Užaugti be artimųjų pavyzdžio – įmanoma

Dovydas PASLAUSKAS

Šeimų būna įvairių. Vieni tėvai labai rūpinasi savo vaikų auklėjimu ir priežiūra, jiems nekyla jokių sunkumų, kiti dėl įvairių priežasčių nemoka tinkamai rūpintis vaikais ir jų neprižiūri. Tuomet vaikai, neturėdami tinkamų sąlygų augti savo pačių šeimose, atsiduria bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Čia jais rūpinasi ir jiems pavyzdį rodo socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai. Vaikai auga šeimynomis, butuose. Vienos iš socialinių darbuotojų, turinčios 11 metų darbo patirtį, dirbančios vaikų šeimynose Kėdainių bendruomeniniuose globos namuose, Ligitos Čepienės teigimu, nors vaikai į globos namus patenka iš šeimų, patiriančių įvairių sunkumų ir nematydami tinkamo suaugusiųjų pavyzdžio, užaugti be pavyzdžio iš artimųjų – įmanoma. Tačiau tik su socialinių darbuotojų ir kitų darbuotojų, besirūpinančių vaikų ugdymu ir priežiūra, pagalba.

Atkeliauja netekus tėvų globos

Socialinės darbuotojos L. Čepienės teigimu, didžioji dalis vaikų į globos sistemą patenka netekus tėvų globos – dėl tėvų nepriežiūros, netinkamų sąlygų ir rūpinimosi, o kartais tėvams mirus ir vaikui likus be globos.

„Mes daugiausia dirbame su vaikais, kurie likę be tėvų globos, rečiau pasitaiko našlaičių.

Tačiau daugiau tai vaikai, likę be tėvų globos, atkeliavę pas mus dėl įvairių problemų šeimose – tėvų žalingų įpročių, socialinių įgūdžių stokos, negebėjimo pasirūpinti vaikais, jų nepriežiūros.

Taip pat vaikai pas mus atkeliauja mirus tėvams, nes ne visuomet perimti pareigą rūpintis vaikais gali priimti jų pačių giminaičiai. Tuomet vaikai atkeliauja pas mus“, – kaip vaikai atsiduria vaikų globos namuose, dalinosi L. Čepienė.

Sunkumus atsineša iš šeimų

Pašnekovės pastebėjimu, atkeliavę iš šeimų dėl netinkamo tėvų auklėjimo vaikai su savimi dažnai atsineša tam tikrus sunkumus, su kuriais socialiniams darbuotojams vėliau tenka dirbti.

„Šeima, kurioje vaikai augo, dažnai būna nevisavertė. Tačiau sunkumai būna įvairūs, priklauso nuo vaiko savybių, charakterio bruožų, amžiaus.

Pastebimos skurdžios vaikų bendravimo žinios. Dažniausiai adaptaciniu periodu vaikas būna uždaras, nelabai norintis bendrauti. Būna, jog vaikas atkeliauja turėdamas problemų su nusikalstamumu. Be abejo, tai priklauso ir nuo vaiko amžiaus.

Dažniausiai pas mus atsiduria paaugliai, todėl tikrai tenka susidurti su charakterio, elgesio problemomis. Pasitaiko agresyvaus elgesio paauglių ir visokių kitokių problemų – psichologinių, raidos“, – patirtimi dalijosi socialinė darbuotoja.

Pirmas darbas – užmegzti ryšį

Pasak L. Čepienės, pirmasis darbas, kurį turi atlikti socialiniai darbuotojai vaikui atvykus į namus, – užmegzti ryšį.

„Kiekvienas vaikas yra individualus ir tikrai tokio paties vaiko, koks jisai yra, daugiau niekuomet nesutinkame. Iš tiesų vaikui atsidūrus pas mus stengiamės jo neapsunkinti – leidžiame apsiprasti su aplinka, susipažįstame, pasikalbame, jeigu vaikas atviras kalbėjimuisi.

Jeigu vaikas nenusiteikęs kalbėtis – jo nespaudžiame, supažindiname jį su jo gyvenamąja vieta.

Vėliau, kuomet vaikas būna jau šiek tiek apsipratęs, supažindiname jį su taisyklėmis. Kaip bebūtų, taisyklės yra ir jų privalu laikytis. Galbūt jos būna griežtesnės negu jų pačių namuose, iš kurių vaikas atkeliavo, tačiau vaikų būna ne vienas ir ne du, jie visi skirtingi, o taisyklės svarbios tvarkai palaikyti.

Tačiau svarbiausias mūsų įrankis – kalbėjimasis. Nuo pat pradžių stengiamės užmegzti ryšį. Suprantame, jog vaikui atkeliavus pas mus, į svetimą aplinką, iš tiesų būna sunku“, – atviravo pašnekovė.

Atsiskleidžia pamažu

Atvykę iš nepalankios aplinkos vaikai atsiveria pamažu. L. Čepienė neslėpė, jog kurį laiką vaikai gali būti mandagūs, ramūs, klausyti darbuotojų, o vėliau, apsipratę su nauja aplinka, parodyti savo tikruosius veidus – pradėti atsikalbinėti, laužyti taisykles, bandyti darbuotojų ribas.

„Būna taip, jog vaikai atsiskleidžia po tam tikro laiko. Iš pradžių jie būna geri, nors prie širdies glausk – ir klauso, ir girdi, ir bendrauja, nekyla jokių problemų, nesklandumų.

Tačiau pasibaigus adaptaciniam periodui, per kurį vaikai apsipranta arba, liaudiškai tariant, apšyla kojas, pasitaiko visko ir būna netgi taip, kad mes net nežinome ką daryti. Prasideda atsikalbinėjimai, priešinimasis viskam: taisyklėms, namų ruošos darbams, vieni kitų įžeidinėjimai, kabinėjimasis, kitos problemos.

Dažniausiai tai lemia vaikų charakterio bruožai ir aplinka, kurioje jis augo – tai, ką vaikai matė, patyrė, kokius pavyzdžius regėjo savo šeimose“, – to, kokių sunkumų kyla šeimynose, neslėpė socialinė darbuotoja.

Sunku pakeisti susiformavusius įpročius

L. Čepienės manymu, vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai – pakeisti jau susiformavusius vaikų įpročius.

„Kai vaiką augini nuo kūdikystės, tu jį auklėji viena linkme. Tuo tarpu vaikui atkeliavus iš tam tikros aplinkos – sunku jį suformuoti iš naujo, pakeisti jau susiformavusius įpročius. Nes jis jau turi įgijęs visokių savybių ir dažniausiai tai iššaukia atvirkštinę reakciją – vaikas priešinasi viskam.

Taip pat pasitaiko vaikų, kurie iš anksto atkeliauja su priešišku nusiteikimu – agresija, tam tikru pykčiu. Tačiau praėjus adaptaciniam periodui vis tiek pavyksta su tais vaikais susibendrauti, užmegzti bendrą kalbą, kad ir kaip bebūtų sunku.

Iš visų komandos narių vaikai randa tą žmogų, su kuriuo susibendrauja, kuriam labiau atsiskleidžia. Žinoma, tam prireikia labai daug laiko“, – atviravo socialinė darbuotoja.

Ugdo savarankiškumą

Labai daug dėmesio skiriama vaikų savarankiškumo ugdymui ir teigiamų santykių užmezgimui.

„Kadangi bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai gyvena šeimynų – butų principu, tai santykis greičiau užsimezga per įvairias darbines veiklas. Labai daug dėmesio skiriame savarankiškumo ugdymui – gaminame maistą, einame pasivaikščioti, apsiperkame, keliaujame.

Gaminti tikrai ne visi moka ir neturi supratimo, kaip tinkamai vartoti įvairius produktus, todėl maisto gaminimo ruošai skiriame daug laiko. Taip pat mokomės apskaičiuoti mokesčius, keliaujame apsipirkti į parduotuves – tiek drabužių, tiek avalynės.

Taip pat paprasčiausias būdas atrasti kontaktą – kalbėtis. Todėl daug bendraujame. Bandome vaiko išklausyti – kaip jisai gyveno, kokie jo pomėgiai, apie ką jam patinka kalbėtis. Reikia tik laiko“, – pasakojo L. Čepienė.

Pagrindinė darbo priemonė – pokalbis

Specialistė atskleidė, jog pagrindinis socialinių darbuotojų įrankis ir darbo priemonė – kalbėjimasis.

„Iš tikrųjų mes labai daug kalbamės – ir grupėse, ir su kiekvienu vaiku individualiai. Darbo pagrindą sudaro kalbėjimas. Daugiau dėmesio skiriame pasitikėjimui – kalbamės atsargiai, apie tai, ką vaikai mėgsta, kaip reikia elgtis tinkamai, įvairiomis temomis.

Žinoma, moralizavimas užmegzti ryšio tikrai nepadeda, stengiamės to vengti. Moralizavimas ir vaikams labai nepatinka, todėl stengiamės su vaiku kalbėtis įvairiai – pajuokauti, valdyti balso toną, mažiau kalbėti oficialiai“, – kaip bendraujama su vaikais, pasakojo L. Čepienė.

Nevengia jokių temų

Pašnekovės teigimu, vaikams patinka kalbėtis. Užmezgę ryšį ir pasitikintys darbuotoju vaikai linkę labiau atsiskleisti, kalbėtis pačiomis įvairiausiomis juos dominančiomis temomis, netgi tomis, kurios šiek tiek glumina.

„Dažniausiai viskas priklauso nuo vaiko – kiek jis linkęs atvirauti, atsiskleisti. Tikrai yra vaikų, kurie nenori šnekėtis. Tačiau jokiu būdu mes jų ir nespaudžiame, neverčiame – patys pradės kalbėtis tuomet, kai bus pasiruošę.

O tie, kurie linkę kalbėti, nebijo kalbėtis atvirai – paklausia ir apie santykius su berniukais ar mergaitėmis, nebijo paprašyti patarimo, kaip spręsti tam tikrus asmeninius santykius, problemas.

Žinoma, vaikus vis dar glumina lytinio gyvenimo tema, pasiruošimas šeimai. Tačiau mes stengiamės šią temą „apžaisti“ – suteikti reikiamos informacijos, kalbėdami kaip draugai, kasdieniškai“, – patirtimi dalijosi socialinė darbuotoja.

Paskatina ir palaiko

Daugumai vaikų, L. Čepienės teigimu, reikalingas nuolatinis paskatinimas ir palaikymas, kad jie pasitikėtų savimi, išmėgintų save įvairiose veiklose.

„Kadangi vaikai atėję iš tokių šeimų, kur jie buvo smukdomi emociškai, labai svarbus tampa vaikų palaikymas, pastiprinimas, jog jie viską gali. Vaikams stengiamės sudaryti visas sąlygas ir galimybes tobulėti, lankyti įvairius būrelius, atskleisti savo talentus.

Vaikai bando savo galimybes įvairiose veiklose. Mes esame tik tai už tai, kad jie bandytų, nuolat ieškome kompromiso – jei nepatiko viena veikla, siūlome lankyti kitą, bent pamėginti – o gal patiks? Praėjus adaptaciniam periodui rezultatai iš tiesų matosi – vaikai tiesiog pražysta, atranda įvairius talentus“, – pasakojo šeimynos socialinė darbuotoja. 

Pavyzdžiai – iš darbuotojų, buvusių globotinių

L. Čepienė pasidžiaugė, jog gerąja patirtimi su šeimynose augančiais vaikais sutinka pasidalinti jau iš globos įstaigų išėję auklėtiniai, sėkmingai kuriantys savus gyvenimus ir įkvepiantys esamus auklėtinius sekti tinkamais pavyzdžiais.

„Norėdami parodyti teigiamą pavyzdį, daug kuo su vaikais dalinamės iš asmeninės patirties – kaip mes gyvenome, kaip mes elgėmės ar elgtumėmės vienoje ar kitoje situacijoje.

Taip pat stengiamės pasidalinti jau iš vaikų globos namų išėjusių auklėtinių sėkmingais pavyzdžiais – ko jie sugebėjo pasiekti, kokį gyvenimą gyvena, kokiomis sąlygomis įgyvendino tai, ką dabar turi ir panašiai.

Stengiamės įkvėpti, motyvuoti. Kai šneki iš širdies, vaikai linkę priimti informaciją, o vėliau tai, ką išgirdo, prisimena“, – pasakojo L. Čepienė.

Užaugti be artimųjų pavyzdžio – įmanoma

L. Čepienė įsitikinusi, jog užaugti be artimųjų pavyzdžio – įmanoma.

„Užaugti be artimųjų pavyzdžio tikrai įmanoma. Ir pati mačiau pavyzdžių, kuomet vaikai, išėję iš globos namų, tampa savarankiški, atsakingi už save ir visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą“, – tikino L. Čepienė.