Šėtos kunigas kviečia prisidėti prie iniciatyvos ir prašo žmonių pagalbos
Šėtos parapijos kunigas Robertas Skrinskas./Asmeninio archyvo nuotr.
Bankininkui ir filantropui Juozapui Montvilai atminti kunigas sukūrė penkių serijų filmą
Atkakliai siekdamas įamžinti iškilaus kraštiečio Juozapo Montvilos atminimą, Šėtos parapijos kunigas Robertas Skrinskas apie jį sukūrė 5 serijų filmą. Jau anksčiau rašėme „Rinkos aikštė“ rašė, kad Mitėniškių kaime gimusio bankininko, filantropo J. Montvilos atminimas, atrodo, terūpi vieninteliam R. Skrinskui, nes bandydamas prisibelsti į valdiškų institucijų duris su prašymu paremti J. Montvilos atminimo įamžinimą, jis kaskart atsimuša lyg į sieną. Tačiau pats kunigas nesėdi rankų sudėjęs ir iškilias asmenybes bei žymias savo parapijos vietas metrikuoja savo išgalėmis ir sumanumu.
Įdėjo didelį indėlį į Šėtos bendruomenės gyvenimą
Apie bankininką kurtame filme kunigas R. Skrinskas pasakojimą pradeda nuo filantropo gimimo vietos – Mitėniškių dvaro, kuris 1980 metais buvo nugriautas, o 1987 metais mediniai dvaro likučiai buvo traktoriais sustumti į iškastą griovį. Likę pagalbiniai jo pastatai šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.
Taip pat pirmoje filmo serijoje kunigas supažindina žiūrovus su J. Montvilos išsilavinimu bei jo, kaip bankininko, veiklos pradžia.
Kitoje, antroje serijoje, daugiausiai pasakojama apie J. Montvilos darbus Šėtoje, jo ypatingai dosnią ir labai reikalingą paramą neturtingiems, siekiantiems išsilavinimo, krašto žmonėms, bažnyčios tvarkymui.
Trečią filmo seriją kunigas pradeda pasakojimu apie J. Montvilos kultūrinės veiklos rėmimą nepaisant carinės valdžios prieštaravimų. Taip pat kalbama apie labdaringą jo veiklą, meilę muzikai, kurios vedinas įkūrė muzikinę vokalinę draugiją „Liutnė“, o jos tikslas, anot mecenato, buvo puoselėti meilę gimtajai dainai.
Rūpinosi elektrinės statybomis Vilniuje
Be visų kitų reikalų, kaip filme pasakoja R. Skrinskas, J. Montvila rūpinosi ir Vilniaus gatvių apšvietimu. Jo netenkino miesto gatvių apšvietimas dujiniais žibintais.
Pirmoje filmo serijoje kunigas supažindina žiūrovus su J. Montvilos išsilavinimu bei jo, kaip bankininko, veiklos pradžia.
Aut. past.
1899 m. miesto dūma nusprendė atsisakyti Berlyno dujų bendrovės paslaugų ir pastatyti Vilniaus miesto centrinę elektrinę. Būtent J. Montvila 1900 m. buvo paskirtas jos statybos komisijos pirmininku. Toliau tęsdamas pasakojimą, kunigas kalba apie elektrinės veiklą.
Ketvirtoje trumpoje serijoje, R. Skrinskas apžvelgia J. Montvilos indėlį į kai kurių Vilniaus miesto gyvenamųjų kvartalų formavimą, jo paties vis dar išlikusį gyvenamąjį namą sostinės centre, Gedimino prospekte.
Buvo turtingas, bet kuklus
Paskutinėje, penktoje serijoje, parodomas J. Montvilos kuklumas. Nepaisant turtų ir turimos įtakos, anot R. Skrinsko, iš Mitėniškių kilęs bankininkas ir filantropas nemėgęs tuščio puikavimosi savo turtais, nesibodėdavo asmeniškai pabendrauti su pačiais didžiausiais vargšais netgi pats dalindavo maistą, pilstydavo arbatą. Vilniečiai jį gerai pažinojo ir daugelis mylėjo kaip tėvą, o kas nemylėjo, tai bent jau gerbė.
Kitoje, antroje serijoje, daugiausiai pasakojama apie J. Montvilos darbus Šėtoje, jo ypatingai dosnią ir labai reikalingą paramą neturtingiems, siekiantiems išsilavinimo, krašto žmonėms, bažnyčios tvarkymui.
Aut. past.
Deja, nuolatinis rūpestis kitais ir atsidavimas tam, ką daro, pareikalavo iš filantropo ir tam tikros asmeninės duoklės: pats nesukūrė šeimos, intensyvus darbas po keliolika valandų per dieną per anksti pakirto J. Montvilos sveikatą. Nors neseniai buvo paminėjęs dar tik 60-ąjį gimtadienį, nors dar tik buvo pradėti realizuoti galbūt didžiausi ir svarbiausi gyvenimo užmojai, mirtis jį pasirinko kaip tik tuo metu ir 1911 metų vasario 7 d. jo širdis nustojo plakti. Anot R. Skrinsko, Vilnių tuomet apgaubė gedulo šydas. Visi suprato, kad išėjo žmogus, kokius Dievas siunčia gal kartą per šimtą metų, o gal ir dar rečiau.
Savo paskutinėje filmo serijoje R. Skrinskas atskleidžia ir labai įdomų faktą apie J. Montvilos laidotuves, kurios turėjo vykti Šėtoje, jo tėvų kapavietėje, tačiau įvyko Rasų kapinėse Vilniuje.
Ir nors Vilniuje J. Montvila buvo mylimas ir gerbiamas, o po mirties ir deramai įvertintas – jam sostinėje pastatyti du paminklai – deja, jo gimtinėje, Mitėniškiuose, iki pat šiol nėra pastatyta net paminklinio akmens.
2 Komentarai
esantys paminklai su Montvilų nurodytomis pavardėmis jo giminaičiai?
Montvilų giminė yra tikrai plati. Šėtos kapinėse ilsisi Montvilos tėvas Stanislovas (Vilkmergės teisėjas), brolis Stanislovas iš Troškūnų (buvęs Panevėžio spirito fabriko savininkas). Atskirame kape, berods, Zofija Montvilaitė. Paskutiniai Mitėniškių dvarininkai 1940 m. Vladislovas Montvila ir jo žmona Marija Montvilienė buvo ištremti. Tremtyje V. Montvila mirė. M. Montvilienė kažkokiu būdu, ištrūko iš tremties ir archyvuose matyti, kad vokiečių okupacijos metais buvo surašytos buvusios dvaro vertybės, o po to, baigiantis karui, pasitraukė į Vakarus. 1940 m. rugsėjo 26 d. įvyko sovietų parodomosios Žemės dalybos bežemiams Apytalaukio dvare ir Mitėniškių dvare (Kėdainių apskrityje). Buvo filmuojama ir fotografuojama. Yra dokumentinis filmas „Tarybų Lietuvos kronika 1940 m.“ , pvz. laikraštyje „Tarybų Lietuva“ yra nuotraukos su besiglėbesčiuojančiais ir besibučiuojančiais ūsuotais vyrais.
Pagirių kapinių koplyčios navoje ilsisi Vincentas Montvila, buvęs pulmonologijos draugijos (sodininkų) įkūrėjas…