Su dukra ir sūnumi dirbantis tėtis: „Darbe matau, kokiais žmonėmis vaikai užaugo“

 Su dukra ir sūnumi dirbantis tėtis: „Darbe matau, kokiais žmonėmis vaikai užaugo“

Kėdainietis Egidijus Misiukas su dukra Indre ir sūnumi Renatu. „Svarbiausia buvo vaikus užauginti dorais žmonėmis“, – artėjant Tėvo dienai apie sau keltus tikslus kalba pašnekovas./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Kėdainiečio Egidijaus MISIUKO šeima – išskirtinė. Vyras yra ne tik 23-ejų dukros Indrės bei 21-erių sūnaus Renato tėtis, bet dar ir kolega – visi trys jie darbuojasi perkamiausius šalies ledus „Dadu“ gaminančioje bendrovėje „Vikeda“. Egidijus džiaugiasi atžalų pasirinkimu dirbti kartu. „Man, kaip tėčiui, tikrai ramiau, kai Indrė ir Renatas šalia, kai galiu stebėti, kaip jiems sekasi. Be to, darbinėje aplinkoje labai aiškiai matau savo – tėčio – viso gyvenimo pareigų rezultatą – vaikai užaugo atsakingais, darbščiais, o svarbiausia – dorais žmonėmis“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas, šventinę Tėvo dieną praleisiantis drauge su abiem vaikais dirbdamas toje pačioje pamainoje.

Nociūniškis užgyveno žemaitiško kraujo

Egidijaus šaknys – Nociūnuose, bet vyras taip pat spėjo užgyventi žemaitiško kraujo ir atkaklaus šio regiono žmonių būdo.

„Kai buvau pusės metų, tėvai iš Nociūnų mane išsivežė gyventi į Tauragę. Širdelė virpa ir nuvažiavus į Žemaitiją aplankyti tėvų, ir grįžtant į Kėdainių kraštą: tiek ten, tiek čia – man namai, – sako Egidijus ir prisimena lemtingas atostogas, po kurių gyvenimo įvykiai susiklostė taip, kad savarankišką gyvenimą kurti pašnekovas pradėjo būtent gimtuosiuose Nociūnuose. – Kai buvau 17-kos, atvažiavau pas pusbrolį atostogų. Buvau jau baigęs mokyklą, reikėjo ieškotis darbo. Pusbrolio tėčio, savo dėdės, paprašiau padėti rasti darbą Kėdainių krašte.

Pasisvečiavęs pas giminaičius, grįžau namo. Po dviejų savaičių atvažiuoja dėdė su teta. Sako, atsirado darbas, rinkis daiktus – važiuojam.“

Indrė iš tėčio paveldėjo atkaklų būdą ir užsispyrimą./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Nociūnuose atrado ir meilę

Apsigyvenęs dėdės šeimoje, Egidijus ėmėsi darbo Nociūnų lentpjūvėje, o netrukus vyro širdyje užgimė ir jausmai būsimai žmonai.

„Mano pusbrolis vesdavo šokius, aš irgi ten dalyvaudavau. Vakarais išeidavom pasivaikščioti po kaimą ir šnekindavom merginas ateiti į šokius. Ten susipažinome su žmona Kristina ir nusprendžiau nebegrįžti į Tauragę“, – pasakoja vyras, su mylimąja vestuves atšokęs 2000-ųjų rugsėjo 9-ąją.

Netrukus jauną šeimą pradžiugino į pasaulį pasibeldusi dukra Indrė, o po dvejų metų – ir sūnus Renatas. Egidijus prisimena, jog savarankiško gyvenimo pradžia buvo išties nelengva, tačiau pasiduoti – ne žemaičio būdui.

„Buvo sunku, nes neturėjome nuosavo būsto, o nuomotis – nepigu. Žmona augino vaikus, tad kurį laiką turėjau vienas išlaikyti šeimą. Nors kabintis į gyvenimą buvo nelengva, bet visus iššūkius drauge įveikėme“, – džiaugiasi pašnekovas.

„Indrei ir Renatui visada kartojau – prieš ko nors imdamiesi, viską gerai apgalvokite. Taip pat nuolat akcentuodavau, kaip svarbu būti doru žmogumi, – pabrėžia dviejų atžalų tėtis. – Matau, kad vaikai įsidėmėjo mano žodžius ir nepasuko šunkeliais – užaugo gerais žmonėmis. Mokykloje, prieš kaimynus ar kur kitur niekada neteko raudonuoti nei dėl Indrės, nei dėl Renato. Didžiuojuosi abiem savo vaikais.“

E. Misiukas

Matė senąjį ledų fabriką

Stengdamasis aprūpinti šeimą, Egidijus išbandė įvairių darbų – parūpinti sotesnės duonos kurį laiką netgi buvo išvykęs į užsienį.

„Kai Nociūnų lentpjūvė bankrutavo, dirbau pas ūkininką šiltnamiuose, paskui dėdė padėjo įsidarbinti ledų fabrike, kuris tada veikė dar tik kokius dvejus metus, – kone istoriniais prisiminimais dalijasi kėdainietis. – Pradėjau dirbti gamyboje. Buvo trys pamainos. Gamyboje dirbome tik jaunimas ir tai – visi vaikinai.

Tada ledų fabrike apsilankiau pirmą kartą. Tuo metu veikė viena linija, antra dar buvo įrenginėjama. Mano darbas buvo dėlioti vafliukus, stebėti, ar nėra broko.

Taip beaugančiame ledų fabrike išdirbau du sezonus. Gamybos direktorius pamatė, kad esu imlus ir perkėlė mane į virtuvę būti virėjų pagalbiniu darbuotoju. Čia išdirbau tris sezonus. Paskui atsivėrė lengvi keliai į užsienį ir nusprendžiau paragauti emigranto duonos Anglijoje.“

Svečioje šalyje Egidijus prakaitą liejo statybose. Vis tik metų emigracijos vyrui pakako, diena iš dienos būti toli nuo šeimos tapo per sunku.

„Kai anglės pradėjo darytis gražios, nusprendžiau, kad laikas važiuoti namo“, – juokiasi kėdainietis.

Renatas prie ledų fabrike dirbančio tėčio ir sesers prisijungė po karo tarnybos./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Nuo sezoninio darbuotojo iki team leader‘io

Iš užsienio grįžusį Egidijų drauge padirbėti pakvietė pusbrolis – vyras vėl kibo į statybos darbus, tik šįsyk lengvesnius – vidaus apdailos. Vėliau kartu su žmona dirbo vieno prekybos tinklo sandėlyje.

„Čia per dieną tiek nusilakstydavau, kad vakare jau kojos nebenešdavo. Šis darbas buvo nemielas, todėl kartą užėjau į buvusią darbovietę „Vikedą“ pasikalbėti su gamybos direktoriumi. Pasakiau, kad norėčiau grįžti dirbti. Priėmė iš karto.

Pradžioje rinkdavau užsakymų paletes krovininiams automobiliams, – apie antrą pradžią pažįstamoje darbovietėje pasakoja Egidijus. – Atidirbau sezoną, kitam vėl pakvietė, bet jau dirbti paletavime. Sakė, jei man seksis, pasiūlys nebe sezoninį, o nuolatinį darbą.

Po gerų metų prisireikė darbuotojo prie popieriaus aparatų – kur pakuojami ledai. Daug metų čia dirbau frizeruotoju-techniku. O atsilaisvinus operatoriaus-frizeruotojo, vadinamojo team leader‘io, pareigoms, jas pasiūlė man. Šioje pozicijoje dirbu dvejus metus.“

„Man labai smagu, kad vaikai dirba kartu. Matau ir žinau, kaip jiems sekasi, kaip jie jaučiasi, kuo gyvena. Kaip tėtį ir vaikus, mus tai netgi dar labiau suartina.

E. Misiukas

Tėtį giria ir dukra

Egidijus – ilgametis ir labai vertinamas „Vikedos“ darbuotojas, vadovų apibūdinamas kaip darbštus, atsakingas bei kompetentingas.

„Tikrai taip ir yra“, – tvirtai paliudija Egidijaus dukra Indrė, dirbanti tėčio komandoje.

Egidijus sako besidžiaugiantis savo darbu ir atskleidžia per daugiau kaip 13-ka ledų fabrike praleistų karjeros metų biuletenį teėmęs vos vieną kartą.

„Daugiau nebuvau praleidęs nė vienos dienos. O jei labai reikia, tada susikeičiame su kolegomis darbo dienomis. Man patinka mano darbas ir kolektyvas, – pabrėžia vyras. – Daug metų su tais pačiais žmonėmis dirbdami vienoje pamainoje tapome tarsi šeima.

Puikiai vieni kitus pažįstame. Iš veido matome, jei kažkas negerai. Tada būtinai pasiteiraujame, gal blogai jaučiasi, gal šeimoje kas nutiko. Tiesiog permatome ir gerai jaučiame vieni kitus. Smagu, kad su kolegomis dirbame bendrystėje ir turime draugišką ryšį. Pas mus netgi labai reta darbuotojų kaita. Jaučiame, kad vadovai mūsų pamainą taip pat gerbia.“

„Nors su vaikais dirbame toje pačioje įmonėje, bet darbe esame kolegos, o šeima – kai grįžtame namo“, – profesionalų požiūrį atskleidžia Egidijus./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Įsidarbino dukra, o paskui ir sūnus

Indrė ledų fabrike darbuojasi apie ketverius metus.

„Iš pradžių dirbau prie pakavimo linijos, o paskui kartu su tėčiu – team leader‘io padėjėja. Dabar esu frizeruotoja-technikė“, – pasidalina mergina.

Neseniai prie tėčio ir sesers prisijungė karo tarnybą baigęs Renatas. Jam patikėtos kadaise paties Egidijaus taip pat sėkmingai išbandytos fabriko virtuvės darbuotojo pareigos.

„Ledų fabrike esu dirbęs ir anksčiau – sandėlyje per vasaros atostogas, kai dar buvau moksleivis. O dabar, atlikęs devynių mėnesių karo tarnybą, vėl grįžau į „Vikedą“.

Nors pagal specialybę esu suvirintojas, bet entuziastingai ėmiausi gilintis į man pasiūlytas virėjo pareigas fabriko virtuvėje, – netikėtu karjeros posūkiu džiaugiasi vaikinas. – Kol kas dar mokausi, bet šis darbas man labai įdomus.“

Darbovietė rūpinasi šeimomis

Visas Misiukų šeimos trejetukas dirba toje pačioje pamainoje. Taip nusprendė vadovai.

„Direktorius darbo grafiką sudėlioja taip, kad fabrike dirbantys šeimos nariai ar giminaičiai dirbtų tose pačiose pamainose, tada ir laisvadieniai sutampa, – paaiškina Indrė. – Smagu, kad vadovai rūpinasi šeimomis.“

Nors auklėdamas vaikus Egidijus nebuvo griežtas, bet savo atžaloms labai tvirtai nubrėžė svarbiausias gyvenimo gaires.

Aut. past.

Namų reikalų darbe neaptarinėja

„Koks gi tas jausmas dirbti kartu su tėčiu?“ – pasiteirauju Egidijaus atžalų.

„Darbe esame tiesiog kolegos“, – pabrėžia Indrė.

„Taip, darbas yra darbas, – dukrą papildo Egidijus. – Ten nesprendžiame jokių šeimyninių reikalų. Fabrike esame bendradarbiai, o šeimos nariai – namie.“

Dvi nepamirštamos gyvenimo dienos

„Egidijau, o ar išliko atminty tos dvi ypatingosios gyvenimo dienos, kai šį pasaulį išvydo Jūsų vaikai – Indrė ir Renatas?“ – paprašau prisiminti.

„Dukra gimė pareigingai, – juokiasi tėtis. – Sklandžiai ir laiku, kaip planuota.

O sūnus užtruko ir tai mudviem su žmona atnešė nerimo. Pamenu, Kristina vieną kartą važiavo į ligoninę, kitą, bet Renatas dar nesiruošė gimti. Galiausiai žmoną paguldė į ligoninę. Mes pas dėdę pjovėme malkas. Staiga skambutis – sūnus jau gimė! Iškart mečiau visus darbus ir išlėkiau kuo greičiau pamatyti.“

Šventinį Tėvo dienos sekmadienį Indrė ir Renatas savo tėčiui dėkoja už tai, kad užaugo gerais žmonėmis ir dabar jaučiasi drąsiai bei tvirtai žengdami į savarankišką gyvenimą.

Aut. past.

Tėtis – griežtas sau, bet ne vaikams

Renatas ir Indrė pasakoja, kad tėtis visada daug dirbdavo, bet tėviškam patarimui dėmesio bei laiko taip pat atrasdavo.

„Nepasakyčiau, kad mus augindamas tėtis buvo griežtas – labiau atlaidus“, – taria Renatas.

„Jei prisireikdavo pagalbos ar patarimo, visada galėdavome ir dabar galime drąsiai kreiptis – tėtis padės, kuo galės, – sako Indrė. – Kartais fabrike mus pakviečia padirbėti papildomai. Jei matau, kad nesusitvarkau su aparatais – iškart skambinu tėčiui, pasitariame, ką daryti.“

„Man labai smagu, kad vaikai dirba kartu, – atskleidžia Egidijus. – Matau ir žinau, kaip jiems sekasi, kaip jie jaučiasi, kuo gyvena. Kaip tėtį ir vaikus, mus tai netgi dar labiau suartina.

Be to, pastebėjau, kad dukra ir sūnus, pradėję dirbti dideliame kolektyve, tapo gerokai atviresni, laisviau bendraujantys, puikiai randa kalbą su bendradarbiais. Mane tai labai džiugina.“

Vaikystė – kolūkio traktoriuose

„Egidijau, o koks Jūsų paties ryšys buvo su savo tėčiu? Kokia ta vaikystė Žemaitijos žemėse?“ – pasidomiu.

„Mano tėtis buvo labai kantrus vaikiškoms išdaigoms. Per visą gyvenimą tebuvo vieną kartą per užpakalį uždavęs – daugiau niekad, – dalijasi pašnekovas. – Tėtis dirbo kolūkyje su technika. Kviesdavo mane ateiti ir mokydavo vairuoti traktorių. Man, žinoma, labai patikdavo, – dar ir dabar su nostalgija prisimena Egidijus. – Tėtis daug ko mane išmokė ir manimi pasitikėjo.

Būdavo, aš vairuoju traktorių, dirbu, o tėtis guli pavėsyje. Valdžia atvažiuoja, mato, kad technika dirba – tvarka, tik vairuotoją prie vairo sunku įžiūrėti, – juokiasi pašnekovas. – Kai tėtis atvažiuodavo į kasą atsiimti atlyginimo, jam sakydavo: „Atsiųsk man traktoristą – ne tu uždirbai pinigus.“ Per tokius vyriškus darbus ir laiką kartu jaučiau tvirtą ryšį su tėčiu. Vaikystę prie vairo išties gera prisiminti.“

Gyvenimo pamokos

Nors auklėdamas vaikus Egidijus nebuvo griežtas, bet savo atžaloms labai tvirtai nubrėžė svarbiausias gyvenimo gaires.

„Indrei ir Renatui visada kartojau – prieš ko nors imdamiesi, viską gerai apgalvokite. Taip pat nuolat akcentuodavau, kaip svarbu būti doru žmogumi, – pabrėžia dviejų atžalų tėtis. – Matau, kad vaikai įsidėmėjo mano žodžius ir nepasuko šunkeliais – užaugo gerais žmonėmis. Mokykloje, prieš kaimynus ar kur kitur niekada neteko raudonuoti nei dėl Indrės, nei dėl Renato. Didžiuojuosi abiem savo vaikais.“

Išsipildę žodžiai

Egidijus savo vaikams moralinius pagrindus įskiepyti sugebėjo išmintingu tėvišku žodžiu. Štai kėdainiečio sūnus Renatas noriai atliko karinę tarnybą ir šiandien sako, jog devyni mėnesiai kariuomenėje išėjo tik į naudą.

„Žinoma, psichologiškai nebuvo lengva. Karinei tarnybai tikrai reikia nusiteikti. Kitaip bus sunku, – patirtimi dalijasi Renatas. – Man įdomiausia buvo išmokti valdyti ginklą, šaudyti. Vyko imitacinės kovos. Taip pat įspūdį paliko žygiai į mišką, kurių metu mokėmės išgyventi sudėtingomis sąlygomis.

Tikrai nesigailiu, kad teko atlikti karinę tarnybą. Puiki kompanija, kiekvienas skirtingo charakterio. Buvo ne tik įdomu bei naudinga, bet ir smagu.“

Renato tarnyba kariuomenėje išpildė prieš daugiau nei du dešimtmečius Egidijui ištartus vieno kariškio žodžius.

„Man pačiam armijoje tarnauti neteko, – pasakoja vyras. – Kai susiruošė mane kviesti, Indrė buvo mažutė, o Renatas pakeliui. Paklausė, kas gims. Atsakiau, kad sūnus. „Tai sūnus už tave ir atitarnaus“, – pasakė. Taip ir nutiko, – šypsosi Egidijus. – Didžiuojuosi, kad sūnus atliko karinę tarnybą – įvykdė savo pilietinę pareigą. Karo atveju visa šeima jaustumėmės tikrai ramiau ir saugiau – sūnus žinotų, kaip elgtis.

Be to, mano akimis, karinė tarnyba Renatą subrandino. Jis grįžo vyriškesnis, atsakingiau žiūri į gyvenimą.“

Dukra paveldėjo atkaklumą

Paklaustas, ar savo vaikuose atpažįsta patį save, Egidijus taria: „Iš veido, manau, abu vaikai mano kopijos. Paleisk į gatvę, tikrai atpažins, kieno. O būtent Indrė paveldėjo ryškiausius mano charakterio bruožus: užsispyrimą ir atkaklumą – ko imasi, padarys iki galo. Jei darbe kas nors nepavyksta, ji nervinsis, pyks, bet vis tiek bandys, kol išeis – nepaliks nepadaryto.

Aš irgi toks – jeigu kas nepavyksta, pasiginčiju su tais įrengimais, bet nesitraukiu, kol galiausiai padarau.“

Klausydamasi tėčio Indrė šypsosi ir pritariamai linkteli: „Tikrai taip yra, kaip sako tėtis. Šiuo būdo bruožu išties jaučiuosi panaši į jį.“

Namie – Japonijos dvelksmas ir dėmesys karjerai

Indrė pasakoja šiuo metu visą dėmesį skirianti darbui ledų fabrike, tad jokių hobių kol kas nepuoselėjanti.

„Esu patenkinta savo darbu, čia išmokstu daug nauja ir labai džiaugiuosi nuolatinėmis galimybėmis tobulėti. Dabar visa esu susitelkusi į darbą“, – patikina jauna mergina.

Ledų fabriko virtuvėje kojas apšylantis Indrės brolis Renatas taip pat entuziastingai žvelgia į naujus karjeros iššūkius. O laisvalaikiu sportiškas, anksčiau bokso ir futbolo treniruotes lankęs vaikinas domisi Japonijos kovų istorija – ypač japoniškaisiais kalavijais katanais bei šiais ginklais kovojusių samurajų gyvenimo filosofija.

Padėka tėčiui

Šventinį Tėvo dienos sekmadienį Indrė ir Renatas savo tėčiui dėkoja už tai, kad užaugo gerais žmonėmis ir dabar jaučiasi drąsiai bei tvirtai žengdami į savarankišką gyvenimą.

„Visi mano, kaip tėčio, pastangų rezultatai auginant vaikus akivaizdžiausiai pasimatys darbuose“, – įsitikinęs Egidijus.

4 Komentarai

  • galėjo duot.Pavėlavo su straipsniu.

  • Saunuoliai ;-* darbas zmogu puosia. Bedarbiai ir gavnajedai yra lopai. O jus saunuoliai

  • Vaikus reikia isleisti i aukstuosius mokslus,tada jais didziuotis.Dabar vaikai vargs kaip pats tevas,nuo vieno darbo prie kito.

    • Jaunimo dabar nepriversi ir su gvoltu mokintis.Atvargę tuos dvyliką metų,jie net ir pažiūrėt į mokslus nebenori,o kiti net pradėję studijas,vėliau jas meta.Tik paskui,kada gyvenime pamato ,kad be mokslo taip ir toliau trint pūsles reiks,susipranta ir tada jau už savus pinigus,atsiprašydami nuo darbo net iš užsienio į sesijas važiuoja…

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video