Sveikinimas atviruke apvertė gyvenimą

Peržengusi dailės mokytojos Indianos JACKEVIČIENĖS buto slenkstį, jaučiuosi tarsi pasakos veikėja Alisa, kuri, stryktelėjusi paskui triušį į jo urvą, pateko į stebuklingą pasaulį. Kas čia taip magiškai veikia? Šeimininkės šypsena, įstabus gruziniškos bei žemaitiškos prigimties svetingumas ar meistriškai pačios Indianos sukurtos darnios erdvės aura? Nuo prieškambaryje man pasiūlytų šlepečių, panašesnių į dvaro damos kurpaites, iki servetėlių, ant kurių puikuojasi vaišių pilnos lėkštės, paveikslų, interjero detalių – viskas pašnekovės namuose turi savo subtilią natą. Užplūsta harmonijos ir lengvos ramybės jausmas. Pamirštu, jog vos prieš akimirką su kitais kėdainiečiais skubėjau gatve mintyse spręsdama buities lygtis.

Įpusėjus mudviejų pokalbiui, suprantu, kad šie namai tarsi veidrodis atspindi Šiauliuose užaugusios Indianos sielą. Ji – moteris gulbė, grakščiai iškelta galva nugalėjusi atšiaurius gyvenimo vėjus ir su šypsena išlaukusi kvapnaus gėlėto dienų pavasario. Ji švelni, atsidavusi, bet kartu ir reikli bei nepalaužiama, jautriai pagaunanti gyvenimo pokyčių ženklus ir klausanti širdies balso, mylinti tiesą ir nemėgstanti kaukių, nepudruojanti gyvenimo klaidų bei silpnumo momentų, vertinanti atvirumo dovaną ir kito žmogaus nuoširdžius atsivėrimus. Ji – gili, o kartais vėjavaikiška, kai su mylimuoju akimirksniu sumano sėsti į automobilį ir lekia, kur akys mato naujiems įspūdžiams pavymui. Ji spinduliuoja viską, dėl ko žmogus nusipelnęs vadintis žmogumi.

„Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“ Ši mano mylimo poeto Vytauto Mačernio citata – taikli Indianos dosjė. Jos siela išties tarytum žibintas, niūrias kasdienybės sutemas pripildantis šviesos ne tik jai pačiai, bet ir šalia esantiems.

– Indiana, mūsų pokalbį norėčiau pradėti klausimu, kuris man galvoje sukasi nuo to laiko, kai mudvi susipažinome. Kas dovanojo Jums tokį dėmesį traukiantį vardą?

– Mama (nusišypso). Šis vardas ją sužavėjo, kai perskaitė Žorž Sand knygą „Indiana“. Feisbuke subūriau Lietuvos Indianų grupę. Esame septynios – tiek teradau. Bendraujame, žadėjome susitikti, bet pandemija sumaišė planus ir bendravimas šiek tiek nunyko. Viena Indiana Aristavoje gyveno. Prieš 15 metų važiavau susipažinti.

– Turėti išskirtinį vardą – privilegija ar vis tik buvo metas, kai tai kėlė rūpesčių?

– Savo vardą labai mėgstu, myliu ir juo džiaugiuosi, bet paauglystėje sulaukdavau pašaipų. Pravardžių turėjau mažiausiai dešimt. Mokykloje pravardės buvo žeidžiančios ir labai dėl jų pykau. Kaip galima tokį gražų vardą šitaip iškraipyti? Vinetu, Indiuk, Indoškė, o baisiausias įžeidimas – indėnė. Institute jau buvo kitaip. Tada atsirado filmas apie Indianą Džounsą ir mane vadino ne Indiana, bet Džounsu. Jaučiausi pakylėta (juokiasi). Dabar savo vardo nemainyčiau į jokį kitą. Esu mamai labai dėkinga. O dar jai esu dėkinga už tai, kad tapau mokytoja ir kad vairuoju automobilį. Tam reikėjo ne tik padrąsinimo, bet ir rimto postūmio. Čia mamos nuopelnas.

– Kaip tai nutiko?

– Kai mokiausi 8-oje klasėje, man ėmė labai patikti piešti. Aš buvau toks susimąstęs, visada mintyse paskendęs, ramus vaikas, be galo daug knygų skaičiau. Taigi pradėjau piešti ir supratau, kad nemoku, bet man labai patinka. Mama Šiaulių Dailės mokykloje surado dėstytoją, kuris sutiko mane mokyti privačiai. Po trijų mėnesių jis paragino ateiti į Dailės mokyklą. Kaipgi aš – būsima devintokė?! Juk ten mokytis pradeda penktokai–šeštokai. Aš juk tokia peraugėlė! Man gėda. Bet svajojau po 8-tos klasės egzaminų stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą, tad reikėjo turėti įgūdžių.

– Mano akimis, Jūsų mama labai rimtai pažiūrėjo į, palyginti, vėlyvą dukros norą piešti. Turbūt ji buvo labai atsidavusi savo vaikams?

– Tereikia prasižioti ir mama iškart imasi veiksmų (šypteli). Ji nepaprastai veikli ir pasiaukojanti. Galbūt tai gruziniškas kraujas? Mamos tėtis gruzinas, tad pas ją energijos penkios aš ir dar trys jūs turbūt (juokiasi). Mama kalnus nuverčia!

– Ką reiškia augti su tokia mama?

– Oi… (šypteli) Taip ir išauklėjo: atsakomybė, pareiga yra labai svarbu, man sakyti, raginti manęs nereikia. Turėjau aštuoneriais metais jaunesnį brolį. Tai reiškė, kad buvau jo visapusiška auklė. Ne taip, kad pasaugok biškutį. Ne – nuvesk, parvesk, pamaitink, padaryk. Buvau trečia mamos ranka. Mokykloje turėjome privalomai savanoriauti. Aš pasirinkau padėti auklytėms darželyje. Po mokyklos skubėdavau į savo brolio grupę. Nuo tada jau įsivaizduodavau, kaip aš tam daržely tupinėju, kaip man kvepia tie koridoriai, kokie man skanūs tie kotletukai… (šypsosi). Man labai patiko būti su vaikais. Ne tas žodis, kaip mylėjau savo brolį. Paskui ta meilė perėjo į sūnų, tik dar keliskart didesnė.

Kai baigiau aštuonias klases, baimė nugalėjo mano svajonę ir viena išvykti mokytis į Telšius pabijojau – nestojau. Taigi rudenį atėjau į Dailės mokyklą ir mane priėmė iškart į trečią klasę. Čia vaikai jau dvejus metus mokėsi piešti, turėjo įgūdžius, o manieji buvo tik trijų mėnesių. Įsivaizduokit, kaip aš jaučiausi. Verkdavau lygindama savo darbus su kitais. Kartą su ašaromis nuėjau pas direktorių ir paprašiau perkelti mane į žemesnę klasę. Man buvo labai gaila tų metų, kurių negavau. Taigi pradėjau mokytis antroje klasėje. Būdama dvyliktokė laikiau baigiamuosius egzaminus ir vidurinėje mokykloje, ir Dailės. Galvojau, dabar nuvažiuosiu į tuos Telšius ir tapysiu savo lėkštutes ar puodelius. O mama sako: „Telšiuose – technikumas, Šiauliuose – pedagoginis institutas ir dar važiuoti niekur nereikia. Bandyk stoti. Jei nepavyks, į Telšius visada spėsi.“ Kur jau aš į pedagoginį – ten tik geriausi, o aš kas – vidutiniokė. Nebuvau tiksliukė, bet visi kiti dalykai puikiai sekėsi.

Negalėjau patikėti, bet įstojau į pedagoginį institutą. Tiesa, kandidate. Tai reiškė, kad aš esu šiaulietė, todėl man nereikia bendrabučio, nelabai reikia ir stipendijų, todėl nebūsiu reikli, neužimsiu vietos bendrabutyje. 30-ties studentų grupė jau buvo suformuota – vietų neliko. Man pasakė, kad jei kažkas iškris, tada to studento vietą pirmiausia užimsiu aš. Pirmame kurse manęs net sąrašuose nebuvo. Gavau kažkokią atsarginę knygutę parašams už įskaitas rinkti, su antspaudu, bet ne tokią kaip visų kitų studentų. Lankiau paskaitas, labai stengiausi. Po pusmečio iškrito telšiškis, tad po pirmo semestro egzaminų aš tapau visateise studente. Save labai pagyriau, supratau, kad esu čia ne atsitiktinai ir tikrai nebesu vidutiniokė. Mano savivertė labai pakilo – tiesiog sparnai išaugo.

Nuo pat pirmo kurso mane pakvietė įsitraukti į Studentų kultūros klubo veiklą. Čia organizavome pačius įvairiausius renginius. Buvo be galo įdomu, labai daug ko išmokau, susipažinau su galybe aktorių, artistų, dainininkų, rašytojų… Per renginius dirbome viską: vienąkart bilietus dalini ar valytoja būni, kitąkart užimi svečius, bufete dirbi, scenarijų kuri ar ant scenos stovi. Visus penkerius metus diena iš dienos su klubu. Su studentų būriais vykome dirbti į Lenkiją, Bulgariją bei kiekvieną vasarą valėme miškus Aukštaitijos nacionaliniame parke aplink Palūšę. Labai smagus laikas: dirbom, bendravom, keliavom, pramogavom… Praėjusį spalį Studentų kultūros klubas šventė 40-metį. Nuvažiavau ir aš. Mūsų susirinko visas 100-tas.

– Spėju, kad šiaulietę į Lietuvos vidurį atviliojo meilė?

– Taip, po studijų atitekėjau į Kėdainius. Trejus metus auginau sūnų ir pradėjau čia savo pedagogės kelią. Esu įgijusi pradinio ugdymo ir dailės pedagogo kvalifikaciją. Įsidarbinau dailės mokytoja Jaunimo mokykloje. Ten praleidau 11 metų. Sukaupiau daug patirties, kaip dirbti, bendrauti su sunkiai auklėjamais paaugliais. Paskui penkerius metus dirbau Barkūniškyje, kol šią mokyklą uždarė. Tada įsidarbinau Aristavoje. Ten taip pat praleidau penkerius metus, kol nebeliko mokyklos. O dabar ilgą laiką dailės mokytoja dirbu Krakių M. Katkaus gimnazijoje ir Surviliškio V. Svirskio pagrindinėje mokykloje.

– Indiana, esate ne tik dailės mokytoja, bet taip pat rašote eilėraščius bei lyriškus dainų tekstus, kurie sužavėjo ir vieną žinomiausių Lietuvos grupių „Vairas“. Papasakokite, kaip Jūsų kurti tekstai ėmė skambėti radijo stotyse?

– Pirmą eilėraštį parašiau 1988 metais. Aš esu rudeninė mergelė – gimiau rugsėjį. Kai piešdavau, tai mano mėgstamiausias metų laikas būdavo ruduo: už lango barbena lietus (būtinai!), šviečia stalinė lempa, aš prie rašomojo stalo piešiu. Visada būdavau tokia paskendusi, melancholikė… Kai pabosdavo piešti, rašydavau. Paskui buvo ilga pertrauka be rašymo. Tiesa, tada skaičiau labai daug knygų. Vėliau įkvėpimas rašyti sugrįžo.

O su dainom viskas nutiko labai netikėtai. Mano tėvai išvažiavo į Gruziją aplankyti mamos tėvo, išsivežė ir mano sūnų, o aš Šiauliuose likau dvi savaites saugoti buto. Labai mėgstu tvarkytis, todėl čiustijau tėvų namus be paliovos klausydama „Vairo“ dainų. Dainos – paprastos, šiaulietiškos, todėl per tą laiką visą CD albumą mintinai išmokau. Atsiguldavau miegoti ir mintyse gimdavo posmai, tada šokdavau iš lovos ir rašydavau. Būtent „Vairas“ mane ir įkvėpė. Iškart įsivaizdavau, kad rašau tekstą jiems, kad daina skamba vyro lūpomis. Rašiau, niūniavau ir pavyko. Ant kompaktinio disko susiradau grupės „Vairas“ nario Edmondo Čivinsko telefono numerį ir drebančiomis rankomis paskambinau. Jis buvo labai malonus žmogus, visada su šypsena, tad išdrįsau. Sutarėme susitikti. Aš buvau tokia įsitikinusi, kad man pavyko parašyti geras dainas! Nors šiaip niekad nebūčiau drįsusi lįsti į akis, bet jų muzika stipriai inspiravo.

Taigi, susitikome kavos. Jis tyliai perskaitė tekstus ir nusprendė pabandyti sukurti dainą. Tada buvo vasara, o jau rudenį per pamoką sulaukiau E. Čivinsko skambučio. Mane tarsi žaibu nutrenkė. Išėjau į koridorių pakalbėti. Jis pagal mano tekstą gitara grojo dainos melodiją ir norėjo, kad aš paklausyčiau, pasakyčiau savo nuomonę. Stoviu šaltame koridoriuje visa išsišiepusi, girdžiu, negirdžiu, nieko nesuprantu, bet man ten viskas atrodo gerai (juokiasi). Juk tokia laimė! Tai pirma mano daina ir mane priėmė už gryną pinigą!

Šiai dainai „Niekada nesakyk niekada“ grupė „Vairas“ Frenkelio viloje sukūrė vaizdo klipą. Pagal šią dainą jie ir albumą pavadino, ir dar tą dainą albume pačią pirmą įdėjo. Jaučiausi nuostabiai! Po metų vėl teiravosi, gal kažką turiu. Žinoma, turėjau! Buvau pagavusi pagreitį (šypteli). Mano kurti dainų tekstai skamba ir kelių kitų atlikėjų lūpomis.

– Sugrįžkime prie dailės. Jūsų namai – akivaizdžiai menui jautrios sielos buveinė, bet čia nėra nė vieno Jūsų pačios kūrinio. Tad ko Jumyse daugiau: pedagogės ar kūrėjos?

– Man patinka tai, kas fiksuojama, todėl mėgstu fotografuoti, tapyti. Artimiausios meno kryptys man – impresionizmas, postimpresionizmas. Žaviuosi Klodo Monė, Vincento van Gogo tapybos darbais. Buvo laikas, kai kūriau papuošalus. Visus savo darbus išdovanoju – nepasilieku. Namų erdvę puošia pažįstamų menininkų arba draugių dovanoti ar įsigyti kūriniai.

Turbūt labiau vis tik jaučiuosi esanti mokytoja. Dailininkas yra profesionalas, kuris dirba dirbtuvėje. Tai sakau ir mokiniams. O kur einu aš? Į mokyklą ir dirbu ten. Grįžtu tikrai pavargusi. Darbe esi dėžutėje, namie – vėl dėžutėje. Kartais nė neprisimenu, ar tądien buvo saulėta. Matau, kad darbe energija nuteka ir negrįžta, todėl atgaivos veržiuosi į gamtą. Ar žinojote, kad 30 minučių greito ėjimo pušyne sustiprina imunitetą visai savaitei? Pabandykite.

Per karantiną nuotoliniu būdu pradėjau dalyvauti tarptautiniu lygmeniu vertinamų lektorių organizuojamuose seminaruose apie vidinę stiprybę, kūno, minčių, streso valdymą. Gavau sertifikatus. Šias žinias sėkmingai pritaikau kasdien.

– Kokių vidinių pokyčių šie seminarai Jums atnešė?

– Įgavau pasitikėjimo savimi. Atsirado daugiau kantrybės, pakantumo, supratimo, kas nuoširdus, o kas su kauke. Nors aš visada jaučiau žmones, turiu stiprų šeštą pojūtį. Mano namų slenksčio neperžengs blogas žmogus. Blogos auros į namus neįsileisiu. Tai man asmeniška, intymi erdvė. Čia bet ko nekviečiu.

Seminarai suteikė daug svarbių žinių ne tiek apie mano pačios asmenybę, kiek apie organizmą, pasąmonę, atsipalaidavimą, greitas nusiraminimo technikas, kvėpavimą. Degiau noru pasidalinti visa šia informacija, tad po kurio laiko, gavusi akreditaciją, pati ėmiau vesti tokius užsiėmimus, tik pasitelkdama dailės terapiją. Per šešias valandas trunkantį seminarą padedu dalyviams pažinti, atskleisti savąjį aš.

Dailės terapiją naudoju ir pamokų metu dirbdama su vaikais. Mokiniai piešia, o paskui mes tuos piešinius analizuojame. Pastebėjau, kad vaikai labai nori išsikalbėti. Kai jie pasakoja apie savo piešinį, regis, šneka, ką nupiešė, o iš tiesų atveria savo vidinį pasaulį, pamatai, ką iš tikrųjų vaikas galvoja, kuo gyvena, kokią mato savo ateitį arba jos nemato.

– Yra vaikų, kurie nemato savo ateities?

– Taip. Labai gerai prisimenu vieną berniuką. Klasei pateikiau užduotį lapo centre nupiešti save, o aplink – įvairius jiems svarbius dalykus. Tas berniukas dusyk nupiešė pinigus. Kai atėjo pristatyti savo darbo, paklausiau, kodėl nepakako pinigų nupiešti vieną kartą. Atsakymas – čia yra pašalpa. „Kam tau pašalpa? – nusistebėjau. – Juk tu dirbsi ir užsidirbsi.“ „Ne, turi būti ir pašalpa“, – nesutiko jis. Viskas aišku – jokių svajonių greičiausiai nebus, viskas nueis tik iki pašalpos. Duok, Dieve, ne. Viliuosi, vaikas įgaus sparnus, atras mėgiamą profesiją, išsikels tikslus ir jų sieks.

Seminarų metu aš dalinuosi metodika, žinau, kaip ir ko paklausti. Buvo laikas, kai labai norėjau studijuoti psichologiją, bet tada nepavyko, o vėliau nebuvo galimybių. Savo seminaruose sujungiu tam tikras psichologines įžvalgas bei dailę ir kaskart susiduriu su naujais potyriais,  iššūkiais.

Vis tik gyvenimo pokyčių troškulį pajutau gerokai anksčiau – dar iki seminarų. Prisimenu ryškų momentą. Prieš gerą dešimtmetį atėjo 40-asis mano jubiliejus. Mokyklos kolektyvas ruošėsi sveikinti, o aš prašiau atsisakyti šios minties. 40-metis man buvo liūdnas slenkstis, tiesiog trauma. Kai žmogus jaučiasi laimingas, pasitiki savimi, turi stiprų pagrindą, užnugarį, tada jis yra ant bangos – jis ir kūrėjas, ir kas tik nori. Kodėl būna etapai, kai rašai, o paskui – nieko, tapai, o tada – tuščia. 40 metų yra daug. Tai buvo sunkus periodas, norėjosi pokyčių. Man buvo smūgis, nes supratau, kad aš nepagyvenau nei sau, nei dėl savęs. Tik tiek, kad keliavau. Visad sakydavau, jog geriau žiemą ryžius valgysiu, bet vasarą išvažiuosiu į kelionę. Taip ir dariau. Juodai taupiau, bet kiek Europos pamačiau!

Taigi, nemoku pasakyti, kas mano viduje belaukiant jubiliejaus vyko, kaip tada buvo sunku. Vis tik kolegos mane pasveikino: gėlės, gražūs žodžiai… O manyje jokio džiaugsmo. Kai sveikinant skaitė atviruko tekstą, tarp kitų eilučių nuskambėjo žodžiai, kurie įkrito giliai į širdį: „Išsiravėk piktžoles iš savo kelio.“ Tik tai ir įsidėmėjau. Šie žodžiai nedavė ramybės.

– Matydama Jūsų charakterį, tikiu, jog pasiraitojote rankoves ir kibote į darbą.

– Taip. Pradėjau ravėti (šypteli). Išsigryninau savo aplinką, perskaičiau begalę filosofinės bei saviugdos literatūros, nes visų pirma man reikėjo pakelti savivertę. Knygos išties padėjo. Dabar perku grožinę literatūrą. Sakiau, kai išeisiu į pensiją, kaip skaitysiu..!

Permainų, pokyčių, vidinio augimo poreikis natūralus kiekvienam. Kaip vaiko asmenybė, mąstymas su metais keičiasi, taip ir suaugęs žmogus nelieka toks pats. O jei lieka, vadinasi, kažkas blogai. Mes keičiamės, nes mus veikia aplinka, sutikti nauji žmonės, patirtys.

Turėjau tikslą pirmiausia tvirtai pastatyti sūnų ant kojų, o tada jau pagyventi dėl savęs. Tai ir dariau. Susitvarkiau savo vidų, sustiprėjau ir dabar jaučiuosi kaip niekad gerai. Stengiuosi į savo kasdienybę įnešti kuo daugiau džiaugsmo, kad pozityvios emocijos atsvertų negatyvą, kurio daugiau ar mažiau neišvengiamai patiriame kiekvienas. Taip pat daug metų laikausi taisyklės nesinešti negatyvo namo, o darbus atlikti ir palikti darbe.

Užgimus vidiniams pokyčiams, stipriai pasikeitė ir aplinka. Po skyrybų bute ėmiausi kapitalinio remonto – ne tik sienos ir baldai kiti, bet net ir šaukšteliai buvo pakeisti. Taip pat atsisakiau duonos, cukraus, kavos. Kasdien kavos gerti nemėgstu. Ja mėgaujuosi tik su kompanija. Šis gėrimas ypatingai kvepia, inspiruoja bendravimą. Kava man skani, kai reta.

– Jei gyvenimą būtų galima atsukti atgal, ar grįžtumėte ir ką nors pakeistumėte?

– Taip, pakeisčiau, nes reikia mokytis ne tik iš savo klaidų, bet ir iš svetimų. Reikia stengtis kurti gyvenimą tokį, kokio tu nori, o ne tokį, koks tiesiog susiklosto. Atsisuku ir pasižiūriu, ar tas gyvenimo kelias, kurį nuėjau iki prasidedant pokyčiams buvo toks, kokio norėjau? Ne, nors tada maniau, kad esu laiminga, nesiskundžiau, dariau viską taip, kaip reikia. Žinoma, buvo ir puikių dalykų. Pavyzdžiui, darbe sutikau nuostabių žmonių, kurie formavo mano asmenybę. Jie – tikra gyvenimo dovana. Iš šių žmonių pasiėmiau daug gero ir jų palaikymą jaučiu iki šiol.

Dabar aš gyvenu visai kitokį gyvenimą – tokį, kokį pasirinkau pati. Labai atsakingai atsirenku žmones, kurie šalia manęs. Jeigu jaučiu, kad manimi naudojasi, atima energiją ar kad mūsų bendravimas yra vienpusis, tada skausmingai, bet atsisveikinu.

– Man atrodo, kad jūs išvis tarsi iš naujo gimėte! Nors banalu taip sakyti, bet tiesiog švytite!

– Žinote, nuo 50-mečio nusprendžiau švęsti savo gimtadienius, o iki tol jų vengdavau (nusišypso).

– Prieš susėdant pokalbio man parodėte savo gausią stiklo ir kalnų krištolo skulptūrėlių kolekciją, kurią labai sergite. Būtent į kalnų krištolą man panaši Jūsų siela: skaidri, švari, giedra, teisinga. Kaip Jums pavyksta spinduliuoti šias vertybes, kai pastaraisiais metais aplink tiek nusivylimo, piktų minčių, nepasitenkinimo? Turbūt tai susiję su išmintingu poilsiu?

– Nieko specialiai nedarau. Grįžusi namo mėgstu būti tyloje – be televizoriaus, be muzikos. Tiesa, muzikos klausau (ir labai trankiai!) ir net dainuoju, bet tik važiuodama automobiliu (šypteli). O tyla leidžia sugrįžti į save. Vieną dieną parėjau namo ir netikėtai radau seniai rašytą, bet nebaigtą eilėraštį. Jis kaip tik buvo apie tylą. Atsisėdau ir pabaigiau.

Pastebėjau, kad mano gyvenime labai daug sutapimų: jeigu tik ką pagalvoju, tai taip ir nutinka. Todėl pozityvios mintys ir tai, ką kalbame garsiai, yra labai svarbu. Vykime blogas mintis, nustokime nerimauti, kad jei kažkas vėluoja ar neatsiliepia telefonu, tai būtinai nutiko kas nors bloga. O gal žmogus tiesiog sutiko pažįstamą ir užsikalbėjo? Kai galvoje sukasi blogos mintys, į kosmosą siunčiame negatyvą. Liaukimės. Žinoma, tam reikia daug dirbti su savimi.

– Indiana, kas Jums leidžia jaustis laimingai?

– Pirmiausia, turiu žinoti, kad mano sūnui viskas gerai. Dabar jam jau 30 metų. Jis gyvena Vokietijoje. Kad jausčiausi rami, turiu būti tikra, kad jis sveikas, turi šiltus namus, pragyvenimo šaltinį, yra pavalgęs ir ne vienas. Augindama sūnų visada pabrėždavau, kad savarankiškumas pirmoje vietoje. Negali būti prie mamos sijono su grafke prisisegęs iki žilos galvos. Taip pat mano laimei svarbu, kad abu tėvai sveiki, kad turiu širdies bei sielos draugą. Ir ta siela mane lydi visur. Mus sieja nuostabus ryšys ir bendravimas. Turiu tai, ko trūko santuokoje.

Taigi išsiravėkite piktžoles, takelį išsigryninkite, turėkite gerą patarėją, puoselėkite pozityvias mintis ir stenkitės, kad visada būtų ką apsikabinti. O Dieve, kaip gera tada gyventi.

– Nuostabiai užbaigėte pokalbį! Labai Jums dėkoju, Indiana. Kokia laimė, kad šis Šiaulių deimantas taip vaiskiai spindi Kėdainiuose!