Smarvės nebeapsikenčiantys gyventojai ėmėsi linčo teismo

Eglė KUKTIENĖ

Stojus itin karštai vasarai švarus ir gaivus oras tapo tikra prabanga. Nors galima teigti, kad Kėdainiuose gaivus oras jau seniai yra prabangos ir atsitiktinumo reikalas. Žemės ūkio ir stiprių pramonės įmonių apsupty įsitaisęs miestas jau ne vieną dešimtmetį kenčia nuo prastų kvapų. Vieno kaltininko čia nėra – nemalonius kvapus darbo metu sukuriančių įmonių ir ūkių yra dešimtys, tačiau ieškant kaltų paprastai atsisukama į keletą pagrindinių įmonių. 

Nufilmavo

Visai neseniai šalia Kėdainių pajutus nemalonius kvapus kėdainietis Marius Stundžia pasišovė išsiaiškinti, iš kur jie sklinda. 

Pakeltas į orą dronas užfiksavo vaizdus, kuriuose matoma, kaip ūkininko laukuose „Nordic sugar Kėdainiai“ technika išverčia žemes. Kadangi kitos įtartinos veiklos apylinkėse dronas neužfiksavo, buvo prieita vienašališkos išvados – Kėdainius smardina cukraus gamykla. 

Karščio ir smarvės iškamuotiems gyventojams tiek ir tereikėjo – viešojoje erdvėje pasklidusios nuotraukos ir pati įmonė bei rajono valdžia sulaukė milžiniško pasipiktinimo ir kaltinimų.

Tačiau pati įmonė, nors ir pripažįsta, kad drono užfiksuotas žemių iškratymas ūkininko laukuose išties gali sukelti nemalonius kvapus, primena, kad gamybos procesuose nemalonūs kvapai atsiranda toli gražu ne tik pas juos. 

Ir, skirtingai nei kai kurie kiti, cukraus fabrikas tikina darantis daug daugiau, nei priklauso, kad maksimaliai sumažintų tų nemalonių kvapų sklaidą.

„Nordic sugar Kėdainiai“ vadovai „Rinkos aikštei“ sutiko išsamiai atsakyti į kėdainiečiams kylančius klausimus apie įmonės gamybos proceso metu atsirandančius nemalonius kvapus bei kas, kaip ir kodėl yra daroma cukraus gamybos metu.

Ne dumblas, o žemės

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad viešojoje erdvėje pasklidusios nuotraukos ir kaltinimai iš save naujienų portalu vadinančio puslapio yra klaidinantys.

Ten teigiama, jog „Nordic sugar Kėdainiai“ verčia dumblą, tačiau faktas tas, kad joks dumblas cukraus gamybos metu išvis nesusidaro. 

Dronas užfiksavo išverčiamas žemes – tas pačias, su kuriomis cukriniai runkeliai atkeliauja į fabriką. Jos negali būti išbarstomos niekur kitur, tik ūkininko, iš kurio į fabriką keliauja cukriniai runkeliai, laukuose.

„Nuo cukrinių runkelių nupurtomos žemės keliauja į tam skirtas aikšteles, o gautos plovimo metu – į tam skirtas duobes. 

Tai yra tos pačios žemės, kurios atkeliavo iš laukų, todėl jos ir grąžinamos atgal – į dirbamus laukus. 

Kartu su organinėmis medžiagomis, jos praturtina dirvą ir per mėnesį-pusantro galutinai įsikomponuoja į dirvos struktūrą. Tai yra praktika, kurią taiko dauguma ūkininkų“, – paaiškino Saulius Mozeris, „Nordic Sugar Kėdainiai“ Žemės ūkio direktorius.

Jam antrino ir įmonės generalinė direktorė Eglė Adomavičienė, kuri pridūrė, kad leidimą vežti žemes į ūkininko laukus duoda pats ūkininkas. Ūkininko reikalas yra ir kuo greičiau išverstas žemes paskleisti bei apkasti, tą padarius iš lauko jokie kvapai nebesklinda.

„Mes negalime šių žemių išvežti bet kur.  Mes negalime jų iškratyti palei autostradą, į kokius griovius, pamiškes ar kitas vietas, kurios yra toli nuo apgyvendintos teritorijos. Šių žemių  išvežimas yra reglamentuojamas.

Su ūkininkais pasirašomos sutartys ir pats ūkininkas nurodo mums, kada ir į kurį lauką galima įvežti tas žemes.

Žemės turi grįžti į tas pačias teritorijas, iš kurių buvo paimtos“, – akcentavo įmonės vadovė.

Nesislepia, todėl ir puola

E. Adomavičienė sako, kad žemės ir toliau bus vežamos ir barstomos ūkininkų laukuose. Tokia yra cukraus gamybos dalis, taip pat procesai vyksta ir kitose šalyse, kuriose auginami cukriniai runkeliai ir gaminamas cukrus. 

Įmonės generalinės direktorės manymu, tiek daug nemalonaus dėmesio „Nordic sugar Kėdainiai“ sulaukia būtent dėl to, kad dirba skaidriai ir atvirai. Dienos metu, ne naktimis, ne vėlai vakare, ne paslapčia. 

Nuoširdžiai atsiprašome tų gyventojų, kuriems tai sukėlė nepatogumų. Peržiūrėjome procesus ir kiti būtini žemių išvežimai bus nukreipiami ir į kitus laukus, kurie yra nutolę gerokai didesniu atstumu nuo artimiausių gyvenviečių

S. Mozeris.

„Mes nieko neslepiame, dirbame dienos metu, darbo dienomis. 

Nedirbame nei savaitgaliais, nei po darbo, kai žmonės ilsisi. 

Mus nuolat linksniuoja, nors tikrai visi žino, kad nemalonaus kvapo šaltinių Kėdainių rajone yra gerokai daugiau. 

Manome, kad mus linksniuoja nepelnytai, nes mes tikrai dedame daug pastangų, kad tuos kvapus sumažintume“, – neslepia E. Adomavičienė.

S. Mozeris taip pat išreiškė nusivylimą, kad spekuliuojama absoliučiai normaliu cukraus gamybos fabriko darbo procesu. Žemės turi būti išvežamos – tai reikalinga ir fabrikui, ir ūkininkams, kuriems šios žemės yra itin gera trąša, praturtinanti laukus naudingomis medžiagomis visam ateinančiam sezonui. 

Mažas žiedinės ekonomikos pavyzdys, kai siekiama panaudoti kuo daugiau, ir išmesti kuo mažiau. Natūralios trąšos, kurios leidžia sumažinti taip žmonių bijomos „chemijos“ laukuose. Vyksta natūralūs procesai, kurie kartais, deja, turi nemalonų kvapą. 

„Telieka apgailestauti, kad kalbant apie kvapų situaciją linksniuojamas įmonės vardas ir spekuliuojama būtinu žemės išvežimu iš fabriko kaip kvapų šaltiniu. 

Žemių išvežimas iš fabriko teritorijos vyko darbo dienomis ir darbo metu – pats procesas buvo skaidrus, o darbai – atitinkantys tokiems darbams keliamus reikalavimus, apie juos iš anksto buvome informavę ir savivaldybę“, – teigė įmonės Žemės ūkio direktorius.

Kodėl tokiu metu?

Kėdainiečiams pagrįstai kyla klausimas, dėl ko žemės barstomos tokiu metu, kai taip karšta. . Visų pirma suprantamas kiekvieno žmogaus poreikis gyventi, ilsėtis ir miegoti gerai vėdinamoje patalpoje. Ypač aktualu tokių karščių metu. Juk ne visi gyventojai gali džiaugtis turintys kondicionierius.

Kita vertus karštis padeda sklisti nemaloniems kvapams.

Kadangi žemių vežimą į laukus kontroliuoja ūkininkai, ir tik su jų leidimu tas žemes atvežti galima, reikia atsiminti, kas yra pagrindinis faktorius, lemiantis bet kokius darbus žemės ūkyje. Oras.

Įprastai žemės laukuose barstomos pavasarį, tačiau šis pavasaris buvo toks šlapias, kad liūtims pasibaigus dar ilgai į laukus nebuvo įmanoma įvažiuoti.

„Žemių vežimas iš duobių derinamas pagal orus – kai labiau atvėsta arba lyja. Paprastai vežama pavasarį.

Šis pavasaris pasitaikė itin drėgnas – žiemą iškrito daug sniego, kuris pavasarį tirpdamas sukėlė potvynius – laukai buvo pažliugę, klampūs. 

Maža to, pavasarį iškrito rekordinis kiekis kritulių. Bandėme vežti žemes įprastu laiku, tačiau technika klimpo, stojo, taip pat buvo gadinama infrastruktūra – po kelių bandymų buvo aišku, kad reikia sulaukti kol viskas pradžius“, – akcentavo S. Mozeris.

Įmonės generalinė direktorė priminė, kad žemių vežimas derinamas pagal ūkininkų leidimą tą daryti, o ūkininkai visuomet derinasi prie oro sąlygų.

O štai nei oras, nei vėjas nesiderina prie nieko. 

Ėmėsi priemonių

„Nordic sugar Kėdainiai“ įvertinę, kad žemes vežti teks vasaros laiku, iš karto ėmėsi veiksmų plano, kaip reikės sumažinti nemalonių kvapų sklidimą. 

Ir drono užfiksuoti kadrai buvo padaryti ne prie Kėdainių miesto, o tolimesnėje teritorijoje. 

„Mes suprantame, kad barstant žemes sklinda nemalonus kvapas. Todėl mes pasirinkome teritoriją, kuri yra toli nuo miesto. Žemės ūkio paskirties sklypai, esantys keliolikos kilometrų atstumu nuo miesto. 

Mes tą šiemet darėme sąmoningai“, – sakė E. Adomavičienė. 

Tiesa, nuo ūkininko laukų iki gyvenvietės – apie pusė kilometro, o tokį atstumą kvapui įveikti nebuvo sunku. Tad įmonės vadovai kitą žemių barstymą planuoja vykdyti dar toliau nuo gyvenviečių. 

Vis dėlto reikia suprasti, kad kažkas kvapą vis tiek jaus. Juk ūkininkų laukai yra ne kažkokiose dykvietėse, o šalia apgyvendintų teritorijų…

„Nuoširdžiai atsiprašome tų gyventojų, kuriems tai sukėlė nepatogumų. Peržiūrėjome procesus ir kiti būtini žemių išvežimai bus nukreipiami ir į kitus laukus, kurie yra nutolę gerokai didesniu atstumu nuo artimiausių gyvenviečių“, – žada S. Mozeris. 

Mes negalime šių žemių išvežti bet kur.  Mes negalime jų iškratyti palei autostradą, į kokius griovius, pamiškes ar kitas vietas, kurios yra toli nuo apgyvendintos teritorijos. Šių žemių  išvežimas yra reglamentuojamas

E. Adomavičienė.

Tačiau ne tik atstumas nuo lauko iki miesto buvo apsvarstytas. Įmonė ėmėsi ir daugiau veiksmų, taro kitko, solidžiai kainuojančių, kad tik gyventojai patirtų kuo mažiau diskomforto. 

„Priėmėme sprendimą vežti šlapias žemes, kurios skleidžia intensyvesnį kvapą, kuomet orai atvėsta arba lyja. Žemes vežame uždengtose hermetiškose priekabose, kad vežimo metu kvapas sklistų kaip įmanoma mažiau.  

Taip pat išsinuomavome kvapų nusodintuvus, kad kasimo metu purškiamos specialios kvapus neutralizuojančios medžiagos tuos žemės kvapus nusodintų ir jie sklistų kaip įmanoma mažiau“, – vardijo E. Adomavičienė.

Skaidriai

S. Mozeris akcentavo, kad įmonė nesikrato atsakomybės ir dalyvauja situacijos gerinimo sprendimų paieškose.

„Remiame atsakingų institucijų bandymus išsiaiškinti kvapų taršos šaltinius – esame ir jaučiamės vietos bendruomenės dalimi, todėl negalime likti nuošalyje nuo  bendrų problemų. Skaidriai vykdydami savo veiklą, pakvietėme savivaldybės atstovus apsilankyti įmonėje ir įsitikinti, kad mūsų gamybos procesas yra saugus ir vykdoma veikla atitinka visas higienos normas. Kartu su kitomis Kėdainių krašto įmonėmis įsitraukėme į pasitarimus dėl situacijos, kurias organizavo atsakingos institucijos. Ir toliau esame pasiruošę bendradarbiauti“, – tikino jis.

Tik ar tikrai už atvirumą įmonė sulaukia daugiau neigiamo dėmesio? 

Veikiausiai gyventojai dar nepamiršo du metus iš eilės Kėdainius supurčiusias vandens užteršimo istorijas.

Įmonės vadovė neslepia: dėl to jiems labai gėda ir nemalonu, tačiau, pasak jos, tokios nelaimės gali nutikti bet kam.

„Mums labai skauda dėl to, kas nutiko sausio pirmąją dieną. 

Puikiai matome, koks padidintas dėmesys aplinkosaugai skiriamas Lietuvoje ir visame pasaulyje, ir suprantame, kad tokios istorijos bendruomenei ypač skaudžios. 

Taip, mūsų įmonėje įvyko nelaimė, kuri gali įvykti bet kur ir bet kada.

Ačiū Dievui, kad pavyko taip greitai sustabdyti tą tekantį vandenį.

Esu labai dėkinga darbuotojams, kurie šventinę sausio pirmąją dieną atvyko, dirbo, maksimaliai greitai sustabdė vandens išsiliejimą ir tik jų dėka pavyko išvengti didelės taršos ir žalos gamtai.

Ir skauda, ir gėda, ir negerai jaučiamės bet tai buvo nelaimingas atsitikimas“, – kalbėjo E. Adomavičienė.