Šokėja Enrika pildo ir savo, ir mamos svajonę

„Šokiai – visas mano gyvenimas“, – spindinčiomis akimis taria kėdainietė moksleivė Enrika KANAPORIŪTĖ (15), sportinių šokių solo šokėja. Nuo mažumės judri, vietoje nenustygstanti pašnekovė net ir profesines ambicijas sieja su šokių pasauliu – labiausiai ji norėtų tapti sportinių šokių trenere. Mergina jau beveik dešimtmetį sukdamasi ant parketo pildo ne tik savo, bet ir vaikystėje taip pat šokti troškusios mamos Daivos svajonę. „Esu nepaprastai dėkinga savo mamai ir tėčiui už palaikymą“, – sako jaunoji kėdainietė, puikiai suprasdama, kad dėl šio sporto jos šeimai tenka paaukoti išties daug. Su Enrika kalbamės apie pramoginių šokių pasaulio užkulisius, varžovių konkurenciją, kartais išsiveržiančią ne tik nemalonia retorika, bet ir stumtelėjimais, taip pat – apie apvalias sumas kainuojančias sukneles, varžybų jaudulį, alpulį ir, žinoma, uoliu darbu iškovotus titulus.

Pradėjo šešerių

Enrika pirmuosius žingsnelius ant parketo žengė būdama šešerių. „Kai dukra buvo mažytė, jos būdavo pilna visur. Darželyje sakydavo, kad reikėjo mergaitę pavadinti ne Enrika, o Vėtra, – juokiasi mama. – Ji buvo super aktyvi. Septynių mėnesių jau bandė vaikščioti. Enrika nė nešliaužiojo. Iš pradžių ropojo keturiom, o paskui pasilaikydama jau ir ėjo.“

„Enrika, kaip šešerių metukų mergaitei kilo noras šokti?“ – klausiu.

„Kieme buvo berniukas, kuris lankė gatvės šokius. Man labai patiko kaip jis šoko, tad užsimaniau ir aš. Vis kalbinau mamą, kad nuvestų ir mane į tą šokių būrelį, – pasakoja Enrika, o mama dukrą papildo. – Nuėjusios pamatėme, kad Enrika kur kas smulkesnė ir mažesnio ūgio nei visi kiti toje grupėje šokę vaikai, todėl vadovas pasiūlė pabandyti šokių užsiėmimus pas Nataliją Tokarevą.“

Į pirmą konkursą – tik po metų

„Taip pradėjau solo šokti pramoginius šokius ir jie man prilipo“, – šypsosi savo gyvenimo aistrą atradusi Enrika.

„Pradėjo dukra šokti, įsišoko. Metus–pusantrų ji dirbo tik treniruotėse – dar nevažiavo į konkursus. O paskui išbandė jėgas viename, antrame konkurse ir štai birželį bus dešimt metų, kai Enrika šoka“, – savo atžala džiaugiasi Daiva.

„Puikiai prisimenu pirmą konkursą. Jis vyko Prienuose. Buvau be galo laiminga, nes sekėsi puikiai, – entuziazmo pilna širdimi pasakoja mergina. – Kai man buvo 12-ka metų, Latvijoje vykusiame čempionate užėmiau antrą vietą.“

„Pasiekimų laipteliais Enrika lipo labai nuosekliai, – pasakoja Daiva. – Su kiekvienais metais dukros įgūdžiai ir technika vis tobulėjo, todėl jau visada patekdavome į geriausiųjų septynetuką, o vėliau ji ėmė iškovoti ir aukščiausias prizines vietas – 3-ią, 2-ą, o galiausiai pelnė ir 1-ą vietą Lietuvoje!“

„Kartą buvau likusi per žingsnį nuo pirmos vietos, – prisimena Enrika. – Tada pritrūko tik vieno balo ir likau antra. Buvo skaudu.“

Mamos ultimatumas

Daiva atvira: „Maniau, sueis dukrai 14–15 metų ir nebereikės jai šokių, bet nieko panašaus! Ji tvirtai užsibrėžusi savo gyvenimą ir netgi profesinę ateitį sieti būtent su šokiais.

Tiesa, vienu metu dukra per šokius buvo truputį apleidusi mokslus. Pasakiau, jei nesusiims, tai ir šokių nebebus. Porą savaičių Enrika nėjo į treniruotes. Ašaros bėgo kaip pupos – pažadėjo skirti daugiau dėmesio mokslams, kad tik neatitrauktume jos nuo šokių. Džiaugiuosi, kad dukra pažadą ištesėjo – ir mokosi, ir šoka.“

Suknelei – tūkstantis eurų!

Per varžybas stebėti sportinių šokių šokėjus – vienas malonumas akims. Žvilgsnį pakeri ne tik įspūdingi viražai ant parketo, bet ir šokėjų išvaizda – ryškios, žaižaruojančios merginų suknelės, o dar makiažas bei šukuosenos. Tad būtinai pasmalsauju ir apie išlaidas šiam nuostabiam reginiui sukurti.

„Suknelės brangios. Jas galima arba perpirkti iš kitų šokėjų, arba turi siūtis. Kėdainiuose nėra siuvėjos, kuri siūtų sukneles pramoginiams šokiams, tad tenka ieškoti kitur. Mes važiuojame pas siuvėją į Garliavą. Paskutinė mano suknelė kainavo 950 eurų, o ankstesnė – 750 eurų“, – pamačiusi mano nustebusias akis, mergina skuba parodyti naująjį savo apdarą.

Trumputė, rožiniais kutais ir daugybe kristalų dekoruota suknelė. Išties nepaprastai graži. Enrika pasiūlo ant pakabos atneštą grožybę pakelti. Oho, kiek sveria! Kelis kilogramus!

„Ar čia tie deimantai tokie sunkūs?“ – bandau įminti paslaptį. „Ne, kutai, – šypsodamasi atskleidžia Enrika. – Suknelės su kutais man taip patinka, kad kol kas nenoriu nieko kito.“

„O kas kuria suknelės dizainą?“ – pasiteirauju. „Pirmą suknelę siuvome būtent tokią, kokią pasiūlė vadovė, nes tam tikro amžiaus šokėjoms galioja griežti suknelių standartai dėl ilgio ir panašiai. Taigi turime laikytis rekomendacijų, – paaiškina Daiva. – O dabar Enrika šoka jaunimo grupėje, tad vadovė sakė siūtis tokią suknelę, kokios dukra nori. Tik, žinoma, paprašė parodyti galutinį rezultatą.“

„Suknelė vadovei labai patiko, – šypsosi Enrika. – Labai džiaugiuosi, nes ją sumodeliavau pati: išsirinkau tris suknelių modelius, papasakojau siuvėjai ir nusprendėme, koks galėtų būti bendras variantas.“

Per varžybas trūko basutės dirželis

„Suknelės kaina su trimis nuliais. O kiek kainuoja bateliai?“ – nedrąsu net klausti. „Apie 100 eurų“, – atskleidžia Daiva.

„Nagi, nagi, mielos damos, klokit atvirai, ką tėtis galvoja apie tokias išlaidas suknelėms ir bateliams? – nusišypsau. – O kur dar treniruotės, mokestis už dalyvavimą varžybose…“

„Nieko, aukojamės, ir tėčio, ir mamos dėka, – taria Daiva. – Kai toks noras, ką daryti. Abu labai didžiuojamės Enrika ir jos pasiekimais, tad pinigų negaila.“

Gerbiamos skaitytojos, klausimas jums – ar toli galėtumėte nueiti avėdamos batelius devynių centimetrų pakulne? O Enrika su tokiomis basutėmis ne tik puikiai eina, bet dar ir šoka varžybose!

„Buvo tokia situacija. Enrika dalyvavo varžybose ir staiga nutrūko jos basutės dirželis, – patirtą didžiulį stresą prisimena Daiva. – Tuo metu dukra šoko su septynių centimetrų aukščio kulniuku. Gerai, kad į varžybas atvyksta prekeivių, kurie pardavinėja sportinių šokių kostiumus ir batelius. Nuskubėjome ieškoti basučių. Enrikos akys sublizgo pamačius vieną porą. Pasakė, kad nori būtent šių ir viskas. O tos basutės buvo su devynių centimetrų kulniuku. Žinojome, kad vėliau vis tiek tokių reikės, tai ir pirkome.

Kad būtumėte mačiusi, su kokiu entuziazmu Enrika šoko avėdama tas basutes! – šypsosi mama. – Šiaip visi šokėjai naujus batelius pirmiausia pratampo per treniruotes ir tik paskui važiuoja su jais į varžybas. O Enrika vos apsiavusi – iškart ant parketo!“

Vos nenualpo

Trūkęs basutės dirželis anaiptol nebuvo pats didžiausias netikėtumas, su kuriuo Enrikai teko susidurti per varžybas. Kartą šokėja pasirodymo metu ant parketo vos nenualpo.

„Tada Enrika šoko standarto ir latino kategorijose, taigi iš viso turėjo sušokti daugiau nei aštuonis šokius, – dar ir dabar besijaudindama kalba mama. – Matau, kad dukros lūpos melsvai juodos, o veidas – nei pilkas, nei baltas. Galvojau, nugrius ji man. Vadovė irgi išsigando. Bet Enrika atšoko, nulipo nuo parketo, atsisėdo ir tokiu isterišku verksmu pravirko… Nuraminom, viskas susitvarkė. Paskui apsilankėme pas gydytoją, papasakojome, kas nutiko. Pasirodo, tai sukėlė staigus druskos trūkumas organizme.“

„Aš ir pati labai išsigandau, – atskleidžia Enrika. – Maniau, nualpsiu, nes viskas aptemo. Šokau tiesiog iš inercijos.“

Po karantino – čempionės taurė

Enrika kartais nustebina ir pati save. Štai pirmose varžybose po karantino ji savo grupėje pelnė čempionės titulą!

„Karantino metu, kai visai nebuvo galima treniruotis salėje, vadovė nufilmuodavo treniruotę ir įkeldavo ją į feisbuko grupę. Iki kitos pamokos turėdavome išmokti žingsnelius. Taip pat treniruotės vykdavo per „Zoom“ programą“, – prisimena Enrika. – Kai vėl leido treniruotis gyvai, salėje galėjome būti tik po du ar tris. Taigi treniruotės buvo individualios, šokdavome su kaukėmis.

Karantinas išties paliko baimės, streso. Kai vėl reikėjo pirmą kartą pasirodyti varžybose – šokti tarp žmonių, labai nerimavau, bet veltui – pirmose po karantino vykusiose varžybose Palangoje iškovojau pirmą vietą! – savo pasiekimais džiaugiasi Enrika. – Pabaigoje jau atrodė, kad visai nebeliko jėgų šokti – tiesiog kojas surakino, tačiau stengiausi iš paskutiniųjų, šokau per skausmus ir pastangos atsipirko su kaupu. Nesitikėjau tapti čempione.“

Ar šokėjams dreba kojos?

Didžiulis jaudulys prieš svarbų įvykį dažnam išsiveržia kūno drebuliu. Suvaldyti tirtančias rankas ir kojas – iššūkis ne iš lengvųjų. Kūnas neklauso ir tiek. O kaip su įtampa prieš lipdami ant parketo grumiasi šokėjai, kai žino, kad juos akylai stebės teisėjai, konkurentai ir žiūrovai?

„Kai nueinu ant parketo, kartais jaudulys apima išties stipriai, bet išgirdusi pirmuosius muzikos akordus aš įsijaučiu ir nieko aplink nebegirdžiu, nematau. Šokio metu lieku tik aš, muzika ir žingsnelių variacija. Kartais ramina įsivaizdavimas, kad šoku treniruotėje. Tik skirtumas tas, kad treniruotėje gali suklysti, o per varžybas – ne, – sako Enrika. – Žinoma, yra nutikę taip, kad iš streso pamiršti, kaip turi šokti. Matai, kad vėl kartoji tą patį, tačiau greitai susiimi ir viskas būna gerai.

Prieš varžybas turiu puikiai išsimiegoti. Kai mama ryte man riša plaukus, ji mato mano nuotaiką ir žino, kaip viskas klostysis.“

„Kai ateina laikas Enrikai lipti ant parketo, apkabinu ją ir pasakau: „Žinau, kad tu gali. Sėkmės.“ Ir išleidžiu“, – dukrai skirtais stebuklingai įkvepiančiais žodžiais pasidalija Daiva.

Labiau už pačius šokėjus, spėju, dėl jų jaudinasi artimieji. Tad pasmalsauju, kaipgi iš jaudulio virpančią širdį krūtinėje nulaiko Enrikos mama?

„Oi, geriau, neklauskit, – juokiasi Daiva. – Kai dukra laimėjo pirmą vietą, iškart puoliau rašyti vyresnei dukrai žinutę, bet negalėjau to padaryti, nes rankos pernelyg stipriai drebėjo – nepajėgiau suspaudyti raidžių, o dar ir ašaros iš džiaugsmo riedėjo. Štai kaip mamos jaudinasi.“

Konkurentai ar bičiuliai?

Man pačiai rengti reportažus iš sportinių šokių čempionatų teko ne kartą. Atsigrožėjusi reginiu ant parketo, daugiau dėmesio vis sutelkdavau į veiksmą parketo pakraštyje. Buvo įdomu pamatyti, kaip bendrauja varžovai – bičiuliaujasi, o gal konkurencija tokia stipri it peiliu įtampą rėžk. Enrika sutinka papasakoti, kaip yra iš tikrųjų.

„Yra merginų, su kuriomis susipažinusios varžybų metu, iki šiol bendraujame, palaikome ryšį per socialinius tinklus, bet, sakyčiau, labiau sportininkai vieni į kitus žvelgia kaip į konkurentus ir į bičiulystes per daug nesileidžia.

Konkurencija jaučiasi nuolat ir per varžybas nutinka visko. Kartą Klaipėdoje, jau šokant ant parketo, viena mergina mane, regis, specialiai pastūmė“, – sako Enrika.

„Žinoma, ta mergaitė neprisipažino, kad tai padarė specialiai, bet filmuotoje medžiagoje būtent taip atrodo. Paskui mūsų vadovė dėl tos šokėjos elgesio kalbėjosi su jos vadove“, – pasakoja Daiva.

„Taip, susidūrimų tarp šokėjų ant parketo gali įvykti, bet pagal taisykles sportininkai, kiek įmanydami, turi stengtis susidūrimų išvengti“, – paaiškina Enrika.

„Kai dukrą stumtelėjo, ji taip puikiai suvingiavo, kad stipriai nė nesimatė“, – šypsosi Daiva.

„O dar tose varžybose aš šokau su skaudančia koja. Man buvo blauzdos raumens uždegimas. Koja tiesiog degė, bet varžybas atlaikiau“, – didvyriškai taria mergina.

Kiek anksčiau Enrikai teko išgirsti nemalonių bei žeminančių replikų iš kitos šokėjos. Tačiau tai jaunosios pašnekovės nepalaužė, atvirkščiai – tapo stimulu dar uoliau treniruotis ir kilti apdovanojimų Olimpu į viršų.

„Kai buvau jaunesnė, buvo viena šokėja, kuri man kartodavo, kad aš tokia ir šiokia, stora, kad nieko nepasieksiu, – prisimena Enrika. – Ta mergaitė išties puikiai šoko, bet užmigo ant laurų. Aš nekreipiau dėmesio į jos kalbas ir stengiausi dar daugiau treniruotis. Kartą mudvi per varžybas atsidūrėme toje pačioje grupėje. Ji iškrito, o aš užėmiau trečią ar ketvirtą vietą. Paskui ji išvis metė šokius.“

Mėgstamiausia – rumba

Enrika išduoda, kad labiausiai jai patinka šokti rumbą, sambą ir neseniai pramoktą pasadoblį, o sunkiausias – džaivas.

„Gali puikiai žinoti šio šokio techniką, bet džaivui atlikti reikia labai daug jėgų“, – pastebi mergina, plušanti ne tik sportinių šokių treniruotėse, bet dar lankanti ir kangoo jumps užsiėmimus, kur šokama su specialiais batais.

Kėdainiuose vienintelė

Enrikos amžiaus solo šokėjų gerokai mažiau nei šokančių porų. Kėdainiuose savo amžiaus grupėje mergina liko vienintelė.

Enrika džiaugiasi sulaukianti daugybės palaikymo – ne tik iš šeimos, bet ir iš draugų.

„Labiausiai branginu savo šeimos palaikymą, nes mama ir tėtis dėl mano svajonės be galo daug stengiasi ir aukojasi. Esu jiems nepaprastai dėkinga, – širdį atveria mergina. – Taip pat labai gera girdėti, kai treneriai sako gerus žodžius, nes tai profesionalų nuomonė.“

Iki 1-os vietos – 9 metai darbo

„Kiek darbo ir treniruočių metų sudėta į prizinių vietų laurus?“ – paklausiu ir iškart bandau įsivaizduoti.

„Šokau devynerius metus, kol pagaliau iškovojau pirmą vietą. Štai kiek darbo tenka įdėti, – pasidalija jaunoji kėdainietė. – Daug priklauso nuo paties šokėjo – kiek širdies jis atiduoda, kiek yra nusiteikęs dirbti.

Manau, jog pirmiausia šokėjas save palaikyti ir motyvuoti turi pats. Aš stengiuosi pati save įkvėpti. Žinoma, tikrai ne visada iš treniruočių išeinu savimi patenkinta. Per visus metus, kiek šoku, išties yra buvę minčių viską mesti, – atvirai taria mergina. – Bet tada susiimi ir sakai sau: „Enrika, ką tu darai? Tu tiek metų šoki, turi tokią svajonę. Jei dabar viską mesi, tai kam išvis šokai?“ Toks pokalbis su savimi padeda susigrąžinti motyvaciją ir eiti toliau.“

Pralaimi išmintingai

„Enrika, o kaip jautiesi, kai varžybose nepavyksta pelnyti prizinės vietos?“ – paliečiu jautresnę temą.

„Į varžybas važiuoju niekad garsiai daug nesitikėdama. Lipu ant parketo ir šoku dėl savęs – kaip galiu geriausiai. Žinoma, būna liūdna, jei nepasiseka, bet per kitą treniruotę visad paklausiu vadovės, ką aš padariau ne taip. Tada stengiuosi padirbėti, kad tokių klaidų nebedaryčiau. Šis įdirbis atnešą rezultatų“, – brandžia išmintimi sužiba Enrika.

„Dukra taip šneka tik kokius antrus metus, – neslepia Daiva. – Kai buvo gerokai jaunesnė, tikrai teko mokytis pralaimėti, tad buvo visko: reikėjo ir raminti, ir apkabinti, ir leisti išsiverkti. Vis tik Enrika ir jos atkaklumu bei darbštumu nepaprastai didžiuojuosi. Su tėčiu ją palaikome iš paskutiniųjų.“

„Ar turi mylimiausią šokėją ar porą, kuriais žaviesi?“ – pasmalsauju Enrikos.

„Ne, aš pati sau labiausiai patinku, – nusijuokia mergina ir skuba patikslinti. – Visada stengiuosi žiūrėti, kaip atrodau ir kaip šoku aš, klausausi savo vidinio balso ir neleidžiu negatyvioms mintims tolinti mane nuo svajonės, atimti entuziazmą. Pozityvo stengiuosi rasti net ir iš pirmo žvilgsnio nepalankiose situacijose. Mano taisyklė – žiūrėk į save, stenkis iš visų jėgų ir klausyk vadovų.“

Įtemptas grafikas

Per savaitę Enrika 2–3 kartus eina į sportinių šokių treniruotes ir dar dvi dienas – į kangoo jumps. Pirmoje „Atžalyno“ gimnazijos klasėje besimokanti mergina tikina, kad kruopščiai susidėliojusi dienos ritmą ji spėja ir šokti, ir namų darbus atlikti, ir dar randa laiko įprastam paaugliškam laisvalaikiui – susitikimams su draugais.

„Aš žinau, kad turiu gerai mokytis, gerai pabaigti 12-tą klasę, kad galėčiau studijuoti. Didžiausia mano svajonė – tapti šokių trenere. Dar patinka dainavimas, bet šokiai – mano planas A“, – ateities vizija dalinasi Enrika.

Klausydamasi dukros planų, mama prisimena keistą praeities detalę.

„Pirmoje pradinės mokyklos klasėje mokytoja sakė, kad Enrika neturi klausos. Tada nieko nesiaiškinau. Bet juk jei neturėtų klausos, tai ji nepašoktų ir juo labiau prizinių vietų nepelnytų, – stebisi Daiva. – O pasak gimnazijoje dirbančios pedagogės, Enrika ir klausą turi, ir vienintelė klasėje aukščiausias natas ištraukia.“

Šukuosenai – visas želės indelis

Kai dukra pradėjo šokti, naujų dalykų išmokti teko ir mamai. Daiva Enriką šukuoja varžyboms.

„Mama visada daro šukuoseną, o makiažu rūpinuosi pati, – pasakoja Enrika. – Anksčiau mano plaukai buvo labai ilgi, tai mamai tekdavo gerokai pavargti, o dabar plaukus pasitrumpinau.“

„Šokėjų plaukai būna idealiai sugulę. Kiek fiksavimo priemonių sunaudojate?“ – klausiu Enrikos ir jos mamos. „Dabar – indelis ar net pusantro stiprios fiksacijos želės vienoms varžyboms, – sako Daiva. – Kai Enrikos plaukai buvo ilgesni ir dar nebuvau įgudusi jų tinkamai tvarkyti, reikėdavo ir dviejų indelių, o kartais ir tiek mažai būdavo. Ištepi želę ant plaukų, sulygini, džiovini su šalta džiovintuvo oro srove, tada dar lako purški, vėl lygini…. Ir taip, kol bus idealu.“

„Kai buvau maža, mama stengdavosi kokią įdomesnę šukuoseną padaryti, išraityti sruogas. O dabar nemėgstu tų įmantrybių. Man patogiausia paprastai“, – nusišypso Enrika.

Kaip šokėjos plaukus plauna?

„Sakykit, kaip paskui išplaunate visas šias priemones iš Enrikos plaukų?“ – paklausiu.

„Pirmiausia plaukus reikia gausiai ištepti balzamu, palaukti ir tada jau gali plauti. Taip kur kas lengviau nei iškart plauti šampūnu“, – ilgainiui atrastais triukais dalijasi šokėja. „Aišku, plaukai nuo tokios priemonių gausos kenčia: silpsta, lūžinėja, – priduria mama. – Todėl naudojame įvairias stiprinančias, gaivinančias priemones. Plaukų kaukes litrais perkame.“

Tėtis kals titulų lentyną

Šį smagų pokalbį pabaigti norėčiau pergalinga nata. Tad paprašau Enrikos leisti apžiūrėti jos iškovotus trofėjus. Mergina nuskuba į kitą kambarį ir atneša visokiausių apdovanojimų tiek, kiek vienu kartu pajėgia. Ant stalo ji ima dėlioti saujas medalių bei rikiuoti vieną už kitą didesnes taures. Ach, žiūrėk ir gėrėkis. Išties lengva užmigti ant tokių laurų gausos.

Nuo svajonių debesies sugrįžusi į realybę, Enrikai tariu: „Reikėtų pasverti visus tavo apdovanojimus! Ar esi suskaičiavusi diplomus, medalius ir taures?“

„Ne, neskaičiuoju. Kaupiu ir viskas, – šypsosi mergina. – Tėtis ruošiasi sukalti lentynas. Tada visus laimėjimus gražiai sudėsiu.“

Su Enrika ir jos nuostabia šeima jau atsisveikinu. Šiai veržliai merginai linkiu sėkmingai pasiekti išsvajotos trenerės karjeros, kai tam ateis laikas, bet prieš tai, tikiu, Enrika dar ne vienus metus ant parketo ryškiai spindės kaip talentinga šokėja.