Tautodailininkė M. Verkauskienė: kiekvienas daiktas gali būti gražus (FOTOGALERIJA)

Mūsų kraštas turtingas talentingų, kuriančių žmonių. Kas juos skatina kurti grožį aplink save, kas įkvepia išsilieti poezijos posmais? Kas tai – Dievo duotybė ar įgytas dalykas? Iš kur tai atsiranda – noras per meną išreikšti save?

„Turi ateit. O iš kur tas dalykas ateina, sunku atsakyt, nežinau. Vienus įkvepia gamta, kitus dar kažkas, čia kaip šūvis kažkoks – iš niekur nieko. Tau tiktai tinkšt – ir gimė eilėraštis, arba jau vaizduotėje matai kažkokį meno kūrinį, kurį nori sukurti“, – sako Kėdainių bendruomenės socialinio centro užimtumo specialistė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, tekstilininkė, odininkė, Kėdainių krašto poetė Milda Verkauskienė.

Vienkiemis ant Šušvės kranto

Mokykloje M. Verkauskienei geriausiai sekėsi humanitariniai dalykai. Patiko darbelių, muzikos pamokos, net turėjo svajonę išmokti groti kokiu nors instrumentu. Tačiau, gyvenant vienkiemyje, Pernaravos seniūnijos Kupsčių kaime, tokių galimybių nebuvo.

Peno sielai teikė nuostabi gamta, juk vienkiemis buvo ant Šušvės kranto!

„Ir šiandien prisimenu visus vaikystės takelius, galiu nupiešti tą piešinį, kaip jisai išsiraitęs, kur koks takelis veda į ganyklą, kur – į sodą, kur – prie kažkokio medžio: ievos ar ąžuolo… Viską prisimenu. Namai išlikę, bet ten jau gyvena kiti žmonės, – prisiminimais dalijosi M. Verkauskienė. – Daug gražių prisiminimų išliko iš vaikystės. Vienas iš ryškesnių – Kalėdų laukimo.

Mūsų vaikystė tuomet buvo užpustyta. Nuo pagrindinio kelio iki mūsų namų – daugiau kaip kilometras. Prisimenu, kaip tėvas išeidavo parnešt eglutės. O aš sėdėdavau prie lango ir žiūrėdavau, kada tolumoje pasirodys toks juoduliukas, kaip tėtė neša ant pečių eglutę…“

Lietaus barbenimas

Pirmuosiuose M. Verkauskienės eilėraščiuose aprašyti vaikystės takeliai, Šušvės vingis, įkvėpimą sukėlę gamtos reiškiniai.

„Užtenka lietaus barbenimo – ir jau įkvėpimas. Aš niekada savęs nespaudžiu per prievartą – kad pasidėčiau popieriaus lapą ir rašyčiau. Man turi ateiti. O tada, kai ateina, griebiu pirmą pasitaikiusį popierėlį po ranka – ar laikraščio tuščią antraštę, ar pirkinių čekį,  ir rašau“, – sakė M. Verkauskienė.

Pabarbenęs lietus Mildai padiktavo pirmąją išleistą poezijos knygelę „Pabaidytos paslaptys“. Poetės eilės sugulė į 11 almanachų, kuriuos išleido Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga, Lietuvos neįgaliųjų draugija bei „Varsnos“, „Brandumos“, „Likimo palėpės“ literatų klubai. 

M. Verkauskienė – aktyvi poezijos švenčių dalyvė, mėgstanti dalintis kūryba su kolegomis ir klausytojais visoje respublikoje vykstančių susitikimų metu.

Šiuo metu jos planuose – naujos poezijos knygelės išleidimas. Tiesa, kompiuteriniu būdu, tačiau įrišant odiniu viršeliu, kurį ji pati kuria.

Mezginukai lėlėms

Visą laiką M. Verkauskienės gyvenime greta ėjo poezija ir tautodailė. Pirmieji jos darbeliai buvo mezginukai.

„Dar nėjau į mokyklą, vaikas buvau, prašydavau mamos, kad uždėtų man mezginio akis. Tai apmegztos buvo visos mano lėlės, – apie pirmuosius savo kūrinius pasakojo M. Verkauskienė. – Mama mezgė paprastai, kad apmegztų šeimą. Kartu tai buvo ir pragyvenimo šaltinis, nes mes laikėme avis ir, kad vilna nenueitų veltui, mama primegzdavo šiltų kojinių ir veždavo į turgų. 

Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, per darbų pamokas išmokau nerti vąšeliu. Tai mane užkabino, prie šios technikos kaskart grįžtu.“

Galima sakyti, kad nėrimas vąšeliu stipriai užkabino Mildą – ji surengė net dvi personalines parodas: lino nėrinių „Kada linai ne mėlynai pražysta“ bei servetėlių „Gyvenimas kaip servetėlių nėriniai“.

Pastaruoju metu Milda labai susidomėjusi oda ir, kaip pati sako, jau prisikaupė tiek darbų, kad būtų galima juos ir parodyti.

Kojinių mezgimo čempionatai

Radviliškyje jau vienuoliktus metus rengiamas kojinių mezgimo čempionatas, į kurį suvažiuoja geriausi kojinių mezgėjai. Sakysite, kas čia įdomaus – megztos kojinės… Ot ir apsiriksite, nes tai – ne paprastos, o meniškos kojinės.

„Tai puikus renginys. Anksčiau jis buvo tarptautinis, suvažiuodavo mezgėjai iš Skandinavijos šalių, Vokietijos. Šiuo metu jis siaurėja, bet vis tiek vyksta.

Kiekvienas mezgėjas stengiasi kojines paversti meniškomis, kad tai būtų meno kūrinys, o ne šiaip tik kojinė. Nors čempionatai vyksta jau senokai, aš pati išdrįsau tik prieš trejus metus, ir visus tris kartus grįžau su nominacijomis“, – turi kuo pasididžiuoti Milda.

Ir tai – ne vieninteliai jos laimėjimai. Už dekupažo darbus ji yra pelniusi II vietą respublikiniame konkurse Vilniuje, jos darbų nuotraukų galima rasti žurnale „Rankdarbių kraitelė“. Kai buvo minimas Lietuvos 100-metis, tautodailininkė sukūrė viršelį knygai „100 maldų Lietuvai“, kurią išleido Šv. Jurgio bažnyčios tikinčiųjų bendruomenė.

Taburetės istorija

M. Verkauskienė mėgsta išbandyti įvairias technikas, moka jas pritaikyti. Viena iš mėgstamų jos veiklų yra dekupažas. Ji mėgsta ką nors pasidekoruoti, o šiuo metu jos akiratyje – baldai, kuriuos ji stengiasi atnaujinti. Pradėjo nuo taburetės.

„Namuose buvo keturios taburetės, senos tokios. Kur dingo trys, jau nebepamenu, galbūt iškeliavo į konteinerį. Tačiau viena buvo likusi – tam atvejui, jei reiktų kur nors pasilypėti. Pagalvojau, kodėl ji turi būti negraži, jeigu galima ją pagražinti? Ir aš ją išdekoravau. Atėjo meistras, reikėjo jam pasilypėt, atnešiau tą taburetę, o jis nelipa ant jos: „Tokia graži. Ant tokios, sako, negalima lipti.“

Siekia profesionalumo

Milda yra baigusi masinių renginių režisūrą, tačiau pagal specialybę dirbo neilgai. Nors visi sakė, kad jai sekasi puikiai, tačiau ji pati jautėsi ne savo vietoje.

„Esu maksimalistė, ir tas dalykas man daug kur trukdo, – arba gerai, arba nieko. Kai pažiūriu dabar didžiules masines šventes, tai pirmoji mintis kyla – kaip aš nepavydžiu režisieriams, nes žinau tą kelią, kol tu ateini iki to renginuko. Ir koks retas dalykas, kai tau pasako, kad šaunu. Dažniau, turbūt, išgirsti, kad šitą galima buvo padaryti taip, aną – anaip ir t.t.

Todėl aš ir persimečiau į tuos rankdarbius. Šitoj srity nesu baigusi jokių mokslų, išskyrus tai, kad jau trečius metus lankau Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų studiją. Norisi ne vien tos tautodailės, norisi truputį profesionalesnio meno. Džiaugiuosi labai puikia mokytoja Inga Čičinske, kuri labai profesionaliai perduoda žinias.“

Savo žinias meno srityje Milda tobulina ne tik Dailės mokykloje. Vilniaus technologijų ir reabilitacijos centre ji mokėsi vilnos vėlimo ir tapybos ant šilko, Kauno tekstilininkų gildijoje – darbo su natūralia oda subtilybių, o pas tautodailininką iš Utenos Albiną Šileiką mokėsi prakalbinti medį – drožinėjo prieverpstes.

„Visi norim kažko naujo. Aš taip pat ieškau įdomybių, kad kažką naujo sužinočiau ir panaudočiau pas save darbe. Labai įdomu buvo susipažinti su tokiomis technikomis, kaip pynimas iš šieno, kavos tirščių keramika, – sakė M. Verkauskienė. – Pasidžiaugiu, kad nesu baigusi jokios Dailės akademijos, nes tas dalykas savotiškai suspaudžia tave į rėmus, tu dirbi pagal taisykles. O dabar aš derinu, maišau šitą ir šitą, aš paleidžiu savo fantaziją.“

Perduoda žinias

M. Verkauskienė jau vienuolika metų dirba Kėdainių bendruomenės socialinio centro užimtumo specialiste, savo žinias ir kūrybinę patirtį perduoda centro lankytojams – paslaugų gavėjams. „Darome įvairiausius darbelius. Anksčiau aš laikydavausi vienos krypties: dabar daro šitą, paskui aną. Tačiau pastebėjau, kad vienas lankytojas tuo dalyku susidomėjęs, o kitas kankinasi. Tai kodėl turi kankintis? Todėl dabar veiklos visos individualios – jeigu vienas siuvinėja, tai kitas pina iš vytelių, trečias daro dekupažą ir t.t.“

Relaksacija

„Dabar pagalvoju, kad aš visiškai tokia, kaip mano teta iš mamos pusės: ką ji pamatė – tą padarys. Begalinis noras. Ir tų rankdarbių visokių… Buvo jai 90 metų, kai aš jai padovanojau iš odos darytą dėžutę – to dalyko ji dar buvo nedariusi.

Čiupinėja tą dėžutę ir sako: „Milda, jei ne mano tos silpnos akys, taigi daryčiau.“ Taip ir aš negaliu be rankdarbių, man smagu, man gera juos daryti. Relaksacija, gyvenimo būdas. Jeigu aš už ko užsikabinu, ir kažkas manyje kirba, tai dulkės palauks.

Jeigu iš kažkur važiuoju namo, tai vienintelė mintis – greičiau namo, nes manęs ten laukia naujas sumanymas, – teigė Milda, pridurdama, kad padarytus darbus mėgstanti išdalinti, dovanoti. Prieš trejus metus Milda Verkauskienė už pasiekimus įvairių sričių veikloje ir jų pristatymą visuomenei Metų moterų rinkimuose pelnė Kėdainių krašto Metų kūrėjos titulą.

[#gallery=2494#]