Ukrainiečiai maistą gaminasi ant laužų

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo, Ukraina

Per vieną iš paskutinių apsilankymų Balaklijos miestelyje pamačiau didžiulę eilę žmonių, laukiančių galimybės iš krano lauke prisipilti atsineštus kibirus vandens. Kranas buvo įrengtas prie parduotuvės, kurios savininkas turėjo dyzelinį generatorių, ir jo dėka iš giluminio šulinio pakeltu vandeniu dalijosi su kitais gyventojais.

Dalį tų žmonių pažinojau iš ankstesnių apsilankymų Naftininkų mikrorajone, todėl priėjęs paklausiau – ar nesiruošia prieš žiemos šalčius paklusti mero raginimui keltis į pabėgėliams skirtus bendrabučius Vakarų Ukrainoje. Mat Balaklijoje, kuri beveik septynis mėnesius išbuvo okupuota priešų, dėl infrastruktūros pažeidimų žiemą butuose nebus nei šildymo, nei elektros, nei vandens.

Dažniausias atsakymas buvo toks: „Kaip per visą okupaciją neturėdami patogumų iškentėme sunkumus, taip ištversime ir dabar. Turime daržuose užsiaugintų bulvių ir kitų daržovių, o per šalčius susibėgsime pas tuos kaimynus, kurie savo būstą šildo krosnimi“.

Per okupaciją Balaklijoje buvo likę beveik vien pensininkai, o dabar į miestelį grįžo ir jaunesni, ir šeimos su vaikais. Kelios užkalbintos mamos prasitarė, jog pasiliko todėl, kad vyrai įrengė mediena kūrenamas krosnis, o grįžo norėdamos padėti senyviems tėvams.

Panašiai kalbėjo ir Andrejus Šackichas, Iziume prie sugriauto dviaukščio namo vaikščiojęs kartu su šunimi. Tame name butą per sprogimą prarado ir vyriškio sūnus Olegas, kuris dabar kartu su tėvu gyvena garaže.

Jame A. Šackichas įtaisė krosnį, pastatė viryklę ir taip, sakė, ketinantis sulaukti karo pabaigos bei iš Italijos grįžtančios žmonos ir marčios su dviem anūkais. Moterys į Italiją išvyko karo pradžioje, o vyriškiai liko saugoti namų.

Per sprogimą abu slėpėsi garažo rūsyje, todėl liko gyvi. Nežuvo ir kiti kaimynai, nes jie jau anksčiau buvo išbėgę į Vakarų Ukrainą.

„Dukra Lena su anūkais Kolia ir Renata išvažiavo į Lenkiją pirmą karo savaitę, o mudu su žmona likome Charkove, nes pagalvojome: kalbų nemokame, keliauti nemėgstame, esame pripratę prie savo miesto ir čia visi mūsų draugai, o bute visas mūsų turtas, tad nutarėme likti“, – pasakojo 54 metų Lioša Serdiukas.

Vyras tą popietę gaminosi maistą daugiabučio namo kieme ant laužo. Tai buvo vienintelis būdas išsivirti pietus, mat jų bute dvyliktame aukšte, kaip ir visame šiame bei kituose aplinkiniuose namuose, nėra elektros, dujų, šildymo.

L. Serdiukas sakė, jog taip gyventi labai sunku, bet jiedu su žmona iškentė praėjusio kovo ir balandžio šalčius gamindamiesi maistą lauke, tad su tokia patirtimi yra pasiryžę atsilaikyti ir šią žiemą. Vyras sakė neplanuojantis pasinaudoti savanorių siūlymu kraustytis į pabėgėliams skirtą bendrabutį Vakarų Ukrainoje. Mat žmona Oksana turi negerą patirtį iš viešnagės Lvove pas sesers vyro gimines šią vasarą, kai susibarusi po dviejų savaičių grįžo į Charkovą.

„Ją supykdė lvoviečių priekaištai, kad nekalba ukrainietiškai, negana to, kad gatvėje ir parduotuvėse skambėjo pašaipos, tai sesers uošvė po savaitės pareiškė, kad nebenorėtų savo namuose girdėti okupantų šnekos“, – sakė vyras.

Po šio konflikto Oksana esą trenkė durimis ir grįžo į Charkovą.

Šiedu sutuoktinai tikrumoje buvo vieni iš nedaugelio žmonių, kurie per didžiuosius bombardavimus pirmus du karo mėnesius liko gyventi Saltovkos mikrorajone Charkove. Fronto linija tada buvo vos keturi kilometrai nuo Saltovkos. Čia dieną ir naktį bombarduojame rajone liko tik keli pavieniai žmonės.

Šie tada gyveno rūsiuose, o maistą, kurio šiek tiek kartą per dvi savaites atveždavo savanoriai, šildydavosi bei gamindavo laužuose. Labiausiai Saltovkoje nukentėjo kraštinė mikrorajono gatvė pavadinimu Natalia Užvy, kurioje neliko nė vieno neapgriauto namo.

Kai prieš kelias savaites buvo atgaivintas 206-ojo autobuso maršrutas į minėtą gatvę, nusprendžiau nuvykti ir įsitikinti, negi tuose namuose žiemą kažkas gyvens. Iki karo Saltovka buvo pats naujausias ir didžiausias mikrorajonas, kuriame gyveno beveik pusė milijono gyventojų arba trečdalis miesto žmonių.

Šalia metro esančioje autobusų stotelėje ilgiausia žmonių eilė stovėjo laukdami būtent 206 autobuso. Atsistojęs į eilės galą užkalbinau priešais mane esančius vyrą su žmona, kurie su savimi vežimėliuose vežėsi du maišus kažkokių daiktų.

Antanina Jakovleva prisistačiusi 53 metų moteris pasakė, kad maišuose visas jų turtas, likęs po to, kai butas sudegė. Moteris pasakojo, kad prasidėjus karui ir bombų sprogimams ėmus drebinti jų šešiolikos aukštų namą, jie spruko į metro požemius. Ten po kiek laiko jiems buvo pasiūlyta apsigyventi Charkovo centre esančio namo rūsyje.

Kai rūsį vasarą po lietaus apsėmė vanduo, jie buvo perkelti į kito namo rūsį, tačiau ten po mėnesio irgi vanduo apsėmė visus jų daiktus.

„Po paskutinio apsėmimo su vyru pagalvojome: geriau be patogumų gyventi savo bute nei svetimame rūsyje, ir nusprendėm grįžti į Saltovką“.

Vyrui Aleksejui tylint ir be perstojo kramsnojant apatinę lūpą A. Jakovleva papasakojo, kad iki karo ji dirbo valytoja, o vyras suvirintoju, vertėsi sunkokai, nes kartu su jais gyveno ir niekur nedirbantis alkoholikas sūnus.

„Visi turtuoliai iš miesto pirmą karo dieną prabangiomis mašinomis į užsienius išsibėgo. Mažiau pasiturintys vėliau traukiniais į kitus regionus paspruko ir ten išsinuomojo butus, o tokie skurdžiai kaip mes likome čia“, – pareiškė moteris.

A. Jakovleva papasakojo, kad net iki karo gyveno nuo algos iki algos neturėdama didesnių santaupų, o rusams užpuolus pinigai išsibaigė net ir stengiantis maitintis pabėgėlių valgykloje.

Sutuoktiniai pirmą kartą savo buto apžiūrėti buvo nuvykę praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios, nors iš centro pėsčiomis teko eiti pusantros valandos.

„Rimtesniam remontui pinigų neturime, užkalėme langus kiemuose rastais lentgaliais ir celofanu, suremontavom duris ir spyną, gyventi įmanoma, tik bėda, jog neveikia sprogimo apgadintas liftas ir vandenį iš kaimyninio namo rūsio teks laiptais neštis į keturioliktą aukštą“, – apgailestavo moteris.

Pasivaikščiojimas palei N. Užvy gatvę buvo labai slegiantis. Aplinkui nesimatė nė vieno sveiko namo: visi buvo pajuodę nuo gaisrų, visuose žiojėjo bombų skylės. Sugriautas buvo ir vaikų darželis, mokykla, krepšinio aikštelė.

Poilsiui skirtame parkelyje su suoliukais ir vaikų žaidimo aikštelėmis suskaičiavau net dvidešimt keturias duobes, paliktas atskridusių bombų. Kaip bebūtų keista, tačiau beveik prie visų namų stovėjo remonto mašinos, žmonės nešė statybines medžiagas, smulkius baldus.

Prie vieno namo grupė žmonių grėbė lapus, rinko sprogimų nuolaužas. Užkalbinta aktyviausia moteris prisistatė esanti namo pirmininkė Svetlana Krivonos, ir pasakė, kad į jos kvietimą tvarkyti namo aplinką atsiliepė dvidešimt keturi kaimynai.

Pirmininkė papasakojo, jog jų 16 aukštų namas nukentėjo mažiau, nei kaimyniniai – į jį pataikė tik trys bombos, nuo kurių žuvo keturi asmenys. Kol kas name apsigyveno tik vienuolika šeimų, tačiau dar keliolikoje butų vyksta remontai.

„Grįžome tie, kurie ir šiaip niekur iš Charkovo nebuvome išvykę, nes neturim giminių ar galimybių kitur apsistoti, aš nenorėjau išvykti ir todėl, kad nemoku ukrainiečių kalbos ir Vakarų Ukrainoje nepritapsiu; pastaruoju metu grįžti ėmė ir tie, kuriems įkyrėjo bastytis svetur, kurie nepritapo užsienyje arba nebeturi lėšų nuomotis butus.

Suvokiame, kad žiemą bus labai sunku, bet kaip nors ištversime, taip, kaip ištvėrė ir du mūsų kaimynai, kurie nuo pat karo pradžios nebuvo niekur išsikraustę ir du mėnesius gyveno rūsyje, o maistą gaminosi ant laužo“.

Moteris išdavė, kad grįžo gyventi tik viengungiai ir šeimos, neturinčios mažų vaikų. Rimto remonto darytis niekas esą nesiryžo, mat baiminasi, kad maskoliai gali atnaujinti puolimą ir raketos vėl gali lėkti į jų gatvę.