Ukrainiečiai maistą gaminasi ant laužų

 Ukrainiečiai maistą gaminasi ant laužų

Lioša Serdiuk maistą ir šią žiemą gaminsis ant laužo./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo, Ukraina

Per vieną iš paskutinių apsilankymų Balaklijos miestelyje pamačiau didžiulę eilę žmonių, laukiančių galimybės iš krano lauke prisipilti atsineštus kibirus vandens. Kranas buvo įrengtas prie parduotuvės, kurios savininkas turėjo dyzelinį generatorių, ir jo dėka iš giluminio šulinio pakeltu vandeniu dalijosi su kitais gyventojais.

Dalį tų žmonių pažinojau iš ankstesnių apsilankymų Naftininkų mikrorajone, todėl priėjęs paklausiau – ar nesiruošia prieš žiemos šalčius paklusti mero raginimui keltis į pabėgėliams skirtus bendrabučius Vakarų Ukrainoje. Mat Balaklijoje, kuri beveik septynis mėnesius išbuvo okupuota priešų, dėl infrastruktūros pažeidimų žiemą butuose nebus nei šildymo, nei elektros, nei vandens.

Dažniausias atsakymas buvo toks: „Kaip per visą okupaciją neturėdami patogumų iškentėme sunkumus, taip ištversime ir dabar. Turime daržuose užsiaugintų bulvių ir kitų daržovių, o per šalčius susibėgsime pas tuos kaimynus, kurie savo būstą šildo krosnimi“.

Per okupaciją Balaklijoje buvo likę beveik vien pensininkai, o dabar į miestelį grįžo ir jaunesni, ir šeimos su vaikais. Kelios užkalbintos mamos prasitarė, jog pasiliko todėl, kad vyrai įrengė mediena kūrenamas krosnis, o grįžo norėdamos padėti senyviems tėvams.

A. Šackichas neteko buto šiame name, tačiau žiemą ketina išgyventi garaže./Eldorado Butrimo nuotr.

Panašiai kalbėjo ir Andrejus Šackichas, Iziume prie sugriauto dviaukščio namo vaikščiojęs kartu su šunimi. Tame name butą per sprogimą prarado ir vyriškio sūnus Olegas, kuris dabar kartu su tėvu gyvena garaže.

Jame A. Šackichas įtaisė krosnį, pastatė viryklę ir taip, sakė, ketinantis sulaukti karo pabaigos bei iš Italijos grįžtančios žmonos ir marčios su dviem anūkais. Moterys į Italiją išvyko karo pradžioje, o vyriškiai liko saugoti namų.

Per sprogimą abu slėpėsi garažo rūsyje, todėl liko gyvi. Nežuvo ir kiti kaimynai, nes jie jau anksčiau buvo išbėgę į Vakarų Ukrainą.

„Dukra Lena su anūkais Kolia ir Renata išvažiavo į Lenkiją pirmą karo savaitę, o mudu su žmona likome Charkove, nes pagalvojome: kalbų nemokame, keliauti nemėgstame, esame pripratę prie savo miesto ir čia visi mūsų draugai, o bute visas mūsų turtas, tad nutarėme likti“, – pasakojo 54 metų Lioša Serdiukas.

Vyras tą popietę gaminosi maistą daugiabučio namo kieme ant laužo. Tai buvo vienintelis būdas išsivirti pietus, mat jų bute dvyliktame aukšte, kaip ir visame šiame bei kituose aplinkiniuose namuose, nėra elektros, dujų, šildymo.

Balaklijoje žmonių eilė prie vandens iš giluminio šulinio./Eldorado Butrimo nuotr.

L. Serdiukas sakė, jog taip gyventi labai sunku, bet jiedu su žmona iškentė praėjusio kovo ir balandžio šalčius gamindamiesi maistą lauke, tad su tokia patirtimi yra pasiryžę atsilaikyti ir šią žiemą. Vyras sakė neplanuojantis pasinaudoti savanorių siūlymu kraustytis į pabėgėliams skirtą bendrabutį Vakarų Ukrainoje. Mat žmona Oksana turi negerą patirtį iš viešnagės Lvove pas sesers vyro gimines šią vasarą, kai susibarusi po dviejų savaičių grįžo į Charkovą.

„Ją supykdė lvoviečių priekaištai, kad nekalba ukrainietiškai, negana to, kad gatvėje ir parduotuvėse skambėjo pašaipos, tai sesers uošvė po savaitės pareiškė, kad nebenorėtų savo namuose girdėti okupantų šnekos“, – sakė vyras.

Po šio konflikto Oksana esą trenkė durimis ir grįžo į Charkovą.

Šiedu sutuoktinai tikrumoje buvo vieni iš nedaugelio žmonių, kurie per didžiuosius bombardavimus pirmus du karo mėnesius liko gyventi Saltovkos mikrorajone Charkove. Fronto linija tada buvo vos keturi kilometrai nuo Saltovkos. Čia dieną ir naktį bombarduojame rajone liko tik keli pavieniai žmonės.

Šie tada gyveno rūsiuose, o maistą, kurio šiek tiek kartą per dvi savaites atveždavo savanoriai, šildydavosi bei gamindavo laužuose. Labiausiai Saltovkoje nukentėjo kraštinė mikrorajono gatvė pavadinimu Natalia Užvy, kurioje neliko nė vieno neapgriauto namo.

Į Saltovką gyventi grįžtančių Antaninos ir Aleksejaus Jakovlevų visas turtas telpa dvejuose maišuose./Eldorado Butrimo nuotr.

Kai prieš kelias savaites buvo atgaivintas 206-ojo autobuso maršrutas į minėtą gatvę, nusprendžiau nuvykti ir įsitikinti, negi tuose namuose žiemą kažkas gyvens. Iki karo Saltovka buvo pats naujausias ir didžiausias mikrorajonas, kuriame gyveno beveik pusė milijono gyventojų arba trečdalis miesto žmonių.

Šalia metro esančioje autobusų stotelėje ilgiausia žmonių eilė stovėjo laukdami būtent 206 autobuso. Atsistojęs į eilės galą užkalbinau priešais mane esančius vyrą su žmona, kurie su savimi vežimėliuose vežėsi du maišus kažkokių daiktų.

Antanina Jakovleva prisistačiusi 53 metų moteris pasakė, kad maišuose visas jų turtas, likęs po to, kai butas sudegė. Moteris pasakojo, kad prasidėjus karui ir bombų sprogimams ėmus drebinti jų šešiolikos aukštų namą, jie spruko į metro požemius. Ten po kiek laiko jiems buvo pasiūlyta apsigyventi Charkovo centre esančio namo rūsyje.

Kai rūsį vasarą po lietaus apsėmė vanduo, jie buvo perkelti į kito namo rūsį, tačiau ten po mėnesio irgi vanduo apsėmė visus jų daiktus.

„Po paskutinio apsėmimo su vyru pagalvojome: geriau be patogumų gyventi savo bute nei svetimame rūsyje, ir nusprendėm grįžti į Saltovką“.

S. Krivonos suorganizavo namo aplinkos tvarkymo talką./Eldorado Butrimo nuotr.

Vyrui Aleksejui tylint ir be perstojo kramsnojant apatinę lūpą A. Jakovleva papasakojo, kad iki karo ji dirbo valytoja, o vyras suvirintoju, vertėsi sunkokai, nes kartu su jais gyveno ir niekur nedirbantis alkoholikas sūnus.

„Visi turtuoliai iš miesto pirmą karo dieną prabangiomis mašinomis į užsienius išsibėgo. Mažiau pasiturintys vėliau traukiniais į kitus regionus paspruko ir ten išsinuomojo butus, o tokie skurdžiai kaip mes likome čia“, – pareiškė moteris.

A. Jakovleva papasakojo, kad net iki karo gyveno nuo algos iki algos neturėdama didesnių santaupų, o rusams užpuolus pinigai išsibaigė net ir stengiantis maitintis pabėgėlių valgykloje.

Sutuoktiniai pirmą kartą savo buto apžiūrėti buvo nuvykę praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios, nors iš centro pėsčiomis teko eiti pusantros valandos.

„Rimtesniam remontui pinigų neturime, užkalėme langus kiemuose rastais lentgaliais ir celofanu, suremontavom duris ir spyną, gyventi įmanoma, tik bėda, jog neveikia sprogimo apgadintas liftas ir vandenį iš kaimyninio namo rūsio teks laiptais neštis į keturioliktą aukštą“, – apgailestavo moteris.

Pasivaikščiojimas palei N. Užvy gatvę buvo labai slegiantis. Aplinkui nesimatė nė vieno sveiko namo: visi buvo pajuodę nuo gaisrų, visuose žiojėjo bombų skylės. Sugriautas buvo ir vaikų darželis, mokykla, krepšinio aikštelė.

Poilsiui skirtame parkelyje su suoliukais ir vaikų žaidimo aikštelėmis suskaičiavau net dvidešimt keturias duobes, paliktas atskridusių bombų. Kaip bebūtų keista, tačiau beveik prie visų namų stovėjo remonto mašinos, žmonės nešė statybines medžiagas, smulkius baldus.

Prie vieno namo grupė žmonių grėbė lapus, rinko sprogimų nuolaužas. Užkalbinta aktyviausia moteris prisistatė esanti namo pirmininkė Svetlana Krivonos, ir pasakė, kad į jos kvietimą tvarkyti namo aplinką atsiliepė dvidešimt keturi kaimynai.

Pirmininkė papasakojo, jog jų 16 aukštų namas nukentėjo mažiau, nei kaimyniniai – į jį pataikė tik trys bombos, nuo kurių žuvo keturi asmenys. Kol kas name apsigyveno tik vienuolika šeimų, tačiau dar keliolikoje butų vyksta remontai.

„Grįžome tie, kurie ir šiaip niekur iš Charkovo nebuvome išvykę, nes neturim giminių ar galimybių kitur apsistoti, aš nenorėjau išvykti ir todėl, kad nemoku ukrainiečių kalbos ir Vakarų Ukrainoje nepritapsiu; pastaruoju metu grįžti ėmė ir tie, kuriems įkyrėjo bastytis svetur, kurie nepritapo užsienyje arba nebeturi lėšų nuomotis butus.

Suvokiame, kad žiemą bus labai sunku, bet kaip nors ištversime, taip, kaip ištvėrė ir du mūsų kaimynai, kurie nuo pat karo pradžios nebuvo niekur išsikraustę ir du mėnesius gyveno rūsyje, o maistą gaminosi ant laužo“.

Moteris išdavė, kad grįžo gyventi tik viengungiai ir šeimos, neturinčios mažų vaikų. Rimto remonto darytis niekas esą nesiryžo, mat baiminasi, kad maskoliai gali atnaujinti puolimą ir raketos vėl gali lėkti į jų gatvę.

6 Komentarai

  • ir nesuprantu kaip gyvent reikėtų nemokant savo gimtosios kalbos.O dabar ir be karo laisvoje Lietuvoje kieme kūrenam kazaną,kuriame šaltieną ir burokėlius marinuot verdam.Klausimų nekyla kodėl taip šeimininkaujam,a,prakeikti draugai konservantai?Ir dar-pasakykit kuo gi tie besiskundžiantys ,anot Butrimo maskoliais ,piktinasi vakarų ukrainiečių elgesiu lįsdami pas juos su savo ,,maskoliška “šnekta?

    • kai buvo renkamas Juščenka,viešėjau Užgorode.Mačiau kaip ten kniovėsi vietiniai.Vieni už jį buvo,kiti už dujų princesę,treti už dar kažką tokį.Koc i vakarietiškas Užgorodas,bet pykčio buvo daug.O žmonių pragyvenimas buvo iš turgaus ,jei ką parduot turėjo ir iš cigarečių kontrabandos .Viskas pagal buvusį Lietuvos scenarijų,kai pasieniečiai krovėsi kapitalą lupdami kailį kontrabandistams.Atėjo Juščenka ,o juo vėliau nusivylusi Ukraina išsirinko Janukovičių,kuris Vilniuje nepasirašė preliminaraus tarimosi stot į jaurokolchozą akto.Va tada ne be Lietuvos kišimosi ir buvo išberta būsimo karo sėkla,kuri gerai amerikonų tręšiama ir sudygo vasario 24.Užpuolė rusai,žinoma jie agresoriai,bet kodėl pamirštami tie Donbaso niokojimo metai,kai ten gyvenantys ir nenorėję sutikt su nacionalfašistinėmis nuotaikomis ėmėsi skelbtis nepriklausomybes nuo tokios politikos?Kur tada buvosi mūsų ir vakarų diplomatija,kurios pagrindinis tikslas tuomet buvo tik įkalt didesnį pleištą tarp rusakalbių ir rusofobija susirgusių bendrapiliečių.Nežinau kuo baigsis visa ši karinė nesąmonė,bet nežiūrint kas laimėtų,prasimuš ir ta dabar paniekinta pravda teisybė apie kurstytojus,pasmerkusius ukrainiečius badui,karui ir ašaroms.

  • ir matai ant obelų sušalusius obuolius lesiojančius paukščius.O ką lesiot tiems vargšams ukrainiečiams,įstumtiems į karo sukūrį?Nemeluokim,juk kartu su amerikonais ten stūmėm juos.Kai prisimeni Lietuvos miškinių nelaimę patikėjus ,,vaduotojų“pažadais,šaltis nupurto ,jei atsitikus tokiai pačiai nesąmonei dabar,pasikartotų ir tų bėdžių tragedija.Juk čia ukrainiečių rankomis ,jų liejamu krauju Amerika kariauja su Rusija tikėdamasi kaip kad Reiganui pasisekė sugriaut sovietus,pasiseks ir jiems pribaigt ir rusyną.

  • ar Velykos ,vai kaip džiaugias bolševikai,spėję išverst skūras ir vėl saugiai sutūpt užpečkin pas karo kurstytojus jankius.Smetonos laikais valdininkai ekonominio sunkmečio laiku buvo įpareigoti pirkt žąsis ir kitus maisto produktus iš Lietuvos ūkininkų.Tad ko dabar neįpareigot visų prisiplėšusiųjų su drg landsbergiu priešaky privalomai remt tuos biednus suklaidintuosius ,per durną galvą dabar turinčius karą?

  • Vėl Kėdainių vatnykų pašalpinių padavė į trasą. Gal jau metas krautis čemodanus ir pyzdinti į savo išsvajotą Ruskyną? Ten galėsit su džiugesiu kasdien ėsti grikių kruopas ir prie -20 šikti į lauko sartyrą.

    • bet taip žemai puolęs kaip žolės keliama rasa nesu puolęs nei veiksmais ,nei leksika.Tarp kitko,nelabai gerbiama,tavo rekomenduojamos grikių kruopos Lietuvoje ne kiekvienam lietuviui pagal kišęnę įkandamos…O jau apie lauko tulikus Lietuvoje pagal Jauropos statistiką,geriau išvis patylėsiu.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.

Rekomenduojame parsisiųsti:

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video