus mašinos langus, kad „žalieji žmogeliukai“ pamatytų vaikus.

Po pusvalandžio per kitoje vietoje esančią patikrą visi keturi sėkmingai ištrūko iš Gorlivkos, nors I. Kuzmenka vienu metu manė, kad bus sušaudytas. Mat sukilėliai mėgo atiminėti visureigius, o šiuo važiavo ir jie.

Dokumentus paėmę žaliūkai įdėmiai žiūrėjo tiek juos, tiek į automobilyje esančius vaikus. Grąžinęs popierius kariškis pareiškė: „Manyk, kad tau šiandien pasisekė“. 

I. Kuzmenkos nuomone, kai 1990 metais nuo TSRS panoro atsiskirti Baltijos valstybės ir jų pavyzdžiu kitos buvusios respublikos, Maskva ėmė kurti planus, kaip sužlugdyti procesą. Po to, kai Vakarai tinkamai nesureagavo į 2008 metais Kremliaus surengtą Gruzijos užpuolimą ir Osetijos bei Abchazijos atplėšimą, Kremlius nusprendė tai pakartoti Ukrainoje.

Jos užpuolimui buvo ruoštasi daug metų į svarbias pareigas infiltruojant savus agentus. I. Kuzmenka priminė, jog Gorlivkos „sukilimui“ vadovavo merijos komunalinio skyriaus viršininkas Igoris Bezleras, kuris, pasirodo, buvo FSB karininkas. Minėtas saugumietis sužinojo visą informaciją apie įmones ir gyventojus, o tai palengvino maištininkų veiklą.

I. Kuzmenkos nuomone, Maskvai maištas Donbase 2014 metais pavyko dėl kelių priežasčių. Viena iš jų ta, kad į Donbasą dirbti buvo sukviesti žmonės iš kitų SSSR respublikų ir ukrainiečių ten liko mažuma.

Siekdama vystyti Donbasą, Maskva jį ypač gerai aprūpindavo maistu, buities prekėmis, o atvykę darbininkai greitai gaudavo butus. Be to, sovietmečiu buvo steigiamos beveik išimtinai rusiškos mokyklos, o ukrainiečių kalba dirbtinai naikinama.

Todėl, kai Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais kilo protestai prieš tai, kad prezidentas Viktoras Janukovyčius nori šalį suartinti ne su ES, o su Rusija, Donecke ėmė vykti paramos V. Janukovičiui mitingai. Iš Rusijos atsiųstiems saugumiečiams sukelti maištą Donecke palengvino ir tai, jog nuvertus V. Janukovičių policijai buvo nurodyta nenaudoti prievartos prieš demonstrantus.

Toks įsakymas buvo duotas siekiant numalšinti tautos pyktį ant policininkų, kurie sušaudė daugiau kaip šimtą demonstrantų Kijevo Maidane. Donecko bei Luhansko regiono miestuose keliasdešimties Rusijos saugumiečių grupelės sugebėjo užimti administracijos bei policijos pastatus, mat „demonstrantams“ bijota pasipriešinti.

„Maištą“ palengvino ir tai, jog dalis policininkų simpatizavo Rusijai, o vėliau prisijungė prie jo. „Matėm, jog į pirmas demonstracijas autobusais buvo atvežami žmonės iš Rusijos, o juos palaikė daugiausia pensininkai, kurie idealizavo SSSR laikus ir tikėjo saugumiečių pažadais, kad vėl nemokamai bus duodami butai, maistas taps pigus, o pensijos kelis kartus padidės“, – pasakojo I. Kuzmenka.

Nors Rusijos saugumiečiams demonstracijas pavyko surengti įvairiuose Donecko miestuose, pirmas ginkluotas valdžios perėmimas įvyko Slovianske, antras Gorlivkoje, ir tik po to Donecke.

„Nuo Sloviansko ginkluotą sukilimą Maskva, manau, pradėjo dėl simbolinių ideologinių priežasčių – mat miesto pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „slavai“, o Gorlivką, ketvirtą pagal dydį regiono miestą, užėmė dėl logistikos, mat čia susikerta svarbūs geležinkelių bei dujotiekių ir naftotiekių keliai“, – svarstė I. Kuzmenka.

Miestų užėmimams Gorlivkoje ir Slovianske vadovavo Rusijos FSB karininkai I. Bezleras bei Igoris Strelkovas. Pastarasis pagalbon pasitelkė Rusijos desantininkų pulką pavadinimu „Kupianka-1“.

Supratęs, kad prisidengdama taikiomis demonstracijomis Maskva siekia atplėšti Ukrainos žemes, Kijevas įsakė kariuomenei jas atsiimti. Tačiau atkovoti pavyko tik dalį teritorijos, o mūšiai nuo 2014 metų užsitęsė iki pat 2022, kai Kremlius nusprendė nebeslėpti savo gudrybių ir vasario 24 d. atvirai užpuolė Ukrainą.

Sugriovimų simbolis – Marjinka

„Ne Mariupolis, bet Marjinka yra labiausiai subombarduotas Ukrainos miestas šiame kare, Mariupolyje labiausiai nukentėjo tas mikrorajonas, kuriame yra „Azovstal“ gamykla, o Marjinka visa yra nušluota nuo žemės paviršiaus“, – taip pareiškė I. Liash.

Lyginti šių miestų sugriovimus dėl skirtingų jų dydžių nėra lengva, mat iki karo Mariupolyje gyveno pusė milijono, o Marjinkoje tik 10 tūkstančių žmonių.

I. Liash bei jos tėvams sugriovimai Marjinkoje yra labai skaudūs, mat jie visi iki karo tame miestelyje dirbo, o teisininkė iki skyrybų jame dešimt metų gyveno. Mūšiai miestelio griuvėsiuose, panašiai, kaip Bachmute, vyksta ir dabar, nors priešas jau yra užėmęs tris ketvirtadalius Marjinkos teritorijos.

I. Liash tėvai ten iki karo dirbo Ukrainos pašte, o pati Irina teisininke merijoje bei keliose privačiose firmose. Šeima gyveno gretimame Krasnogorivkos miestelyje, kur kilus 2014 metų mūšiams I. Liach šeima tapo pagrindiniais ukrainietiškumo skleidėjais.

„Mano mama prisiminė, kaip ją vaikystėje už tai, kad atėjusi į pirmą klasę kalbėjo ukrainietiškai mokytoja išjuokė ir nurodė liautis šnekėti „veršių kalba“, tad 2014 metais apsisprendėme, kad nebenuolaidžiausime gatvės kaimynams ir kalbėsime ukrainietiškai bei dėvėsime tautinius rūbus“, – pasakojo moteris.

Teisininkė savo tėvų namuose pasiūlė rengti antrokams pamokas, kad dukrai Marinai vėliau nereikėtų dvejus metus toje pačioje klasėje mokytis. Iš 35 mokinių tik šeši ėjo į pamokas, kiti vaikai su tėvais buvo pabėgę.

Pamokoms persikėlus į mokyklą I. Liash dukra buvo vienintelė, nepriklausomybės dieną apsivilkusi tautiškais siuviniais papuoštą palaidinę. Teisininkės šeima už demonstruojamą patriotizmą ne kartą gavo anoniminių grasinimų susidoroti, buvo pravardžiuojama išverstaskūriais. Todėl pernai Rusijai įsiveržus į Ukrainą, kariškiai liepė I. Liach su šeima skubiai evakuotis, nes bijojo, kad Kremliaus šalininkai gali keršyti.

Krasnogorivkoje 2014 metais užvirė tokie dideli mūšiai, jog iš 16 buvo likę vos trys tūkstančiai gyventojų. 2017 metais kovos aprimo ir gyventojų padaugėjo iki vienuolikos tūkstančių, o 2022 metais miestui vėl atsidūrus fronto linijoje jame dabar liko apie tūkstantį žmonių.

„2014 metais buvo informacinis chaosas, mes nesupratome, kas vyksta. Po Maidano revoliucijos Kijeve Rusija be kovos užėmė Krymą. Vėliau išgirdome, kad už šimto kilometrų esančiame Slavianske prasidėjo rusakalbių demonstracijos ir protestuotojai užėmė miestą bei patraukė į mūsų pašonėje esantį Donecką“, – pasakojo I. Liash. Moteris teigia greitai supratusi, jog tariami stichiniai rusakalbių protestai yra gerai Maskvos suplanuoti.

Tada ją labiausiai sukrėtė į Krasnogorivką atvykusių „sukilėlių“ nurodymas nebekalbėti ir nedainuoti ukrainietiškai. „Dukrelė Marina, pamačiusi, jog senelė verkia, sužinojusi, kad nebegalės kalbėti ukrainietiškai, nupiršė Ukrainos vėliavą ir pasakė, kad mes namuose vis vien taip šnekėsim“, – prisimena I. Liash.

Į miestelį tada kartu su „sukilėliais“ atvyko ir čečėnai kariai, o meras ne tik prisiekė Rusijai, bet ir netrukus, kai Krasnogorivką atsikovojo ukrainiečiai, iš minosvaidžio šaudė į miestą, o Rusijos TV jį rodė, kaip didelį patriotą.

„Mes be elektros gyvenome trejus metus, o daugiabučiuose nebuvo šildymo ir vandens, nes jis buvo tiekiamas iš Donecko, o šis Ukrainos kontroliuojamoms gyvenvietėms jo nebedavė“, – prisiminė I. Liach.

Dujų ir geriamojo vandens fronto zonoje atsidūrusioje Krasnogorivkoje bei Marjinkoje nebuvo devynerius pastaruosius metus, o apšaudymus žmonės kentė kas kelias savaites ar mėnesius nuolat.

„Rusija Donecką labai įtvirtino, jį Ukrainos kariuomenei nebus lengva atgauti, tačiau ne mažiau sunku bus lojaliais paversti ir vietos gyventojus, kurių čia net devyniasdešimt procentų remia Maskvą, o ne Kijevą“, – teigia I. Liach.

Moters teigimu, net mokytojai ir merijos darbuotojai vien žodžiais remia Kijevą, o tikrumoje laukia Kremliaus pergalės. Rusijos artilerijai šaudant į Krasnogorivką, teisininkės kaimynas džiaugiasi ir sako: „Mūsiškiai duoda garo“.

Donecko gatvėse neliko vyrų

„Aš gimiau Severodonecke, bet po to, kai Donecke baigiau politechnikos institutą, jame ir pasilikau gyventi, ten sukūriau šeimą“, – pasakojo viename Kijevo viešbutyje kambarių tvarkytoja dirbanti L. Komarenka.

Moteris iš Donecko išvyko tik pereitą vasarą, tad sakė gerai žinanti, kaip miestas gyveno per devynerius nepaskelbto karo metus.

„Iš 1,1 milijono gyventojų Donecke liko apie du trečdalius žmonių, o gatvėse kartais galima buvo sutikti vien moteris ir pensininkus, nes visi vyrai buvo jėga paimti į kariuomenę ir pasiųsti į frontą kovoti prieš Ukrainą“, – pasakojo L. Komarenka.

Karinio komisariato darbuotojai vaikščiojo po darbovietes ir visus vyrus iki šešiasdešimties metų iš karto išveždavo į frontą. Dėl to kildavo kuriozinių situacijų, nes nebelikdavo vairuotojų pristatyti į parduotuves maisto ir šiose nieko nebuvo galima nusipirkti.

2014 metais mieste esą buvo baisus chaosas ir savivalė, ginkluoti vyrai darė, ką norėjo, bankai buvo išplėšti ir neveikė. Vėliau gyvenimas sunormalėjo, tačiau išliko sudėtingas.

Kadangi Doneckas yra ties fronto linija ir iš jo yra apšaudomos ukrainiečių pozicijos, ukrainiečiai savo ruožtu šaudo į Donecką ir mieste 9 metus galioja komendanto valanda, o civiliai irgi žūva“, – pasakojo moteris.

Susirgus vyrui ir norėdama uždirbti pinigų L. Komarenka vyko dirbti vaikų aukle ne tik į Vokietiją ir Austriją, bet ir į Rusijos miestą Rostovą.

„Aš Rostove neslėpdavau, kad esu ukrainietė. Prieš 9 metus rusai užjausdavo, sakydavo, kaip gaila, kad mūsų slavų tautos pykstasi, tačiau vėliau, paveikti Maskvos propagandos, ėmė sakyti, kad ukrainiečiai yra fašistai ir nėra ko jų gailėtis“, – teigia L. Komarenka.

Į Ukrainą moteris persikėlė tik pernai, kai palaidojo ligotą mamą, kuri nenorėjo niekur vykti.

„Donecke liko mano butas, norėčiau, kad Ukraina atgautų miestą, žmonės ten nėra blogi, tik labai jau apkvailinti rusiškos propagandos ir yra įsitikinę, kad Ukrainoje jie gyventų blogiau, būtų diskriminuojami, nors tikrumoje tai Rusija yra autoritarinė bei vargingesnė valstybė“.