Talentingas mokslininkas, dirbantis ne dėl medalių

 Talentingas mokslininkas, dirbantis ne dėl medalių

Vytautui Ruzgui mokyti ūkininkauti teko ir Afganistane. 2011–2013 m. dalyvauta Žemės ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų inicijuotose keturiose išvykose į Afganistano Goro provinciją, kur mokyta žemdirbius agronomijos ir selekcijos dalykų, atlikti provincijos dirvožemio tyrimai.

Rūta Švedienė

Talentingas, darbštus ir produktyvus mokslininkas, vienas ryškiausių selekcininkų, žieminių kviečių ir rugių veislių kūrėjų Lietuvoje – doc. dr. Vytautas Ruzgas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus Agronomijos mokslų sekcijos narys Valstybės atkūrimo dienos proga buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Tądien Prezidentas Gitanas Nausėda 59 asmenims įteikė valstybinius apdovanojimus už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Su veikliu, energingu, darbščiu mokslininku Vytautu Ruzgumi šiandien kalbamės apie darbus, veiklas.

‒ Vasario 16-ąją buvote apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Ką šis apdovanojimas Jums reiškia?

‒ Kaip ir visiems žmonėms apdovanojimus gauti smagu. Kažkada Dailės institute dar sovietiniais metais mačiau tokį užrašą virš garbės lentos: „Jie dirba ne dėl medalių“. Ir aš taip pat. Pats didžiausias apdovanojimas man buvo, kai pristatant kviečių veisles iš būrio žmonių išėjo ūkininkas ir paspaudė man ranką už veislę ‘Ada‘.

‒ Kokių kitų apdovanojimų esate nusipelnęs? Kuris iš jų Jums svarbiausias?

‒ Esu apdovanotas mokslo ir verslo partnerystės apdovanojimu „Gyvybės medis“ (2008), Baltijos Asamblėjos medaliu (2014). 2011 m. skirta Lietuvos mokslo premija (kartu su bendraautoriais).

Valstybės atkūrimo dienos proga akad. Vytautui Ruzgui Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių.

Visi jie gauti skirtingu laiku. Kaip sakoma, stenkis žmogau, ir Dievas tau padės. Man jis padėjo, darbai sekėsi. O svarbiausias apdovanojimas yra tas, kurį tuo metu gauni.

‒ Esate talentingas, darbštus ir produktyvus mokslininkas, vienas ryškiausių selekcininkų, žieminių kviečių ir rugių veislių kūrėjų Lietuvoje. Bendradarbiaudamas su užsienio ir Lietuvos selekcininkais, sukūrėte 28 žieminių kviečių ir rugių veisles, iš kurių 26 veislės įrašytos į Lietuvos nacionalinių augalų veislių sąrašą ir dvi – į Estijos nacionalinių augalų veislių sąrašą. 26-ios iš šių veislių įrašytos į Europos Sąjungos Bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą. Ką tai reiškia – sukurti naują veislę. Koks tai darbas?

‒ Darbas labai įdomus. Jame susipina viskas: teorinis mokslas ir tavo asmeninė kūryba, informacijos analizė, agronominė praktika, marketingas ir paprasčiausia sėkmė. Gali sukurti nuostabų naują augalo genotipą, kuris augs tarp tūkstančių eilučių ar laukelių, ir jo paprasčiausiai nepastebėti, kad pažymėtum lauko žurnale, o paskui paimtum.  

Selekcija susijusi su didelėmis lauko eksperimentų apimtimis, tai lemia didelė konkurencija tarp veislių. Kasmet mūsų vykdomoje žieminių kviečių selekcijos programoje auga apie 20 000 selekcinių linijų. Jas visas reikia sukurti, įvertinti ir geriausias atrinkti. Viena veislė sukuriama per 8‒10 metų.

Esu paskaičiavęs, kad mūsų skyriaus selekcininkai, laukuose vertindami selekcines linijas, kasmet nužygiuoja atstumą kaip nuo Dotnuvos iki Talino. Norit detaliau? Kviečiu vasarą atvykti į mūsų laukus.

‒ Ką reiškia veislės įrašymas į nacionalinį ir ES katalogus? Lietuviškų veislių kūrėjams tenka atlaikyti didžiulę konkurenciją. Kaip tai pavyksta? Ar reikia žemdirbiams lietuviškų veislių kviečių, rugių, avižų ar žirnių? Ar pajėgūs mūsų selekcininkai konkuruoti su turtingomis užsienio selekcijos kompanijomis?

‒ Po to, kai selekcininkas nusprendžia, kad naują selekcinę liniją jau galima perduoti registraciniams tyrimams, ji patenka į Valstybinės augalų veislių tarnybos oficialių tyrimų sistemą, kur tiriamos visų šalių veislės kandidatės. Tiriamas veislės ūkinis vertingumas ir genetinis originalumas. Jeigu originalumo tyrimai teigiami, o ūkinio vertingumo tyrimuose veislė turi kokį nors pranašumą prieš kitas, ji registruojama Lietuvos veislių sąraše ir ES kataloge. Konkurento nei žodžiais, nei straipsniais nenugalėsi, tik veislės konkurencingumu, kuris patikrinamas ne per vienus metus.

Taip, jūs teisingai klausiate dėl užsienio kompanijų, bet turiu patikslinti, kad tai nėra tiktai selekcinės kompanijos. Tai milžiniškos agroserviso, cheminės arba bent sėklininkystės kompanijos, turinčios augalų selekcijos įmones, sėklų dauginimo, juridinius ir marketingo padalinius. Mes patys veisles dauginame per savo atstovus – šalies sėklininkystės įmones. Ne visada, bet įveikiame ir konkurentus.

Pats didžiausias apdovanojimas man buvo, kai pristatant kviečių veisles iš būrio žmonių išėjo ūkininkas ir paspaudė man ranką už veislę „Ada“.

dr. V. Ruzgas

‒ Ar mes pajėgūs selekcionuoti tiek augalų rūšių, kiek dabar? Gal efektyviau būtų koncentruotis į mažiau rūšių ir išlikti konkurencingiems?

‒ Dabar selekcionuojama palyginti nedaug augalų rūšių. Tik tos, kurios svarbios šalies ekonomikai ir mokslui. Selekcijos Dotnuvoje pradžioje, kurios jau 100 metų darbo sukaktį šiemet pažymėsime, buvo selekcionuojami kone visi auginami augalai.

Dėl koncentravimosi pritariu, bet reikia turėti mintyje, kad vien tik tam, kad pasiektume optimalias pradėtos selekcijos apimtis (tą dariau atnaujindamas žieminių kviečių selekciją) reikia 5 metų.

Javų selekcijos augynai, kuriuos kasmet pasėjame, tai įdirbis, padarytas per 10 ir daugiau metų. Jo vertė apie 1 milijoną eurų.  Aišku, selekcijos programa nėra šventa karvė, bet prieš kerpant reikia pamatuoti ne tris, daugiau kartų, o lietuviškos augalų veislės jau 30 metų konkuruoja su visos ES valstybių veislėmis.

Ką selekcija duoda? Vien lietuviškų žieminių kviečių veislių, pastaraisiais metais augusių Lietuvoje, subrandinto derliaus vidutinė vertė buvo 65 mln. Eur. Tai tik vienas iš svarbių momentų.

Doc. dr. Vytautas Ruzgas Žemdirbystės instituto bandymų laukeliuose.

‒ Lietuva pagal sertifikuotos sėklos naudojimą yra paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje ES, o pagal derlingumą iš hektaro yra maždaug dešimta nuo galo. Ką tai reiškia?

‒ Tai reiškia, kad ūkininkai mažai perka sertifikuotų sėklų, o sėklas ruošiasi patys arba samdo sėklų fabrikus, jei ruošia didesnį kiekį, manydami, kad taip pigiau. Pigiau tikrai nėra, danai apie 90 proc. laukų apsėja sertifikuotomis sėklomis, kurias perka, ir tai daro jau daugelį metų. Jie teisūs ‒ sėkla visada apmoka savo kainą, tai švedų posakis, tinkantis ir mums.

Tai, kad nereikia mokėti autorinio atlyginimo selekcininkams, strategiškai taip pat naudos nėra, ‒ neatkeliaus geresnės veislės.

‒ Selekcininkai anksčiau visas pastangas skirdavo tik veislių kūrimui, o dabar jie, kaip mokslo darbuotojai, dar turi rašyti mokslinius straipsnius, kurie būtų publikuoti citavimo indeksus turinčiuose mokslo leidiniuose. Parašėte daugiau nei 130 mokslo ir 70 mokslo populiarinimo straipsnių augalų genetikos, selekcijos ir sėklininkystės klausimais. Ką reiškia parašyti straipsnį? Kiek tai atima laiko, su kokiais iššūkiais tenka susidurti norint parašyti gerą straipsnį?

‒ Mokslinius straipsnius selekcininkai rašė visada, nuo pat selekcijos Dotnuvoje pradžios. Tik dauguma jų buvo rašomi iš mokslininko pašaukimo, o ne dėl selekcininko mokslinio darbo įvertinimo. Dabar įsigalėjo totalinio vertinimo manija: sceninių renginių, projektų, mokslo darbuotojų. Visur vertintojai. Lengviausia mokslininkus vertinti pagal publikacijas žurnaluose, kurie turi savo reitingus. Kiek parašei, kas atspausdino.

O toliau paprasta aritmetika – mokslininką gali įvertinti bet kas, nė žalio supratimo neturintis apie vertinamą objektą. Vertina ir veisles, patentus, labai gerai, kad šalies ūkio subjektai apie jų reikšmę sistemingai primena.

Ar sunku suplanuoti originalius tyrimus ir iš jų parašyti gerą straipsnį? Doktorantui ‒ taip. Mokslininkui tai turi būti kasdienis darbas. Mokslo populiarinimo straipsniai vertinami, bet tik žodžiais, nes iš Vilniaus nuleistos taisyklės balų tam nenumato.

‒ Lietuvos žemės ūkio universitete dešimt metų dėstėte magistrantams augalų selekciją ir sėklininkystę. Ar dabar dėstote? Koks tai darbas su jaunimu?

‒ Man darbas su studentais visada buvo šventė, nors ruoštis reikėjo daug. Pavyzdžiu buvo mano mokytojai, kurie neapsiribodavo sausu dalyko išdėstymu, dalinosi ir gyvenimo išmintimi. Tai man liko ilgam.

Dabar savo žiniomis pasidalinu su visais, pradedant doktorantais, baigiant pražilusiais ūkininkais. Tai didelė atsakomybė, įpareigojanti prieš kalbant įvertinti savo kompetenciją.

Vadovo darbas ‒ jausti atsakomybę už įstaigą, jos ateitį,  ir tai nelengva. Turi mylėti darbuotojus, pasitikėti jais, matyti ir rodyti ateitį, optimizmą. Tai sutelkia žmones.

dr. V. Ruzgas

Stebina dabartinės tendencijos, kai tik pradėjęs savarankišką kelią apsukrus mokslininkas jau nori būti doktoranto vadovu ir tai net skatinama. Juk reikalinga plati dalykinė kompetencija, gebėti būti auklėtoju plačiąja prasme, formuoti jauną mokslo žmogų. Ne visi tam tinka, gali, o ir laiko turi.

Nejučiom prisimenu savo vadovą prof. Leoną Kadžiulį, mokytoją visomis prasmėmis, kitus disertantų vadovus.

‒  Parengėte 19 šalies teisinių aktų. Kokie tie teisės aktai?

‒  Pats sau pavydžiu laikotarpio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki įstojimo į Europos Sąjungą. Reikėjo kurti naują Lietuvą. Inicijavau Augalų veislių apsaugos ir Sėklininkystės įstatymų kūrimą, ruošiau naują šalies sėklininkystės sistemą ir daug kitų aktų. Prisijungė kolegos, Žemės ūkio ministerijos, tarnybų specialistai, supratę problemos aktualumą.

Šiandien šypseną kelia mūsų veikla, rinkome patirtį iš ES kiek jėgos leido, kompiuterių dar neturėjome, Veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymo projektą net 16 kartų perspausdino instituto mašininkės.

‒ 1990–2010 m. buvote Lietuvos žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vedėju, 1996–2010 m. – direktoriaus pavaduotoju selekcijai – kuravote visų žemės ūkio augalų selekcijos veiklą Lietuvoje, 2011–2015 m. – direktoriumi – buvote atsakingas už instituto ir aštuonių jo filialų veiklą. Kaip prisimenate šį  administracinį darbą? Kas buvo sunkiausia?

‒  Sunkiausia buvo nutolti nuo aktyvaus selekcininko darbo. Bet jau buvo subrendęs mano kolega Žilvinas Liatukas, jis perėmė daug selekcinių darbų, džiugino tai, kad jis gerai vykdo ir kabinetinius, ir eksperimentinius lauko darbus.

Man teko laimė tiesiogiai girdėti Nobelio premijos laureato E. N. Borlaugo žodžius, kad „reikia daug kartų eiti į lauką ir, kai laukas pradės kalbėti su tavimi, veislę sukurti bus paprasta“. Tai tiesa, be lauko tyrimų selekcijos nėra.

Dėl administracinio darbo. Niekada nejaučiau malonumo ką nors kam nors įsakyti, nors pagal pareigas tą dariau. Man koktus kai kurių mažesnių vadukų noras pavaikyti, parodyti savo galią, tą neigiamą nuostatą turiu dar nuo tarnybos sovietinėje armijoje.

Kasmet mūsų vykdomoje žieminių kviečių selekcijos programoje auga apie 20 000 selekcinių linijų. Jas visas reikia sukurti, įvertinti ir geriausias atrinkti. Viena veislė sukuriama per 8‒10 metų.

dr. V. Ruzgas

Vadovo darbas ‒ jausti atsakomybę už įstaigą, jos ateitį, ir tai nelengva. Turi mylėti darbuotojus, pasitikėti jais, matyti ir rodyti ateitį, optimizmą. Tai sutelkia žmones.

‒ 2011–2013 m. dalyvavote Žemės ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų inicijuotose keturiose išvykose į Afganistano Goro provinciją, kur mokėte žemdirbius agronomijos ir selekcijos dalykų, atlikote provincijos dirvožemio tyrimus. Kodėl buvo pasirinktas Afganistanas?

‒ Prisimenu nustebusias Vilniaus oro uosto registratorės akis, kai pasakiau, kad bilietas iki Kabulo. Vykti į Afganistaną man buvo netikėtas pasiūlymas. Lietuva vykdė vystomojo bendradarbiavimo programą, o Afganistanas buvo viena iš šalių.

Kai nuvykome pirmą kartą, man pasiūlė pamokyti vietinius žemdirbius. Pasakiau, kad tokios kvailystės nedarysiu, reikia tam atsakingai pasiruošti įvertinus situaciją. Antroje tų pačių metų kelionėje jau atsivežiau mokomąją medžiagą, dirvožemių mėginių paėmimo prietaisą ir darbai prasidėjo.

Be mokymų programos, paskutinėje kelionėje nuvežiau dvi dalges su reikiamais priedais, parodžiau filmuką, kaip reikia šienauti, pagaląsti ir iškalti dalgį. Tai buvo „užklasinė veikla“, jie viską atsitūpę pjovė pjautuvais.

Vietiniai žmonės pasitiko labai geranoriškai, kitaip antrą kartą nebūčiau važiavęs. Jaudulys? Aišku buvo, lengviau atsikvėpdavome grįžtant nusileidę Dubajuje ir užsisakę po gerą bokalą belgiško alaus.

‒ Esate žinomas šalies žemdirbių patarėjas sėklininkystės plėtrai ir inovacijoms. Kokia forma teikiate patarimus? Kaip tenka bendrauti su žemdirbiais?

‒ Savo mintis išdėstau visomis įmanomomis formomis visiems, kurie to parašo. Patarimais to nevadinu, nes mano prelegentai patys yra savo srities profesoriai ir, betarpiškai bendraudamas, diskutuodamas su jais, aš pats iš jų nemažai mokausi. Tie, kurie klausia, paprastai ir daug žino.

‒ Jūs esate labai veiklus, aprėpiate daug sričių. Kaip spėjate, kaip nepavargstate? Kas padeda atsilaikyti?

‒ Ne visai suprantu tuos žmones, kurie skundžiasi darbo nuovargiu. Taip, kartais ir aš pavargstu, bet nuovargis yra laimė – vadinasi, esi reikalingas.

Darbus sutalpinu, nes visą savo gyvenimą reikėjo juos talpinti. Studijuojant vakarais dirbti, kad galėčiau dieną mokytis, šalia darbų institute dėsčiau studentams, vadovavau Sėklininkystės asociacijai ir taip toliau. Padeda ir šeima.

‒ Kokiomis moralinėmis nuostatomis gyvenate? Kas padeda gyventi?

‒ Mes nepasirenkame gyvenimo, jis tiesiog duotas čia ir dabar. Kažkur skaičiau, kad gyventi reikia taip, kad rytoj galėtum ramiai numirti. Nelikęs skolingas, neįskaudinęs žmonių, nepadaręs bloga kitam. Kai eini ‒ laikas bėga, o kai skubi ‒ laikas lekia. Gerų darbų skaičiuoti nereikia, pats gyvenimas geriausias apskaitininkas ir nieko nepamirštantis biografas.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video