Suklupus galima atsistoti ir eiti pirmyn

 Suklupus galima atsistoti ir eiti pirmyn

Buvęs ugniagesys gelbėtojas Darius Šulcas yra vienas iš VšĮ „Theracentras“, įsikūrusios Kėdainių senamiestyje steigėjų, kuri padeda žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių, elgesio bei emocinių sutrikimų./Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Mes juos laikome herojais, nutikus nelaimei, į juos dedame visas viltis, o jie – didžiules pastangas, kad jas pateisintų. Ne veltui turbūt jų tarnystė yra aukščiausiai vertinama iš visų skubios pagalbos tarnybų. Tačiau viskas turi savo kainą, tik ne visi linkę apie ją drąsiai ir atvirai kalbėti. Neseniai praėjo iškilminga šventė ir minėjimas, skirtas Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 200 metų jubiliejui. Tačiau šventės šventėmis, o po jų vėl reikia grįžti į realybę ir sekinantį darbą, kur, kaip sakė buvęs Kėdainių PGT viršininkas Stasys Mileris, „ne viskas yra taip blizgu, kaip gali atrodyti iš šalies“.

Ne paslaptis, jog ugniagesių gelbėtojų darbas yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, emociškai, kai iš nelaimių tenka vaduoti žmones, iš dalių rinkti jų kūnus ar traukti jau pradėjusius irti skenduolius. Tos emocijos niekur nedingsta, jas reikia kažkur „padėti“, užmiršti. Greičiausias būdas tam yra alkoholis, bent trumpam suteikiantis šiokią tokią „amneziją“. Vis tik ilguoju laikotarpiu pačiam gelbėtojui tenka gelbėtis iš alkoholizmo liūno.

Buvęs ugniagesys gelbėtojas Darius Šulcas, sekęs tėčio a. a. Petro Šulco pėdomis ir tarnyboje išdirbęs aštuonerius metus, šiandien žmones gelbėja kitose gyvenimo situacijose – padeda ant kojų atsistoti suklupusiems. Jis neslepia ir atvirai sako, jog ir pats kažkada buvo suklupęs, o dėl žalingo įpročio praradęs uždirbtą garbingą apdovanojimą.

– Kaip suprantu, priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje nebedirbate. Ką šiuo metu veikiate?

Darius Šulcas (pirmas iš dešinės) per 200 metų jubiliejų Kėdainių priešgaisrinei saugai./Asmeninio archyvo nuotr.

– Taip. Jau metai kaip gyvenu Lietuvoje. Džiaugiuosi sugrįžęs. Esu vienas iš VšĮ „Theracentras“, įsikūrusios Kėdainių senamiestyje, steigėjų.

VšĮ „Theracentras“ padeda žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių, elgesio bei emocinių sutrikimų. Būdamas sertifikuotas specialistas, praktikas, hipnoterapeutas, savo veiklą pradėjęs Vokietijoje, šiuo metu konsultuoju žmones pasaulyje pripažintais metodais, padedu žmonėms atsisakyti žalingų įpročių, priklausomybių, įvairių blokadų, įsitikinimų bei grįžti į visavertį gyvenimo kelią.

Jei teisingai supratau, buvote išvykęs kuriam laikui į Vokietiją? Kas Jus ten nuvedė? Kiek laiko joje gyvenote?

Darius Šulcas su pagarba prisimena savo Tėvelį Petrą Šulcą: „Tėtis pradėjo ugniagesio kelią Savanorių gaisrininkų draugijos instruktoriumi senamiestyje,
Didžiojoje gatvėje, vėliau Kėdainių profesionalioje priešgaisrinėje dalyje, tapo jos viršininku. Ištarnavo 35 metus“./Dariaus Šulco archyvo nuotr.

– Taip, kurį laiką gyvenau Vokietijoje. Neslėpsiu, jaučiau stiprų gimtinės ilgesį ir kasdien mintyse vis „rytoj“ važiuodavau namo. Mano išsvajotas rytojus išaušo panašiai po 20 metų. Grįžęs supratau, kad niekur važiuoti nereikia, viskas yra čia. Todėl dažnai svajojančiam išvykti sakau: džiaukis, kad esi Lietuvoje.

Išvykti paskatino laikmetis, darbo paieškos, vėliau – verslas. Džiaugiuosi pažinęs šią nuostabią šalį.

– O kiek metų iki tol dirbote ugniagesiu gelbėtoju?

– Aštuonerius metus. Užtarnavau viršilos laipsnį Kėdainių priešgaisrinės sukarintos dalies Komendanto, dūmų dujų meistro tarnybos pareigose. Iš tarnybos išėjau savo noru.

Darius Šulcas (antras iš kairės) su krepšinio komanda, kuomet gyveno Vokietijoje./Dariaus Šulco archyvo nuotr.

– Jūsų tėtis a. a. Petras Šulcas taip pat buvo ugniagesys gelbėtojas. Juo tikriausiai dirbo ilgus metus. Ar Jūs, pasirinkdamas ugniagesio gelbėtojo tarnybą, sekėte tėčio pėdomis?

– Taip. Tėtis pradėjo ugniagesio kelią Savanorių gaisrininkų draugijos instruktoriumi, senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, vėliau Kėdainių profesionalioje priešgaisrinėje dalyje, tapo jos viršininku. Ištarnavo 35 metus. Tuo metu turbūt buvo madoje tokios dinastijos, dirbančios šeimos, žavėjo Kauno ugniagesių žurnalų publikacijos, kur senelis, tėvas ir sūnūs puošė žurnalų puslapius kartomis. Čia ir man išėjo tarsi įgimta profesija. Kitos – įgytos.

„Tikras, širdyje gimęs gaisrininkas, tampa juo turbūt visiems laikams. O būna taip, kad ir pusę gyvenimo pradirbęs taip juo ir netampa…

D. Šulcas

– Kiek man yra žinoma, vis dar labai domitės ugniagesių gelbėtojų veikla, renkate atributiką, nors juo ir nebetarnaujate. Kodėl Jums tai taip yra svarbu?

– Tikras, širdyje gimęs gaisrininkas, tampa juo turbūt visiems laikams. O būna taip, kad ir pusę gyvenimo pradirbęs taip juo ir netampa… Aš užaugau Kėdainių „gaisrinėje“. Vaikystė bėgo ten. Švyturėliai, sirenos, uniformos, ženkliukai, automobiliai, motociklai, reakcijos, priešgaisrinis sportas, kopėčios, gaisrai…

Pirmas uždirbtas rublis valant gaisrinius automobilius. Vis prisimenu linksmą, draugišką sargybos vadą a. a. p. V. Baranskį, mokėdavusį algą dosniai – 1 rublį – ir jo įvairius tarsi cirko meistro triukus.

Svarbu, nes ugniagesybą, miesto ugniagesius pažįstu, prisimenu nuo vaikystės, kitus – iš tėčio sukauptų nuotraukų ir pasakojimų. Žavėjo priešgaisrinis taikomasis sportas, nuo mažens važiuodavau kartu į apskrities ir respublikines varžybas. Sportuodavau, nors kažkokių profesionalių rekordų tuo metu nepasiekta, bet Kėdainių sportininkų komanda apskrityje visada buvo pagarboje ir pasiduodavome tik Kauno sportininkams profesionalams. O kovinio išsidėstymo rungtyje mums lygių nebūdavo.

Šiandieną matau, kaip savo amžiaus grupė pasiekimais stebina ir visą Lietuvą. Brolis, kiek pamenu, lipimu kablinėmis kopėčiomis į bokštą buvo pasiekęs stebėtinai gerą rezultatą ir pagerbtas departamente.

– Užsiminėte apie brolį. Ar jis taip pat ugniagesys gelbėtojas?

– Taip. Tuo metu brolis, aktyviai treniruodavosi, sportavo taikomąjį priešgaisrinį sportą. Važiuodavo į varžybas.

– Ar yra, kas iš Jūsų tarnybos metų Jums įstrigę labiausiai? Jei taip, kas tai ir kodėl taip įsirėžė atmintin?

Darius Šulcas su garsiuoju lietuvių kilmės JAV filmų kūrėju Jonu Meku bienalėje Vokietijoje, Frakfurfte ant Maino, kur menininkas atsiėmė apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus./Dariaus Šulco archyvo nuotr.

– Labiausiai turbūt įstrigo ta patirtis, kur labiausiai buvo jautru bei kraupu ir reikėjo atrasti savyje tvirtumą, pasitikėjimą, drąsą vykdant užduotis. Nors vykstant į įvykio vietą, manau, gelbėtojas nuo skambučio ir pirmų sirenų papuola į transą, kuriame adrenalinas ir azartas, kiti jausmai stimuliuoja, augina visa tai, ko reikia atlikti tarnybos pareigai.

Iš kraupesnių įvykių įstrigo šalį sukrėtusi avarija, kai 4 Kėdainiuose žinomi armėnų tautybės miestiečiai, batsiuviai, netoli Kampų k., kaktomuša susidūrė su autobusu „Kuban“, vežusiu ekskursiją bei kryžių autobuse į Šiaulius, Kryžių kalną.

Turėjome tvarkingai ištraukti žuvusiųjų, sutraiškytus, ištaškytus kūnus. Amžinąjį jiems atilsį. Gelbėjimo tarnyba Lietuvoje tik kūrėsi, vyrai jauni turbūt net filmuose nebuvo matę nieko panašaus.

Na, o stebuklingai laimingai pasibaigusi skęstančiojo gelbėjimo operacija prie Nevėžio upės užtvankos, truputį kitaip palietė mane ir turi savo man padovanojusią patirtį, istoriją.

Skongolio užtvanka – nelaimių vieta, nusinešusi daugybę gyvybių. Į Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą gavome pranešimą, kad minėtoje užtvankoje skęsta žmogus.

Sudėjus visą laiką, kiek žmogus prabuvo po vandeniu, nuo panirimo, per mūsų atvykimą su gelbėjimo automobiliu ir valtimi, paiešką iki ištraukimo ant kranto bei dirbtinio kvėpavimo išeina apie 15 min!

Atliekamas dirbtinis kvėpavimas irgi nebuvo įprastinis. Ir tas momentas, kada po tam tikro laiko, atliekant veiksmus, tarsi viskas, apleidžia jėgos, apima savotiškas beviltiškumas, o tu priimi sprendimą, nepasiduoti, ir dar tęsti toliau. Po kurio laiko išvysti pirmą atpiltą gurkšnį ir pirmą nežymų gyvybės ženklą. Aš net nutirpau nuo keisto, stipraus ir nebeišsitrinančio jausmo. Mintyse ištariau – gyvensi. Vyras po komos ligoninėje atsigavo ir gyvena, tikiu, laimingai ir sąmoningai lig šiol. Gelbėjimo operaciją atlikome su Kėdainių policijos pareigūnais.

– Ką turėjote minty, sakydamas „kitaip palietė mane ir turi savo man padovanojusią patirtį, istoriją“?

– Žinote, kad jau paklausėte, būsiu atviras. Kalbant apie patirtį, kaip ir nupasakojau, liko istorija. Kartais, dėl savo elgesio, laisvalaikio, gyvenimo būdo nutinka taip, kad tampi vertas tik tiek, kiek esi tuo metu vertas ir ne daugiau.

Po šio įvykio J. E. Prezidentas pakvietė visus, dalyvavusius gelbėjimo operacijoje, garbingam valstybiniam apdovanojimui pagal nustatytą tvarką, pristatant dokumentus. Gelbėjimo operacijoje dalyvavę policininkai atsiėmė iš prezidento tai, ko buvo verti.

Na, o mano įrašai, nors nelabai jais tuo metu rūpinausi, bet, tikiu, asmens byloje nebuvo tinkami, kad juos galima būtų parodyti Prezidentui. Tad apsiribojome premija ir nuotrauka rajono laikraštyje.

Man pačiam ši istorija atmintyje išliko kaip „prabaliavotas medalis“. Vėliau sekė ir kiti praradimai, kol vieną dieną, mano vertinimu, atsistojus prieš bedugnę, turėjau apsispręsti: sustoti, žengti žingsnį atgal ir taip sėkmingai eiti į priekį arba eiti toliau ir… nebeatsikelti. Ačiū Dievui, viskas, vis dėlto, mistiškai susidėliojo teisingai. Pagalbos patarčiau kreiptis drąsiai ir laiku.

„Pasirinkau teisingai. Gavau antrą gyvenimą, sveikatą, hobius ir visus kitus siurprizus, kuriais, vis dar negaliu atsidžiaugti. Nuo to laiko jokių klausimų svaigalų tema nekeliu. Ir tai yra esminis ir brangiausias mano atsiimtas dieviškas apdovanojimas.

D. Šulcas

– Ar esate kada bandęs suskaičiuoti, kiek gaisrų per tuos metus, kol dirbote, užgesinote, skenduolių išgelbėjote, kiek kartų į kitas nelaimes skubėjote?

– Galvoju, tik labai kruopštus, ar turintis tikslą žmogus, viršininkas, vienoje ar kitoje tarnyboje skaičiuoja arba jam suskaičiuoja operacijas, įvykius. Tarnaujančiam, dirbančiam – tai gyvenimo būdas su skaičiumi – daug. Kitas skaičius yra „visas rajonas“ – kur važiuoja ugniagesys gelbėtojas, ten kažką atliko, gesino ar gelbėjo, rizikavo arba neišgelbėjo.

Pamenu du vaikučius, mažučius, kurių ieškojome, suradę bandėme gaivinti, tačiau jau buvo per vėlu. Tuometinis viršininkas pulkininkas Stasys Mileris savo veiksmais, pavyzdžiu rodė, kaip stengtis, daryti viską, neprarasti vilties, drąsiai atlikti dirbtinį kvėpavimą.

– Teko patirti kokių nors skaudžių išgyvenimų per tuos darbo metus?

– Draugystė, bendrystė, supratimas, kolegos, pareigos – viskas buvo aukštumoje. Tik geri prisiminimai. Na, o tai, kas nesąmoningai, reaguojant į patirtį ar situaciją, jausmų lygmeniu buvo suprasta kaip skaudesnė patirtis, praradimai, su laiku ir sąmoningumu tapo naujais atradimais, tobulėjimu ir augimu. Todėl esu dėkingas ir su pagarba žiūriu į viską. Juk tai ir užaugino, užgrūdino, išlavino mane tokį, koks dabar esu.

Darius Šulcas (trečias iš kairės) su bendraminčiais Vokietijoje./Dariaus Šulco archyvo nuotr.

– Esate užsiminęs, kad Vokietijoje priklausote tos šalies ugniagesių gelbėtojų draugijai. Gal galėtumėte kiek plačiau apie tai papasakoti?

– Emigracija turi savas gyvenimo spalvas. Tam tikru metu Vokietija tiesiog pasidomėjo mano specialybe, atgaivino ją ir ėmė puoselėti, skatinti manyje. Lengva nebuvo, dokumentas, „diplomas“ buvo Tėvynės atsakingos įstaigos užrašas „apmokytas dirbti ugniagesių gelbėtojų darbo vietoje ir dirbti gali“.

Vėliau baigiau Ugniagesių mokyklos kursus Lietuvoje. Buvau labai arti darbo vietos vienoje žinybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, viename iš žymių vaistų fabrikų Vokietijoje. Kas įdomiausia ir linksmiausia, kad pradirbus 8 metus profesionalu teko iš naujo mokytis ir kreipė vis toliau, kaip tapti ugniagesiu gelbėtoju.

Tačiau gyvenimą pasisukau visgi kitaip. Apsilankiau ir apsigyvenau bei save skyriau lietuvybės lopšyje, žymioje Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijos lietuvių bendruomenėje. 1953 m. tuometiniai lietuviai užsienyje kilniu tikslu įsigijo ir įkūrė lietuvių kilmės vaikams Vasario 16-osios gimnaziją, kaip langą į aukštąjį mokslą, Rennhofo pilyje, Hiutenfelde Vokietijoje.

Miestas Lampertheim, Kėdainių miesto dydžio, o miesto dalis Huttenfeld, panašiai, kaip mūsų na, gal Pelėdnagiai, už kelių kilometrų. Miestelio dalis turi savo Savanorių ugniagesių komandą, į kurią iš įgimto pašaukimo ir užsirašiau. Nuo 2015 metų esu šios organizacijos narys iki šiol. Šiuo metu, dėl suprantamų priežasčių mano statusas – pasyvus.

„Kartais dėl savo elgesio, laisvalaikio, gyvenimo būdo nutinka taip, kad tampi vertas tik tiek, kiek esi tuo metu vertas ir ne daugiau.

D. Šulcas

– Ar labai skiriasi mūsų ugniagesių gelbėtojų darbo sąlygos nuo vokiečių?

– Palengva Europoje viskas supanašėjo. Nors vokiečių ugniagesių mokyklos vadas mano visus argumentus „atmušdavo“ panašiais sakiniais – Jūs dar ten su rusiškais URAL‘ais važinėjate ir dirbate. Skiriasi ir dirbančiųjų bei priešgaisrinės saugos teisė, net pagal žemes Vokietijoje. Tačiau pats darbas visame pasaulyje yra, kad tu – ugniagesys ir prieš tavo akis darbo sąlygas diktuojanti nelaimė.

Komandos, sprendimai, užduotys. Jų tarnyba, mano akimis, aprūpinta viskuo, tik dirbk, tačiau ir jie turi savų poreikių, siekių.

Mūsų miestelio Hiutenfeldo, kuriame gyvenau, komanda per metus turi iki 20 įvykių, iškvietimų. Daugiausia avarijos, nes netoliese judri automagistralė. Gelbėjimo darbai ir priešgaisrinių signalizacijų iškvietimai. Realaus darbo su atvira ugnimi ir tai, ką esu patyręs dirbdamas profesionalu, profesionalioje ir sukarintoje priešgaisrinėje tarnyboje Kėdainiuose, nėra, suprantama.

Didžiausias ir visiems įstrigęs gaisras – 1985 metais užsidegusi miestelyje lietuviška Rennhofo pilis, tuometinės gimnazijos rūmai. Nudegė stogas, pastato dalis.

Žavi vokiška tvarka, žinios, darbų valdymas. Ugniagesyba – tai hobis, gyvenimo būdas, kai žmogus po darbo ar darbo metu (alga nenukenčia, o darbovietei savi pliusai turėti įmonėje savanorį) gali būti naudingas šaliai, miesteliui, žmonėms.

Daug dėmesio skiriama mokslams. Kiekvieną savaitę porai valandų renkasi žmonės, savanoriai ir klausosi paskaitų apie darbo subtilybes, važiuoja tikrinti hidrantus, mokosi atlikti tam tikras užduotis, modelius, išsidėstymą, komandas praktiškai.

Pamenu, kai dar dirbau Kėdainiuose, gavome švedų labdarą – vieną įrankį, panašų į laužtuvą. Jis savo vietą rado ZIL‘e po sėdyne. Mažai teorija ir domėjomės. O Vokietijoje visą paskaitą apie jį išklausiau. Pasirodo, superinis instrumentas su daugybe panaudojimo galimybių. Tam tikrais virvių rišimo įgūdžiais esu sudominęs ir juos.

Gyvendamas Vokietijoje Darius Šulcas aktyviai buvo įsitraukęs į lietuvių bendruomenės bei žymiosios Vasario 16-osios gimnazijos veiklą. Nuotraukoje D. Šulcas (pirmas iš dešinės) tuometinio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu./Dariaus Šulco archyvo nuotr.

– Ar mūsų šalyje keičiasi kas nors į gera šioje srityje (turiu minty, darbo sąlygas, užmokestį)?

– Taip, manau, kad keičiasi ir tik į gera. Pradedant nuo technikos, aprangos ir svarbiausia – sąmoningumo. Na, kalbant apie algas, bėda. Profesionalas, profesionalioje tarnyboje Vokietijoje uždirba po egzamino 2 200 eurų, vėliau ir 3 000 eurų neatskaičius mokesčių.

Savanoris ugniagesys gelbėtojas, skiriantis save šiai garbingai profesijai, nieko negauna. Jis duoda, neklausdamas, ką gaus. Padorią algą gauna jis savo pagrindiniame darbe. Vieni eina galbūt šokti po darbo, kiti – groti, o treti – miestelyje mielai būna bendruomenės ugniagesiais. Gaudami vidutinio dydžio algas, žmonės šalyje gali dirbti vieną darbą ir skirti save, būti naudingu kažkokioje kitoje mėgstamoje veikloje.

– O kaip dėl darbo sąlygų nekalbant apie fizinių poreikių patenkinimą, įrangą: darbas įtemptas, reikalaujantis emocinių, psichologinių išgyvenimų, ypatingai turbūt po kokių nors kraupių avarijų ar gaisrų, kur tenka vaduoti sudegusius ar sumaitotus žmones? Juk norisi kažkur „padėti“ susikaupusias emocijas… Tokiems atvejams pažengusios valstybės tikriausiai turi psichologus tarnybose ar bent jau sąlygas sulaukti jų pagalbos, o Rytų šalių gelbėtojai dažniausiai turbūt „pasikalba“ su alkoholiu? Juk ir pats užsiminėte, jog turėjote šią bėdą.

– Silpniems visuomenės saugos tarnybose – ne vieta. Taip buvo anksčiau, tikiu, taip yra ir dabar. Tik tas stiprumas – kintamas ir dabar kitomis fizinės ir psichologinės ištvermės normomis matuojamas.

Palyginus stipriai auga auginamas sąmoningumas. Tai reiškia, kad žmogus pasiekia didžiausias pergales nugalėdamas save paprastoje kasdienybėje – požiūryje į pasitinkančias problemas, sprendimuose. Laikmetis, pasirinktas Vakarų kursas, aplinka formuoja ir diktuoja savąjį sąmoningumą. Turime į ką lygiuotis. Pažengusios valstybės, mūsų akimis, turi viską: problemas, sprendimus, požiūrį, psichologus, sąlygas sulaukti tinkamos pagalbos.

Pavyzdžiui, Vokietija drąsiai investuoja į pusamžį paklydusį žmogų. Suteikia jam viską, kad jis suvoktų savo tikrąją vertę, stotų atgal į visavertį gyvenimo kelią, grąžintų tai, ką šalis investavo ir dar pliuso atneštų.

Mūsų šalis vis dar savotiškame lūžyje, po griežta priežiūra ir diegiama tarnaujančio atsakomybe. Viskam reikia laiko.

Na, o Vakarų šalių, šiuo atveju Vokietijos, savanoriai ugniagesiai turi ir patys išsilaiko savo „skanėstų“ barą, kuris įsikūręs, kaip atskiras juridinis vienetas – vietos ugniagesių draugija. Susirinkę po pamokos ir užduočių gali sau leisti atsipalaiduoti prie kavos, arbatos, kolos ar alaus vieno, kito buteliuko. Didžiausia jų problema turbūt – ant palangės palikta tuščia tara. Mums jų problemos (šypsosi). Turime augti, mokytis. Daug „moksleivių“ pasklido po pasaulį. Jie, kiekvienas savaip prisideda prie šalies sąmoningumo augimo, savo sukauptomis žiniomis, patirtimi, grįžtamuoju ryšiu.

„Silpniems visuomenės saugos tarnybose – ne vieta. Taip buvo anksčiau, tikiu ir dabar. Tik tas stiprumas – kintamas ir dabar kitomis fizinės ir psichologinės ištvermės normomis matuojamas.

D. Šulcas

– Jau minėjote, jog Jūs pats turėjote problemų su alkoholiu. Ar tam turėjo įtakos įtemptas darbas, nuolatinis stresas?

– Taip. Tik po to, kai įvardijau, kad tai problema, atsirado teisingo sprendimo poreikis. Aplankiau ne vieną Rytų ir Vakarų Europos kabinetą. Šiandieną galiu kalbėti apie daugelį taikomų metodų, lyginti juos, dirbti, padėti.

Žinote, tuo metu, kai dirbome, niekas nekalbėjo apie įtemptą darbą, stresą. Arba tu stiprus, arba tu silpnas. Mūsų mokytojai buvo praeito amžiaus augaloti, stiprūs vyrai su ūsais. Pasirenki silpnybes, pasitrauki ir nemaišai dirbti kitiems. Apgaulingoje draugystėje su svaigalais stiprus būni turbūt tik pats sau ir tik toje jūroje, kuri iki kelių.

Svaigaluose nėra nusiraminimo po įtempto darbo ir nuolatinio streso, dažniausiai yra tik progresuojanti problema. Juk besisvaiginantis tai daro tam, kad kažką pamirštų, bet jau po taurelės kitos ima dėstyti tai, ko pamiršti negali, purena ir savotiškai bando susigyventi. Dažnai be jokio sąmoningo paleidimo, sprendimo, keitimo ir ištrynimo ar besikartodamas, kitas dar ir į sunkesnes moralines pagirias nuo tokio užsimiršimo nuvairuoja. Ir savo nelaimei, žiūrėk, tą ratelį po kiek laiko vėl suka. Na, bet čia galbūt kraštutinumai, už ribos.

– Užsiminėte, jog ugniagesiu gelbėtoju buvote aštuonerius metus. Tai, sakyčiau, nėra labai ilgai. Ar dėl to buvo kaltas alkoholis?

– Taip, tai dar vienas iš praradimų. Darbas. Trečia dalis užbrėžtos tarnybos. Jei skirtume sau užtektinai laiko, sutelktume dėmesį, pamatytume, kad Visata siunčia mums visiems (tik tam, kas girdi) aiškius ženklus apie artėjančius pavojus, praradimus.

Būdami jauni braunamės ir per dilgėles, tarsi jos būtų skirtos įdilginti kitiems. Kaltinti alkoholį, kitą, būtų lengviausia ir ne visai teisinga. Kaltų nėra. Savigraužai irgi čia nėra vietos. Yra pasirinkimai, sprendimai. Esi tu – unikalus su sava patirtimi. Sugebėsi išmokti pamokas, gausi ir antrą gyvenimą, pilną siurprizų.

Darius Šulcas (pirmas iš kairės) per neseniai paminėtą 200 metų jubiliejų Kėdainių priešgaisrinei saugai kartu su meru Valentinu Tamuliu bei šventės organizacinio komiteto nariais./Dariaus Šulco archyvo nuotr.

– O kas Jums padėjo išsivaduoti iš alkoholio gniaužtų? Kada supratote, jog tai yra problema?

– Išėjus iš tarnybos dar reikėjo tam laiko, kelių pamokų.

Matote, kai žmogus nepiktnaudžiauja, savotiškai saikingai išgeria taurę vyno kaip kunigas per mišias ar savaitgalį po darbo leidžia sau atsipalaiduoti, truputį pakeisti būseną (nors, mano giliu įsitikinimu, kalbant šia tema, žodį „saikas“, dažnai keičia žodis „kablys“), kaip ir nėra problemos, nėra sprendimo poreikio. Žmogų naudingai veikianti baimė neprarasta, atsakomybės jausmas lydi, tikslas stiprina valią ir tu, sakykim, pirmadienį vėl blaivus darbe pūti į alkotesterį.

Problemą pirmieji įvardija žmonės iš mus supančios aplinkos. Vartodamas svaigalus vienas sukeliu kančią panašiai šešiems žmonėms. Jie taip pat priima savo sprendimus mūsų atžvilgiu. Nuolaidžiauja – toliau kentėdami skatina. Netoleruoja – priverčia susivokti, keisti gyvenimo kelio kryptį. Va taip praradimas po praradimo, pamoka po pamokos ir suvoki, kad turi problemą, kurią reikia neatidėliotinai spręsti.

Sprendimai nebuvo iškart ir galutinai sėkmingi. Vaistų nėra, stebuklų bei stebukladarių šitoje Žemėje irgi. Dievas tik yra. Esi tu – unikalus. Yra terapijos, metodai, unikalūs juos įvaldę žmonės – ir tai viskas. Iš šitų dviejų komponentų ir didelio noro, gal troškimo, tikėjimo, sėkmės atveju išeina trečias unikalumas – laisvas nuo žalingų įpročių ir visavertį gyvenimą gyvenantis žmogus.

Dabar tą laikotarpį prisimenu, kaip sakė Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, už viso gyvenimo nuopelnus apdovanojimą atsiimdamas a. a. Jonas Mekas: „Kai išeini į gyvenimą, tave pasitinka daugybė siurprizų“.

Priėmus sprendimą galutinai atsisakyti žalingų įpročių, suprantama, kurį laiką viskas buvo labai trapu. Ir esminis siurprizas šiandieną įvairių mokslų apibrėžiamas savaip, o vieno iš jų – kaip mistinė sąmonės būsena. Tai – aiškus apsireiškimas su klausimu: tai su kuo eisi – su manim, ar su velniu?

Pasirinkau teisingai. Gavau antrą gyvenimą, sveikatą, hobius ir visus kitus siurprizus, kuriais vis dar negaliu atsidžiaugti. Nuo to laiko jokių klausimų svaigalų tema nekeliu. Ir tai yra esminis ir brangiausias mano atsiimtas dieviškas apdovanojimas.

Darius Šulcas (mažiausias) su šeima bei miesto sportininkais po varžybų. Tuo metu brolis aktyviai treniruodavosi, sportavo taikomąjį priešgaisrinį sportą. Važiuodavo į varžybas./Dariaus Šulco archyvo nuotr.

– Dariau, Jūsų patirtis labai turtinga ir įkvepianti. Kaip nutiko, kad pats nusprendėte padėti gyvenime suklupusiems, bet atsitiesti norintiems žmonėms?

– Manau, natūraliai. Sprendimo toli ieškoti nereikėjo. Matyt, tam turėjo įtakos ir tarnybos patirtis, priesaika. Gal tik pats kelias „klaidžiojant po dykumą“ iki tikslo, padėti kenčiantiems, dėl įvairių priklausomybių buvo ilgesnis. Kadangi pats savo paklydime ieškojau sprendimo, aplankiau įvairių meistrų, terapijos kabinetų, kėliau daug klausimų, gaudavau atsakymus. Kas, kaip, kodėl tai veikia?

Vėliau teko semtis žinių, mokslo šia tema, imtis praktikos. O praktikos paskatino imtis viena Vokietijoje dirbanti psichiatrė, narkologė Ukrainos psichiatro, narkologo A. Dovženkos mokinė, su kuria visai atsitiktinai susėdome šalia viename iš kursų Frankfurte prie Maino. Čia Vokietijos hipnozės ekspertas A. Himmelweiss pristatė ir mokė savo metodo.

Pokalbio metu ji tiesiog ištarė: „Dariau, baigiasi kursai, važiuoji namo ir atidarai kabinetą. Nes ne mes, daktarai, psichiatrai, geriausiai galime padėti paklydusiems žmonėms, o tu. Žmogus, pats nuėjęs šį nelengvą kelią, turintis tokią patirtį ir visas reikalingas žinias šiam darbui atlikti, pagalbai suteikti“.

Aš ją ir visus kitus, sutiktus didžius meistrus išgirdau ir Jiems esu dėkingas. Hipnozė kaip mokslas, psichologijos šaka Vokietijoje nuo 2006 metų yra pripažinta ir įteisinta valstybės. Na, o organizacija Nacionalinė hipnotizuotojų gildija, kurios narys esu, veikia nuo 1950 metų.

Buvęs ugniagesys gelbėtojas Darius Šulcas yra vienas iš VšĮ „Theracentras“, įsikūrusios Kėdainių senamiestyje steigėjų, kuri padeda žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių, elgesio bei emocinių sutrikimų.

– Jūsų tėvelis taip pat buvo ugniagesys gelbėtojas. Kaip jis įveikdavo tą stresą, įtampą?

– Turbūt mėgstamu darbu. Vėliau – susikurtu laisvalaikiu savo sodyboje. Tarnybos viršininkų dalia visuomet pilna atsakomybės. Manau, jis viską įveikė ir padarė teisingai. Užsitarnavo pagarbą, pasitikėjimą, draugiškumą tarp tarnybos draugų, nepriklausomai nuo amžiaus. Pagerbtas ir po mirties atminimo ženklu.

– Kita ne mažiau aktuali problema lietuviškoje ugniagesių gelbėtojų sistemoje – nedidelis norinčių ateiti dirbti į šią sritį žmonių skaičius. O gal ši situacija keičiasi? Gal jaunimas vis tik palankiau pradeda vertinti darbą gelbėjimo tarnyboje?

– Vokietijoje kunigą, krikštijantį vaikus, vejasi ugniagesys pristatydamas šią garbingą, pasitikėjimą skatinančią ir uniformą hipnotizuojančią bei prestižinę profesiją. Tikiu, Lietuvoje taip pat, tik tempai ir turbūt įdirbis kitas. Miesteliai turi jaunųjų savanorių ugniagesių komandas, linksmai besimokinančias teoriškai ir praktiškai, kartais mišriai su suaugusių komandų apmokymų išvykimais, užduotimis.

Išgyvenome, kai daugelis norėjo būti kosmonautais, tai Vokietijoje dabartiniai vaikai išgyvena metą, kai visi nori būti ugniagesiais gelbėtojais. Kiti, žiūrėk, ir tampa, jei ne išsilavinusiais profesionalais, tai tikrai savanoriais miesto komandoje.

– Gelbėtojai – nuolatos vieni geriausiai vertinamų pareigūnų. Kaip manote, kodėl šios profesijos atstovai niekaip nesitraukia iš populiariausiųjų viršūnės?

– Tai drąsūs žmonės, ekstremaliomis sąlygomis kovojantys su liepsna, gelbėjantys žmones, rizikuojantys savo gyvybe dėl kitų. Ši profesija ir jos atstovai niekada nesitrauks iš populiariausiųjų viršūnės. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba – savotiškas visuomenės saugumo garantas, vienas iš valstybės vidaus ryškiausios spalvos atspindžių. Numeris 1, todėl nusipelno vis didesnio atsakingos Vyriausybės dėmesio. Priešgaisrinės tarnybos laukia tikrai graži ateitis žiūrint į kitų šalių patirtį. Savanorystė, prestižas tik augs.

– Kėdainių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba šiomis dienomis šventė dviejų šimtų metų jubiliejų. Ką Jums tai reiškia?

– Pati Kėdainių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba palyginti jauna. Savanorystė kiek senesnė skaičiuojanti panašiai 130 metų. Šventėme 200 metų Kėdainių priešgaisrinei saugai. Instrukcijai, kuri buvo paruošta tuo metu, tuometinio instruktoriaus ir patvirtinta komitete. Aiški, raiški, viską pasakanti savais išdėstytais punktais. Man tai Tėvelio šventė. Jis buvo tas, kuris skyrė visą save šiam garbingam darbui nuo pat Kėdainių savanorių gaisrininkų draugijos iki priešgaisrinės profesionalios dalies ir tik vėliau šventė man. Atmintis, pagarba ir padėka.

Esu dėkingas buvusiam vadui pulkininkui Virginijui Stogevičiui už pasitikėjimą ir pakvietimą prisijungti prie organizacinio „200 metų Kėdainių priešgaisrinei saugai“ komiteto ir kitiems vadams, komiteto nariams, Kauno PGV Kėdainių PGT viršininkui A. Eidimtui ir pulkininkui Stasiui Mileriui už priėmimą, malonų bendradarbiavimą. Rimti, atsakingi vyrai, vairavę ir vairuojantys Kėdainių priešgaisrinės dalies, sukarintos tarnybos, dalinio, žinybinių tarnybų vairą, savaip pakreipę, formavę darnų kolektyvą ir ugniagesių šeimos bei darbinę atmosferą. Šalia jų atmintyje garbingos profesijos veteranai.

– Jūsų pastebėjimu, žmonės sąmoningėja, elgiasi atsakingiau tiek su ugnimi, tiek vandenyje, tiek apskritai, o gal kaip tik jaučiasi labiau atsipalaidavę, nes žino, kad juos nelaimės atveju išgelbės?

– Taip žmonės stipriai sąmoningėja, tai, tikiu, atsispindi ir sumažėję krūviai, išvažiavimai į įvykius. Tikiu, auga ir priešgaisrinė profilaktika, sauga, savo ruožtu, ir reikalavimai.

Atsipalaiduoti galima, kai atsisakai žalingų įpročių, kai atsakingai elgiesi kelyje, kai nežaidi ir neleidi žaisti su degtukais, išjungi elektros prietaisus ir kamine bei aplink jį švaru. Tada gali tikėtis, kad tave nelaimės atveju išgelbės.

– Ko galėtumėte palinkėti, kokiomis mintimis pasidalintumėte vis dar tvyrančio ore jubiliejaus proga tiek su kolegomis, tiek su Kėdainių rajono gyventojais?

– Stipriems, drąsiems ir atsakingiems kolegoms linkiu sėkmės ir šypsenų po darbo bei dar daugiau jėgos ir išminties tramdant ugnį, gelbėjant žmones ir jų turtą. Gera buvo Jus visus matyti šventėje. Saugokite save. Tikras ugniagesys nenugalimas, jei ir pasiduos, tai turbūt simboliškai ir tik ugniai. Ačiū Jums už pagarbą išlydint a. a. Tėvelį ir šiandien.

Na, o Kėdainių rajono gyventojams linkiu ir toliau auginti sąmoningumą priešgaisrinės saugos atžvilgiu. Tiesiog čia ir dabar kasdienybėje, atkreipiant dėmesį į savo veiksmus. Saugoti save ir savo turtą, rūpintis, padėti kitam nelaimės atveju. Saugiai ir atsakingai vairuoti kelyje. Nelaimė mėgsta netvarką ir atsakomybės stoką.

Tad 200 metų miesto priešgaisrinei saugai puiki proga atsisukti į save ir pagalvoti, atsakyti – o ką aš padariau, aplink save, savo namus, darbe, eisme, kad prisidėčiau prie visuomenės saugumo. Puiku, jei turi, ką atsakyti. Vadinasi, drąsiai gali švęsti. Su švente Jus, mielieji.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video