Solidi mokslininkė iš Akademijos miestelio, su meile kalbanti apie darbą ir kitus žmones

Rūta ŠVEDIENĖ

Šiandien kalbinu Žydrę Kadžiulienę – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslo darbuotoją, daktarę, akademikę. Mūsų krašto žmogus. Kilusi iš Norkūnų kaimo, dabar jau daug metų džiaugiasi gyvenimu Akademijos miestelyje. Žydrė labai veikli, labai solidi mokslininkė ir organizatorė. Interviu metu labai jautėsi jos pagarba kitiems, dėkingumas jai gyvenime padėjusiems. „Kuo pozityviau žvelgi į tave supančius žmones, į aplinką, tuo mažiau sunkumų“, – sako Žydrė.

Susipažinkime su mokslininke iš arčiau.

– Žydre, Jūs esate kilusi iš Kėdainių krašto, baigėte Krakių M. Katkaus vidurinę mokyklą. Kokios tos Krakės? Kokie prisiminimai?

– Krakės – puikus Vidurio Lietuvos miestelis. Jis minimas nuo XIV a. pirmiausia dėl dvaro. Vėliau buvo žinomas ir dėl žmonių gyvenimui svarbių dalykų. Nuo XV a. veikė ir dabar veikia bažnyčia. Krakėse klebonavo vienas lietuvių raštijos pradininkų Mikalojus Daukša bei įkūrė pradinę mokyklą (XVI a. antra pusė). XVII a. viduryje įsteigtas šv. Kotrynos vienuolynas. Manau, jog tai labai prisidėjo ir tolesniam miestelio vystymuisi.

Žinoma, svarbiausia žmonės, kurie čia gyveno ir visa tai kūrė visu laikmečiu. Geografiškai su miesteliu susipažinau pradėjusi lankyti mokyklą. Baigiau Krakių Mikalojaus Katkaus vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija), pavadintą pirmojo valstiečių kilmės baigusio aukštąjį mokslą agronomo vardu.

Krakės ir jo apylinkės dabar – brangi vietovė, kur prabėgo vaikystė, jaunystė, kur sutikta daug svarbių mano gyvenimui asmenybių – mokytojų, draugų, kaimynų, tiesiog pažįstamų…

Nėra taip lengva įsivertinti, bet kiekvienas prisiimtas įsipareigojimas palieka tam tikrų pėdsakų. Pirmiausia, kai atlieki vienokius ar kitokius darbus, negalvoji, ką jie duos, o stengiesi padaryti, jog būtų veiksmingiau ir naudingiau visiems.

Aut. past.

– Trumpai pristatykite savo šeimą, iš kurios esate kilusi.

– Gyvenimo kelias prasidėjo Veronikos ir Vlado Kišonų šeimoje Norkūnų kaime, Kėdainių r. Gimiau tėčio gimtajame kaime, o mamos gimtinė – Vainotiškių kaimas, esantis Akademijos, kurioje yra mano darbovietė, kaimynystėje. Abu tėveliai buvo paprasti kaimo gyventojai, kaip sakoma, valstiečių kilmės. Jie abu buvo gana šviesūs žmonės, gyvenę labai permainingais laikais, tačiau suprato žinių, mokslo svarbą įdomesniam gyvenimui, todėl stengėsi, kad jų keturi vaikai baigtų aukštuosius mokslus. Panašiai ir įvyko.

Taigi aš – viena jų, baigusi vidurinę mokyklą itin sparnuotų svajonių nepuoselėjau, traukė geografijos studijos, bet kažkaip atsirado žemės ūkis, 1985 m. baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją.

– Dabar jau daug metų gyvenate Akademijoje, dirbate Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute. Kokia ta Akademija? Kokie žmonės Jus supa? Ar patinka gyventi ir dirbti čia?

– Akademija – turtingas įvairiais laikotarpiais čia gyvenusiais ir tebegyvenančiais kūrybiškais žmonėmis, žemės ūkio veiklos, mokymo bei mokslo raidos istorija, miestelis. Mokslo dvasia Akademiją supa jau nuo 20 a. pradžios.

Šiais metais minime augalų selekcijos 100-metį, kuris skaičiuojamas nuo Dotnuvos selekcijos stoties 1922 m. įkūrimo, o tai ir dabartinio Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto ištakos. Mūsų institucija dabar – viena didžiausių su realiomis galimybėmis įdomiam darbui, o kartu ir gyvenimui Akademijoje bei aplink ją. Šimtametis parkas ir Dotnuvėlės upelis su užtvanka bei miestelyje įsikūrusios kitos verslo, visuomeninės įstaigos su jose dirbančiais prisideda prie miestelio gyvybingumo ir patrauklumo.

Žmonės čia – labai įvairūs ir pagal amžių, ir pagal polinkius, galima sakyti, jog esame ir vienas tarptautiškiausių miestelių. Įvairovė suteikia tam tikro žavesio.

– 1980–1985 m. studijavote Lietuvos žemės ūkio akademijoje (nuo 2019 m. VDU Žemės ūkio akademija), Ekonomikos fakultete, įgijote ekonomistės-organizatorės specialybę. Kas tai per specialybė, kiek šios studijos pasitarnavo tolesnėje darbinėje veikloje?

– Taip tikrai, studijavau, tačiau niekada neišbandžiau tikroje praktikoje. Šiaip įsivaizdavau, jog specialybė įdomi ir naudinga. Kiek išnaudojau įgytas žinias? Na, tai visgi su žemės ūkiu susijusi specialybė, kur studijuojant buvo prisiliesta ir prie agronomijos, ir prie kitų technologinių dalykų, tai tos žinios pravertė. Šioks toks prisilietimas prie finansų taip pat kiekviename darbe praverčia. Susigaudyti išlaidose, sąnaudose ir pan. pagelbėjo visuose mano veiklos etapuose.

– Nuo 1992 metų pradedate dirbti Lietuvos žemdirbystės institute, stojate į agronomijos krypties doktorantūrą, 1995 m. Jums suteiktas agrarinių mokslų srities agronomijos krypties daktaro laipsnis. Disertacijos tema „Baltųjų dobilų sėklos norma ir santykis ganykliniuose mišiniuose“. Kaip taip atsitiko, kad studijavusi ekonomiką ėmėtės žolynų tyrimų?

– Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, jog dirbau ir studijavau. Taip, studijavau ekonomiką, o dirbau tuometiniame Žemdirbystės institute, kur darbai susiję su agronomija, su moksliniais tyrimais, taigi taip atsirado žemės ūkio mokslas mano gyvenime ir jau daugiau nei 30 metų sukuosi mokslinėje veikloje, dalyvauju augalų biopotencialo tyrimuose.

Už tokį pasirinkimą, už tokį šansą dėkinga esu tuometiniams žolininkystės tyrimų puoselėtojams prof. Leonui Kadžiuliui, Veronikai Vasiliauskienei, daktarams Viktorui Bilevičiui, Sotorui Petrauskui, Vytautui Žemaičiui, Rimantui Dapkui ir kitiems kolegoms.

– Jūsų vyras profesorius Leonas Kadžiulis – žolininkystės tyrėjas. Kiek įtakos turėjo jo veikla, darbai Jūsų veiklai? Ar daug padėjo?

– Leonas Kadžiulis buvo toli gražu ne tik žolininkystės tyrėjas, jo mokslinių interesų ratas buvo platus, jis buvo įžvalgus, sumanus kitų tyrėjų vadovas, vienas žinomiausių žemės ūkio mokslininkų. Jį pažinojo visų mokslo sričių ir krypčių mokslininkai, nes dalyvavo šalies mokslo ir studijų sistemos kūrime bei vystyme. Be jokios abejonės, įtakos turėjo, nes galėjau betarpiškai diskutuoti, kalbėtis, gauti patarimų, kartu rengti darbus, susijusius su žolininkyste. Tačiau jo įtaką vertinu labiau asmeninio gyvenimo kokybei. Leonas buvo įdomi, kūrybinga, plačios erudicijos asmenybė ir nemenką gyvenimo dalį (beveik 20 metų, jau prieš aštuonerius metus iškeliavo amžinybėn) praleisti kartu – tai didelis džiaugsmas bei privilegija.

Leonas buvo įdomi, kūrybinga, plačios erudicijos asmenybė ir nemenką gyvenimo dalį praleisti kartu – tai didelis džiaugsmas bei privilegija.

Aut. past.

– Dabar Jūs esate vyriausioji mokslo darbuotoja Augalų mitybos ir agroekologijos skyriuje. Mokslinių tyrimų kryptys yra šios: agronomija (pievininkystė, agroekologija, augalininkystė), ekologija ir aplinkotyra. Kokiais tyrimais užsiimate šiuo metu, kas svarbiausia mokslinėje veikloje dabar?

– Daug įvairiausių tyrimų kartu su jaunaisiais kolegomis, doktorantais atliekame. Bet jeigu labai apibendrintai apibūdinti, tai pagrindinį dėmesį skiriame įvairiems pupiniams augalams – tai tradicinėms daugeliui pažįstamoms žolėms, kaip raudonieji ir baltieji dobilai, mėlynžiedės liucernos, pupiniams javams – žirniams, pupoms ir mažiau auginamoms pupinėms žolėms – esparcetams, garždeniams ar pupiniams javams – sojoms, lęšiams, avinžirniams.

Pupiniai augalai šių dienų aplinkosaugos kontekste labai svarbūs, nes jie fiksuoja biologinį azotą ir gali pagelbėti ūkininkavimo sistemose taupyti brangias mineralines trąšas, be to, tai – vietinės kilmės baltymų šaltinis bei gali prisidėti prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo į atmosferą mažinimo.

– Jūsų profesinė patirtis plati: nuo doktorantės iki Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojos, direktoriaus pavaduotojos ir netgi direktorės. Ką davė vadovės patirtis? Kokia ji?

– Nemenka patirtis šioje institucijoje paraleliai moksliniam darbui bedirbant ir įvairų administracinį darbą, kurio be prof. Zenono Dabkevičiaus ir dr. Irenos Brazauskienės, ko gero, nebūčiau pradėjusi. Dėkinga jiems už pradinį pasitikėjimą ir įdomų bendrą laikotarpį institute. Nėra taip lengva įsivertinti, bet kiekvienas prisiimtas įsipareigojimas palieka tam tikrų pėdsakų. Pirmiausia, kai atlieki vienokius ar kitokius darbus, negalvoji, ką jie duos, o stengiesi padaryti, jog būtų veiksmingiau ir naudingiau visiems. Dirbau ir tebedirbu gana nemažoje įstaigoje, taigi darbuotojų ir klausimų įvairovė taip pat nemenka. Tačiau džiaugiuosi, jog mūsų darbuotojai iš esmės yra motyvuoti ir atsakingi. Tuomet ir patirtis pozityvi, o už tai dėkinga visiems padėjusiems tiek moksliniame, tiek administraciniame darbe.

– Koks turi būti vadovas, kad darbuotojai juo tikėtų, paskui jį sektų, t. y. koks turi būti vadovas, kad būtų tikras lyderis?

– Tinkamas lyderis – labai gerai, jis daug gali, bet ne viską. Nenorėčiau jo suabsoliutinti. Mūsų įstaiga – mokslinė institucija, taigi vadovas turi gerai žinoti mokslinių tyrimų organizavimo, finansavimo specifiką ir bendruosius probleminius klausimus toje srityje. Įvairiapusė kompetencija praverstų, bet manau, šiaip labai svarbu kalbėtis su komanda, turėti abipusį ryšį, pasitikėti ir gerbti darbuotojus, bet prisiimti atsakomybę. Aš manau, jog mokslinėje institucijoje su daug įvairių tematinių tyrimų mokslininkų grupių vadovui labai praverčia diplomatinės savybės.

– Jūsų mokslinės ir profesinės organizacijos yra šios: Šiaurės šalių žemės ūkio mokslininkų asociacijos (NJF), Lietuvos mokslininkų sąjungos, Europos bei Lietuvos agronomų sąjungų narė; mokslinių žurnalų Žemdirbystė=Agriculture, Žemės ūkio mokslai, Acta Agriculturae Scandinavica, Section B – Soil & Plant Science redkolegijų narė. Kurioje organizacijoje daugiausia dirbate, koks tai darbas?

– Tai nėra koks nors nuolatinis darbas, vienos organizacijos labiau išvysčiusios veiklą, kitos – mažiau. Tai daugiau momentiniai dabai, straipsnių recenzavimas, dalyvavimas organizacijų organizuojamose konferencijose, seminaruose. Toks dalyvavimas skatina bendravimą, plečia ryšius, tam tikras įdirbis projektinėms paraiškoms, bendradarbiavimui.

– Esate akademikė. Skamba išdidžiai. Ko reikia, kad taptum akademike? Kokie įsipareigojimai ja tapus?

– Galbūt iš šalies ir skamba išdidžiai, tačiau tai – įvairių mokslo sričių mokslininkų pasiekusių moksle svarių rezultatų junginys, organizacija veiklai, kuri siekia diegti aukštą mokslinių tyrimų lygį, ugdyti visuomenės kritinį mokslinį mąstymą, puoselėti mokslo ir akademinę laisvę.

Tai – nepriklausoma ekspertinė, patariamoji veikla įvairiais aktualiais šaliai klausimais. Kad tos organizacijos nariai pripažintų tave vertu, turi atitikti keliamus reikalavimus: būti vyriausiuoju mokslo darbuotoju, atitikti mokslinio pripažinimo kriterijus, sukurti mokslinę mokyklą – būti vadovavus bent keliems doktorantams, dalyvauti ir vadovauti mokslinėms programoms, projektams ir pan., kitaip tariant, būti aktyviu ir gana žinomu mokslo bendruomenėje bei visuomenėje.

Tapus akademiku, turi organizuoti savo veiklą taip, kad padėtum įgyvendinti ekspertinę, patariamąją Lietuvos mokslų akademijos misiją, prisidėtum prie mokslinių rezultatų sklaidos bei akademinės laisvės palaikymo.

– Dalyvaujate tarptautiniuose ir nacionaliniuose mokslo programose bei projektuose. Kuriuos galėtumėte labiausiai išskirti? Kurie yra svarbiausi? Ką Jums duoda kaip mokslininkei? Ką duoda institutui ir centrui?

– Pastaruoju metu baigiame įgyvendinti nacionalinį projektą „Pupinių augalų daugiafunkcinių savybių panaudojimo išplėtimas pašarų ir maisto grandinėse“. Projekto įgyvendinimo metu buvo tirtos naujos kolegų selekcininkų sukurtos žirnių veislės, avinžirnių ir lęšių auginimo technologijos tradicinėse ir ekologinės žemdirbystės sistemose. Gauti rezultatai rodo, jog naujos žirnių veislės derlingesnės bei sukaupia daugiau žaliųjų baltymų nei anksčiau sukurtos veislės, o lęšiai ir avinžirniai turi potencialo augti mūsų klimato sąlygomis, tačiau tyrimus reikia tęsti ir plėsti.

Kitas labai svarbus nūdienos europinės programos „Horizontas 2020“ projektas „Tausojantis klimato atžvilgiu žemės ūkio paskirties dirvožemio valdymas (EJP SOIL)“, kur bendradarbiauja svarbiausios žemės ūkio mokslo institucijos iš 24 šalių. Dirvožemis yra svarbus išteklius, kurį tinkamai naudojant galima prisidėti prie klimato neutralumo ir prisitaikyti prie jo kaitos. Programos tikslas – pateikti tvarius žemės ūkyje naudojamų dirvožemių valdymo sprendimus.

Laimėjus konkursuose tokius projektus, labai išsiplečia bendradarbiavimo galimybės, palengvėja mokslininko(ų) idėjų įgyvendinimas, institucijai palengvėja finansinė būklė.

– Esate daugybės mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio žurnaluose autorė? Ką reiškia parašyti gerą straipsnį? Kodėl svarbu rašyti straipsnius?

– Straipsnius rašyti svarbu, kad papasakotum, supažindintum su tyrimų rezultatais kitus tyrėjus. Kaip ir kiekvieną dalyką ar žinią, svarbu pranešti kompetentingai, patraukliai, suprantamai. Kas yra geras straipsnis? Aktualus, naudingas žinių vartotojui …

– Be mokslo, kuo dar domitės? Kokie Jūsų hobiai?

– Labai išreikšto hobio ar kažkokio ryškaus, išskirtinio polinkio kaip ir neturiu. Mėgstu knygas, kiną, muziką, kaip ir daugelis. Patinka ir sportas kažkiek, dabar daugiau pasyvus, pavyzdžiui, krepšinis, patinka stebėti „Žalgirio“ rungtynes, Europos čempionato rungtynes. Pati džiaugiuosi, kai galiu pažaisti stalo tenisą, nesu ir niekada nebuvau gera kokia nors žaidėja, neturiu sportinių pasiekimų, bet dabartiniame etape labai džiaugiuosi galėdama tokiu būdu pajudinti savo kūną.

Labiausiai vilioja įvairios kelionės, pažintinės kelionės svetur, bet labai daug ko pamatyti bei patirti galima ir Lietuvoje.

– Kokios pagrindinės Jūsų gyvenimo vertybės, kuo remiatės, kai sunku? Kas palaiko? Koks požiūris?

– Stengiuosi laikytis pagrindinių bendražmogiškųjų moralinių nuostatų – tiesos, gėrio, tolerancijos, atsakomybės, pagarbaus ryšio su kitais. Bandau nepasiduoti egoizmui, siekiu savo patirtimi dalintis su kitais. Svarbu artimas ryšys su šeima, draugais. Kuo pozityviau žvelgi į supančius tave žmones, į aplinką, tuo mažiau sunkumų.