Vaidatoniai ir Ramėnai: kalbos, istorijos ir mitologijos byla
Kalbininkai, istorikai ir mitologai sutaria, kad lietuvių žodžiais al̃kas, alkà nusakomas ne tik vandens šaltinis, bet ir ,,šventa giraitė, aukų kalnas, aukojimo vieta; šventykla, šventas miškelis; beržynas, biržtva“. Tai gimininga ir bendrašakniuose indoeuropiečių kalbų žodžiuose slypinčioms prasmėms ,,maldykla, šventykla, šventovė; saugoti, ginti; apgynimas, apsauga“.
Al̃kas, Álkas, Álka, Al̃kupis, Alkupỹs – didžiojo Kruosto intakas, yra Vincgalio, Ramėnų ir Vaidatonių kaimų riba. Viena Vaidatonių kalvelė vadinama Al̃kas, Al̃ko kapẽliai, Señkapis (1935 m. paliudijimai: čia rasta akmeninių kirvukų, ginklų, išariama žmonių kaulų). Vardas nuklydęs ir į Vaidatonių raisto ir pievų pavadinimus – Al̃kas. Lyg ir būtų paprasta vardų motyvacija, jei Vaidatonių vardyno pavyzdžius tapatintume su fiziografiniu terminu alkà ,,balokšnis, tvenkinys“, bendrašakniais baltų kalbų žodžiais, reiškiančiais ,,šaltinis, versmė“.
Kai vienoje Vaidatonių erdvėje į tapačių vardų kuopą susitelkę ir kalnas, ir upė, ir pelkė, jau kitaip mąstai apie vietos objektus ir jų lokalizaciją – dairaisi lietuvių ikikrikščioniškosios šventvietės komplekso, kuris buvęs pažymėtas kultine paskirtimi.
Sunku pasakyti, kuris objektas buvo pirmiausia įvardintas bendriniu žodžiu alkas, o po to tapęs tikriniu daiktavardžiu Alkas. Ar anksčiausia taip pavadinta Alko pelkė, o paskui iš to kilę ir šalia esančių kitų gamtos objektų vardai? Ar Alko kalnelio, kuriame buvo šventovė, vardas sutapatintas su šventviete besiribojančia upe ir bala? Bet tai ne pabaiga kalbiniams svarstymams.
Vaidatonių vardas pagal kilmę galėtų būti siejamas su senu lietuviškuoju dvikamieniu asmenvardžu Vaidotas, kuris, anot Kazimiero Būgos, jau šliejasi prie lietuviško žodžio vaidìlas ,,žynys, žiniuonis“, indoeuropiečių vaid- ,,žinia; žinoti, mokėti“.
Kai vienoje Vaidatonių erdvėje į tapačių vardų kuopą susitelkę ir kalnas, ir upė, ir pelkė, jau kitaip mąstai apie vietos objektus ir jų lokalizaciją – dairaisi lietuvių ikikrikščioniškosios šventvietės komplekso, kuris buvęs pažymėtas kultine paskirtimi.
Aut. past.
Į Alko grupę įskaičiuotinas ir gretimas Vaidatonių piliakalnis, esantis Kruosto ir Virškaučio santakoje, netoli Ramėnų kaimo, dar žymėtas vardais – Trys kryžiai, Trijų kryžių kalnas, Trijų kryžių kapeliai, Trijų kryžių kapinės, Žalnierka. Juk žalnierius „kareivis; kariuomenė“, svarstymus apie Vaidatonių vardą taip pat pastiprina lietuvių vajóti ,,gainioti“, vajỹs ,,žygūnas“. Taigi karinę tarnybą atliekantis yra ir budrus, ir kovingas, ir nevergaujantis. Netyrinėtą Vaidatonių piliakalnio istoriją ir vardą palydi sakmės motyvas apie švedus, kepurėmis supylusius šį kalną.
Neišsiplėtojant primenama, kad Kruosto krašte atsiveria akivaizdi žmogaus kultūros galia – kelių kilometrų atstumu vienas nuo kito trikampiu išsidėstę Vaidatonių piliakalnis, Kalnaberžės (Pilyčkalnis) ir Lomeikiškių (Prancūzkapiai, Krasausko kalnas) piliakalniai, dar neidentifikuotas Sirutiškio piliakalnis, dar kaimyniniai arba gal ir to paties regiono karališkieji Sosiai, per šimtmečius ypatingi gyvenimo nuostatomis.
Dėmesio reikalauja ir Ramėnų kaimo pavadinimas, nes Ramoe pirmąsyk istorijos dokumentuose minimi 1372 m. – kaip ir Dotnuva, Beržai, Sosiai, Miegėnai, Ruminiai, Babėnai, Kėdainiai ir kai kurios kitos Kėdainių žemės.
Lietuvių ramus ir romus suvokiamas kaip „malonus, rimtas, taikus, tylus“, bendrašakniame baltų kalbų žodyne tai reiškia „remti, rimti“, indoeuropiečių kalbų leksikone irgi regime ,,jaukus, ramus; doras“ arba „juosvas, juodas, tai yra sudegęs; suodys; kūrenamoji vieta“.
Dotnuvos krašto Ramėnai – mitinę prasmę ir paskirtį turintis vardas, kaimo pavadinimas pagal motyvaciją yra identiškas ikikrikščioniškojo tikėjimo centro Romuva (Romovė) vardui. Todėl ne atsitiktinai nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio virtinės vyrų – Teodoras Narbutas, Simonas Stanevičius, Johanesas Foigtas, Motiejus Valančius, Vincentas Juzumas, I. Bučinskis, Konstantinas Gukovskis – Ramėnuose ir Ruminiuose dairėsi atkeltõsios pagonių Romuvos šventyklos ir vyriausiojo žynio buveinės, kuri buvusi sunaikinta priėmus krikščionių tikėjimą.
Susiejus Kruosto, Alko, Barškupio, Virškaučio paslėnių niuansuotus siužetinius pasakojimus apie švedus ar prancūzus, romantizuotas paieškas XIX amžiuje ir visus Vaidatonių Alkus, nesuminėtus kapinynus ir iki šiol vis atrandamus materialius protėvių gyvenimo pėdsakus, išties krūvon suauga ir kalbos, ir istorijos, ir mitologijos byla. Tik kaip atpažinti karių ir žynių luomų, žemdirbių ir amatininkų regas, nugulusias vardų slėpiniuose?
1 Komentaras
Straipsnio autorius Rytas Tamašauskas, Akademija.