Spirgantį temperamentą suvaldo tik ši profesija

Dvigubas espreso. Štai taip pavadinčiau savo pašnekovę Ingridą URBONIENĘ, su kuria mudvi suvedė gegužę minima Buhalterių diena. Finansinio planavimo, buhalterines, IT ir analitikos paslaugas teikiančioje UAB „EVA paslaugos“, kuri priklauso „Vikonda grupei“, buhaltere dirbanti Ingrida ir jos ryškūs raudoni lūpų dažai sumaišo visas kortas: laukiu griežto žvilgsnio mažakalbės, pernelyg nesileidžiančios į asmeniškumus ir besibodinčios bet kokia gyvenimo lyrika, turinčios vienintelę tiesą – skaičius. Kai tarpdury pasirodo ji, man prireikia akimirkos išmesti iš galvos atgyvenusias klišes ir priimti naują realybę. Pasirodo, tokių buhalterių era – sena praeitis, kaip ir medinių skaitliukų. „Užsukite į svečius ir pamatysite – mes visos ne tik protingos, bet ir pasitempusios, gražios bei smagios“, – skambiai nusijuokusi šių laikų buhalterių įvaizdį pristato Ingrida. O jos pačios energinga charizma ir užburiančiai pozityvus būdas toks visa apimantis, kad vos telpa nedidelėje erdvėje, kur susėdame arbatos. Tiesa, šia – jau ataušusia – pasivaišinti belieka tik baigus interviu, nes tokių pauzių, kad spėtum prie lūpų priglausti puodelį, per visą valandą tiesiog nepasitaikė. Su Ingrida šnekučiuojamės apie viską – aplaidumo neatleidžiančius skaičius, emigracijos Vokietijoje atradimus, Napoleono laikus menančias prancūziškas šaknis, laimės paieškas piniguose, giliai širdin nugulusią tėčio išmintį, veikiančias šimtametės babos manifestacijas ir netgi paslaptis, kaip pelnyti buhalterių palankumą.

Prekybininkės genai

Buhalterės kėdėn gyvenimas Ingridai įsitaisyti pasiūlė ne iškart – nuo mažų dienų ji svajojo būti… pardavėja. Prekyba – giminės genuose.

„Mano giminėje buvo labai daug prekybininkų, pardavėjų, prekių žinovų, dabar vadinamų vadybininkais, – pasakoja Ingrida. – Aš visuomet sakiau, kad būsiu pardavėja. Skaičiuoti mediniais skaitliukais išmokau dar būdama antroje klasėje ir skaičiuodavau gerai.

Neturėjau jokių kitų minčių – tik stoti į prekybą ir būtent su šia sritimi susieti savo profesinę ateitį. Taigi į prekybą ir įstojau. Dirbau kooperatyvuose, parduotuvėje vedėja, paskui, praėjus keleriems metams po nepriklausomybės, kai šalį užklupo sudėtingas permainų, sunkmečio laikotarpis, išvažiavau padirbėti į Vokietiją.“

Kelionė į niekur

Emigrantės duonos Ingrida paragauti ryžosi tada, kai Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai ir vykti uždarbiauti į užsienį išdrįsdavo retas.

„Kai išvažiavau, Vokietijos valiuta dar buvo markė, – prisimena pašnekovė. – Dabar emigrantams daug lengviau – susirasti darbą užsienyje gali dar būdamas Lietuvoje, nuvykti paprasta, o anuomet turėjai tiesiog važiuoti ir ieškoti.

Susikroviau didžiulę turginę tašę ir išvažiavau į niekur nė nemokėdama kalbos – laimės ieškoti. Dabar antrąsyk to nepadaryčiau, – tikina Ingrida, Vokietijoje turėjusi ne tik pati viena įsitvirtinti, bet ir rasti būdą numalšinti motinišką širdgėlą. – Išvykau dukrą išleidusi į pirmą klasę. Palikti vaiką mamos širdžiai buvo be galo sunku. Verkdavau, sapnuodavau, kad dukra mane šaukia. Atsibudusi vidury nakties skambindavau vyrui į Lietuvą klausti, ar viskas gerai.

Taip gyventi buvo nelengva, bet kartą pagalvojau: turiu arba pasiduoti ir grįžti, arba susiimti, nes nemiga, nuolatinis graudulys bei nerimas neleido susikaupti darbui. Vis tik nusprendžiau, kad aš stipresnė ir nugalėsiu. Nugalėjau.“

Emigracijoje pasisekė

Vokietijoje, įsikūrusi netoli Frankfurto prie Maino, Ingrida praleido, kaip pati prisimena, šviesų dešimtmetį – bet kokiems iššūkiams tvirtą ryžtą demonstruojančios ir darbščios emigrantės duona buvo skalsi.

„Man pasisekė, nes vos atvykusi ir visus tuos 10 metų gyvendama Vokietijoje sutikau vien gerus žmones, kurie man daug padėjo. Galvojau, kaip gali taip sektis? – Fortūnos palaima neatsistebi Ingrida. – Draugė, su kurios šeima Vokietijoje užmezgėme šiltą ryšį, sakė, gal nuo manęs ta sėkmė ir priklauso. Bet aš nesijaučiu kažkuo ypatinga.

Tos bičiulės – vietinės – šeima mane priėmė kaip savą. Netgi vadino šeštuoju jų vaiku, kadangi turėjo penkias dukras, – šypsosi pašnekovė. – Jie manimi labai rūpinosi. Būdavo, grįžti iš darbo – sriuba išvirta ir padėta, šventes kartu švęsdavome. Ir dabar bendraujame, susiskambiname. Laiką Vokietijoje prisimenu šviesiai ir su dideliu dėkingumu žmonėms, kurie man padėjo.“

Laba diena, rankas aukštyn

Ingrida pasakoja į Vokietiją išvykusi temokėdama dvi frazes – guten tag (liet. laba diena) ir filmuose girdėtą hände hoch (liet. rankas aukštyn).

„Tik tiek težinojau, – juokiasi. – Bet labai stengiausi išmokti. Manau, jei išvyksti gyventi į kitą šalį, turi gerbti jos kultūrą, mokytis kalbos. Kai dukra atvažiuodavo į svečius, aš neleisdavau jai kalbėti su manimi lietuviškai, jei šalia būdavo vokietis, nes, mano nuomone, tai būtų nepagarbu, kadangi jis nesuprastų, ką mes kalbame.

Po pusantrų–dvejų Vokietijoje praleistų metų kalbos barjeras iššūkių nebekėlė – kalbėjau tikrai gerai. Pramokti kalbą labai padėjo darbas kepsnių restorane.

O pradžioje komiškų situacijų užteko. Restorano savininkas vis prisimindavo, kai pradėjusi dirbti ieškojau rozetės. Rodžiau jam jungtuką ir sakiau: kur čik čik? Suprask – elektra, – juokiasi. – Paskui reikėjo šluotos, klausiu: kur kiš kiš? Taip imitavau šlavimo garsą. Jis patraukdavo mane per dantį: „O žinote, kaip Ingos kalba būtų dulkių siurblys? Čik čik kiš kiš – neva elektrinė šluota.

Dėl kalbos pradžioje teko pavargti, bet visi man buvo labai geranoriški – padėjo, kantriai ir supratingai mokė.“

Dirbdama restorane, Ingrida susipažino su statybinių medžiagų parduotuvės savininku, kuris vėliau ją pakvietė prisijungti prie parduotuvės kolektyvo.

„Čia manęs laukė irgi daugybė kalbinių iššūkių, kadangi netrūko specifinių terminų. Aš net lietuviškai nežinojau, kaip tam tikri varžtai vadinasi, o ką kalbėti apie vokiečių kalbą. Tad kol mokiausi – piešdavausi į sąsiuvinį, kaip tie varžtai ar kokios plokštės atrodo, – prasitaria pašnekovė. – Iš pradžių dirbau kasoje, paskui informacijos skyriuje, išrašinėjau sąskaitas. Vakarais vis dar dirbau kepsnių restorane, eidavau ir valyti. Buvau viena, laiko turėjau, energijos nestigo, tad darbų prisiieškodavau.“

Ingrida su Vokietija atsisveikino prieš du dešimtmečius, bet kalbos nepamiršo – palaiko ryšius su ten atrastais artimais bičiuliais, kartkartėmis pažiūri filmą ar žinias.

„Anksčiau vokiečių kalba man buvo negraži, o kai išmokau, tapo miela ausiai. Pasiilgstu jos skambesio“, – atskleidžia Ingrida.

Prakalbintų bet ką

Atviras ir šnekus būdas Ingridai emigracijoje padėjo daugybę kartų: ne tik ieškant darbo, bet ir mezgant socialinius ryšius.

„Su savo artima drauge, kurios šeima manimi taip rūpinosi, irgi susipažinau, kai ji atėjo į restoraną, kuriame dirbau. Tiesiog aš tokia – galiu pašnekinti bet kokį žmogų. Bandant mane prakalbinti, iš kailio nertis tikrai nereikia – atvirkščiai, man tenka priminti, kad jau metas patylėti, – šypteli. – Kartais labai mėgstu išvažiuoti atostogų, kaip sakau, viena: pabūti ramiai, knygą paskaityti. Bet guli paplūdimy ir tuoj randi su kuo pakalbėti, – juokiasi. – Kartą, dar gyvendama Vokietijoje, ėjau gatve ir pamačiau moterį su šunyčiu – tokiu pačiu, kokį turėjau Lietuvoje. Sustojau, pasisveikinau, pagyriau, koks gražus šuniukas, ir jau plepam valandą apie viską.“

Antra emigracija – namo

Griežta tvarka ir disciplina garsėjanti Vokietija pelnė lietuvaitės simpatijas. Ingrida atvira – didesnį kultūrinį šoką patyrusi ne emigracijos pradžioje, o kai po dešimtmečio svetur vėl teko įsikurti gimtinėje.

„Daug kas sako, kad vokiečiai šalti, nepriima žmonių, bet man šiuo atveju nuskilo – papuolė labai šilti, globėjiški žmonės, – džiaugiasi Ingrida. – Vokiečiai ne tik patys labai tvarkingi, bet ir apskritai šioje šalyje viskas itin aiškiai sudėliota, apgalvota, padaryta išbaigtai iki mažiausių smulkmenų. Man tai patiko.

O štai grįžus gyventi į Lietuvą, išties sužinojau, ką reiškia kultūrinis šokas, – šypteli. – Štai šluoju laiptinę, įeina močiutė. Aš jai džiugiu balsu tariu: „Laba diena.“ Ji išsigandusiomis akimis prisišliejo prie sienos, keistai žvilgtelėjo į mane – nesuprato, ko gi čia iš jos norėsiu, ir skubiai nuėjo. Turbūt išgąsdinau, o tenorėjau pasisveikinti – na, ir kas, kad mudvi nepažįstamos.“

Ingridai yra tekę atremti replikas net ir dėl pernelyg ryškių spalvų drabužių.

„Anksčiau lietuviai buvo labai susikaustę. Kaip tu čia apsirengsi ryškų švarką? Visi pilki arba juodi vaikšto. Bet aš nenoriu! – drąsa maištauti išsiskiria Ingrida. – Žmonės ir patys buvo pikti, nenorėdavo būti kalbinami. O dabar viskas keičiasi – daug važinėjame į užsienį ir tampame laisvesni.“

Temperamento šaknų beieškant

Savo ugningu temperamentu Ingrida man primena pietietę. Vis tik energingai užkurtu vidiniu varikliuku stebisi ir pati pašnekovė.

„Nežinau, iš kur aš tokia – tėtis ir mama buvo tikrai ramaus būdo. Kai buvau mažytė, aš irgi buvau labai rami, gera, daug skaitydavau, visi mane labai mylėjo. O būdama aštuntoje klasėje pasikeičiau – prabudo manyje šis spirgantis temperamentas ir iki šiol neapleidžia.

Esu grynakraujė kėdainietė, nors mano močiutės brolis, kai palikęs pedagoginį darbą išėjo į pensiją, pradėjo dėlioti giminės genealoginį medį. Jis iškapstė, kad mūsų giminė ateina netgi iš Prancūzijos. Napoleono dvare buvo grafas de Bivil. Lenkijos archyvuose fiksuoti pani Biviliovi, o mano baba jau buvo Bivilytė“, – paaiškina pašnekovė.

Tėčio išmintis

Vokietijoje praleisti metai dar labiau sustiprino nuo vaikystės reiklų bei atsakingą Ingridos būdą.

„Visada maniau: jei kažką darai, turi padaryti iki galo ir gerai. Mano a. a. tėtis sakydavo: „Nėra žodžio negaliu, yra žodis nenoriu.“ Taigi, jei noriu – aš galiu viską išmokti ir padaryti. Tereikia noro.“

„Ar darbe prasiveržia šis griežtas fiureris?“ – pusbalsiu paklausiu.

„Neslėpsiu – kartais būna, – taria Ingrida, tvirtu tonu parodydama, kad nuolaidžiauti darbe nėra linkusi. – Tiesiog tenka tokia būti, kai keliolika kartų sakai tą patį, žmogus aiškina, kad viską daro, kaip sutarta, o faktai rodo, ką kita. Tada tikrai pasidaro pikta – ir ne už tą klaidą, o už tai, kad dirbama neatsakingai, žiūrint pro pirštus. Jeigu dirbi, turi dirbti gerai – nesvarbu, koks tavo darbas bebūtų. Būti reikliam – viena iš kertinių gero buhalterio savybių.“

Buhaltere tapo… netikėtai

Ingrida buhaltere tapo kiek daugiau nei prieš ketverius metus. Kaip pati juokauja, tada buvo pasiryžusi bet kam, kad tik nereikėtų per karantiną toliau dirbti iš namų.

„Įmonėje „EVA paslaugos“ dirbo mano buvusi bendraklasė. Ji ruošėsi keisti darbą ir paskambino man pasiūlyti savo vietą. Pasakiau, kad labai norėčiau! – entuziastingai pasakoja Ingrida. – Tada dirbau Krekenavos agrofirmoje, marketingo srityje. Buvo karantino laikas, kai dirbome iš namų ir tai labai išvargino… Aš negaliu sėdėti namie – maniau, sulaukėsiu, – juokiasi. – Man reikėjo būti tarp žmonių. Jaučiau, kaip degraduoju! Nei dažytis, nei galvos plauti reikia, suknelės spintoj dūla – nenoriu taip! Norėjau į žmones – sakiau, išmoksiu bet ką, – darsyk nusijuokia. – Tiesa, atėjusi darbintis iškart pasakiau, kad buhalterė nesu ir daug ko nemoku, bet mokytis noriu, galiu ir viską išmoksiu. Manimi patikėjo – priėmė. Sėkmingai dirbu penktus metus.“

Juokas iki ašarų

„Ingrida, bet negi buhalterija Jūsų gyvybingam būdui nėra pernelyg monotoniška? Skaičiai kompiuterio ekrane, skaičiai popieriaus lapuose…“ – bandau paprovokuoti.

„Visai ne, – savo mylimos profesijos ginti stoja pašnekovė. – Galbūt anksčiau buhalterija ir buvo nuobodi, bet dabar – tik spėk paskui naujoves. Turi būti lankstus, gebėti greitai įsisavinti žinias, perprasti ir priimti pokyčius. Man labai įdomu. Profesionali buhalterija – verslo pagrindas. Mūsų profesija labai svarbi.

O aš pati, savo ruožtu, buhalterio darbe matau vien pliusus. Dirbti marketinge man buvo blogiau, nes jei paskambindavau kokiam naujam klientui, tai, Dieve padėk, – dvi valandas prakalbėdavom: nuo reikalų iki vaikų ir batelių spalvos. Kiek laiko pradingdavo! O čia, buhalterio darbe, man patinka tiksliai suformuluotos užduotys, tvarka, skaičius irgi visada mėgau. Ši profesija man leidžia išreikšti save ir netgi nuramina mano spirgantį temperamentą: skaičiai įtraukia, todėl ramiai susikaupiu ir dirbu, nes taip pat esu ir kruopšti, preciziška.

Ir jei manot, kad mes, buhalterės, sėdim parimusios prie kompiuterių rūškanais veidais, nieko kita aplink nematydamos, tai užeikite pas mus per kavos pertraukėlę – gyvenimas verda ir dar kaip garsiai! Taip, dirbame įtemptai, atsakingai, bet kai ateina metas pailsėti – juokiamės iki ašarų. Tai pats geriausias bei greičiausias būdas perkrauti smegenis ir žvalioms vėl grįžti prie skaičių.“

Buhalterių pilnatis

„Ingrida, kokie sudėtingiausi momentai buhalterio darbe? Kada geriau pas jus su antraeiliais klausimais nė nosies nekišti?“ – pasiteirauju žinodama, kad profesinė pilnatis buhalteres tikrai užklumpa.

„Štai dabar, kai mes šnekamės, – juokiasi. – Mėnesio arba metų uždarymas – vienareikšmiškai labiausiai įtemptas laikas. Visos pasišiaušusios tada sėdim. Jeigu kas ko paklausia, tai atsakom tokiais iškalbingais žvilgsniais, kad klausimų nelieka, – šypteli. – Tokiu metu mus galite užtikti ir besiginčijančias su kompiuteriu, netgi kalbančias pačias su savimi. Bet pailsime ir vėl viskas gerai, – švelnu balsu mintį baigia Ingrida ir atskleidžia paslaptį, kaipgi tuo darbiniu karštymečiu pradžiuginti skaičiuose paskendusias buhalteres. – Kalbant apie mūsų skyrių, visada suveiks vienas patikrintas būdas – saldumynai, – darsyk nusijuokia. – Tinka viskas, čia mes neišrankios. Matyt, smegenims reikia cukraus. Ateikite nešini desertu ir tikrai pelnysite mūsų palankumą.“

Profesinė šventė – kaip gimtadienis

Ingrida džiaugiasi, kad profesinę šventę turi ne tik mokytojai, gydytojai, ugniagesiai ar policijos pareigūnai, bet ir retai dėmesio centre atsiduriantys buhalteriai.

„Mūsų darbas, nors ir labai svarbus, bet tarsi nematomas, tarsi nejaučiamas, todėl labai malonu, kad „Vikonda grupė“ skiria dėmesio ir mus pasveikina. Profesinė šventė tada netgi tampa panaši į gimtadienį – laukiama ir džiugi, – sako Ingrida. – Pernai Buhalterių dienos proga buvome pakviestos į vieną iš „Vikonda grupei“ priklausančių gamybinių įmonių – „Dadu“ ledus gaminančią „Vikedą“. Labai patiko – išvysti patį darbo procesą, kaip gimsta visų mėgiami ledai, ir, žinoma, pasmaližiauti šviežutėlių – dar šiltų ledų.

Šiemet lankėmės kitoje gamybinėje įmonėje – Kėdainių konservų fabrike. Dirbdamos savo darbą, įmonių veiklos procesus matome per skaičius, todėl nuvykti ir pamatyti viską gyvai – be galo įdomu. Tada supranti, kiek daug resursų – nuo piniginių išteklių iki žmonių energijos – reikia įdėti, kad ant mūsų stalo atsirastų, pavyzdžiui, konservuotų agurkėlių stiklainis. Pamatėme ne tik techninę gamybos pusę, bet ir žmones, kuriančius mums maistą.“

Ar piniguose laimė?

Štai taip netikėtai – bekalbant apie konservuotus agurkėlius, pokalbyje suboluoja egzistencinė tema. Ingrida atskleidžia: „Aš turiu labai gražų gyvenimą. Sutikau daug gerų žmonių. Turiu puikų vyrą, nuostabią dukrą, fantastišką anūką, turėjau labai gerą tėtį, stogas virš galvos yra, esu soti – man viskas gerai.“

„Ingrida, pasinaudosiu proga paklausti. Juk kas geriau už buhalterį žinos, ar piniguose laimė?“ – vis dar stabtelime prie būties reikalų.

„Milijonai sąskaitoje laimingu tikrai nepadarys. Tai faktas, – savo požiūrį dėsto Ingrida. – Turtingi ir galingi žmonės taip pat serga nepagydomomis ligomis. Nieko į kapus nenusinešime. O stengdamiesi pernelyg aprūpinti vaikus, neretai padarome jiems meškos paslaugą, nes to, kas lengvai ateina, vaikai dažnai neįvertina. Geriau juos išmokyti užsidirbti.“

„Žvelgiu į Jus ir išties matyti, kad esate laiminga“, – reziumuoju.

„Bet taip juk geriau. Nesmagu matyti susiraukusius, piktus žmones, – sako Ingrida. – Važiuodama į darbą, dažnai matau tokią moterį: ji eina su ausinukais ir žiopčiodama iš širdies dainuoja. Pradedu juoktis. Taip smagu matyti tokį žmogų. O kodėl ne? Jei dangus pilkas kaip cepelinas ir dar mes susirauksim, tai kas tada? Niekas nepadarys, kad būtume laimingi – tik mes patys.

Gal kažko man ir trūksta, bet pasakysiu, kad viskas gerai ir bus gerai, – it šventą tiesą įsitikinusi žodžius beria Ingrida ir deda ant stalo neginčijamą argumentą – savo šimtametės močiutės išmintį, kurią vėliau viešojoje erdvėje nesyk girdėjo ir iš įvairių gyvenimo mokytojų lūpų. – Dešimties dienų betrūko babai iki 100-mečio. Ji buvo labai protingas ir šviesus žmogus.

Kartą ji man pasakė, o paskui tai ir per televiziją išgirdau: „Ingutinka, kiekvienas žodis tampa materialus. Jei sakysi, kad sergi, kad tau blogai, kad esi nelaiminga, taip ir bus. Jei sakysi, kad tau viskas gerai – taip ir bus. Dabar labai madingos manifestacijos, o mano baba manifestavo jau tada.“

Ko trūksta buhalterėms?

„Ingrida, kokias manifestacijas profesinės dienos proga pasiūlytumėte kartoti kolegėms buhalterėms?“ – pokalbį užbaigti šventiška nata paprašau pašnekovės.

„Palinkėčiau kantrybės ir mokėti sustoti, nes kartais dirbame taip intensyviai, visai netausodamos savęs, kad paskui perdegame. Išmokime save saugoti, kad galėtume dar ilgai kartu dirbti. Savo koleges labai myliu“, – jausmingą tašką mūsų interviu padeda Ingrida.