Šeima lipdė žvakes kariams fronte, kai į namą įlėkė raketa

 Šeima lipdė žvakes kariams fronte, kai į namą įlėkė raketa

Bomba pataikė per antros ir trečios laiptinės vidurį, epicentre buvę butai pavirto dulkėmis, o mirtis pasiglemžė 46 žmones./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Dniepro, Ukraina

Dniepro mieste atvykęs prie namo, į kurį prieš tris savaites pataikiusi bomba užmušė 46 gyventojus, nusprendžiau įamžinti sukrečiančius vaizdus ir neatsakingai surizikavau. Pasinaudodamas tuo, kad namo teritoriją saugoję policininkai išėjo pietauti, įsėlinau į trečią laiptinę.

Bomba pataikė per antros ir trečios laiptinės vidurį ir visi arčiausiai sprogimo epicentro buvę devynaukščio namo butai nugarmėjo žemyn. Vaizdas trečioje laiptinėje buvo labai slogus.

Dešinėje pusėje esančių butų durys išvirtusios, o koridorius ir kambariai pavirtę baldų bei buities reikmenų nuolaužų krūva, apdengta storu dulkių sluoksniu ir juodais suodžiais.

Į kairę laiptinės pusę atsivėrė dar siaubingesnis vaizdas – iš butų liko vien dalis sienų, grindų ar lubų, o kitkas nugarmėję žemyn.

Norėdamas įamžinti baisius vaizdus ketinau lipti ant laiptinės stogo, tačiau septinto aukšto blokai buvo taip sukrypę, jog nesiryžau kopti aukščiau.

Anastasija Švec per sprogimą liko gyva, tačiau jos tėvai žuvo, prieš kelis mėnesius fronte žuvo ir merginos vaikinas./Eldorado Butrimo nuotr.

Nusileidęs į apačią pamačiau netoli laiptinės vaikštinėjančią liūdną jauną moterį ir ją užkalbinau. Ši pasisakė esanti Olga Korenovskaja ir iki tragedijos laimingai su vyru bei 4 ir 11 metų dukrelėmis gyveno aštuntame šio namo aukšte, trečioje laiptinėje.

Olgos vyras Michailas, garsus vietos sportininkas, nusipelnęs Ukrainos bokso treneris, tą popietę buvo ką tik grįžęs iš varžybų. Olga tuo metu rengėsi su vaikais eiti pasivaikščioti parke ir Michailas pažadėjo po pusvalandžio, išgėręs arbatos ir truputį pailsėjęs, prie jų prisijungti, nes to labai prašė dukros.

„Jisai dukras labai mylėjo, lepino, o šios jį irgi dievino. Manau, kad tada visgi jis trumpam prisnūdo, bet aš jam neskambinau ir nežadinau, nes žinojau, kad vis vien tuoj atbėgs“, – pasakojo Olga.

Sutuoktinė sunerimo tada, kai išgirdo didelį trenksmą ir iš toli pamatė dūmus, apgaubusius jų namą. Moteris puolė skambinti vyrui, o šiam neatsiliepiant pagalvojo, kad tas nuskubėjo į nelaimės vietą padėti žmonėms ir pamiršo pasiimti telefoną.

„Aš netikėjau, kad Michailui gali kas nors nutikti, už jo pečių jaučiausi saugi ir rami. Netrukus man paskambino Michailo draugas ir privažiavęs įsisodino į mašiną bei nusivežė į savo butą. Vežė specialiai kita gatve, kad nepamatyčiau nugriuvusio mūsų buto ir nepulčiau į isteriją“, – pasakojo Olga.

Bomba pataikė per antros ir trečios laiptinės vidurį ir visi arčiausiai sprogimo epicentro buvę devynaukščio namo butai nugarmėjo žemyn. Vaizdas trečioje laiptinėje buvo labai slogus.

Aut. past.

Netrukus moteris socialiniuose tinkluose perskaitė apie didėjantį aukų skaičių, o kiek vėliau, kai pamatė nuotraukas iš tragedijos vietos, jos širdis ėmė neramiai plakti. Olga vylėsi, kad sutuoktinis nenukentėjo, nes buvo išėjęs pas jas į parką, o išgirdęs sprogimą prisijungė prie gelbėtojų.

Vėliau Olga tikėjosi, kad vyras yra vienas iš šimto sužeistųjų, nugabentų į ligonines. Tačiau po paros gelbėtojai pranešė, kad po namo nuolaužomis rado Michailo kūną.

Michailas su dvejais metais jaunesne Olga mokėsi venoje mokykloje Odesoje. Tuo metu garsėjantį sportininką ji buvo kiek įsimylėjusi, bet šis su ja vien draugiškai pasisveikindavo. Vėliau Michailas išvyko mokytis į Dnieprą, o Olga liko Odesoje.

Lemiamu tapo susitikimas po šešerių metų toje pačioje mokykloje, kai abu atvyko į jaunesnių brolių išleistuvių vakarą. Kadangi broliai buvo geri draugai, tai drauge šventėje atsidūrė ir Olga su Michailu.

Pastarasis tuo metu iš linksmuolio buvo tapęs labai rimtu, mat prieš metus pateko į avariją, kelias dienas išbuvo komos būsenos, o išgijęs nebegalėjo tęsti boksininko karjeros ir tapo vaikų treneriu. Pora iš pradžių lankė vienas kitą, o po metų nutarė gyventi kartu ir kurti šeimą.

„Man pasipiršęs Michailas būtinai panoro santuoką užregistruoti spalio 14, kai Ukrainoje yra švenčiama Dievo Motinos šventė. Aš bandžiau prieštarauti sakydama, juk tai bus antradienis, normalios šventės negalėsime surengti, bet Michailas pasakė – susirašymas per Dievo Motinos šventę yra amžinas, neišskiriamas“.

Po sutuoktinio mirties Olga atkreipė dėmesį, jog visi reikšmingiausi nutikimai Michailo gyvenime įvyko tą pačią dieną – gimė kovo, susituokėme spalio, o žuvo sausio keturioliktąją.

Dešinėje pusėje esančių butų durys išvirtusios, o koridorius ir kambariai pavirtę baldų bei buities reikmenų nuolaužų krūva, apdengta storu dulkių sluoksniu ir juodais suodžiais.

Aut. past.

„Atrodo, kad jo likimas tarsi buvo apspręstas dieviškų jėgų, Michailas juk prieš daug metų nusprendė, kad butą nori nusipirkti būtinai tame name, nes gyvendamas netoliese esančiame sportininkų bendrabutyje sumąstė, kad iš 118-ojo namo viršutinių aukštų bus nuostabus vaizdas į Dniepro upę, o ir pasivaikščioti pakrante bus gera“, – prisiminė Olga.

Tą popietę pora buvo suplanavusi vykti pas draugus, o dukras palikti namuose, tačiau Olga ryte persigalvojo ir pasiūlė popietę praleisti vaikščiojant paupe su mergaitėmis.

„Jei būčiau paklausiusi Michailo, būtume praradę dukras, o jei būčiau sutikusi su jo siūlymu išgerti arbatos ir prie vaikštinėjančių dukrų abiem prisijungti vėliau, būtume kartu žuvę arba būtume išėję anksčiau ir išsigelbėję abu“, – mąstė netikėtai našle tapusi Olga.

Vienu iš didžiausių tragedijos simbolių tapo 23 metų Anastasia Švec, o merginos nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Į įvykio vietą atvykę gelbėtojai bei medikai pamatė penktame namo aukšte ant cementinio bloko atbrailos raudančią merginą.

Gelbėtojai skubėjo visų pirma traukti sužeistus žmones iš po apačioje esančių griuvėsių, o Anastasiai prailgintas kopėčias ištiesė  tik po pusantros valandos. Nulipusi žemyn mergina atsigulė ant nuolaužų krūvos ir garsiai ėmė šaukti: „Ištraukite mano tėvus, jie yra po šiais blokais, maldauju, gelbėkite juos. Mama, tėti, ar girdite, aš esu čia, atsiliepkite, aš nenoriu gyventi be jūsų, man reikia jūsų“.

Garsi Anastasios rauda pravirkdė daugelį susirinkusiųjų, ypač kaimynus, kurie žinojo, kad mergina prieš kelis mėnesius prarado sužadėtinį Vladyslavą Mitriniuką, kuris žuvo fronte Donecke kovodamas su okupantais.

Tačiau merginos tėvams padėti buvo neįmanoma, jų kūnai iš po betoninių blokų buvo ištraukti tik kitą dieną. Kartu su šeima gyvenusio katino Ričardo liekanų gelbėtojai išvis nerado.

Anastasios šeima buvo dideli Ukrainos patriotai, nuo 2014 metų savo bute gaminę specialias frontui skirtas žvakes. Be to, tėtis Maksimas savanoriavo paramos pabėgėliams organizacijoje, o mama Natalia kartu su dukra savaitgaliais talkindavo gyvūnų prieglaudoje. Tą rytą gyvūnų prieglaudoje talkino visa Švecų trijulė, kuri į savo butą šeštame aukšte grįžo valandą iki atskrendant raketai.

Papietavę tėvai nusprendė virtuvėje išgerti arbatos, o Anastasia nuėjo į kambarį trumpam prigulti. Po akimirkos, 15.40 val. nugriaudėjo kurtinantis sprogimas, o akis pramerkusi Anastasia vietoje lubų pamatė dangų ir iš apačios kylantį tirštą dulkių debesį.

Mergina puolė į virtuvę ieškoti tėvų ir įžengė į prarają, tačiau, laimei nukrito tik vienu aukštu žemiau į kaimynų buto nuolaužas.

„Mano tėvai buvo ideali pora, labai mylėjo vienas kitą, jie buvo ir puikios širdies, niekam neatsisakydavo padėti. Kodėl likimas toks negailestingas buvo būtent jiems?“ – klausė manęs prie namo griuvėsių sutikta Anastasia, atvykusi į nelaimės vietą kartu su tėvo broliu.

4 Komentarai

  • Padorūs žmonės sako:Laivai eina į jūrą,puodai žiedžiami,o žvakės liejamos.Lipdo jas tik tokie kaip tu …

    • Gal iš molio lipdė?……..

  • patraukit ta asila is eterio

  • Kada užbaigsit tą š… spausdinti!

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video