Raštingas žmogus: ar užtenka mokėti skaityti, taisyklingai rašyti?

Rugsėjo 8 dieną yra minima Tarptautinė raštingumo diena. Ji švenčiama UNESCO iniciatyva. Šią dieną minimi ir pagerbiami tie, kurie atnešė pasauliui raštingumą ir visi mokytojai, kalbos puoselėtojai, kurie dabar moko kitus, palaiko kalbos dvasią. Raštingu vadinamas žmogus mokantis rašyti ir skaityti, sugebantis suprasti bei įvairiose situacijose naudoti atspausdintus ir parašytus duomenis, gebėti rišliai bendrauti. Be to, kalbininkai pasakytų, kad raštingas žmogus turi sugebėti taisyklingai rašyti ir kalbėti. Bet šiais laikais to maža. Siauroji raštingumo sąvoka jau atgyvenusi ir pasenusi. Šiandien kuriasi naujas raštingumas. Vertinami skaitymo, matematiniai bei gamtamoksliniai gebėjimai ir įtraukiami įrankiai – gebėjimas tai atlikti šiuolaikinėmis priemonėmis.

Apie tai kalbamės su Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švediene.

– Jūs – lietuvių kalbos tvarkytoja. Gal pirmiausia trumpai pristatykite savo darbą?

– Pagrindinis kalbos tvarkytojų darbas – juridinių asmenų tikrinimas, kaip savivaldybės teritorijoje laikomasi teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. Savivaldybės kalbos tvarkytojas kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų norminių teisės aktų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu ir taisyklingumu, reikalavimų, kurie yra privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Tvarkytojų yra visose savivaldybėse. Didesnėse – ne po vieną. Turbūt 95 proc. žmonių galvoja, kad mes, savivaldybių kalbininkai, tvarkome, redaguojame savivaldybės darbuotojų raštus.

Didžiausią dėmesį savo kaip tvarkytojos darbe skiriu tam, ką labiausiai mato žmonės (kad kalbos klaidos nebūtų platinamos toliau), tad pagrindiniai tikrinimo objektai yra savivaldybės teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkio subjektai, t. y. gyventojų aptarnavimo įstaigos, kultūros įstaigos, valstybinės įstaigos, verslo įmonės ir kt. bei jų interneto svetainės ir, žinoma, žiniasklaida: spauda, televizija.

Tikrinama rašytinė informacija patalpų viduje, išorėje ar kitoje visiems matomoje vietoje; dokumentai, įvairūs vieši spaudiniai ir kt.

Didelę dalį darbo užima ir savivaldybės sprendimų projektų, kitų raštų kalbinis sutvarkymas, interneto svetainėse skelbiamų tekstų redagavimas ir kiti darbai, darbeliai.

– Darbas neatrodo labai smagus.

– Taip, šis darbas nėra labai smagus. Būna, nueini patikrinti kokios įmonės, aiškini, kad tu nieko blogo nenori, tik pažiūrėti, ar nėra klaidų, kad tu jas surašysi paskui į raštą, pateiksi ir jie ateity žinos, kad taip nereikėtų rašyti, o štai taip reikėtų.

Žiūri dažniausiai nepatikliai į tave lyg į priešą, atėjusį išgauti firmos paslapties.

Šis darbas yra reikalingas, nors ir neįdomus, ir nelabai patrauklus. Manau, kartais užtenka žmonėms vien žinoti, kad yra tokia tarnyba kaip Kalbos inspekcija, kalbos tvarkytojai, – ir tai jau nors kiek drausmina, verčia atkreipti dėmesį į tai, kaip rašai.

Mūsų, vadinamųjų kalbos prižiūrėtojų, realiai yra labai nedaug ir mes visų kalbos negerovių tikrai nesukontroliuosime, bet visgi surašytas raštas su įstaigos klaidomis ar mūsų skambutis daro poveikį kalbos vartotojams.

– Ar iš tikro kalbą reikia prižiūrėti? O gal palikus savieigai viskas susidėliotų taip, kaip reikia.

– Aš priklausau prie tų žmonių, kurie galvoja, kad kalba turi būti prižiūrima. Bet ir turėtų būti viskas daroma, kad nereikėtų per jėgą versti žmonių taisyklinai rašyti ir mylėti kalbą. Žmogus pats turėtų norėti gerai ir taisyklingai rašyti. Kalba žmogui turėtų rūpėti ne iš baimės, o iš meilės.

Man neteko ko nors bausti dėl kalbos, bet suprantu kolegas vilniečius, kurie tikrina, sakykim, grožinės literatūros kūrinius. Aš irgi nenorėčiau nusipirkti broko – neredaguotos knygos. Juk yra tokių leidyklėlių, kurios taupo pinigus ir nesamdo kalbos redaktorių, mano, kad bus gerai ir bet kaip išleista knyga, ir net nemano keisti požiūrio gavę pastabų. Manau, į tokius piktybiškus atvejus reikia reaguoti.

– Dalis įmonių, įstaigų ir Kėdainiuose savo lietuviškas įmones pavadina angliškais vardais. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

– Italijoje ar Ispanijoje, Prancūzijoje nerasi gatvėse angliškų, rusiškų ar kitokių užrašų svetima kalba. Ir kasdienėje kalboje jie vartoja savo kalbą. Tiesiog tos šalys didelės, valstybinės kalbos istorija yra ilgesnė, vartojimo tvarkyba irgi turi gilesnes tradicijas.

Bet, svarbiausia, tų tautų žmonės jaučia savo vertę, jiems nereikia prie kažko šlietis ir kažkam įtikti. Manau, lietuviškas įmones, kavines, parduotuves, muzikos grupes, renginių pavadinimus ir kt. vadinti angliškais vardais verčia mūsų žema savivertė.

Dar vis įsivaizduojama, kad kiečiau atrodysi su anglų kalba. Jokiu būdu nesu prieš anglų ar rusų, lenkų ar kitą kalbą. Kuo daugiau svetimų kalbų mokėsi, tuo raštingesnis jausiesi, tuo platesnis bus tavo išsilavinimas ir apskritai pasaulėvoka.

Tiesiog viskas turi būti savo vietose. Jei tai, pavyzdžiui, tarptautinė firma, tai jos filialas Lietuvoje, aišku, irgi bus anglų kalba. Aš nesu kalbos puritonė, greičiau liberalė, bet visgi per didelis pataikavimas užsienio kalboms, kaip vertingesnėms, įdomesnėms, konkurencingesnėms, mane truputį liūdina.

[quote author=“R. Švedienė“]Turi mokytis, tobulėti nuolat ir, kad būtum sėkmingas, turi išsiskirti žinių vartojimo būdu, o ne pačiomis žiniomis, informacijos gausa.[/quote]

– Reiktų tikėtis žmonių sąmoningumo, jis galbūt išsivystys ateityje? Gal kada nors nereikės kalbos džiunglių kirviu kapoti?

– Žinoma, iki tikro sąmoningumo dar toli. Čia kaip su eismo taisyklėmis ar kitomis visuomenės nuostatomis. Juk ne visi supranta, kad reikia laikytis taisyklių dėl savo paties ir kitų saugumo, kad negalima upių teršti ar laužų miške kūrenti, nes pasekmės gal tau pačiam ir nebus skaudžios, gal tu ir pabėgsi iš tos vietos, bet tai atsilieps kitiems, kitoms kartoms, kitoms gyvoms būtybėms.

Jeigu yra valstybė, jeigu yra valstybinė lietuvių kalba, yra Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, tai turime ir laikytis jo nuostatų, o kalbą gerbti panašiai taip, kaip gerbiame valstybinę vėliavą.

Man regis, nei patys žmonės nesupranta, neįsivaizduoja, kas būtų, jeigu be sąmoningumo ir be kontrolės pasileistų viskas ir pasidarytų tokios tarsi kalbos džiunglės. Manau, po kažkiek laiko tai imtų erzinti, trukdyti ir būtų imamasi priemonių tvarkytis. Tai geriau tu džiunglių neveisti ir neauginti, nes kartais būna ir per vėlu kai ką paskui atitaisyti.

Man patiko mano Vilniaus Universiteto dėstytojos, prof. habil dr. Viktorijos Daujotytės mintis, kad lietuvių kalbos priklausymas kalbų civilizacijai įprasmina Kalbos inspekcijos ir kalbos tvarkytojų, redaktorių darbą ir kalbos priežiūrą kaip gramatinių normų laikymąsi, kad kalba neiškristų iš kalbų civilizacijos.

Mes juk turime gramatiką, turime taisykles – mūsų kalba yra civilizuota kalba. Mūsų kalba nėra kokia atsitiktinė, nėra kokių atsitiktinių išraiškos galimybių rinkinys, nėra džiunglės.

Jei mes bijome griauti ar perstatinėti bet kaip paveldo pastatus, saugome juos, tai ir su kalba turėtume elgtis panašiai, juk tai mūsų paveldas. Žinoma, niekas nesako, kad ją reikia imobilizuoti, užkonservuoti ir nejudinti lyg muziejinio eksponato.

Su ja reiktų elgtis kūrybiškai, o tam mūsų kalba tikrai labai labai tinkama, ji tarsi plastilinas, iš kurio gali nusilipdyti ką tik nori: ir naujažodžius, ir pačių naujausių technologijų terminus, tik reiktų lipdytis pagal kalbos dėsnius, pagal jos natūralų tekėjimą, kūrybiškai.

– Kaip manote, ar kalbos vartojime atsispindi žmogaus išsilavinimas? O gal gi ne visada svarbiausia skyryba ar rašyba, svarbiau, kas yra pasakoma ir kiek suprantamai kalbama ar rašoma.

– Taip, žinoma, svarbiausia, kas pasakoma, kokia viso to kalbėjimo ar rašymo tikroji informacija, žinia, ką ji naujo, gero praneša, kas nuo to parašymo keičiasi į gerąją pusę, kiek tai skatina tobulėti. Kalba turi „nešti“ kažką esminio, būti kūrybiška, vadinasi, turi būti nesuvelta ir aiški, taigi skyryba ir visa kita turi tam tarnauti, padėti.

Kartais skaitytojai suskumba sukritikuoti rašantįjį dėl praleistos žodyje raidės, neprikabintos nosinės, nelietuviško termino, svetimybės. Štai ir mes, kalbininkai, kartais prisikabinam prie kokios neva rimtos klaidos, pvz., pasakyti „surinkau virš 20 parašų“ yra klaida arba pasakyti „atnešė mums dvi juodas kavas“ irgi yra klaida.

Pvz., mes, tvarkytojai, radę žodį roletai viešajame užraše turėtume akcentuoti jį kaip klaidą, nes tokio žodžio juk nėra žodyne, o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje rašoma, kad tai yra nevartotina svetimybė. Tokia štai baimė tarsi dirgina protą, kelia nerimą. Galbūt tokie „kabinėjimaisi“ ir kelia nepasitenkinimą kalbininkais ir jų reikalavimais, o galbūt ir atstumia nuo pačios gimtosios kalbos.

Juk norisi laisvės, o čia tokie smulkmeniški reikalavimai. Manau, tokios klaidos nėra didžiausia blogybė. Man regis, blogiausia, kai sakiniai taip surašyti, kad pagrindinė žinia, esmė yra tarsi paskendusi, apaugusi dumbliais ir kerpėmis. Man tada kyla įtarimas, kad tas, kuris rašo, neturi nieko naujo ir esminio pasakyti. Jo kalbos neaiškumas ir neoriginalumas yra didžiausia blogybė.

– Gal blogą poveikį kalbai daro šiuolaikinės technologijos, virtualusis gyvenimas bei skubėjimas.

– Šiandien kuriasi naujas raštingumas, o technologijos yra to dalis, kurią mes visi, kurie norime būti raštingi, privalome išmanyti. Žinoma, ko gero, dėl gausybės informacijos, dėl greito ir fragmentiško naudojimosi internetu, plokštėja, lėkštėja mūsų mąstymas, darosi fragmentiškas.

Rašytojas ir skaitytojas šiais laikais, atrodytų, tingi. Pastebiu, kad šiuo metu žmonės stengiasi rašyti kuo trumpesniais sakiniais, nes, matyt, ne tik kad be klaidų negali parašyti, bet ir negeba logiškai sudėlioti sakinio taip, kad būtų aišku. Arba tikrai neturi ko pasakyti. Žinoma, poveikį daro mūsų skubėjimas ir pripratimas skaityti tik antraštes.

Tikrai pastebiu, kad teksto suvokimas darosi daug kam problema. Būna, straipsnis parašytas apie vieną, o, žiūrėk, komentuojamas taip, tarsi juo norėta pasakyti visai kas kita. Tikroji to rašinio žinia nesuvokiama.

Taigi, dėmesio reikia ir tiems, kas rašo, ir tiems, kas skaito: ar turi, ką parašyti, pranešti, ir ar žinai, kaip tai padaryti, kad būtum tinkamai suvoktas kito, kad tavo žinia pasiektų adresatą.

Iš kitos pusės, jei tekstas bus ir prasmingas, bet jei jame bus daug elementarių skyrybos, linksnių, padalyvio, dalyvio vartojimo klaidų, jei sakinio konstrukcija bus prasta, kad ir koks tekstas bus išmintingas ir nebanalus, stiprus, jis gali būti tiesiog nesuprastas.

Geras tekstas turi būti ne tik be klaidų, aiškus, nesužalotos sintaksės, bet netgi melodiją turėtų turėti. Žinoma, tai būdinga grožiniams kūriniams.

Kai tekstas kūrybiškas ir aiškus, nešantis naują žinią, tai netikslumai ar kalbos klaidelės jo labai negadina, bet… jei ir šių mažų techninių kliūčių nėra, jei kūrybinis ir techninis, t. y. gramatinis lygiai suderinti, tai išvis tobula! To reikėtų siekti tekstų rašytojams.

Būna, žmogus labai kūrybiškas, turi daug ir įdomių minčių, o jas išsakyti techniškai yra sunkoka, na, tada belieka pasitelkti kalbos mokovus, redaktorius, išlavinto kalbos jausmo žmones, tokius, kurie kūrybiško žmogaus minčių nesugrūs į privalomosios gramatikos rėmus, mokės pažvelgti kūrybiškai, nebus tik kalbos technikai, ieškantys tekste tik formalių klaidų.

– Taigi raštingas nebūtinai tas, kuris moka taisyklingai rašyti. Raštingas tas, kas moka naudotis technologijomis, žiniomis, kas kūrybingas? Bet… labai daug žmonių ir elementariai neraštingi, deja.

– Šiais laikais rašyti lietuvių kalba taisyklingai, žinoma, yra daug, tačiau to tikrai neužtenka. Mūsų visuomenės žmogus, kad būtų laikomas raštingu, turi mokėti naudotis žiniomis. Neužtenka išmokti gerai rašyti ir baigti aukštąją. Turi mokytis, tobulėti nuolat ir, kad būtum sėkmingas, turi išsiskirti žinių vartojimo būdu, o ne pačiomis žiniomis, informacijos gausa.

Mokslui ir studijoms dabar keliami reikalavimai suformuoti tokius žinojimo modelius ir instrumentus, kurie skatintų, palaikytų, spartintų ekonominę ir kultūrinę pažangą. Raštingumo sąvoka dabar gerokai platesnė, o dar taip neseniai sakėme, kad raštingas tas, kas taisyklingai rašo, raštingas tas, kas geba naudotis kompiuteriu, moka anglų kalbą.

Turime sieti ir tradicinę išsilavinimo sampratą, ir naujus žinių naudojimo būdus su vis kintančia aplinka, su vis naujais poreikiais, tiek ekonominiais, tiek ir kultūriniais. Žmogui keliami ypač dideli reikalavimai.

Manau, kai taip daug iš žmogaus reikalaujama, įvyksta kažkas panašaus ir į atmetimo reakciją, žmogus išvis nustoja siekti ir savotiškai gręžiasi atgal, grimzta net į elementarųjį neraštingumą, paprastą kalbinį neraštingumą. Bet taip elgiasi tik dalis žmonių.

Kiti visgi supranta, kad turi prisitaikyti prie kitos vertybinės sistemos, būti mobilūs ir visą gyvenimą mokytis, kad būtų raštingi ir konkurencingi.

– Taigi klasikinis požiūris į raštingumą ir apskritai į išsilavinimą visgi nepaseno?

– Galbūt truputį, bet tikrai didžiąja dalimi lieka nepasenęs, tik reikia prisitaikyti prie žinių visuomenės reikalavimų. Visą švietimo sistemą reiktų pritaikyti prie žinių, o galbūt jau ir prie sumaniosios, išmintingosios visuomenės reikalavimų.

Žinoma, tai daroma, pvz., taikomas e. mokymas, informacijos ir komunikacijos technologijų mokymas, štai neseniai labai paplito nuotolinis mokymas, bet to maža ir tai daliai žmonių yra nepasiekiama ir jie netgi bijo tokių dalykų. Iš mūsų dabar reikalaujama būti kompleksiškiems, t. y. mokėti daryti daug dalykų, turėti mokėjimų ir kompetencijų visą kompleksą.

Tad jei nori jaustis raštingas, turi mokėti daug ką: pradedant nuo mokėjimo tekstą surašyti ne tik be klaidų, bet ir kūrybiškai, ir taip, kad jame matytųsi informacijos sklaidos gebėjimai, iki mokėjimo valdyti komandą, rašyti projektus, įvertinti riziką, žinoma, ta visa veikla uždirbti lėšų.

– Lietuvoje, ko gero, metai iš metų turime visos švietimo sistemos krizę. Ar mūsų sistema spėja paskui naujos visuomenės reikalavimus?

– Labai sunku ką nors keisti sistemoje. Sistema yra didžiulis mechanizmas ir ją sunku pajudinti. Manau, daugiausia lemia žmogaus psichologija, kad ir kaip būtų keista.

Žmogus bijo pažiūrėti kitaip, bijo keistis, nes taip yra nesaugu. O kai žmogus nenori, tai ir judama labai lėtai. Lemia, aišku, ne tik inertiškas mąstymas, baimės dėl ateities ir savo saugumo, bet ir nesusivokimas, neišmanymas, pvz., dar vis manoma, kad užtenka sugrūsti mokiniui ar studentui žinias, informaciją, bet nemokoma, kaip intelektą panaudoti šalies, europiniu ar globaliu mastu.

Grįžtant prie kalbos: išmokome taisyklių, netgi iki baimės ribų, bet neišmokome, nesupažindiname, o kodėl jas reikia mokėti, kokia iš to nauda, kaip galima savo kalbą išnaudojant, panaudojant sukurti pridėtinės vertės turintį produktą.

Iš šalies žiūrint, turime puikiai išplėtotą švietimo ir mokslo sistemą, bet, deja, tai, ką gauname iš jos, tas raštingumas ir žinios sunkiai pritaikoma kompleksiniams poreikiams. Daug kas yra tarsi praskiesta, per daug prikurta įvairiausių institucijų, aukštųjų mokyklų, institutų ir viskas tarsi sau, be pritaikymo, negalvojant apie tai, ko reikia iš tikro žmogui ir strateginei šalies plėtrai.

Mūsų visuomenėje labai svarbu dalintis. Mokantis, dirbant, gyvenant, nes tik taip mes galim tobulėti visi ir tik taip gali atsirasti tarpdalykinis ir netgi, sakyčiau, tarpdvasinis žinojimas, kurie gali tapti ir praktiniu žinojimu. Taigi reikšmingiausias šiuolaikinio raštingumo formavimosi veiksnys yra komunikacinė ir informacinė veikla. Be šio pamato dabar jau niekaip neišgyventume. Arba liktume nuošalyje.

– Jūs kelis kartus paminėjote žodį kūrybiškumas. Kad neužtenka išmokyti kalbos technikos, t. y. taisyklių, kad reikia išmokyti kalbos kūrybiškumo, kad net verslą galima sukurti, remiantis kalbos kūrybiškumu. Gal galit šią kalbos kūrybiškumo temą išplėtoti.

– Kaip jau minėjau, į kalbą neužtenka žiūrėti kaip į komunikacinę priemonę, skirtą susikalbėti, ar kaip paveldą, kurį būtina saugoti. Kalba turi kurti socialinę ir ekonominę vertes, turi būti kūrybiškumo priemonė. Apie tai daug kalba mūsų mokslininkai ir ne tik kalbininkai.

Galima sakyti, kad dabar yra nauja kalbos era, kai kalba pradeda gaminti mūsų gyvenimą, o ne tik jį atspindėti, išreikšti pasyviai. Konkurencingumas šiais laikais pirmiausia yra kalbinis, todėl mokėdami valdyti savo kalbą, greičiau prisitaikysime ne tik prie pasaulio permainų, bet ir gebėsime jas inicijuoti.

XXI a. kalba gali tapti kūrybos medžiaga ir įrankis, ja gali būti paremti kūrybiškumo konstravimo, kūrybinių minčių sukūrimo ir įgyvendinimo metodai. Kalba dabar nusikelia į visiškai kitas aplinkas. Tai virtualus, daugiakalbis, daugiakultūris kontekstas. Mus veikia skirtingos civilizacinės, technologinės, vertybinės įtakos, kurios per kalbą patenka į gyvenimą. Kalba – ir filtras, ir įrankis, ir komunikacija tuo pačiu metu.

Dabar vyksta procesai, kurių metu naujosios medijos ir skaitmeninės technologijos leidžia vienu metu analizuoti ir rekonstruoti skirtingus kalbos veikimo ir raiškos kontekstus.

Galima išryškinti kiekvieno žodžio šaknis kultūroje, etnokultūroje, socialiniuose procesuose, istorijoje. Į kiekvieną žodį galima pažiūrėti paviršutiniškai, paprastai, plokščiai, bet galima ir paieškoti giluminių semantinių ir asociatyvinių ryšių. Ir visa tai panaudoti turizmo, verslo, politinės, rinkodaros, prekių ženklų, socialinių ir kultūrinių inovacijų idėjoms.

– O ką daryti, jei sakykim, nori savo kalba sukurti gerą prekinį ženklą, nori kad lietuvių kalba atliktų vadinamojo kalbinio brandingo funkciją? Žodynus vartyti ar prašyti kalbos mokslininkių ir filosofų pagalbos?

– Kartais užtenka intuicijos, kad atkreiptum į savo tarmės kokį nors žodį, o kartais reikia pasėdėti prie žodynų. Svarbu išmanyti arba nujausti, kokias reikšmes bei prasmes savyje talpina tam tikras žodis.

Žodžiuose daug kas užkoduota. Prof. dr. Jolanta Elena Zabarskaitės straipsnyje „Kūrybos ekonomika ir ekonominė lingvistika“ perskaičiau, kad bet kuri nacionalinė kalba yra tarsi juodoji dėžė ir jos aktyvūs vartotojai pagal gaunamą semantinę informaciją ir asociatyvius ryšius su kitais žodžiais ir reikšmėmis geba generuoti aukščiausią kalbos suvokimo pakopą – prasmę.

Kiekvienas žodis turi vadinamąjį semantinį kraitį. Ir jei mes imame žodį ar jo dalį kaip kūrybos priemonę ar medžiagą, kurdami naują žodį, vietos ar gaminio prekės ženklą, reklaminį šūkį ir pan., turime žinoti šio pamatinio žodžio reikšmes, semantikos bagažą, žodžio reikšminį įsišaknijimą tam tikrame regione, turime nujausti, kokias asociacijas tas žodis kels tos vietos žmonėms.

Aš labai mėgstu pasivaikščioti po didįjį Lietuvių kalbos žodyną, ten randu tikrų lobių ir net gaila, kad daug kas net nežino apie tokį žodyną. Žodynuose juk užfiksuotos žodžių įvairios semantinės, prasminės charakteristikos ir viskas yra atvira, galima naudotis ir taikyti.

Lietuvių kalbos infrastruktūra kasdien plečiasi, patogiausia dabar naudotis vadinama lietuvių kalbos Google, prieinama adresu lkiis.lki.lt. Čia į vieną struktūrą yra sujungti įvairūs žodynai, kartotekos, tarmių archyvas, duomenų bazės. Šiais ištekliais reikėtų naudotis, juk kalba vis labiau tampa kūrybos medžiaga ir šaltiniu.