Išrinkta Metų mokytoja 2021 (VIDEO)

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Šiandien Krakių kultūros centre išrinkta 2021-ųjų Metų mokytoja. Tikriausiai kiekvienas savo širdyje ir prisiminimuose turime tą mokytoją, kurio žodžiai, pagalba ar palaikymas įsirėžė visam gyvenimui. Galbūt būtent mokytojo dėka, kuris sugebėjo sudominti dėstomu dalyku taip, kad tai nulėmė jūsų gyvenimo kelią, esate ten, kur niekas nesitikėjo. Galbūt būtent mokytojas jums kadaise ištiesė pagalbos ranką, kai jos labiausiai reikėjo ir kiti nusisuko. Norėdami išreikšti dėkingumą už atsidavimą, parodyti pagarbą ir dėmesį, spalio 5-ąją, Mokytojų dieną, mokiniai skuba pas juos nešini gėlėmis ir šviesiomis mintimis. Kaip sakė rusų rašytojas Levas Tolstojus, „jei mokytojas ir darbą myli, ir mokinius, jis – puikus mokytojas“. Būtent tokia rašytojo apibūdinta yra Kėdainių šviesiosios gimnazijos chemijos mokytoja metodininkė Irma KRIVICKIENĖ, kuri jau šešioliktą kartą organizuojamuose rinkimuose gavo Metų mokytojos vardą. Kviečiame „Rinkos aikštės“ skaitytojus iš arčiau susipažinti su 2021-ųjų Metų mokytoja ir kartu pasidžiaugti jos atsidavusio darbo įvertinimu.

– Gerbiama Irma, leiskite Jus pasveikinti tapus Metų mokytoja. Kaip jaučiatės, kokiomis nuotaikomis gyvenate šiomis dienomis?

– Ačiū už sveikinimus. Na, nuotaikos kaip visada, darbinės (šypsosi). Veiklų daug ir įvairių, jos keičia viena kitą: darbas su auklėjamąja klase, pamokos, projektai, popamokinė veikla …

– Tapimas Metų mokytoja neabejotinai yra aukštas pasiekimas profesinėje srityje. O Jūs pati, kokį savo pasiekimą įvardintumėte kaip didžiausią?

– Manyčiau, kad svarbiausia yra matyti, kad tavo darbas duoda rezultatų. Sudominti mokinius, palenkti juos, kad pamėgtų chemiją, matyti džiugesį akyse, kai suprato temą…

– Noriai vaikai, jaunimas šiais laikais domisi chemija ar vis dėlto reikia labai pasistengti, kad šis gamtos mokslas juos sudomintų?

– Tai sunkus mokslas. Niekam nesakau, kad bus lengva, tačiau stengiuosi, kiek įmanoma, padaryti mokymąsi patrauklesnį. Nėra taip, kad visiems mano mokiniams chemija patinka, bet jei pavyksta kokio nusivylusio, skeptiškai nusiteikusio mokinio akyse pastebėti žiburėlius, labai tuo džiaugiuosi.

– Esate užauginusi ir išleidusi ne vieną auklėtinių kartą, olimpiadų medalininkų. Kur slypi Jūsų stiprybė taip gerai išmokyti vaikus, kad jie pasiektų tokių aukštų rezultatų?

– Man patinka tai, ką aš darau. O gerai išmokyti vaikus gali tada, kai vaikai nori ir gali mokytis. Vienas mokytojas nieko nepadarys (šypsosi). Turime būti komanda, tik tada galima pasiekti gerų rezultatų.

– O Jūs pati prisimenate savo chemijos mokytoją? Jei taip, koks/kokia jis/ji buvo? Galbūt atrandate kokių nors sąsajų, panašumų su savo dėstymo stiliumi?

– Deja, bet mano chemijos mokytojos keitėsi labai dažnai, buvo laikotarpis, kai dėstė rusakalbė mokytoja, beveik nekalbanti lietuviškai. Viena buvo keistuolė, kita labai griežta. Labiau prisimenu fizikos mokytoją, kuris buvo labai griežtas ir turėjo savitą dėstymo stilių.

– Gerb. Irma, prašau atskleiskite, kas labiausiai džiugina, o kas liūdina mokytoją?

– Mane džiugina degančios vaikų akys, susidomėjimas, aktyvus dalyvavimas pamokose, žingeidumas. Tada prisimenu savo auklėtojo pasakytus žodžius: „Žmogus gražus tada, kada galvoja“. Liūdna matyti abejingus, bėgiojančius žvilgsnius, suprasti, kad neprisibeldi į mokinio vidų. Labai malonu išgirsti padėką, baigus pamoką, kad buvo gera pamoka, įdomi pamoka, pasidžiaugimą, kad suprato ir išmoko, ko anksčiau nemokėjo.

– Žinote, rengdamasi mūsų interviu, prisiminiau savo chemijos mokytoją. Tai buvo jaunas, aukštas vyras iš stuomens ir iš liemens garsiu, vyriškai sodriu balsu ir žudančiu žvilgsniu. Bijojo jo net ir tie, kuriems jis nedėstė. Pamokose būdavo kapų tyla. Kaip manote, ar tokia baimė ugdo pagarbą mokytojui ir padeda geriau išmokyti dalyką?

– Griežtumas pamokoje turi būti pamatuotas. Manyčiau, kad perdėtas griežtumas gali sukelti baimę, įtampą, ir dėl to mokiniai negalės nieko išmokti. Be to, dabar mokiniai jaučiasi laisviau, negu mano mokymosi metais. Jiems norisi artimesnio bendravimo su mokytoju, jie yra drąsesni: gali pasakyti komplimentą, paklausti asmeninių dalykų, ko anksčiau nedrįsdavo daryti.

Pati sunkiai toleruoju nedrausmingą elgesį, kai yra labai svarbi tema ir žinau, kad reikia atidžiai klausyti ir galvoti. Tuomet nevengiu pakelti balsą, tačiau dažniausiai to neprireikia, nes nuteikus atitinkamai, mokiniai supranta ir ima tai vertinti. Tarp kitko, savo pirmojoje mokykloje, kurioje dirbau daugiau kaip 30 metų, mane laikė griežta mokytoja (juokiasi).

– Kokių, Jūsų nuomone, savybių turi turėti geras mokytojas? Sakydama „geras“, turiu minty, toks, kurio mokiniai klausytų, kuris būtų autoritetas ir norėtų mokytis jo dėstomo dalyko.

– Man atrodo, kad geras mokytojas turi gerai išmanyti savo dalyką, mokėti jį įdomiai, nenuobodžiai dėstyti ir kartu sugebėti įskiepyti mokiniams vertybines nuostatas, požiūrį į įvairius gyvenimo reiškinius.

– Visai neseniai viename socialiniame tinkle skaičiau jaunos moters atsiliepimą apie mokytojus. Jos teigimu, yra mokytojai, kurie tiesiog išdėsto dalyką, ir yra mokytojai, kurie ne tik išdėsto dalyką, bet dar ir apie gyvenimą papasakoja, pamoko. Kuriam iš šių variantų save priskirtumėte Jūs? Kodėl?

– Manyčiau, kad esu tokia mokytoja, kuri ne tik išdėsto dalyką, bet ir pakalba apie kai ką daugiau. Apie tai geriau pasakytų mokiniai (šypsosi).

– O ko, Jūsų nuomone, reikia šiuolaikiniams mokiniams – tik dalyko ar ir gyvenimiškų pamąstymų, pamokymų?

– Mokiniams visada reikia visko. Pamąstymai, pamokymai nepakenks, jei jie bus laiku ir vietoje. Tik praskaidrins nuotaiką, paįvairins pamoką, o gal net leis geriau suprasti dėstomą dalyką.

– Ilgai dirbant tą patį darbą, kartu su gyvenimiška patirtimi keičiasi ir jo atlikimo technika, būdas. Ar keičiasi Jūsų požiūris į darbą, mokinius, mokymo stilių, būdą? Jei taip, gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip tai kinta?

– Mokytojo darbas yra nelengvas. Atrodo, anksčiau buvo paprasčiau, kuo toliau, darbo vis daugiau, sudėtingiau. Labai stipriai į mokytojo darbą įsiliejo technologijos, kurios ne tik palengvina daugelį veiklų, bet ir atima laiko, kol jas perpranti.

Keičiasi mokiniai: jie turi tokių kompetencijų, kokių mokytojas gali ir neturėti, todėl svarbu laiku tai suprasti ir leisti keistis vaidmenimis – labai smagu, kai mokinys moko mokytoją, kaip  elgtis su kompiuterine technika.

Ir dar vienas dalykas labai įstrigo: mokiniai viską palieka paskutinei minutei (daugelis). Jei reikia darbą atlikti po 4 dienų, jį pradeda paskutinę dieną. Čia jau man visai netinka (juokiasi). Jie ramina: ko jūs jaudinatės, viską padarysime. Ir, kaip bebūtų keista, tikrai būna padaryta… Tai gal ir šito reikia iš jų pasimokyti?

– Ar dažnai buvę mokiniai Jus aplanko?

– Aplanko gana dažnai, jei ne gyvai, tai žinutėmis, laiškeliais, bendraujame socialiniuose tinkluose. Malonu, kai prisimena buvę auklėtiniai bei mokiniai, kurie džiaugiasi, kad chemija aukštojoje mokykloje sekasi gerai, kad neturi sunkumų.

– Vis tik būti mokytoju, manau, yra pašaukimas ir gyvenimo būdas, nes net ir atostogų metu ar laisvalaikiu susitinki esamus ar buvusius mokinius, bendrauji su jais. Dabar, kai yra socialiniai tinklai, net ir po pamokų tikriausiai parašo ir paklausia, kas užduota namų darbams ar šiaip koks klausimas iškyla… Skirtingai nei, pavyzdžiui, gamyklos darbuotojas, kuris uždarė gamyklos duris ir pamiršo darbą iki kitos darbo dienos. Nevargina Jūsų tai? O gal esate įvedusi kokias nors taisykles mokiniams, t.y. griežtai atribojate darbą ir asmeninį gyvenimą?

– Tai yra viena iš mokytojo darbo nepatraukliųjų pusių. Tarsi visą laiką dirbi… Man labai sunku neatsakyti į žinutę, kai mokinys prašo patikrinti, ar gerai išsprendė uždavinį arba ką nors paaiškinti. Nedirbu naktimis, bet žinau, kad mokiniams tas laikas visai tinkamas. Tai vargina, ir todėl ima pavydas, galvojant apie kitokios profesijos žmogų, kuriam, užvėrus duris darbe, galima džiaugtis laisvalaikiu (šypsosi).

– Spalio 5-oji ne tik Metų mokytojo paskelbimo, bet ir Mokytojų dienos šventė. Esu tikra, kad kasmet iš savo mokinių sulaukiate ne tik gėlių, bet ir įvairių palinkėjimų. Gal kokį vieną kitą jau daugelį metų nešiojatės širdyje ir negalite jo pamiršti?

– Čia gal ne palinkėjimas, o tiesiog… Viena mano dukrų, kuriai dėsčiau chemiją, po 10 metų pasakė, kad aš buvau gera mokytoja. Ji nemėgsta daug kalbėti ir žarstyti komplimentų, todėl tai buvo geriausias įvertinimas man, kaip mokytojai (šypsosi).