Vaikų dienos šventė Ukrainoje ne visiems bus linksma

 Vaikų dienos šventė Ukrainoje ne visiems bus linksma

Savanoriai Odesoje linksmina pabėgėlių vaikus, tačiau ne visi vaikai nori žaisti, jie neatsikrato traumų./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Odesos ir Kišiniovo

Šį šeštadienį, birželio 4-ąją, Lietuvoje bus minima ir Tarptautinė diena be agresijos prieš vaikus. Tądien tėveliai kartu seneliais ves linksmus mažylius į žaidimų aikšteles, parkus, pirks saldumynus. Tai bus džiugi šeimos šventė.

Rusijos agresiją patiriančioje Ukrainoje šią dieną daugybei vaikų teks praleisti be tėčių. Mat šie kariauja fronte, budi apkasuose ar blockpostuose, gydosi sužeidimus ligoninėse.

Daliai vaikų ši diena bus gal net labiau liūdesio ir ašarų, o ne linksmybių diena, nes jie kartu su mamomis prisimins kare žuvusį tėtį. Ukrainos vyriausybė nutyli tikslų kovose žuvusių gynėjų kiekį, tačiau pagal neoficialią informaciją šiuo metu Donbaso regione vykstančiuose įnirtinguose mūšiuose kasdien žūva apie šimtą karių, o du šimtai patiria neįgalumą lemiančius sužeidimus.

Apie trečdalį ukrainiečių šeimų šiuo metu yra palikę savo namus – pabėgo nuo artėjančio fronto į saugesnius šalies regionus arba į užsienį. Užsienin išvyko apie penkis milijonus ukrainiečių, kurių dauguma yra vienišos mamos su vaikais, mat vyrai nuo 18 iki 60 metų neišleidžiami, jie privalės ginti tėvynę.

Pamenu vaizdus, regėtus pirmą karo savaitę Lenkijos mieste Peremyšlyje, kurį tada užplūdo neregėtas skaičius pabėgėlių. Tokiam jų kiekiui buvo nepasiruošusios nei Ukrainos, nei Lenkijos tarnybos, ir mamos su mažais vaikais pasienyje privalėjo stovėti net po kelias paras šaltyje.

Savanoriai Odesoje linksmina pabėgėlių vaikus, tačiau ne visi vaikai nori žaisti, jie neatsikrato traumų./Eldorado Butrimo nuotr.

Mamos eilėje stovėjo išsigandusiomis, pavargusiomis ir rūpesčių pilnomis akimis. Susikrimtę, surimtėję atrodė ir paaugliai, o tik mažyliai linksmai čiauškėjo ir žaidė su savanorių padovanotomis lėlėmis bei mašinėlėmis.

Mažyliai nesuprato, o mamos turbūt ir nenorėjo jų gąsdinti pasakodamos apie tėčiams bei šaliai iškilusį pavojų, apie neramią nežinią emigracijoje.

Panašius susikrimtusių mamų bei vaikų ir juos išlydinčių tėčių vaizdus vėliau teko matyti Lvovo, Kijevo, Charkovo, Odesos geležinkelio stotyse.

Charkove sukrėtė apsilankymas raketos apgriauto namo kieme.

Raketa atskriejo į mokyklos stadiono pakraštį ir, sprogusi ore, apgriovė gretimą keturių aukštų namą. Kartu ji sudegino penkis šalia stovėjusius automobilius ir išdaužė visus mokyklos langus.

Kadangi raketa atskriejo šeštą ryto, kieme nebuvo žmonių ir niekas nežuvo. Tačiau sprogimas taip išgąsdino labiausiai apgriautame bute buvusius du vaikus, jog penkerių metų berniukas visą mėnesį nenustoja mikčioti, o metais vyresnė sesutė nevalingai pradėjo šlapintis į kelnaites.

Per karą Ukrainoje jau žuvo beveik trys šimtai vaikų, keleriopai daugiau yra sužeistų. Dar daugiau vaikų išgyvena psichines traumas, nuo kurių dalis galimai neišgis visą gyvenimą.

Vaikų vežimėliai Lvovo senamiestyje simbolizavo mirusius kare vaikus./Eldorado Butrimo nuotr.

Pamenu apsilankymą „Studentų“ požeminėje metro stotyje Charkovo mikrorajone Saltovkoje, kuriame dar žiemą gyveno 400 tūkst. žmonių. Šį arčiausiai fronto linijos esantį, vos trisdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusį mikrorajoną įsiveržėliai karo pradžioje ėmė bombarduoti dieną ir naktį.

Persigandę žmonės išlėkė traukiniais ir mašinomis kitur, tačiau dalis neturėjo kur bėgti ar nesugebėjo, ir apsigyveno metro stotyse. Siekdama, kad vaikai negalvotų apie karo baisumus, viena pensininkė pedagogė sugalvojo jiems įrengti žaidimų kampelį, kad primirštų patirtus baisumus ir mažiau galvotų apie karą.

Maistą ir vaistus čia atvežantys savanoriai atgabeno ir knygučių, žaislų, plastilino, dažų, flomasterių, popieriaus. Pedagogė aplinkinių, kartu ir žurnalistų, prašo neklausinėti vaikų apie karą ir tai, ką jie matė, girdėjo, nes siekia, kad šie mažiau galvotų apie sprogimus, kad nekrūpčiotų naktimis nuo prisiminimų.

Per piešimo valandėles pedagogė prašė vaikų piešti tik kažką gražaus, spalvingo. Bet du berniukai ir viena mergaitė to nebesugebėjo, visuose jų piešinukuose vyravo tamsios spalvos, iš popieriaus lapų persidavė nerimas, šaltumas.

Metro Charkove su tėvais tris mėnesius gyvenantys vaikai lauko žaidimus yra pamiršę./Eldorado Butrimo nuotr.

Labiausiai nerimastingus piešinius piešė berniukas vardu Kolia. Pedagogė man prasitarė, kad jo tėtis su priešu kovoja fronte, o šeima su juo nebeturi ryšio jau dešimt dienų, dėl ko sūnus labai nerimauja.

Berniukas nerimavo ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, kuri sprogimų išsigandusi pabėgo ir visą mėnesį nepavyksta jos prisišaukti metro apylinkėse.

Pedagogė spėjo, kad dalis vaikų į normalų gyvenimą po karo sugrįš greitai, tačiau daliai reikės labai daug laiko pamiršti išgyventus sukrėtimus, o galimai traumų jie iki galo niekada neišsigydys.

Vaikai yra vaikai, tai, kas suaugusiems neatrodo didelė problema, vaikams tai gali tapti nepakeliamu skausmu. Taip buvo ir kitai metro gyvenančiai vienuolikametei mergaitei vardu Soniai, kuri išgyveno depresiją dėl susirgusio katino Bubliko.

Tragedija įvyko tada, kai Sonia su mama Bubliką išvedė iš metro trumpam į lauką pasivaikščioti, ir netoliese sprogo bomba. Kačiukas sprogimo taip išsigando, kad jį ištiko infarktas. Veterinarai dvi dienas bandė išgelbėti jo gyvybę.

Ir jiems pavyko. Bublikas pasveiko, o Sonia vėl tapo linksma, nustojo verkti ir ėmė žaisti su kitais vaikais.

Užtat geros pabaigos neturi kita mano išgirsta istorija Kišiniove. Čia teko susipažinti su verslininko šeima, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, metė visus darbus ir puolė padėti pabėgėliams.

Automobiliu iš Chersono į Moldaviją laimingai išvežti vaikai nežino, kad kitiems pabėgėliams padėjęs jų tėtis žuvo./Eldorado Butrimo nuotr.

Šiuos priglaudė ne tik savo namuose, bet ir turimose dviejose sporto salėse įrengė nakvynės namus. Verslininką nepaprastai sukrėtė vaikų, išgirdusių gatve pravažiuojančios greitosios pagalbos mašinos sireną, elgesys.

Dauguma ukrainiečių vaikų, išgirdę tokį signalą, puldavo slėptis po lova, nes Ukrainoje buvo pripratę, jog per pavojaus pranešimą būtina slėptis. Atvykę į Moldovą vaikai nesugebėjo tokio įpročio atsikratyti, nors jiems ir buvo sakoma, kad Moldovoje karo nėra ir jiems negresia joks pavojus.

Dar labiau verslininkų šeimą sukrėtė žinia iš Chersono. Paaiškėjo, kad žuvo jų namuose gyvenusių keturių vaikų tėtis.

Minėtas vyriškis buvo pasiturintis verslininkas, Rusijos pilietis, vedęs ukrainietę ir laimingai su ja bei 4 vaikais gyvenęs Chersone. Kilus karui verslininkas, pasinaudodamas tuo, jog turi Rusijos pasą ir gali lengvai pravažiuoti okupantų blockpostus, nusprendė padėti pabėgėliams ir ėmė juos vežti iki Moldovos pasienio.

Padėjo tol, kol kartą, važiuojant pabėgėlių kolonos priekyje, snaiperio kulka pataikė verslininkui į galvą. Apie tai, kad tėtis didvyriškai žuvo, mama nesiryžta pasakyti keturiems savo vaikams, kuriuos jos sesuo iš Kišiniovo nusivežė pas save į Gruziją.

Mama nori vaikus apsaugoti nuo netekties sukrėtimo, tačiau to nepavyks išvengti, tiesą apie tėčio žūtį vis vien anksčiau ar vėliau teks pasakyti.

Vaikų, netekusių fronte tėvų, nuotraukos./Eldorado Butrimo nuotr.

Tuo, kad dalis mamų slepia nuo vaikų skaudžią tiesą, o dalis vaikų po patirtų karo baisumų nebesugeba su bičiuliais linksmintis, teko įsitikinti trečiadienį. Prie pabėgėlių centro Odesoje vaikams buvo surengta šventė ir dauguma mažylių kartu su kaukėtais vedėjais linksmai šoko ir krykštavo.

Tačiau šalia stovėjo berniukas, kurio mama niekaip negalėjo jo įkalbėti bėgti pažaisti su visais kartu. Kai berniukas nuėjo prie gretimos palapinės atsinešti vandens, tos moters paklausiau, kodėl sūnus neina žaisti.

Mama su ašaromis akyse atsakė, jog vaikas neatsigauna nuo pranešimo apie fronte žuvusį dėdę ir pergyvena, kad žūti gali ir Ukrainoje likęs tėtis. Be to, šeima du mėnesius Mikolajevo miesto apylinkėse slėpdamasi nuo bombardavimų pragyveno rūsyje, tad berniukas vis nesugeba atsipalaiduoti ir prisijungti prie kitų vaikų šėlionių.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video