Šeštadienį „Lankesa“ švęs 60-metį! Į liaudiškų šokių suktinį kviečia visus!

Šeši dešimtmečiai. Tiek metų, karta iš kartos keisdamos vienos kitas, rajono, šalies ir netgi Europos scenose sukasi Kėdainių kultūros centro senjorų liaudiškų šokių grupės „Lankesa“ poros. „Mūsų kolektyvo nariams šokis yra nuostabiausias jaunatviškumo eliksyras“, – šypsodamasi visa širdimi taria grupės „Lankesa“ vadovė choreografė, 2020-ųjų Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė Virginija Čereškienė-Beviršė, laukdama į vieną iš paskutinių repeticijų prieš didįjį jubiliejaus pasirodymą besirenkančių kolektyvo šokėjų. Jau šį šeštadienį, kovo 1-ąją, 14 val., Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus salėje „Lankesa“ rengia kūrybinės veiklos 60-mečio šventę. Tad jei liaudiškos muzikos skambesy virpa širdis, o kojos neranda ramybės – Jūs turite čia būti! Kolektyvas „Lankesa“ ir svečiai iš visų šalies regionų ruošia nepamirštamą reginį! Žemelė drebės, o geras ūpas per kraštus veršis!

Išskirtiniai

V. Čereškienė-Beviršė atvira – rengti 60-ojo jubiliejaus pasirodymą išties didžiulė atsakomybė, todėl jaudulio širdį netrūksta.

„Lietuvoje suskaičiuotume tik keletą šokių kolektyvų, kurie gyvuoja net 60 metų. Tai labai didelis jubiliejus, – sako vadovė. – Didžiuojuosi, kad šiame kolektyve yra tikrų senbuvių, šokančių 20, 26 ir netgi 28 metus. Taip pat labai džiaugiamės naujais nariais. Šiemet prie mūsų jau prisijungė vienas vyras.“

V. Čereškienė-Beviršė atskleidžia ir liūdnąją šokių kolektyvo gyvenimo pusę – vyresnio amžiaus sulaukusius šokėjus scenos bičiuliams tenka išlydėti ir į paskutinę kelionę.

„Esame netekę nuostabių šokėjų. Labai skauda širdį, – graudinasi pašnekovė. – Vis tik mes toliau šokame ir labai tikiuosi būtent su šiais šokėjais dar pasirodyti 2028-aisiais vyksiančioje Lietuvos dainų šventėje.“

Kolektyvas su titulais

1965-aisiais įkurta „Lankesa“ per 15 metų taip įsišoko, kad nuo 1980-ųjų nepraleidžia nė vienos rajono, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventės. O skaičiuodamas gausybės renginių, festivalių, respublikinių ir tarptautinių konkursų scenas, kuriose šis kolektyvas publiką žavėjo savo pasirodymais, jau pusiaukelėje pamestum skaičių!

Išmaišiusi visą Lietuvą, „Lankesa“ koncertavo Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ukrainoje, Slovakijoje ir dar Kroatijoje.

2000 m. kolektyvo ir vadovės iniciatyva pradėtas organizuoti respublikinis liaudiškų šokių festivalis „Kaziūnės suktinis“.

2009 m. Kėdainių kultūros centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupei „Lankesa“ ir jos tuometei vadovei Irenai Šukienei Lietuvos liaudies kultūros centras skyrė „Aukso paukštės“ nominaciją bei nominaciją „Geriausia suaugusiųjų šokių grupė ir jos vadovas“.

Nuo 2016-ųjų, po pertraukos, kolektyvui vėl vadovauti grįžo V. Čereškienė-Beviršė. Kolektyvas kasmet aktyviai koncertuoja renginiuose, dalyvauja festivaliuose ir konkursuose.

2024 m. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, įvertinęs senjorų liaudiškų šokių grupės „Lankesa“ meninį lygį bei veiklos rezultatus, kolektyvui suteikė itin garbingą II kategoriją.

Pernai kraštiečiai tarptautiniame konkurse „Merry Christmas, Baltic Amber Riga 2024“ pelnė I vietos diplomą, 2023-iaisiais kalėdiniame konkurse „Trakai – kalėdinių žvaigždžių miestas“ – taip pat I laipsnio diplomą, 2021 m. XIII suaugusiųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursinio festivalio respublikiniame ture „Pora už poros“ – II laipsnio diplomą.

1965-aisiais įkurta „Lankesa“ per 15 metų taip įsišoko, kad nuo 1980-ųjų nepraleidžia nė vienos rajono, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventės. O skaičiuodamas gausybės renginių, festivalių, respublikinių ir tarptautinių konkursų scenas, kuriose šis kolektyvas publiką žavėjo savo pasirodymais, jau pusiaukelėje pamestum skaičių!

Aut. past.

Mankšta kūnui, džiaugsmas sielai

V. Čereškienė-Beviršė pasidalina, jog kartą atvėrę širdis liaudiškam šokiui kolektyvo nariai nebenori šio malonumo atsisakyti.

„Mūsų šokėjai patys jaučia, kad šokis – tai sveikata ir tiesiog gyvybės eliksyras. Kraujotaka, klausa, akys, protas – viskas dirba. Juk šokėjas turi ne tik pašokti, bet ir atsiminti ištisą šokio brėžinį, – dėmesį atkreipia choreografė. – Liaudies šokiai sudėtingi. Tie, kuriuos šokome Lietuvos dainų šventėje, buvo itin sunkūs.

Taigi, liaudies šokis – mankšta ir kūnui, ir protui. O kolektyvo narių bendrystė, išvykos, pasirodymai, pažintys su kitais kolektyvais yra puikus laikas kartu, suteikiantis daug džiaugsmo sielai.“

Kviečia naujus šokėjus

Jei viduje kirba meilė ar bent smalsumas liaudiškam šokiui, V. Čereškienė-Beviršė kviečia į „Lankesos“ šokėjų gretas.

„Didžiuojuosi mūsų šokėjais, kurie su didžiuliu atsidavimu dirba, kad per kiekvieną koncertą publikai parodytų liaudies šokio grožį.

Labai laukiame naujų narių. Nesibaiminkite, jei niekada nesate buvę scenoje ar jaunystėje šokę ansamblyje. Viskas išmokstama, tereikia turėti entuziazmo ir noro įdėti darbo“, – drąsina choreografė.

„Mūsų šokėjai patys jaučia, kad šokis – tai sveikata ir tiesiog gyvybės eliksyras. Kraujotaka, klausa, akys, protas – viskas dirba. Juk šokėjas turi ne tik pašokti, bet ir atsiminti ištisą šokio brėžinį, – dėmesį atkreipia choreografė. – Liaudies šokiai sudėtingi. Tie, kuriuos šokome Lietuvos dainų šventėje, buvo itin sunkūs.

V. Čereškienė-Beviršė

Šokti pradėjo tapusi močiute

Onutė Ambrazevičienė su šokių kolektyvu „Lankesa“ scenoje – net 28 metus. Kraštietė sako, jog pradėti šokti ją įkvėpė tėčio pavyzdys.

„Tėtis buvo šokėjas ir netgi dalyvavo vienoje Dainų šventėje. Taigi šokti panorau ir aš. Nors pradėjau jau būdama močiutė – 42-ejų, – šypsosi pašnekovė. – Tada į „Lankesą“ atėjome kelios, palyginti, jaunos poros. Daugelis kolektyvo senbuvių buvo apie 80 metų. Pamatę, kad atėjo nauja karta, jie paliko sceną mums.

Dabartinė Kėdainių kultūros centro direktorė Daiva Urbonienė mus vis giria, kad esame labai gražus, jaunas kolektyvas.“

Pašnekovė dalinasi, jog šokti pasipuošus tautiniais drabužiais – nepaprastas jausmas, kurį sunku net nupasakoti.

„Apsirengiu namie besiruošdama koncertui ir vaikštau patenkinta, – šypsosi šokėja, su kolektyvu „Lankesa“ dalyvavusi penkiose Lietuvos dainų šventėse. Onutė atskleidžia ir labiausiai atmintin įstrigusius pasirodymus. – Iki šiol nepamirštu kolektyvo džiaugsmo, kai laimėjome „Aukso paukštę“. Tada šokome su naujai mums pasiūtais tautiniais drabužiais, tokie pakylėti ir besimėgaudami kiekvienu šokio žingsneliu. Taip pat labai įsiminė pirmoji Dainų šventė.

Žinote, kai atėjau į „Lankesą“, maniau, pašoksim ir tiek, o čia – net užsienio scenos, nuolatiniai koncertai, konkursai, apdovanojimai. Jeigu reikėtų imti ir rytoj pat nustoti šokti, būtų labai sunku – jausčiau tuštumą ir gyvenime, ir širdyje.“

„Liaudies šokis man yra viskas – gėris, džiaugsmas, sielos atgimimas. Ypač stipriai tai pajunti Dainų šventėje, – sako choreografė. – Lietuvių liaudies šokiai – nuostabaus grožio. Juose slypi mūsų tautos išraiška, kuria per judesį prabylame ir apie džiaugsmą, ir apie liūdesį. O šokti vilkint būtent tautiniu rūbu, gera tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.

V. Čereškienė-Beviršė

Nors 70, bet šokti dar norisi

Natalija Sederavičienė – taip pat „Lankesos“ kolektyvo senbuvė. Kaip ir Onutė, ji liaudies šokių sūkuryje 28 metus.

„Šokau tik mokykloje – daugiau niekur, – pasidalindama naujas poras prisijungti drąsina  Natalija. – Kartą parke per koncertą pamačiau, kaip gražiai vyresnieji šoka. O rudenį į akis pakliuvo skelbimas, kad „Lankesos“ kolektyvas kviečia šokėjus. Taip čia ir atsiradau.

Man eina 72-tri metai. Daug, – reziumuoja Natalija. – Kartais pagalvoju, gal reikėtų dažniau į pasą pažiūrėti? Gal aš jau per sena būti scenoje? – juokiasi pašnekovė. – Bet sveikata dar leidžia, o šokti norisi. Matyt, per tiek metų įpratau su šokiu gyventi. Netraukia namie sėdėti. Labai smagu išvažiuoti, pabendrauti su kitais kolektyvais. Taigi koncertų laukiame.“

Šokis – vaistas nuo slogių minčių

Su Natalija poroje šokantis balandį 68-erių sulauksiantis Robertas Čimkus sako, jog kol ant parketo suksis Natalija, tol ir jis.

„Šoku 26 metus, – suskaičiuoja Robertas. – Mane čia pakvietė tuometinis bendradarbis, irgi šokėjas senbuvis, pats iš kolektyvo tik neseniai išėjęs Antanas Geičius. Tada kaip tik buvau ką tik išsiskyręs, tad slogių minčių netrūko. Liaudies šokis išvaikė visą liūdesį. Labai patiko.

Nors iki tol jokiame ansamblyje šokti nebuvo tekę, bet jaučiausi drąsiai ir man sekėsi. 10 metų šokau net dviejuose Kėdainių krašto kolektyvuose: „Lankesoje“ ir „Volungėje“.

Liaudies šokiai man artimi. Be to, su kolektyvu daug keliaujame – beveik visą Europą išvažinėjome. O ir scenoje būti man patinka – baimės visai nejaučiu.“

Šoks, kol kojos neš

Dar viena kolektyvo „Lankesa“ pora – Irena Balsevičienė ir Vilius Sakalauskas. Jiedu liaudies šokių ritmu gyvena 18 metų.

„Vilius mane pakalbino ir atėjome abu šokti, – prisimena Irena ir atskleidžia, kad jai liaudies šokiai, kitaip nei Viliui, nėra sudėtingi. – Šokti man – atgaiva. Žinai eigą, įsijauti, atsiduodi šokiui ir jis tiesiog neša tave. Net publikos nematai.“

„O man, besimokant šokių, reikia padirbėti, kad pajusčiau muziką, įsiminčiau žingsnelius, – pasidalina Vilius. – Bet žengęs į sceną ir vos pradėjęs šokti, jaučiuosi laisvai.“

„Kol kojos neš, tol šokių neatsisakysime“, – pažada Irena. „Šokiai padeda nesenti, – taria Vilius. – Taip pat džiugina bendravimas ir nuo namų rutinos atitraukiančios kelionės su kolektyvu. Labai norėčiau, kad vaikai ir anūkai taip pat šoktų liaudies šokius.“

Džiaugiasi grįžusi

Ne tik kolektyvui „Lankesa“, bet ir Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus vyresniųjų liaudiškų šokių grupei „Volungė“ bei dar vienam kolektyvui Naujosios Vilnios kultūros centre vadovaujanti V. Čereškienė-Beviršė prisimena laiką, kai gyvenimas buvo privertęs atsisakyti didžiosios gyvenimo aistros – choreografijos.

„Stuburo problemos tada neleido tęsti choreografės darbo, todėl penkerius metus buvau atsidėjusi savam verslui. Kai tuometinė „Lankesos“ vadovė I. Šukienė susirgo, manęs paprašė vėl grįžti ir vadovauti šiam kolektyvui, kurį kadaise, išeidama į dekretines atostogas, I. Šukienei ir perdaviau.

Penkerių metų pertrauka neturint nieko bendra su choreografija mane gąsdino. Jaučiau atotrūkį ir bijojau. Vis tik labai džiaugiuosi nusprendusi grįžti. Šis darbas man dovanoja didžiulį pakylėjimą.

Vadovaujant trims kolektyvams repeticijų ir pasirodymų tvarkaraštis įtemptas, bet dirbu su malonumu ir visur spėju. Veikli kasdienybė bei nuolatinis judėjimas man patinka.“

Folkloro galia

Apie liaudies šokį ir patį folklorą V. Čereškienė-Beviršė kalba su tokiu išjaustu pasigėrėjimu, kad dalelę šio žavesio beregint pajunti ir pats.

„Liaudies šokis man yra viskas – gėris, džiaugsmas, sielos atgimimas. Ypač stipriai tai pajunti Dainų šventėje, – sako choreografė. – Lietuvių liaudies šokiai – nuostabaus grožio. Juose slypi mūsų tautos išraiška, kuria per judesį prabylame ir apie džiaugsmą, ir apie liūdesį. O šokti vilkint būtent tautiniu rūbu, gera tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.

Tikrąsias savo šaknis, lietuvybę, giliausiai pažįstame per kultūrą, dainą, muziką, ir, žinoma, šokį, todėl labai norėtųsi, kad kiekviena šeima vaikams tai atskleistų kuo plačiau.“