Septynis dešimtmečius trunkanti meilė užgimė Užupės gegužinėje

Veronika (91) ir Vincentas (94) JUŠKŪNAI – pora, kokių reta. Galbūt net vieninteliai tokie visame Kėdainių rajone. Šį širdžių duetą meilė jungia jau kone 70 metų! Šventų Kalėdų dieną Juškūnai minės 68-ąją Dievo palaimintos santuokos sukaktį. „Tikra meilė. Pirma ir paskutinė, – darnaus bendro gyvenimo paslaptį atskleidžia vienas į kitą dar ir dabar su šiluma bei pagarba žvelgiantys pašnekovai. – Visada gražiai sutarėme.“ Dviejų pedagogų šeimos kraityje – du sūnūs, keturios anūkės ir jau du proanūkiai. Regis, Veroniką su Vincentu globoja pati deivė Laimužė. Deja, ramias gyvenimo rudens dienas praėjusį spalį persmelkė didžiulė širdgėla – pora palaidojo jaunėlį sūnų. Vos prakalbusi apie jį, Veronika išsyk susigraudina. Netekties skausmą kiek įmanydami savo rūpesčiu bei dėmesiu prasklaidyti stengiasi Juškūnų artimieji: kiekvienas poros rytas prasideda vyresnėlio sūnaus skambučiu, dažna viešnia pašnekovų namuose – keliolika metų jaunesnė Veronikos pusseserė Dalė, tądien užsukusi su krepšiu turgaus gėrybių.

Fotografijoje užfiksuotas likimas

Veronikos tėviškė – Berželė, o Vincento – Užupės kaimas. Septynias klases abu jie baigė toje pačioje Surviliškio mokykloje, vėliau mokslus tęsė Kėdainiuose.

„Mokydamiesi Surviliškyje mudu vienas kito nepažinojome, tačiau bendroje visų mokinių fotografijoje atsitiktinai papuolėme stovėti vienas šalia kito, – apie ypatingą gyvenimo ženklą užsimena Veronika. – Draugė man sako: „Verute, čia tavo likimas.“

Išvaikė kavalierius

„Tai meilė užgimė mokyklos suole?“ – smalsumas neleidžia ramiai išlaukti.

„Ne – šokiuose. Užupėje gyveno mano močiutė. Kartą atvažiavau pas ją, o prie upelio kaime vyko gegužinė. Ten Vincas mane pamatė ir pakvietė šokti, – šypsosi Veronika. – Šokom, šokom su Vincentu, paskui jis mane palydėjo į močiutės namus. Nuo to ir prasidėjo – pristojo kaip medus ir niekur nepaleido, su niekuo kitu pašokti neduodavo, – juokiasi Vincento širdies dama. – Paskui jis išėjo į kariuomenę. Kai per sveikinimų koncertą groja dainą „Parašyk man laiškelį“, Vincentas visada ateina ir mane išbučiuoja, kadangi jis, išeidamas į kariuomenę, prašė jam rašyti. O aš nerašydavau.“

„Kodėl, Veronika? – nusistebiu. – Negi nuo tokio atkaklaus kavalieriaus dėmesio širdis neapsalo?“

„Kavalierius patiko, bet laiškų nerašiau. Vincui jo mama rašydavo ir pasakodavo apie mane, kad esu rimta mergina.

Labai patikau Vinco mamai. Vėliau ji man net gintarinius karolius padovanojo, – pasakoja Veronika. – Sulaukiau Vinco iš kariuomenės ir draugavome toliau. Jis baigė Kauno kūno kultūros institutą, pradėjo Krakių mokykloje dirbti fizinio lavinimo mokytoju. Aš Šiaulių mokytojų institute baigiau matematiką. Per diplomų įteikimo šventę Vincas man padarė staigmeną – nieko nesakęs atvažiavo pasveikinti.“

Pažadėjo ranką ir širdį

Po šventinio diplomų įteikimo Vincentas mylimąją pakvietė pietų, o vėliau pora romantiškai bevaikštinėdama palypėjo ant kalvos. Čia Veronika išgirdo vieną svarbiausių gyvenimo klausimų.

„Vincas paklausė, ar sutinku tapti jo žmona, – prisiminusi meiliai žvilgteli į savo vyrą. –  Sutikau, bet dar ilgai nesiženijom, nes nebūtume turėję, kur gyventi. Vincas kaip tikras vyras viskuo pasirūpino, viską suruošė bendro gyvenimo pradžiai. Man tai labai patiko. Supratau, kad Vincentas rimtas ir atsakingas, kad galiu juo pasikliauti ir į jį atsiremti.

Pradėjęs dirbti Dotnuvoje, čia surado butą, su Švietimo skyriumi susitarė, kad mane iš Surviliškio perkeltų dirbti į Dotnuvą. Tada dar kartą pasipiršo. „Verusiuk, einam į zaksą“, – tarė jis man.

Susituokėme Dotnuvoje. Po ceremonijos Vinco brolis mus atvežė pas mano tėvus, kur mūsų jau laukė ir Vinco tėvai. Pavalgėme šventinius pietus.

Po kurio laiko nusprendėme, kad reikia bažnytinės santuokos, nes mudviem tai svarbu. O anuomet juk buvo draudžiama, tad Vinco mama paslapčiomis Kauno bažnyčioje sutarė, kad mudu sutuoktų.“

Pliusas minusą traukia

„Vincas labai vyriškas ir gero būdo, – sutuoktinį giria žmona. – Jis man sako: „Tu buvai pirmoji ir paskutinioji.“ Išties glosto širdį. Vincas darė viską, kad niekam kitam neatitekčiau. Už tai ir gyvename.

Aišku, pasipykstame. Aš – staigoka, o jis – linkęs apgalvoti. Mūsų charakteriai labai skirtingi. Gal ir gerai. Juk sako, pliusas ir minusas vienas kitą traukia“, – iš matematikės lūpų nuskamba išvada, su kuria negali ginčytis. Bet dar tvirčiau nei skaičių teorijos viską įrodo pats gyvenimas ir 68-erius metus trunkanti Juškūnų santuoka.

Dėl vaikų teko pasiderėti

Pirmo sūnaus pora susilaukė tik trečiaisiais santuokos metais.

„Vincas nenorėjo vaikų, nes sunku bus auginti. O aš labai norėjau, tad pirmagimis – išprašytas vaikas. Vincas sakė, kad užtenka vieno, bet sūnus Sigitas svajojo apie broliuką. Darželyje jį net tokios maldelės išmokė. Klausdavo: „Koks tavo vardas?“ Jis atsakydavo: „Juškūnas Sigitas – už metų bus kitas.“ Pamatęs gandrą prašydavo: „Gandre, gandre, atnešk man broliuką.“ Atnešė gandras broliuką Saulių po septynerių metų“, – pasakoja Veronika.

Du sūnus užauginusi pora atskleidžia labai norėjusi dukters, o dabar Juškūnai turi vien anūkes. Štai kaip likimas sudėlioja.

Sūnūs – pasididžiavimas

Juškūnų vyresnėlis irgi tapo pedagogu – fizikos bei darbų mokytoju.

„Dabar Sigitas jau pensijoje. Su žmona gyvena Šilalėje. Labai gražiai sutaria, – sūnaus šeimynine laime pasidžiaugia mama. – Dar nuo jaunystės Sigitas – užkietėjęs žvejys. Kai tik turi laiko, tuoj lekia meškerioti. Priveža žuvies ir mums, išvalytos, sutvarkytos, – dėsto Veronika ir priduria vieną Nemune sūnaus pagautą lydeką jau atidėjusi man. – Be galo didžiuojuosi abiem savo sūnumis. Deja, jaunėlio netekome… Dar nė metai nepraėjo… – Veronikos akys prisipildo skausmo ašarų, o Vincentas, bandydamas paguosti, švelniai paprašo žmonos neverkti. – Abu sūnūs puikiai sutarė. Jaunėlis buvo itin gabus matematikai. Tapo statybos inžinieriumi. Gyveno ir dirbo Vilniuje, statė namus. Seniai turėjo įdėtą širdies stimuliatorių, bet kartą darbe širdelė stipriai sustreikavo ir praradome jį…“

Iš Dotnuvos – į Kėdainius

Kai vyresnėlis sūnus buvo septynerių, o pagrandukas vos keturių mėnesių, Juškūnai atsikraustė į Kėdainius ir įsikūrė ką tik pastatytame Žemaitės gatvės daugiabutyje, kuriame iki šiol ir gyvena.

„Vincas dirbo Kalnaberžės internatinės mokyklos direktoriumi, o aš – dabartinėje Juozo Paukštelio mokykloje. Vėliau čia dirbti pradėjo ir Vincas. Visą likusį gyvenimą tuometėje pirmoje vidurinėje mokykloje mudu ir pradirbome.

Mano buvę mokiniai dar ir dabar gatvėje mane atpažįsta. Kartą važiavau autobusu ir neapsižiūrėjau, jog neturiu bilieto. Toks jaunas vyrukas nupirko man bilietą ir sako: „Jūs buvote mano mokytoja.“ Rajono tarybos narys Arūnas Kacevičius taip pat buvo mano mokinys. Jiedu su mano sūnumi Sauliumi buvo geri draugai, sėdėjo viename suole“, – pasakoja Veronika, kuriai teko savo atžaloms būti ne tik mama, mokytoja, tačiau net ir klasės auklėtoja.

Griežta, bet teisinga

„Klasės anuomet būdavo labai didelės – po 40 vaikų, bet klausydavo manęs ir abu sūnūs, ir kiti mokiniai, – atskleidžia pašnekovė. – Sigitas sakydavo: „Mamyt, tu buvai griežta, bet teisinga.“

Kaip sakiau, Saulius buvo labai gabus fizikai ir matematikai. Prisimenu, kartą dėstau pamoką, vaikai sprendžia uždavinius, o aš vaikštau tarp suolų. Sūnus tyliai klausia: „Kodėl manęs nepakvieti atsakinėti?“ Aš tik pagrūmojau pirštu, o namie Vincui sakau: „Reikia perkelti Sauliuką į kitą klasę ar į kitą mokyklą – jis man neduoda dirbti.“ Žinojau, kad vaikas, būdamas gretimame kambaryje, viską girdi. Vincas tarė: „Tai ką, jis nežino mokinio taisyklių? Nežino, kaip reikia sėdėti pamokoje?“ Ir šito užteko. Bet paskui Vincas man vienai sako: „Juk jis nori pasirodyti prieš kitus, kad gerai moka, kad išspręstų geriau nei kiti.“ Aš Sauliukui sakydavau: „Žinau, kaip tu moki, tai kam man tavęs klausti?“

Būdavo, taisau sąsiuvinius ir mergaitėms rašau penkis, o jį vis nuskriausdavau – rašydavau keturis, nors būdavo vertas penkių. Sūnus pykdavo. Oi, sunku būdavo savo vaikus mokyti…“ – atsidūsta Veronika.

Rugsėjo 1-oji virpina širdį

Su Juškūnais kalbamės ką tik nuvilnijus Rugsėjo 1-osios šurmuliui. Ar naujų mokslo metų pradžios diena buvusiems mokytojams vis dar ypatinga?

„Aišku, širdis virpa, o kaipgi kitaip? – su jauduliu balse taria pora. – Iki dabar sulaukiame daugybės sveikinimų.“

Veronika paprašo pakelti akis aukštyn ir pažiūrėti, kaip dailiai dekoruotos jų svetainės sienos.

„Tai mano auklėtinių, meno mergaičių darbas. Įstojusios į proftechninę jos pasisiūlė mano bute padaryti remontą. Gražiai padirbėjo, tiesa? Esu labai patenkinta“, – šypsosi apie tokią auklėtinių dovaną pasakodama Veronika.

Veikliai mamai padėdavo šeimos vyrai

Pašnekovė prisimena visada buvusi veikli moteris.

„Buvau tikra organizatorė ir visuomenininkė. 10 metų ėjau J. Paukštelio mokyklos mokytojų profsąjungos pirmininkės pareigas, šešerius metus dalyvavau Liaudies kontrolės veikloje. Į kolūkius su vaikais kaip mokytoja, grupės vadovė važiuodavau“, – vardija pašnekovė.

„O kaip Jūs dar ir namie viską spėdavote? Juk buitis anuomet buvo kur kas sudėtingesnė nei šiandien“, – pasiteirauju.

„Vyrai padėdavo, – paslaptį atskleidžia ji. – Kaip gražu būdavo: Vincas kambario vidury grindis plauna, Saulius – kraštelius, o Sigitas tvarko. Viskas sekėsi, nes dirbome kartu. Kas ką galėjome, tas tą ir darėme. Gražiai sugyvenome.

Ir dabar – vyresnysis sūnus žino, kad mama labai liūdi dėl mažiuko, todėl kiekvieną rytą skambina paklausti, kaip mudu su Vincu jaučiamės, kaip gyvename, ar sveiki. Su sūnumi, marčiomis, anūkais puikiai sutariame. Jie labai mumis rūpinasi.“

„Jei paprašyčiau atsigręžti į prabėgusius metus, kokį tą gyvenimą matote? Ar sunkus buvo?“ – pasiteirauju.

„Visai nesunkus, – taria Veronika. – Jaunystėje viskas buvo lengva, viską suspėdavom.“

„Kad sunku dirbti – net kalbos nebuvo“, – žmonai antrina Vincentas.

Vyro prašymas – pailsėti

Šiandien Veronikos ir Vincento dienos kur kas tykesnės nei jaunystėje. Daugiausia laiko pora praleidžia namie. Veronikos rankose vienas po kito gimsta mezginiai. Vincentas kartkartėmis net pykteli, kad žmona savęs netausoja.

„Su tais mezgimais ji nuo ryto iki vakaro, – atskleidžia Vincentas. – Tegul mezga, bet jau per daug – liepiu su pertraukėlėmis. O ji – visą dieną. Gi pirštai nutirps, – nerimauja vyras. – Bet tiek mezga su metaliniais virbalais ir jokių mazolių nepritrina, – juokiasi Vincentas. – Sveikos rankos, nors tu ką nori daryk.“

„Va, koks vyras – užjaučia“, – šypteli į svečius visai neseniai užsukusi pusseserė Dalė.

Mezginiai ir sporto varžybos

Veronika tikra mezginių burtininkė. Kur bepasisuksi – visur jos kūrinius išvysi: staltiesės, servetėlės, kėdžių apmušalai, pati šeimininkė pasipuošusi savo rankų darbo sijonu, o dar ji parodo baltų siūlų šalį ir ypač madingo modelio megztinį.

„Ir vaikai, ir vyras būdavo nuo galvos iki kojų apmegzti, – sako Veronika. – O dabar štai Dalei mezgu palaidinę pagal jos užsakymą, – naujausią darbą pademonstruoja auksarankė. – Šiandien norėjau pasipuošti savo pačios megztu pilku kostiumėliu, bet Vincentas paprašė apsivilkti baltą palaidinę. Sakė, kad su šia spalva aš jam atrodau gražiausiai ir netgi jauniau. Vyras norėjo, kad būtume susiderinę. Tad štai – abu vilkime baltai.“

Kol Veronika mezga, Vincentas žiūri televiziją.

„Vincas turi savo kambarį, kurį man draudžia tvarkyti, nė vieno daikto pajudinti neleidžia, – nusijuokia žmona. – Ten jis turi savo televizorių ir žiūri visas sporto rungtynes, žinias.“

Prieš miegą apkamšo

Kiek daug švelnumo Veronika ir Vincentas vienas kitam išsaugojo po tiekos metų.

„Vincas prieš miegą visada mane apkamšo, kad nesušalčiau. Labai geras mano vyras“, – šalia sėdinčio sutuoktinio ranką švelniai paglosto Veronika.

„O kaip meilė atrodo po 68-erių kartu praleistų metų?“ – pasmalsauju.

„Kad santuoka būtų laiminga, vyrą ir žmoną turi sieti tikra meilė. Daugiau jokios paslapties ir recepto nėra, – sutaria Juškūnai. – O mudviejų meilė per 68-erius metus išliko tokia pat. Gal netgi tapo stipresnė.

Anksčiau, Vincai, tu manęs neapkamšydavai. O dabar bučiuoji ir kamšai, – savo vieninteliam valiūkiškai nusišypso Veronika. – Vis primeni: „Žiūrėk, kad kojytės nesušaltų.“ Anksčiau gal laiko neturėdavai taip rūpintis?“

„Dabar, Verusiuk, tu senesnė, tai reikia daugiau ir prižiūrėti“, – pajuokauja Vincentas.

„Aha, tai gal ne iš meilės eina ir kamšo, o todėl, kad senesnė“, – šmaikščiai taria Veronika.

Dar ir cepelinų išverda

Garbaus amžiaus sulaukusi pora itin savarankiška ir savimi pasirūpina. Vincentas tik prieš porą metų visam laikui į stalčių padėjo vairuotojo pažymėjimą, o Veronika viena dar ir puodą cepelinų išverda.

„Verutė absoliučiai viską gamina pati“, – pabrėžia Dalė ir abi įsidedame po antrą gabalėlį šeimininkės ruoštos šaltienos.

„O ką valgyti mėgsta Vincentas?“ – pasidomiu. „Vincas nelepus. Sako: „Verusiuk, ką duosi, tą valgysiu“, – džiaugiasi žmona.

„Tik Vincas pyksta, kai Veronika jį primygtinai ragina įsidėti dar ir dar. Fizinio lavinimo mokytojas nenori užsiauginti pilvo, – šyptelėjusi paaiškina Dalė. – Vinco ir Veronikos santykiai labai gražūs. Visada malonu pas juos užsukti į svečius. Kai ateinu, tai tris valandas, o kartais net ir ilgiau pabūnu.

Tarp mūsų su Veronika didelis metų skirtumas. Ji mano vestuvėse buvo svočia.“

„Turėjau būti ir Dalės krikšto motinėlė, bet kai pamačiau, koks ilganosis senas krikšto tėvelis atvažiavo manęs į krikštynas pasiimti, užlindau už pečiaus ir pasakiau mamai, kad nevažiuosiu! – save prisiminusi juokiasi Veronika. – Tada mano mamai teko vietoj manęs važiuoti Dalę krikštyti.“

Mylimasis padovanojo tėviškės prisiminimą

Pokalbio metu mano akys vis sustoja pasigėrėti svetainės sieną puošiančiu senos sodybos paveikslu. Pasirodo, tai ne šiaip dailininko fantazijos vaisius.

„Čia nutapyta Verutės gimtinė“, – atskleidžia Dalė. „Žinomo mūsų krašto dailininko Railos paprašiau, kad žmonos gimtadienio proga nutapytų jos tėviškės sodybą“, – mylimosios širdžiai itin brangios dovanos idėją pristato Vincentas.

„Neblogas vyras, ar ne?“ – išdidžiu balsu šyptelėjusi klausia Veronika.

„Tik neblogas, Verute? Labai geras! – juokais pasipiktinam abi su Dale. – Ir apkamšyta, ir išbučiuota, ir apdovanota…“

„Verutė labai graži jaunystėje buvo, – pašnabžda man Dalė. – Oi, kiek bernų jos dėmesio siekė… Bet Vincas buvo jos pirmas ir paskutinis.“

Ach, užvėrusi Veronikos ir Vincento buto duris jaučiuosi tarsi užvertusi jausmingos pasakos knygą. Kas gi po šios pažinties išdrįstų dvejoti amžina meile?