Ugningas Paberžės kunigas mūšiams už laisvę telkė minias

1855-ieji. Kelias dešimtis metų carinės Rusijos imperijos priespaudoje gyvenanti Lietuva brandina trečiojo sukilimo planus. Į Paberžę dvasiškajai tarnystei atvyksta jaunas, charizmatiškas, tautos laisvės idėjomis degantis ir kitus ugningai įkvėpti gebantis kunigas Antanas Mackevičius. Po aštuonerių metų, šaltą ir žiemišką kovo 20-ąją, po paskutinių šv. Mišių, bažnyčios aikštėje jis Kauno gubernijoje bene pirmasis iškels sukilimo vėliavą ir pakvies į kovą 250 ginkluotų vyrų būrį. Sniego pripustytais laukais jie patrauks į Miegėnų miškus, kur susitiks kitus sukilėlius. Į Paberžę tęsti tarnystės A. Mackevičius niekada nebegrįš. Svarbiausias jo gyvenimo tikslas – pakelti beteisę lietuvių tautą į kovą už laisvę – jam kainuos gyvybę. 35-erių A. Mackevičius, vienas iš sukilimo vadų, bus pasmerktas myriop viešos egzekucijos metu. Nors sukilimas 1864-aisiais pralaimėjo, vis tik Paberžė istorijos puslapiuose amžiams liks sukilimo širdimi, o narsusis dvasininkas – nemariu didvyriu, įkvėpusiu ateities kartas.

Prisiminti prieš daugiau kaip 160 metų mūsų krašte vykusius istorinius įvykius, pagerbti kovotojų drąsą ir pasiaukojimą, kraštiečius pakvietė Paberžėje veikiantis Kėdainių krašto muziejaus 1863 metų sukilimo muziejus.

Paberžės bažnyčioje aukotos šv. Mišios už buvusį šios parapijos kleboną, 1863 m. sukilimo vadą A. Mackevičių ir Paberžės kovotojus. Prie sukilėlių atminimo kalnelio tylos minute ir žvakių liepsnomis pagerbtas 250-ties vyrų atminimas. Muziejaus vadovė Alina Galvanauskienė susirinkusiuosius pakvietė pasiklausyti pranešimo bei mintimis su A. Mackevičiumi leistis į jo sukilėlių būrio kovas ir kartu išbūti iki paskutinio mūsų herojaus atodūsio.

Nuo Lietuvos iki Ukrainos

Pasak istorikų, sukilimas buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse, kurios tuomet apėmė šiandienos Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir dalies Ukrainos teritorijas, kildavo kaskart, kai užaugdavo karta, savo akimis nemačiusi, kaip brutalus carinės Rusijos režimas numalšindavo ankstesnius sukilimus.

1863 m. sukilimas prasidėjo sausio pabaigoje. Kvietimai sukilti žmones pasiekdavo bažnyčiose, turgaus aikštėse ir kitose viešose vietose. Dauguma kunigų, anuomet turėjusių stiprų autoritetą visuomenėje, palaikė išsivadavimo idėjas ir pasipriešinimo nuotaikas perduodavo savo parapijiečiams. Taip sukilėlių būrį telkė ir Paberžės parapijos klebonas kunigas A. Mackevičius.

Šilingų šeimai priklausęs medinis Paberžės dvaras, kuriame 1993 m. buvo įkurtas ir iki šiol veikia 1863 metų sukilimo muziejus, tapo sukilėlių štabu, ginklų kalve ir dirbtuvėmis. Sukilimą pralaimėjus, dvaro savininkas Stanislovas Šilingas buvo ištremtas, o jo dvaras konfiskuotas.

Kunigas įtraukė dvarininkus

Drauge su muziejaus vadove A. Galvanauskiene leiskimės į metą, kai sukilimo planai dar liepsnojo viltinga laisvės aušra – į 1855-uosius, kuomet į Paberžę klebonauti atvyksta jaunasis dvasininkas A. Mackevičius.

„Paberžės krašte sukilimo idėjas skleisti pradeda būtent čia atvykęs A. Mackevičius, – sako istorikė A. Galvanauskienė. – Nuo bažnyčios kitoje kelio pusėje stovėjo Šilingų dvaras. Jų dėka Paberžėje atsirado bažnyčia, į kurią buvo paskiriami kunigai. 1855 m. A. Mackevičius gauna paskyrimą iš Krekenavos ateiti klebonauti į Paberžę.

Atvykęs jis užmezga pažintį su dvarininkais Stanislovu ir Vilhelmina Šilingais. Jie kviečia kleboną pietų ir kalbasi, žinoma, ne tik apie parapijos reikalus, bet ir apie situaciją Lietuvoje, pasaulyje.“

Kaip pasakoja A. Galvanauskienė, A. Mackevičius buvo labai ugningas – uždegantis. Muziejaus vadovės manymu, būtent jis įkvepia dvarininką S. Šilingą įsitraukti į sukilimą.

„S. Šilingas tapo Panevėžio apskrities sukilėlių viršininku. Už dalyvavimą sukilime vėliau buvo suimtas, o jo dvaras konfiskuotas ir 1868 m. padovanotas caro valdininkui I. Tichejevui. Pats Šilingas ištremtas į Tomsko sritį 10-ties metų katorgai. Grįžęs dvaro nebeatgavo. Kai žmona atvyko iš Prancūzijos, abu apsigyveno Vilniuje. Po žmonos mirties jis iškeliavo į Varšuvą. Ten ir palaidotas“, – dvarininko likimą trumpai nupasakoja pašnekovė.

Augo su valstiečiais

„Kas patį A. Mackevičių paskatino rizikingai kovai už tautos laisvę?“ – klausiu muziejaus vadovės.

„A. Mackevičius nuo pat vaikystės augo kaip neturtingas bajoras, tad jo dienos bėgo šalia valstiečių, baudžiauninkų. Kartu su jų vaikais būsimasis kunigas ganė galvijus. Taigi nuo mažumės matė, koks sunkus valstiečių gyvenimas, – pasakoja A. Galvanauskienė. – Istorikai mano, kad būtent tokia vaikystė paskatino A. Mackevičių pasirinkti kunigo kelią. Taip jis galėjo būti arčiau žmonių, jiems padėti. Kunigo žodis anuomet buvo labai svarus, dvasininkas buvo autoritetas.

O A. Mackevičiui netrūko charizmos – jis gebėjo savo idėjomis uždegti kitus. Jis norėjo, kad valstiečių gyvenimas taptų lengvesnis ir matė tik tokią išeitį – imti ginklus ir išsikovoti savo laisves bei teises.“

Vincas Svirskis tapo šaukliu

Kad jo tauta nusikratytų carinės Rusijos priespaudos ir paprastų žmonių dienos būtų šviesesnės, A. Mackevičius laikė savo būties tikslu, kuriam, kaip vėliau pats sakys, rengėsi 12 kunigavimo metų.

„Per tardymą A. Mackevičiaus klausė, iš kur jis gavo lėšų pasirengti sukilimui. Šis atsakė taupęs ir paskyręs savo pinigus, – atskleidžia A. Galvanauskienė ir į šią istoriją įpina dar vieną mūsų krašte gerai žinomą asmenybę – liaudies menininką, dievdirbį Vincą Svirskį. – Jis buvo A. Mackevičiaus pagalbininkas. Susipažino juodu dar Krekenavoje, nes Svirskiai kilę būtent iš ten. Paskui V. Svirskis atėjo į Paberžę drožti bažnyčiai altoriaus. Vėliau abu jo broliai ėmė ginklus ir prisidėjo prie sukilimo kovų, o V. Svirskis kovojo kitaip – statė kryžius su lietuviškais užrašais, nors juos statyti viešose vietose buvo uždrausta, o po sukilimo uždrausta ir lietuviškai rašyti.“

A. Galvanauskienė primena, kad V. Svirskis padėjo A. Mackevičiui skleisti žinią ir burti sukilėlių gretas.

„V. Svirskis keliaudavo iš kaimo į kaimą droždamas savo dirbinius. A. Mackevičius per jį skleidė žinią, kad Paberžėje gyvena kunigas, kuris renka vyrus į sukilimą. Taigi V. Svirskis buvo tas šauklys, padėjęs surinkti į Paberžę 250 sukilėlių“, – akcentavo pašnekovė.

Iš dalgių darydavo durtuvus

Kaip pasakoja A. Galvanauskienė, iš Paberžės išvesti A. Mackevičiaus sukilėliai buvo valstiečių būrys – į sukilimą atėję tiesiog nuo arklo iš savo javų lauko ir neragavę karo meno. Į kovą su patyrusiais caro kareiviais jie stojo apsiginklavę tuo, ką tinkamo rado ūkyje.

„Dvarininkai turėjo ginklų, buvo renkami pinigai, siunčiami į užsienį, bandoma ginklų parsivežti iš užsienio, – paaiškina istorikė. – Ginklų nupirkta buvo labai daug, bet didžioji dalis Lietuvos nepasiekė. Netgi jūrinė ekspedicija buvo suplanuota – ginklai plukdyti laivu. Deja, apie tai sužinojo rusai ir ginklai sukilėliams į rankas nepateko.

Taigi ginklavosi dvarininkai, o valstiečiai ėmė, ką tik išmanė. Pas kiekvieną ūkyje buvo dalgių. Sukilėliai juos tiesindavo ir darydavo durtuvus. Tai buvo labai galingas ginklas. Juo galėdavo perpjauti žmogų per pusę taip, kad nebeužsiųsi. Tada daugiausia kautasi su šaltaisiais ginklais, nes šautuvai buvo užtaisomi tik vienam šūviui“, – detaliau paaiškina A. Galvanauskienė.

A. Mackevičius kovoti norėjusių, bet plikomis rankomis atėjusių valstiečių į sukilimą neėmė.

„Dalyvauti sukilime norėjo daugiau valstiečių vyrų, bet ne visi turėjo bent šiokį tokį ginklą. Jei valstietis ateidavo be nieko, A. Mackevičius tokio žmogaus nepriimdavo, nes puikiai suprato, kad prieš 25 metus caro kariuomenėje muštruotą kareivį plikomis rankomis nepakovosi. Valstietis – žmogus, atėjęs nuo arklo, jis neturėjo kovų patirties.

Prieš išeinant į sukilimą, A. Mackevičius buvo pasikvietęs karininką, kad šis pamokytų, kaip reikia kautis. Šilingo dvaro klojime vyrai vakarais užsidarę mokėsi karo meno, o tikrosios patirties sėmėsi vėliau mūšiuose.“

Į pirmąsias kautynes A. Mackevičiaus sukilėliai stojo jau septintą dieną – kovo 27-ąją, Miegėnų miškuose. Pačioje Paberžėje jokių sukilimo mūšių nevyko, tačiau A. Mackevičiaus kovotojams su caro kareiviais susiremti teko kitose Kėdainių krašto vietose. Taip pat jie dalyvavo mūšiuose prie Biržų, Panevėžio, Vilkijos, Šiluvos, Tytuvėnų bei kitur.

Paskutinis mūšis

Kaip pasakoja A. Galvanauskienė, paskutinės A. Mackevičiaus vadovaujamos sukilėlių būrio kautynės įvyko 1863 m. lapkričio 26 d. netoli Vilkijos – miške prie Lebedžių kaimo.

„Po Zigmanto Sierakausko mirties, nebelieka pagrindinių sukilimo vadų – jie buvo ištremti, iškarti. Sukilimas pereina į partizaninį karą. A. Mackevičius perima vadovauti savo sukilėliams, – apie svarbų lūžį pasakoja A. Galvanauskienė. – Vis tik nelikus vadų, nelieka ir ryšių su sukilimo vadovybe Lenkijoje. Taigi Lietuvos sukilėliai nežinojo apie tolimesnius sukilimo planus.

A. Mackevičius nusprendžia su keliais vyrais atsitraukti iš savo būrio ir persikėlus per Nemuną pasiekti Lenkiją, kad gautų nurodymus apie būsimą sukilimo eigą. Jie keliauja link Vilkijos. Deja, netikėtai susiduria su caro kareiviais, kurie, pamatę įtartinus vyrus, pradeda aiškintis, kas jie tokie. Tada buvo gilus sniegas. Bėgdamas A. Mackevičius paliko ryškius pėdsakus ir buvo sugautas. Be to, po kovų ir ištisų mėnesių gyvenimo sudėtingomis sąlygomis, jis buvo išsekęs, taigi pasprukti tapo per sunku.“

A. Galvanauskienė pasakoja, kad apie A. Mackevičių tarp sukilimą malšinusių caro kareivių sklandė legendos, todėl šie kunigo suėmimą laikė didžiule sėkme.

„Kai kareiviai išsiaiškino, kad jiems į rankas pakliuvo būtent tas – nesugaunamas, nesužeidžiamas sukilėlių vadas A. Mackevičius, labai apsidžiaugė, – apie gruodžio 17-ąją, kai kunigas buvo suimtas, pasakoja istorikė. – A. Mackevičių atvežė į Kauną. Jis kalėjo ir buvo tardomas dabartinio Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus rūsyje, kur anuomet buvo įrengtos kalėjimo kameros.“

„Po manęs bus kitas Mackevičius“

Tardymo metu A. Mackevičius atsisakė išduoti sukilimo vadus. Už tai carinės Rusijos generolas, tapęs Vilniaus generalgubernatoriumi, Michailas Muravjovas kunigui paskiria mirties bausmę viešai pakariant. Egzekucija įvykdyta po Šv. Kalėdų – 1863 m. gruodžio 28 d. Kaune, dabartinėje E. Ožeškienės gatvėje.

„Stebėti egzekucijos buvo suvaryta daugybė žmonių, – pasakoja A. Galvanauskienė. – Kad žmonės paskui neitų prie A. Mackevičiaus kapo jo pagerbti, kunigo palaidojimo vietoje praėjo kazokai ir viską sutrypė. Šalia aikštės, kur A. Mackevičiui buvo įvykdyta mirties bausmė, yra atminimo akmuo.“

A. Mackevičius šį pasaulį paliko su mintimi, kad vietoje jo atsiras kitas Mackevičius, kuris tęs sukilimą.

Tiesa, istorikė A. Galvanauskienė atkreipia dėmesį, jog bausmę pakarti viešai miesto aikštėje M. Muravjovas naudojo norėdamas įbauginti žmones ir pažeminti sukilimo vadus.

„Nebuvo tiesiog paprastai kariama – prieš tai dar būdavo tyčiojamasi. Egzekucija buvo žiauri. Taip tikėtasi įbauginti ir greičiau numalšinti sukilimą“, – sako A. Galvanauskienė.

Praminė „Koriku“

Į Lietuvą malšinti sukilimo atsiųstas M. Muravjovas turėjo didelius įgaliojimus ir pasižymėjo itin žiauriu elgesiu, todėl Lietuvoje bei Lenkijoje buvo pramintas „Koriku“.

„Vilniaus karo auditoriatas (teismas) Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijoje nuteisė 1 714 žmonių, 83 jų pakarti, kiti išsiųsti į katorgą arba ištremti, – tragiškus sukilėlių likimus atskleidžia A. Galvanauskienė. – Valstiečiai, kurie buvo įtariami prisidėję prie sukilimo, plakti rykštėmis, keli kaimai ištisai ištremti į Sibirą.“

Ant paminklo dergė šunys ir katės

1898 m. caro įsakymu, Vilniuje, prieš Prezidentūrą, vietoje vienintelio tuo metu mieste buvusio fontano, kaip padėka už greitai numalšintą sukilimą, M. Muravjovui pastatytas paminklas. Vis tik sumanūs lietuviai rado, kaip šią dovaną apkartinti.

„Pats paminklas lietas Sankt Peterburge, tačiau pamatus liejo lietuviai. Nekęsdami M. Muravjovo, jie pamatus ištepė vilko taukais. O tuo metu Vilniuje lakstydavo daug šunų, kurie atbėgę ant paminklo dergdavo, – štai tokio gudraus lietuvių pasipriešinimo detales atskleidė A. Galvanauskienė. – Sako, kad vilniečiai dar ir valerijono palaistydavo, tai rinkdavosi ir katės. Taigi jokios pagarbos nebuvo rodoma. Paskui ten pastatė tvorą ir sargybinį, kuris vaikščiodavo ir vaikydavo šunis bei kates.“

1 sukilėlis prieš 10 kareivių

Pasak A. Galvanauskienės, į kovas buvusiose Abiejų Tautų Respublikos šalyse įsitraukė labai daug sukilėlių, tačiau sunkiausios ir intensyviausios kovos vyko būtent Lietuvos teritorijoje.

„Tos ginkluotos kovos prasidėdavo, kai po vieno sukilimo užaugdavo karta, girdėjusi pasakojimus apie ankstesnes kovas. O jaunimas juk narsus, bebaimis – norėjo išsikovoti laisvę. Jie nėjo pralaimėti – ėjo laimėti, – tvirtą sukilėlių tikėjimą savo kova pabrėžia A. Galvanauskienė. – Skaičiuojama, kad vienam sukilėliui teko kovoti su 10 caro kareivių. Toks buvo santykis.

Medžiokliniais šautuvais ir dalgiais ginkluotus 8 000–18 000 sukilėlių malšino beveik 145 000 patyrusių caro kareivių. Nuo pat sukilimo pradžios caro kariuomenės į Lietuvą buvo vežama vis daugiau, o sukilimo pabaigoje jų buvo daugiausia. Nors kovos buvo nuožmios, pareikalavo daug aukų, o sukilimas galiausiai pralaimėjo, bet lietuviai rodė, kad mūsų tauta yra verta būti Europos istorijoje.“

Kiekvienam – po akmenį

Visi 250 A. Mackevičiaus būrio sukilėlių buvo iš Paberžės apylinkių. Tokie būriai, kaip paaiškina A. Galvanauskienė, jungdavosi vienas prie kito, kad sudarytų reguliariąją kariuomenę. Vis tik žygiuoti tokiam būriui atviru lauku buvo pavojinga, todėl vadams duotos užduotys, kaip skirtingais keliais ateiti į sutartą vietą, kurioje vykdavo mūšis.

Priešais 1863 m. sukilimo muziejų supiltas sukilėlių atminimo kalnelis, kuriame – 250 akmenų. Taip simboliškai įamžintas kiekvienas Paberžės kovotojų būrio narsuolis.

„Iš 250 išėjusių sukilėlių į Paberžę grįžo penki. Jie palaidoti mūsų kapinėse. Kiti gal grįžo į savo kaimą, dar kiti žuvo mūšio lauke. Buvo ir ištremtųjų, kai kurie galbūt ir iš tremties sugrįžo“, – apibendrina A. Galvanauskienė.

Augo sukilėlių kartos

1863 m. sukilimo muziejaus Paberžėje vadovė įsitikinusi, kad A. Mackevičius ir jo pasiaukojimas kovoje už tautos laisvę svarbus turėtų būti ir šiandienos kartai.

„Jo gyvenimas atskleidžia vieną iš kelių, kuriuo žengdamas žmogus tampa asmenybe. Nepriklausomybė šiandien yra, o rytoj – nežinia, gali ir nebūti. Šiandienos kartai skirta užduotis – išsaugoti mums iškovotą laisvę ateities kartoms, – pabrėžia A. Galvanauskienė. – Ištisos sukilėlių kartos – seneliai, tėvai, vaikai – kovojo bandydami atgauti Lietuvos laisvę. Žodinė istorija, perduodama iš kartos į kartą, yra labai stiprus ginklas, padėjęs mūsų tautai caro priespaudoje išsilaikyti 123 metus – nuo 1795 metų, kai Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta ir praradome laisvę, iki 1918-ųjų, kai vėl susigrąžinome nepriklausomybę.

Penkios–šešios kartos pasakodavo viena kitai apie laisvės kovas. Turime kelis sukilimus, o 1863-iųjų sukilimas buvo paskutinė kova už laisvę su ginklu rankose. Šis sukilimas nėra nei istorijos pradžia, nei pabaiga – tai kelio į laisvę dalis.“