Ukrainos kaimynė Moldova baiminasi, kad Rusija puls ir ją

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos

Nuogąstavimai, kad gegužės 9 dieną Maskva pradės Odesos puolimą, nepasitvirtino, tačiau čia to visgi labai bijoma.

Bijoma todėl, kad miestą yra lengva apsupti ir jo gyventojams nebūtų galimybės iš Odesos pasprukti. Iš vienos pusės miestą skalauja jūra, o sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės.

Dešinėje miesto pusėje už šimto kilometrų ties Mikolajevo miestu yra priartėjusi fronto linija. Kairėje pusėje irgi už šimto kilometrų yra Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama Padniestrės Moldovos Respublika (PMR).

Ši neturi sienos su Rusija, tačiau pasiskelbė įeinanti į Rusijos sudėtį. Jei PMR armija, kuriai vadovauja Maskvos kariškiai, nuspręstų įsitraukti į karą, Odesa taptų visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą.

Nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs ar ten būsiu įleistas. Juolab kad pastarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Moldovą, o ši Maskvą.

Vykdamas iki Moldovos sienos įsitikinau, kokia trapi yra Odesos situacija. Paaiškėjo, jog norint patekti į Moldovą reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas yra tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio perėjimo punkto odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra srauni ir kelių šimtų metrų pločio.

Kitas tiltas yra už šimto kilometrų, tačiau juo į Moldovą patekti galima tik iš pradžių pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją.

Į Moldovos sostinę tą dieną nuvykome tik vėlai vakare, mat mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos. Ją reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrelę.

Minėta odesiškė savo mamą bei tris vaikus prieš du mėnesius išgabeno į Vokietiją, tačiau pati grįžo vadovauti humanitarinės pagalbos centrui.

Dėl pigesnių bilietų odesiečiai keliauti labiau mėgsta ne iš Moldovos sostinės Kišiniovo, bet iš už 150 kilometrų tolėliau esančio Jašio miesto Rumunijoje. Kirtus Moldovos ir Rumunijos sieną laukė didelis nustebimas, mat stendai pakelėse skelbė, kad iš Moldovos atvykome į Moldovą.

Paaiškėjo, jog tiek šis Rumunijos regionas, tiek dabartinės Moldovos Respublikos teritorija prieš šešis šimtus metų buvo vieninga Moldovos karalystė. Ši karalystė prie Juodosios jūros ribojosi su Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės žemėmis.

Moldovos karalystės sostine buvo Jaši miestas, kuris dabar yra vadinamas kultūrine Rumunijos sostine. Jaši turi sąsajų ir su Lietuva – 1646 metais čionykštėje cerkvėje susituokė Lietuvos didysis etmonas Janušas Radvila ir Moldavijos kunigaikštytė Marija Lupu, su kuria apsigyveno Kėdainiuose.

Rumunija XIX a. susikūrė Moldovos karalystei apsijungus su Valakija ir Transilvanija.

1812 metais rytinę Moldovos karalystės dalį užėmusi Rusija tą teritoriją pavadino Besarabija ir jos sostine paskelbė Kišiniovo miestą, kai tuo tarpu istorine Moldovos sostine buvo Jasų miestas.

1920 m. Kišiniovas vėl tapo Rumunijos dalimi, tačiau 1940 m. Maskva dar kartą atplėšė Rytinę Moldovą, kurią pavadino Moldovos Respublika ir liepė rašyti kirilica.

„Moldavų kalba yra visiškas Maskvos prasimanymas – įvedę rusiškus rašmenis norėjo dirbtinai atskirti nuo rumunų kalbos ir Rumunijos“, – paaiškino 54 metų Sergiu Durleshteanas. Šis Kišiniovo verslininkas gerai išmano Rumunijos istoriją, nes ją studijavo.

S. Durleshteanas papasakojo, jog nuo Rumunijos 1940 m. atplėšusi dalį Moldovos, Maskva ištrėmė į Sibiro gulagus per 100 tūkst. piliečių. Ištrėmusi inteligentiją į visus vadovaujančius postus ministerijose bei įmonėse Maskva siuntė funkcionierius iš Rusijos.

Rusifikacija čia buvo žymiai agresyvesnė nei Lietuvoje, todėl miestuose ėmė dominuoti rusų kalba. Bijodami represijų S. Durleshteano tėvai savo vaikus irgi leido į rusišką mokyklą, tačiau 1991 m. šaliai atgavus nepriklausomybę verslininkas ne tik ėmė mokytis protėvių kalbos, bet ir priėmė Rumunijos pilietybę.

Kadangi Moldovoje yra leidžiama dviguba pilietybė, daugybė gyventojų, be Moldovos paso, turi ir rumunišką, nes ši šalis yra ES narė ir su tokiu pasu lengviau keliauti po pasaulį.

„Rumunišką pasą daug kas pasiėmė dėl baimės, kad Moldovą vėl gali okupuoti Rusija, mat su tokiu pasu tada būtų galima pabėgti į Vakarus“, – paaiškino S. Durleshteanas.

Verslininkas prisipažino, jog Maskvai vasario 24 dieną užpuolus Ukrainą, jisai svarbiausius daiktus susidėjo į lagaminą ir jame laiko tam, kad Maskvai įsiveržus galėtų tą pačią dieną bėgti į Rumuniją.

S. Durleshteano nuomone, tokiam pabėgimui yra pasiruošę nemažai Kišiniovo gyventojų. Baimę esą labiausiai kelia tai, jog Moldovos teritorijoje yra įsikūrusi Maskvai pavaldi PMR, kurioje dabar vyksta keistos provokacijos.

Kišiniove užkalbinta pensininkė, buvusi universiteto dėstytoja, matematikė Liuda Cibuk patvirtino, kad vietos žmonės planuoja, Maskvai įsiveržus, bėgti į Rumuniją, o iš ten – į kitas šalis. Du moters sūnūs visiems šeimos nariams gavo Rumunijos pasus, taip apsidrausdami nuo galimos okupantų savivalės.

Neoficialiais duomenimis, rumuniškus pasus jau yra gavę pusė milijono iš šalyje gyvenančių 2,6 mln. Moldovos gyventojų, o tokius pareiškimus šiuo metu dar yra padavę keturiasdešimt tūkstančių asmenų. Rumunija pasus išduoda tiems asmenims, kas turi įrodymų, jog jų tėvai ar seneliai gyveno į Rumunijos teritoriją įėjusioje Moldovoje.

Atvykus į Kišiniovą apima keistas įspūdis. Pagal oficialią statistiką Moldova yra pati neturtingiausia Europos šalis, kurios trečdalis gyventojų darbo ieškoti yra išvykę į užsienį.

Tačiau vaikštant po sostinės centrą vargingumas visiškai nesijaučia – aplink zuja vien naujos ar apynaujės mašinos, keliai ir šaligatviai tvarkingi, namai išpuoselėti. Pabendravus su gyventojais visgi paaiškėjo, jog sostinės centro vaizdas yra apgaulingas, o provincijoje su darbu labai striuka.

Istorijos muziejaus apsaugininkas vardu Dorinas papasakojo, kad jo gimtame kaime, esančiame penkiasdešimt kilometrų nuo sostinės, net šešiasdešimt du procentai žmonių yra išvykę dirbti į užsienį. Dorinas sakėsi tiksliai žinantis tuos skaičius, nes eina kaimo seniūno pavaduotojo pareigas.

Kišiniovas nustebino ir tuo, kad jo gyventojai noriai bendrauja, tačiau atsisako fotografuotis ir pasakyti savo pavardes. Atsisakymą teisina aptakiai – kad čia gyvena nemažai rusų ir ukrainiečių, todėl savo nuomonę geriau nutylėti.

Kalbinant apie politiką atvirauti irgi nenori bei tvirtina, jog pas juos valdžios keičiasi labai dažnai, todėl pažiūrų geriau neviešinti.

Apie nenorą atvirauti užsiminė net verslininko S. Durleshteano dukra. Vyno eksporto firmai vadovaujanti mergina kartu su tėvu buvo įkūrusi pagalbos Ukrainos pabėgėliams centrą, bet tuo girtis sakė nenorinti.

Šeima pabėgėlius apgyvendino ne tik savo name, bet ir dvejose turimose sporto salėse. Nors verslininkai apnakvindino bei pamaitino net dešimtadalį iš 400 tūkstančių į Moldovą atvykusių ukrainiečių, to nereklamuoja.

Mat dalis merginos užsienio partnerių bei bičiulių tokią jos veiklą gyrė ir net rėmė, tačiau buvo ir tokių, kurie nustojo bendrauti. Durleshteanų šeima tuo gavo užsiimti visiškai neplanuotai, kai tėvas nusprendė pagelbėti keliems skvošo sporto bičiuliams iš Ukrainos.

S. Durleshteanas yra laikomas skvošo pradininku Moldovoje, kuris tą sporto šaką prieš dvidešimt metų išpopuliarino ir Ukrainoje bei Baltarusijoje. Prasidėjus karui vyriškis pasisiūlė padėti keliems seniems skvošo bičiuliams, o su šiais paramos kartu prašytis ėmė tūkstančiai.

„Negaila nei įdėto laiko, nei išeikvotų lėšų, o gaila vien kenčiančių pabėgėlių, ypač, kai mačiau, kaip išgirdę greitosios pagalbos mašinos sireną ukrainiečiai puldavo slėptis po lovomis ir stalais“, – tvirtino Julia Durleshtean.