Ten, kur laikas sustoja, o pavargusios mintys atsigauna

 Ten, kur laikas sustoja, o pavargusios mintys atsigauna

„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Į gamtą einame pailsėti, pabūti tyloje ir ramybėje. Tačiau čia tarsi dideliame mieste, kur ūžia automobiliai, skuba žmonės, klega vaikai. Gamtoje vyksta toks pat intensyvus ir triukšmingas gyvenimas: šarkos su varnomis garsiai, rodos, kad visi girdėtų, dalijasi paskalomis ir gandais, antys, lyg tos miesto damos, išdidžiai iškėlusios galvas plaukia ežerėliu, žvirbliai kaip klegantys vaikai nenustodami čirškia – visi turi veiklos, visi užsiėmę ir skubantys, lygiai kaip mes, žmonės, bėgantys į tariamą geresnį rytojų ar net nežinia, kur ir dėl ko. Tik gamtos triukšmas, į kurį mes ateiname pailsėti (skirtingai nuo miesto), yra neatsiejamas nuo žmogaus prigimties, jaučiame begalinį malonumą ir atsipalaidavimą būdami jame. Todėl kaskart ieškome to tobulo savo gamtos kampelio, kuriame galėtume pabūti su savimi ir būti savimi. Daugelis, apsilankę Paberžėje, atrado jį būtent čia: galbūt ant Liaudės upės kranto, galbūt mažoje, bet labai jaukioje ir Tėvo Stanislovo išpuoselėtoje bažnytėlėje, o gal po kokiu medžiu, tik dėl jam žinomų priežasčių tapusiu labai artimu ramybės draugu.

Festivaliu rūpinasi visi

Ramybės, kurios mums visiems dabar reikia kaip oro, kad galėtume toliau visavertiškai gyventi, nes, anot Tėvo Stanislovo, „dažniausiai mes suklumpame ir nebeištveriame po pačiu sunkiausiu kryžiumi, po triukšmu ir sujudimu. Nuo bado pabėgame, o po triukšmu sukniumbame“.

Kaip sako daugelio švelniai vadintas Tėvelis, „kaip būtų gera, jei pagaliau suprastume, jog vienas iš pozityviausių ir naudingiausių darbų yra ne kalba, o tylėjimas, ne atsikirtimas, bet „nurijimas žodžio“, ne pastaba, o „tylus pakentimas“.

Ilgametis Paberžės bažnytėlės šeimininkas mokėjo nuraminti žmones, įkvėpti juos surasti savyje jėgų suklupus pakilti, o nuleidus pavargusias rankas jas pailsinti ir vėl kibti į darbus. Darbas jam buvo gyvenimo esmė ir prasmė: „Jeigu atsakymas – „Poilsis!“, reiškia uždavinys turi skambėti taip: „Darbas!“

Darbas ir pagalba vienas kitam čia, Paberžėje, tarsi įaugęs kiekvienam į kraują. Tai liudija ir kasmet rengiamo Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas. Jo teigimu, artėjant vasarai jau niekam nebekyla klausimas „ar vyks?“, bet klausiama „kada vyks?“ festivalis ir „kuo galiu padėti, kad viskas būtų gerai?“.

Liudas Mikalauskas: „Be Paberžės, tokios vietos daugiau niekur nėra. Man teko apvažiuoti visą kraštą, bet nieko panašaus visoje Lietuvoje nemačiau“.

„Vos tik prasideda šiltesni orai, seniūnija jau rūpinasi, kada reikia pradėti šienauti, pagelbėti organizuojant transportą kėdžių atvežimui, nes čia suvažiuos visi Kėdainiai, Lietuva… Festivalį organizuoti padeda ir Paberžės 1863 metų sukilimo muziejus, Kultūros centras, dekanatas, savivaldybė – sakyčiau, šio renginio organizavimas jau yra nebe vieno labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ atsakomybė, jungiasi visi, kiek gali.

Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis tapo kaip viena didelė šeimos šventė, kuri yra svarbi visiems“, – šypsosi L. Mikalauskas.

Ypatingi prisiminimai

Dar kone prieš šimtmetį rašytuose Tėvo Stanislovo pamoksluose galime įžvelgti nūdienos aktualijas, kurios tik patvirtina, kad žmogus amžių amžius ieškojo ir tebeieško tų pačių gyvenimiškų dalykų: „Vienas mąstytojas kartą papasakojo savo nuomonę apie rojų:

„Rojus bus tada, kai mes išrasime būdą sustabdyti visą beprasmį triukšmą, rėkavimus, barnius.“ Iš tiesų kaip dažnai mes, giliai susimąstę, irgi tvirtiname, jog mums visko užtenka, o trūksta tik ramybės. Ne vienas žmogus sutiktų grįžti į vyžas ir nagines, kad tik nereikėtų nuolat kęsti sujudimų ir neramumų.“

Tas Žmogus ne tik galėjo, bet ir padarė daug už tai nieko neprašydamas mainais. Jis tik norėjo, kad visiems, net gyvenimo viltį praradusiems žmonėms būtų gera kvėpuoti šioje žemėje. Užtekdavo tiesiog pabūti šalia Jo, kad pasaulis, rodos, vėl nušvistų kitomis spalvomis, įgautų naujas formas ar tiesiog pasisuktų kitu kampu.

„Vos tik prasideda šiltesni orai, seniūnija jau rūpinasi, kada reikia pradėti šienauti, pagelbėti organizuojant transportą kėdžių atvežimui, nes čia suvažiuos visi Kėdainiai, Lietuva… Festivalį organizuoti padeda ir Paberžės 1863 metų sukilimo muziejus, Kultūros centras, dekanatas, savivaldybė – sakyčiau, šio renginio organizavimas jau yra nebe vieno labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ atsakomybė, jungiasi visi, kiek gali. Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis tapo kaip viena didelė šeimos šventė, kuri yra svarbi visiems.

L. Mikalauskas

Jau birželio 26-ąją, minint Tėvo Stanislovo mirties metines, Paberžės bažnytėlės šventoriuje koncertuosiančio kolektyvo NIKO (Naujų Idėjų kamerinio orkestro) įkūrėjas ir meno vadovas, kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas pasakoja, kad ir jo dar paauglystėje įvykęs vienas vienintelis susitikimas su dvasininku paliko ypatingus prisiminimus:

„Buvau M. K. Čiurlionio mokyklos Vilniuje dešimtokas ar vienuoliktokas, kuomet su drauge pianiste mokyklos buvome „išsiųsti“ koncertuoti Tėvui Stanislovui. Menkai atsimenu visas to aplinkybes, bet įstrigo pats susitikimas su dvasininku.

Pamenu, jis mus kalbino, o net kažką atsakyti buvo sunku, nes atrodo, pamažu visą kūną pradėjo veikti kažkokios be galo malonios, šiltos jo bangos. Tai buvo tikras, visam laikui giliai atmintin įsirėžęs pojūtis“.

Visi nori atvykti į Paberžę

Po dvejų pandemijos metų į įprastas vėžias grįžtančio Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio  meno vadovas sako, kad žiūrovų dėka šį sudėtingą laikotarpį išgyventi nebuvo sudėtinga.

„Buvusių karantinų nelabai ir pajutome – festivaliai visuomet vykdavo vasarą arba rudens pradžioje. Prisiminus priešpandeminį laikotarpį, koncertus organizuodavome Paberžės bažnyčios viduje, bet, pasikeitus aplinkybėms, buvome priversti juos perkelti į šventorių.

Tačiau tai išėjo tik į gera – kaskart susirinkdavo vis daugiau žmonių, žiūrovų ratas labai išsiplėtė. Dabar net ir norėdami nebegalėtume sutalpinti visų norinčių į jaukią, bet mažą bažnytėlę, – teigiamais pastarųjų metų festivalio pasikeitimais džiaugiasi jo meno vadovas. – Taip, gal koncertai, vykę bažnyčios viduje, būdavo ypatingi, bet vietos jau per mažai. Be to, visi norintys gali bet kuriuo metu užeiti į bažnytėlę, pasimelsti, ramiai pabūti su savo mintimis.“

Gediminas Gelgotas: „Buvau M. K. Čiurlionio mokyklos Vilniuje dešimtokas ar vienuoliktokas, kuomet su drauge pianiste mokyklos buvome „išsiųsti“ koncertuoti Tėvui Stanislovui. Menkai atsimenu visas to aplinkybes, bet įstrigo pats susitikimas su dvasininku. Pamenu, jis mus kalbino, o net kažką atsakyti buvo sunku, nes atrodo, pamažu visą kūną pradėjo veikti kažkokios be galo malonios, šiltos jo bangos. Tai buvo tikras, visam laikui giliai atmintin įsirėžęs pojūtis“.

Šiais metais L. Mikalauskas naujovių nežada, bet ketina išlaikyti tą pačią, jau daugelio pamėgtą ilgametę festivalio koncepciją.

„Pamenu, kaip prieš dvylika metų mes vykdavome į Paberžę, o Regina Galvanauskienė, prižiūrinti Tėvo Stanislovo puoselėtą bažnytėlę ir jos aplinką, sako „Liudai, gal padarom ką nors? Taip norisi, kad kultūra čia sugrįžtų… Kai Tėvas Stanislovas buvo neseniai palikęs mus, įvyko kultūrinė pertrauka ir Regina labai norėjo, kad ji vėl suklestėtų. Taip prasidėjo šis renginių ciklas, kuris apjungė visus bendriems, geriems darbams.

Be Paberžės, tokios vietos daugiau niekur nėra. Man teko apvažiuoti visą kraštą, bet nieko panašaus visoje Lietuvoje nemačiau“, – mintimis dalijasi festivalio meno vadovas ir džiaugiasi, kad ne tik festivalio rengimas, bet ir atlikėjų ar dvasininkų kvietimas į renginių ciklą nuolat vyksta sklandžiai: „Į Paberžę labai daug kas nori atvažiuoti. Kiekvieną festivalį mišias aukoja vyskupas arba arkivyskupas.

Šiemet paskambinau Panevėžio vyskupui, kad pakviesčiau aukoti Šv. mišias, klausiau, ar norėtų atvažiuoti į Paberžę. Sakė: „Žinoma, kad norėčiau. Žinau viską, kas ten vyksta. Labai noriu“. Taigi, netgi vyskupams paskambinus nereikia aiškinti ir įkalbinėti, kad atvyktų aukoti mišių. Visi sako, kad tik susiderintume datą ir su didžiausiu malonumu atvažiuosime“.

„Jau kelerius metus NIKO muzikantams pasakoju, kad noriu koncertinio turo po mažus Lietuvos miestelius ir kaimus, bažnytėles ir koplytėles. Ir kad tai vyktų vasarą. Tiesiog todėl, kad laikas nuo laiko tenka tokiose vietose groti, ir visada tai būna puikiausios emocijos, nes žmonės mūsų atvykimu ten taip moka džiaugtis – pasitinka vaišėmis, išlydi gražiais žodžiais ir šypsenomis. Norisi groti saviems… O kur dar ir nematytas Lietuvos grožis, kuris atsiskleidžia po ją važinėjant… Panašu, norai pildosi – be Paberžės, šį rugpjūtį grosime dar net penkiuose Lietuvos miesteliuose ir, tikiuosi, ateity bus dar ir dar daugiau!

G. Gelgotas

Norisi groti saviems…

Apie paskutinį birželio sekmadienį koncertuosiantį kolektyvą NIKO festivalio meno vadovas atsiliepia labai šiltai.

„Daugiau užsienyje nei Lietuvoje koncertuojantis kolektyvas yra gerai žinomas klasikine muzika besidominčiai publikai. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko juos pakviesti atvažiuoti į Paberžę, nes jie labai retai kada sutinka koncertuoti regione. Tai – didelių koncertinių salių kolektyvas. Bet paskambinau jų vadybininkei po labai gražaus koncerto kažkuriame regione ir ji su dideliu džiaugsmu priėmė mūsų kvietimą koncertuoti Paberžėje.

Sakė, kad „mes norime žmonių meilės, ne filharmoninės aplinkos, aplankyti įvairiausias įdomias vietas“. Manau, žmonėms jis turėtų padaryti nepaprastą įspūdį“, – nekantriai laukdamas būsimo koncerto sako L. Mikalauskas.

Po dvidešimties metų pertraukos į Paberžę sugrįšiantis G. Gelgotas teigia taip pat labai laukiantis šio bei kitų koncertų šalies regionuose: „Jau kelerius metus NIKO muzikantams pasakoju, kad noriu koncertinio turo po mažus Lietuvos miestelius ir kaimus, bažnytėles ir koplytėles. Ir kad tai vyktų vasarą.

Tiesiog todėl, kad laikas nuo laiko tenka tokiose vietose groti, ir visada tai būna puikiausios emocijos, nes žmonės mūsų atvykimu ten taip moka džiaugtis – pasitinka vaišėmis, išlydi gražiais žodžiais ir šypsenomis. Norisi groti saviems… O kur dar ir nematytas Lietuvos grožis, kuris atsiskleidžia po ją važinėjant… Panašu, norai pildosi – be Paberžės, šį rugpjūtį grosime dar net penkiuose Lietuvos miesteliuose ir, tikiuosi, ateity bus dar ir dar daugiau!“

NIKO yra tas kolektyvas, kuris eina į žmogų. Jie muziką parodo ne tik skambesiu, bet ir kūno kalba, emocijomis, šūksniais..

Neeilinis kolektyvas ir ypatinga muzika

Kaip sako L. Mikalauskas, tai nėra tas kolektyvas, kuris atsisėda ant kėdžių ir groja iš natų.

„NIKO yra tas kolektyvas, kuris eina į žmogų. Jie muziką parodo ne tik skambesiu, bet ir kūno kalba, emocijomis, šūksniais… Tai yra toks kolektyvas, kuris nedainuojantis, bet reikia pastatyti mikrofonus dainavimui“, – juokiasi L. Mikalauskas.

„Taip, viskas yra ir labai daug kartų repetuojama, iki detalių gludinama, o būnant scenoje – dar ir siekis perduoti klausytojui kuo daugiau emocijų…“ – tarsi atliepdamas aukščiau pasakytus festivalio organizatoriaus žodžius sako G. Gelgotas.

Tiesa, L. Mikalauskas pažymi, kad organizuojant šį ypatingo kolektyvo pasirodymą, susidurta ir su tam tikrais iššūkiais: „Iššūkis yra įgarsinti šį kolektyvą ir mes jo ėmėmės jau gerokai anksčiau, kad jį įgyvendintume. Bet, kaip ir visada, manau, viskas įvyks sklandžiai, galėsime mėgautis ne tik jaukia Paberžės aplinka, bet ir puikia muzika“.

NIKO buvimas scenoje ir atliekama muzika mintis nukelia kažkur kitur, pamiršti apie buvimą čia ir dabar. Ši grupė ir jos atliekami kūriniai puikiai derės su Paberžės aplinka bei joje tvyrančia ypatinga aura. Juolab kad neeilinėse vietose koncertuojanti grupė turi patirties atlikti kūrinius gilią, ryškią istoriją, atmosferą, dvasią turinčiose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, neseniai tai buvo paramos koncertas Italijoje, Sicilijoje, teatro griuvėsiuose, Prancūzijos pietuose, nuostabiajame Provanse…

„Esame profesionalus kolektyvas, tai reiškia, kad iš esmės grojame ten, kur turime groti, pagal iš anksto suderinamą grafiką. Nesakyčiau, kad renkamės vietas. Bet tikrai taip, džiaugiamės, kad nuolat esam kviečiami groti gražiausiose salėse, ypatingose vietose, – tai mus pačius labai įkvepia!“ – sako grupės įkūrėjas ir atskleidžia, kad, be visų aplankytų vietų, NIKO turi ir vieną, labiausiai numylėtą: „Taip išėjo, kad mūsų kolektyvas išvystė ypatingus jausmus Los Angelo miestui Kalifornijoje. Iki pandemijos ten būdavome beveik kasmet. Nuostabi gamta, nuostabi atmosfera. Tikimės ir vėl sugrįžti – tai turbūt mylimiausia NIKO vieta!“

Prieš šešiolika metų neeilinį styginių kolektyvą įkūręs G. Gelgotas prisimena, jog pirmasis NIKO koncertas suskambėjo vienoje iš sostinės bažnyčių.

„Studijuodamas kompoziciją LMTA parašiau kūrinį styginiams, norėjau, kad jis būtų atliktas. Sukviečiau muzikantus, – tai ir buvo pirmasis NIKO koncertas, vykęs Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje.

O po poros pirmųjų veikimo metų jau ir išsigrynino dabartinis kolektyvo modelis – tai maždaug septynių muzikantų, grojančių styginiais instrumentais, grupė, scenoje akademinę muziką atliekanti šios muzikos atlikimui kiek nebūdingu braižu – be natų, įtraukiant balsą, judesį“, – trumpai grupę pristato G. Gelgotas, kviesdamas visus birželio 26-ąją atvykti į Paberžę ir apibūdina būsimą programą:

„Atliksime savo repertuaro kūrinius, kuriuos pastaraisiais mėnesiais grojome Estijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Sicilijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Latvijoje, Norvegijoje ir ši programa visur buvo sutikta audringomis ovacijomis. Tai ir mano paties muzika, ir keletas klasikos šedevrų rekompozicijų. Labai džiaugiuosi, kad tai išgirs ir Paberžės festivalio klausytojai!“

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video