Krašto literatai sveikino miestą
Saulėtą ir gražią rugsėjo popietę poezijos gerbėjai rinkosi į Kėdainių prieplauką, kur prie vytinės „Vėtra“, ramiai ir švelniai nešant savo vandenis srauniajam Nevėžiui, vyko Kėdainių krašto literatų sambūrio literatūrinė-muzikinė valanda „Tarp dviejų krantų“ bei laikraščio „Ten, kur poezija virsta malda“ pristatymas.
Kėdainių krašto literatų sambūrio vadovė Genė Sereikienė, pasveikinusi visus su Kėdainių miesto 648-uoju gimtadieniu, pristatė sambūrio veiklą, kurią pradėjo prieš 22 metus Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos filiale „Liepa“, o šiuo metu sambūris yra globojamas Šv. Jurgio bažnyčios kunigo klebono Artūro Stanevičiaus.
„Literatūriniu žodžiu esame sveikinę ne vieną Kėdainių miesto šventę, mūsų eilės skambėjo prie Skongalio paminklinio akmens, Baltijos kelyje, muziejuose, bažnyčiose, įvairiose šventėse.
Šv. Jurgio bažnyčios šventoriaus kalnelyje jau tapo tradiciniais rengiami vasaros poezijos atlaidai „Ten, kur poezija virsta malda“. Savo eilėraščius publikuojame spaudoje, esame išleidę poezijos knygų, – pasakojo G. Sereikienė. – Džiaugiamės, kad gyvuojame, kad esame tvirti.
Tvirti ne tik dėl to, kad turime dvasinį vadovą kleboną Artūrą Stanevičių, bet ir tvirti tais žmonėmis, kurie išliko per tuos 22 metus ir nuosekliai, nuoširdžiai kūrė, su kuriais mes visą šį kelią ėjome kartu. Tai – Vitolis Laumakys, Laima Žilytė, Ignas ir Janina Meškauskai, vėliau prisijungusi Ina Vyšniauskė, Elvyra Kisielienė, Neringa Visockė, Zita Vozgirdienė bei kiti. Mes kūrėme poeziją ir ėjome su literatūriniu žodžiu. Kaip mus priėmė, kaip pasitiko – liko mūsų jausmuose, mintyse, nuotraukose ir prisiminimuose.“
Renginio metu pristatytas Kėdainių krašto literatų sambūrio laikraščio „Ten, kur poezija virsta malda“ ketvirtasis numeris, skirtas Kėdainių miesto 648 metų gimtadienio šventei. Pirmasis šio laikraščio numeris buvo išleistas pernai, kai sambūris minėjo penkerių metų gyvavimo prie Šv. Jurgio bažnyčios sukaktį.
Leidinyje, kurio sumanytoja ir įkūrėja – sambūrio vadovė G. Sereikienė, publikuojama literatų kūryba bei šventinių akimirkų nuotraukos.
Didžiuojasi savo miestu
Krašto literatų renginį pagyvino kanklių muzika, atliekama Oksanos Morozovaitės bei poetės, atlikėjos Laimos Žilytės atliekamos dainos.
„Šiandien mūsų skaitymai vyksta tarp dviejų Nevėžio krantų, simbolinėje Lietuvai vietoje, didžioje ir brangioje vietoje. Kažkada buvo pasirašomi valstybiniai susitarimai, o mes šią dieną papuošime poezija šiuos du krantus, – sakė L. Žilytė. – Gražiausi posmai bus skirti mūsų Kėdainiams, mūsų Nevėžiui, kalbėsime apie meilę, apie rūpestį vienas kitam.“
Literatė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialo narė Ona Šulcienė Kėdainiuose gyvena nuo 1976 metų, tad laiko save tikra kėdainiete.
„Labiausiai man patiko tai, kad sekmadieniais, atrodo, visi kėdainiečiai poromis žygiuodavo į turgų. – prisiminimais dalijosi O. Šulcienė. – Tai man paliko nepaprastą įspūdį, ir labai gaila, kad ta tradicija išnyko. Pagrindine gatve dabar tiktai labai greitai važinėja mašinos, pėsčiųjų labai mažai.“
Sambūrio vadovė G. Sereikienė pasidžiaugė, kad Kėdainių miestas sulaukia vis daugiau svečių. ,,Labai džiaugiamės, kad mūsų miestu gėrisi svečiai, kurie atvyksta į literatūrines šventes. Niekada nepamiršiu, kaip pernai pas mus svečiavosi Joniškio literatų klubas „Audruvė“. Jo atstovė poetė vertėja Aušra Lukšaitė-Lapinskienė, apžiūrėjusi mūsų miestą, su džiaugsmu sušuko: „Beprotiškai gražus jūsų miestas!“ Kaip gera buvo girdėti tokius žodžius!“ – sakė G. Sereikienė.
„Man Kėdainiai yra ne tik svarbus miestas, jis man absoliučiai neatplėšiamas nuo mano būties, suvokimo, gyvenimo, – teigia sambūrio senbuvis Vitolis Laumakys. – Aš jau čia, ačiū Dievui, – 60 metų. Dalis gyvenimo praėjo Kaune, kita dalis dar kažkur – bet tai buvo jaunystė, o visa branda – čia. Ir aš nieko gražesnio, pasakysiu atvirai, nematau, ir žiūrėt nenoriu labai, nenoriu dairytis, nes tai, kas yra Kėdainiuose, duok Dieve, daugeliui miestų – ir istorija, ir literatūra, ir filosofija, ir tokių puikių žmonių čia turim…
Nebūtinai jie turi gimti čia, tačiau gimę kitur, jie staiga atgimsta čia. Pavyzdžiui, L. Donskis, K. Ulvydas, Tėvas Stanislovas, aš jau nekalbu apie tuos, kurie yra šiek tiek susiję su literatūra, su dvasiniu gyvenimu. Bet mes turim visą eilę tų dvasingų žmonių, kurie Kėdainiams davė be galo daug nuostabių dalykų. Dabar jau sudėtinga pastebėti tuos, kurie ateina jauni, pilni energijos. Duok Dieve, kad jų energija būtų tikslinga, kūrybinga, negriaunanti.“
Poezija – kaip dvasia
Poezija. Kiek ji verta? Kiek jos šiandien reikia, ir apskritai – ar jos reikia?
„Kai mūsų gyvenimas – komercinis, kai kalbama tik apie pinigus, išmaldas ir išmokas, tai čia poezija niekaip neįsiterpia. Bet, nepriklausomai nuo visko, ji egzistuoja. Ji – kaip dvasia, ji negali dingti. Nes kiekviename žmoguje yra kažkokia dalelytė tikros poezijos, tik arba ji užslopinama vaikystėje, arba puoselėjama, skatinama, – teigė V. Laumakys. – Kur jau ypatingai talentingas žmogus gimsta, tai, be abejo, nei skatink, nei užmušk – jisai rašys, kurs, nes pasaulį mato poeto akimis, o tai yra, taip sakant, matymas, tas taškas, iš kurio tu žiūri į pasaulį.“
[#gallery=2457#]
