Į aukštas pareigas atvedė nepriteklius ir noras pasiekti daugiau (FOTOGALERIJA)

Kaip sako Marius, istorija yra įdomi, kai apie ją kalbame ne kaip apie datų ir vardų kratinį, bet kaip apie vientisą pasakojimą prie laužo. Mūsų pokalbį su Marium taip pat drąsiai galėčiau pavadinti paprastu jaukiu pašnekesiu prie laužo. Tiesa, laikas pokalbiams prie laužo turbūt dabar ne pats tinkamiausias, tačiau prie besikūrenančio židinio – tikrai taip.

Daug kalbėjomės, juokėmės, svarstėme, prisiminėme – lyg seni pažįstami, nors susitikome pirmą kartą… Atvirai pasakius, šio malonaus ir jaukaus pokalbio reikėjo kiek luktelėti. Mat Marius Baubkus labai užimtas – darbuose ir šeimos reikaluose paskendęs žmogus.

Jis – „Vikonda“ grupės administracijos direktorius, nepaprastai mylintis savo darbą ir jam atsidavęs. Kaip ir šeimai. Marius yra ir trijų vaikų tėtis, mylintis vyras, žmogus, turintis daug pomėgių ir veiklos. Vaizdžiai tariant – tikras žmogus orkestras.

Tikslas – darbai, atlikti iki galo

Prieš rengiantis pokalbiui, atlikau Mariaus kolegų miniapklausą. Išgirdau daug gerų atsiliepimų. Tačiau labiausiai užkliuvo tai, kad dauguma bendradarbių kaip pagrindinius jo bruožus įvardijo neeilinę erudiciją, neišsenkančią energiją ir begalinį atsidavimą darbui. Iš tokio apibūdinimo susidaro įspūdis, jog šis žmogus yra perfekcionistas.

Tačiau vos išgirdęs tokią mano prielaidą Marius tik nusijuokė: „Žmonių nuomonė nėra visada šimtu procentų teisinga. Aš nemanau, kad esu perfekcionistas, nes mane labiau domina galutinis rezultatas negu pats procesas. Tikriausiai perfekcionistu kolegoms atrodau dėl to, kad į darbą sudedu visą širdį.

Aš esu lygiai tiek pat perfekcionistas, kiek, tarkim, koks geras chirurgas, mylintis savo darbą. Jeigu darai kažką iš peties ir iki galo, tai pusėtini arba atmestini sprendimai tiesiog tau neteikia džiaugsmo. Tad jų ir vengiu.“

Tęsdamas mintį, „Vikonda“ grupės administracijos direktorius sako, jog jis jaučia džiaugsmą, kai darbą padaro iki galo, nes tame mato prasmę.

„Aišku, visada yra smagu, kai iš šono kažkas įvertina tavo triūsą, pagiria, padrąsina. Bet tai nėra pagrindinė priežastis, dėl ko stengiuosi“, – atviravo pašnekovas.

Vienija stiprus kolektyvas

Mariaus pareigos iš tiesų reikalauja daug susitelkimo ir atsidavimo. Jis įmonėje atsakingas už finansus, informacines technologijas ir teisę. Prieš porą metų jam atėjus dirbti į „Vikonda“ grupę, papūtė ir teigiamų naujovių vėjas. Tačiau sau visų laurų jis neprisiima.

„Mes įmonės viduje įsivardijome, kokios yra geriausios pasaulinės praktikos, kokias norime įgyvendinti „Vikondoje“ ir jas diegiame pastaruosius dvejus metus. Tiek apskaitos skyriuje, tiek versluose.

Ta kelionė buvo visokia – ir sunki, ir su iššūkiais, ir su išgyvenimais, džiaugsmais, bet su savo pažanga esame labai stipriai pasiviję tarptautines organizacijas. Tai labai džiugina, – nuoširdžiai prisipažįsta pašnekovas. – Mūsų kolektyvas yra labai stiprus, nebijantis pokyčių.

Aš čia ne vienintelis, kuris bėgioja ir daro visus darbus. Esu tik vienas iš beveik septynių šimtų. Bet džiugu, kad visi įmonėje nori pokyčių, nori dirbti geriau ir nori tai daryti geriau nei konkurentai.

Tai, kad turiu galimybę diegti patobulinimus įvairiuose procesuose, priimu kaip didelę gyvenimo dovaną. Manau, kad pirmuosius žingsnius padarėme tikrai naudingus ir toliau tai tęsime.“

Mąsliai žvelgdamas į garuojantį arbatos puoduką Marius prideda: „Aš drįsčiau sakyti, kad pokyčiai įmonėje prasidėjo su „Vikonda“ generalinio direktoriaus Mindaugo Snarskio atėjimu.

Esminis lūžis struktūroje įvyko tada, kai mes kolektyvo viduje įsivardijome, kas yra gerai, ką reikia tobulinti, kur norime judėti.

Kai turi aiškią viziją, tada atsiranda ir žmonės, su kuriais gali siekti užsibrėžto tikslo. Aš prisidėjau prie tos vizijos, prie kelionių. Tai daryti labai smagu, bet tikrai nedrįsčiau sakyti, kad viskas prasidėjo nuo manęs, – kalbėjo pašnekovas ir kiek patylėjęs tęsė toliau: – Aš „Vikondoje“ dirbu dvejus metus, tačiau su Mindaugu prieš tai dar trejus dirbome kitoje įmonėje.

Ten mes kartu lygiai taip pat perėjome per ugnį ir vandenį, mums pavyko verslą paversti sektinu pavyzdžiu konkurentams.

Versle, kaip ir šeimoje – viskas daug sklandžiau eina, jeigu yra tarpusavio pasitikėjimas. Taip ir čia – man pavyko užsitarnauti savo vadovo pasitikėjimą ir jo neprarasti per tiek metų, kiek kartu dirbame.“

Mokosi iš klaidų

Neslėpsiu, kiek keista pasirodė, kad Marius su Mindaugu, pasiekę puikių rezultatų šviežios duonos versle, ėmė ir išėjo į naujus nepažįstamus vandenis. Bet Marius ir čia turi paprastą ir aiškų atsakymą.

„Jei būčiau perfekcionistas, norėčiau gyventi toje situacijoje ir nieko nebekeisti. Arba jeigu būčiau pensininkas, taip ir likčiau. Bet kadangi džiaugsmą man teikia pačių problemų sprendimas, tai, kai jų nebelieka, pasidaro nuobodu. Ieškai naujų problemų gyvenime“, – juokiasi vyras.

Ramiai besiklausydama užsidegusio ir įsijautusio jo pasakojimo įsitikinu, jog šiam žmogui darbas ir jo rezultatai iš tiesų reiškia labai daug. Todėl tęsiant darbo temą, Mariaus pasiteirauju, iš kur jis nuolat semiasi idėjų tobulėjimui.

„Mokausi iš savo arba svetimų klaidų. Dažniausiai stengiuosi mokytis iš svetimų, – šypteli administracijos direktorius. – Aš esu baigęs mokslus, kur dėstė užsienio profesoriai, su kuriais mokėmės ir studijavome situacijas.

Taip pat man teko dirbti tarptautinėse įmonėse, kurios inovacijų prasme yra priešaky, taigi labai daug naudingos patirties ir nemažą žinių bagažą atsinešiau iš ten. Be to, niekada neužmiegi ant laurų, žiūri, ką kaimynas, konkurentas daro.“

Istorija – pomėgis ir prasmės ieškojimas

Kaip vieną iš savo pomėgių M. Baubkus įvardija istoriją. Jo nuomone, tai – dalykas, labai glaudžiai susijęs su verslu.

„Mokykloje buvau prastas istorikas. Man buvo ir yra sunku įsiminti tiesiog kratinį datų ar vardų. Tačiau mes dažnai užmirštame, kad istorija nėra tik datos ir vardai. Tai yra mūsų praeitis, mūsų protėvių gyvenimas.

Ir, kai ta istorija tampa pasakojimu prie laužo apie senelių, prosenelių išbandymus, neviltį, skausmą, drąsą, kurią jie atrado sunkioje situacijoje, pasiaukojimą, išradingumą – staiga tai tampa nebe datos ir nebe vardai, bet tavo istorija, iš kur tu ateini.

Ir tai suteikia perspektyvos atrasti, kur tu esi, kodėl tai yra svarbu, nes tai nėra savaime suprantama, – įsijautęs kalbėjo pašnekovas. – O kas yra istorija versle? Tai yra vizija.

Mes ja pasakojame, kur buvome, kokie buvo žmonių pasiaukojimai, kad mes savo versle atsiradome ten, kur esame.

Gamyklos, produktai – visa tai atsirado ne iš oro – kažkas dirbo, dėjo pastangas. Ir tai, kad mes dabar turime tam tikrą technikos ar rinkos dalį, kažkas istorijoje tuo rūpinosi.

Kai nežinai ir nebandai suprasti verslo istorijos, tada jis tampa tau visiškai be vertybių, mechaniškas ir apie nieką – tik pinigų spausdinimas. Šiais laikais tai žmonėms neįdomu, tai nedžiugina ir tuo pačiu taip labai sunku pritraukti talentą.“

[quote author=“M. Baubkus“]Labai smagu matyti žmogaus potencialą, kaip jis įgyvendina savo svajones, kuria technologijas, lengvina ir gerina mūsų aplinką. Bet tuo pačiu turime stabtelti ir paklausti savęs, ar mes neužmirštame tam tikrų sričių. Per skubėjimą dažnai pamirštame asmenį.[/quote]

Vis tik, Mariaus teigimu, praeitis yra praeitis ir visiškai idėjos iš jos dabarčiai nenukopijuosi. Bet, kai tu žinai tą kelią, kuriuo žmonės ėjo, visada gali rasti jame įkvėpimo.

„Jeigu tau sunku šiandien, prisimink, kaip buvo per Antrąjį pasaulinį karą, kai bombos krito ant galvos. Judėti į priekį visada yra lengviau.

Šios dienos būtis irgi nėra duotybė – daug žmonių stengėsi, išgyveno, sprendė iššūkius tam, kad atsidurtum ten, kur esi, kur turi stogą virš galvos, kur gali svajoti apie tolimesnį kūrimą neišgyvendamas tų iššūkių, su kuriais reikėjo susidurti tavo proseneliams.

Man asmeniškai tai suteikia daug padrąsinimo judėti į priekį“, – giliai kalbėjo pašnekovas.

Atsipeikėjusi po trumpo panirimo į apmąstymus pasitikslinau: „Žinant istoriją, Jums ne taip baisu daryti klaidų?“

„Klaidų darysi visada. Tiesiog, kai susiduri su sunkumais, visada būna pagunda pasiduoti“, – trumpai nukirto vyras.

„O Jūs niekada nelinkęs pasiduoti?“ – šyptelėjau.

„(juokiasi) Stengiuosi. Visada stengiuosi surasti išeitį, rasti drąsos pakeisti situaciją, judėti į priekį, kažkaip prasiveržti“, – gūžtelėjo pečiais Marius.

Mano teiginį, kad kolegos apie jį atsiliepia kaip apie labai reiklų vadovą, Marius palydėjo juoku ir surimtėjęs paaiškino: „Aš nesu atleidęs iš darbo nei vieno žmogaus už klaidą. Aš esu atsisveikinęs su kai kuriais žmonėmis tik už atsisakymą mokytis iš klaidų.

Nes klaidų darome mes visi. Mes galime mokytis iš savo klaidų ar svetimų klaidų, bet mokytis privalome, jeigu norime judėti į priekį ir jeigu nenorime murkdytis uždaroje istorijoje.“

Žvejyba – poilsio ir buvimo su sūnumi laikas

Jaukiai ir linksmai besišnekučiuojant, pokalbio pradžioje tvyrojusi šiokia tokia įtampa, rodos, išgaravo kartu su židinyje besikūrenančių malkų dūmais, o mūsų pokalbis pasisuko apie Mariaus šeimą ir tris mažamečius vaikus. Nors Marius dirba daug ir atsidavęs darbui šimtu procentų, tačiau laikas šeimai jam yra šventas.

„Mes visi dirbame penkias darbo dienas per savaitę, o savaitgaliais – laikas šeimai. Svarbu, ką tu veiki per tas laisvas dienas. Reikia mokėti planuoti savo laiką“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vyras neslepia, kad auginant tris mažamečius vaikus – septynerių berniuką ir penkerių bei trejų mergaites – jam tenka griežtojo tėčio ir ginčų teisėjo vaidmuo.

„Žinoma, aš labai norėčiau namie būti priešingoje rolėje, bet taip jau susiklostė, kad auginant vaikus mamos šiluma, užuojauta, supratimas yra labai svarbūs ir natūraliai išeina, kad man, kaip tėčiui, tenka būti tuo, kuris kažko neleidžia, kuris derasi, bando nustatyti ribas.

Gyvenime mes vis tiek negalime daryti, visko, ko norime, visada ieškome kompromisų tarp to, ką galiu, ką turiu ir ką noriu daryti. Kuo mes labiau paruošiame savo vaikus tam realiam gyvenimui, tuo jiems bus lengviau“, – savo griežtumo priežastį vaikų atžvilgiu paaiškino Marius.

Be domėjimosi istorija, kita „Vikonda“ administracijos direktoriaus aistra – žvejyba. Tiesa, septynmetis sūnus dar kol kas retas palydovas, tačiau toks laisvalaikio praleidimo būdas džiugina abu vyrus.

„Į naktines žvejybas sūnaus dar nesivežiau, bet šiaip su juo buvome netgi ne kartą nuvažiavę pažvejoti. Jis išsitraukė savo pirmą žuvį, išsikepė, suvalgė, nors žuvies šiaip sūnus nemėgsta valgyti.

Nežinau, kiek jam patinka pati žvejyba, bet, manau, sūnui labiau patinka laiką leisti su tėčiu. Kol kas tai ir man, ir jam teikia džiaugsmo“, – šiltai kalbėjo ne tik griežtas, bet ir mylintis tėtis.

Atostogauja tik dviem būdais

Klausant kolegų pasakojimų, šie atskleidė, kad Marius yra ne tik puikus vadovas, istorijos žinovas, bet ir geras šokėjas. Iš kur tai?

„Kažkada vaikystėje šokių ansamblyje „Žuvėdra“ ketverius metus lankiau šokius. Tai buvo mano mamos svajonė. Žinot, kaip dažnai vaikai gyvena savo tėvų svajonėmis? – retoriškai akis pakėlęs paklausė vyras. – Tačiau dabar aš tai nevadinčiau pomėgiu, į kurį norėčiau investuoti laiką.

Tiesiog tai yra mano istorijos dalis, davusi pasitikėjimą savimi, plastiškumo. Bet koks įsitraukimas į veiklą suteikia disciplinos, išmoko laiko planavimo.“

„Mariau, užsiminėte, kad nuo vaikystės teko planuoti laiką, dabar jį kontroliuoti ir planuoti reikia dar labiau. Nepavargstate? Nebūna taip, kad norite tiesiog plaukti pasroviui?“ – pasidomėjau.

„Žinoma, kad būna. Dėl to atostogų metu aš galiu atostogauti tik dviem būdais – arba visiškai nieko neplanuoju ir žmona viską turi suplanuoti, arba per atostogas viskas privalo būti suplanuota, bet tada žmonai neįdomu, – abu pratrūkom juoktis. – Man asmeniškai geriausios atostogos yra tada, kai aš galiu tiesiog būti, neturėti jokių planų kažką nuveikti.

Aišku, tuomet tiek daug nepamatai, nenuveiki, bet šiuo atveju pailsi nuo visko.

Jeigu vienuolika mėnesių per metus aš plaukiu prieš srovę, valdau situaciją, planuoju, tai atostogų metu norisi pasiduoti tėkmei pasroviui.“

Vertybės – gyvenimo pagrindas

Taip, iš tiesų greitame pasaulyje norisi kartais paspausti stabdį, sustabdyti nepailstančias technologijas, verčiančias mus jas vytis. Mano pašnekovo nuomone, technologijos ir inovacijos yra reikalingos ir naudingos, tačiau reikia turėti visko po truputį.

„Labai smagu matyti žmogaus potencialą, kaip jis įgyvendina savo svajones, kuria technologijas, lengvina ir gerina mūsų aplinką. Bet tuo pačiu turime stabtelti ir paklausti savęs, ar mes neužmirštame tam tikrų sričių. Per skubėjimą dažnai pamirštame asmenį.

Einšteinas yra pasakęs: „Nežinau, su kuo mes kariausime Trečiąjį pasaulinį karą, bet Ketvirtąjį kariausime tikrai su lazdomis“.

Tai – vertybinis pasakymas, kad nors ir turėdami daug technologijų, jeigu mes nesubręstame kaip žmonės, tai vargas mums. Nes tos priemonės, panaudotos ne pagal paskirtį, prives iki savęs susinaikinimo. Ką ne kartą istorijoje esame padarę“, – apmąstymais dalijosi vyras.

Anot jo, lygiai taip pat su technologijomis reikia mokyti elgtis ir vaikus.

„Negali nei pats izoliuotis, nei vaikų izoliuoti. Turi mokyti juos gyventi tokiame pasaulyje, koks yra. Jis nėra tobulas. Jame yra smurto, ribų, technologijų, narkotikų.

Tu negali uždaryti vaiko sterilioje aplinkoje. Ir reikia išmokyti jį šiame pasaulyje gyventi.

Net ir mes patys, jei atsuktume laikrodį ir pagalvotume, visada buvo kažkas, kas mus gyvenime palydėjo. Ir dabar, kai esame 30 ar 40 metų, mes turime pavyzdžių, žmonių, į kuriuos lygiuojamės“, – kalbėjo Marius.

Užsiminęs apie autoritetus ir žmones, į kuriuos lygiuojasi net suaugusieji, Marius sužadino mano smalsumą ir norą sužinoti, ar tiek daug profesinėje srityje pasiekęs žmogus, turi savo autoritetą. Atvirai pasakius, tikėjausi išgirsti kokio nors sėkmingo verslo atstovo pavardę…

„Tai ne viešas, privatus asmuo, todėl konkrečiai įvardinti nenorėčiau. Man autoritetas yra žmogus, kuris gyvena gyvenimą pagal savo vertybes. Tai yra brandus žmogus, kuris išmokęs vertybes derinti su gyvenimo aktualijom.

Tai yra žmogus, kuris sunkumų akivaizdoje pasirenka ne patį lengviausią, bet teisingiausią kelią. Aš kalbu apie šeimą, vyrą ir žmoną, kurie įvaikinę penkis vaikus. Jie labai gražiai gyvena ir sugyvena, turi savo verslą, bet ir išlaiko santarvę tiek šeimoje, tiek su vaikais.

Mums tai yra didžiulis pavyzdys“, – atvirai mintimis dalijosi vyras.

Šeima – svarbiausia

Visą tą laiką, klausantis administracijos direktoriaus minčių, gilių ir jautrių samprotavimų man, kaip moteriai, galvoje kirbėjo mintis, kad už tokio didžio vyro yra dar didesnė moteris. Pašnekovas nė nemirktelėjęs tą patvirtino.

„Aš esu labai palaimintas, turėdamas tokią žmoną, kokią turiu. Nes tiek kepurių, kiek ji dėvi, yra kažkas stulbinančio. Ji yra verslininkė, trijų vaikų mama, karantino metu dar ir auklėtoja, ir mokytoja.

Ir niekada ji nepraranda tos šilumos šeimai, vaikams. Ta ramybė, su kuria aš galiu palikti namus ir eiti į darbą, man yra labai brangi. Sunku būtų kokybiškai dirbti, jei dar reikėtų nerimauti dėl vaikų, žmonos“, – šiltų žodžių savo žmonai negailėjo vyras.

Kai pečius slegia tokia atsakomybės ir darbų gausa, ne viena moteris dėl to skųstųsi vyrui, kad šis per daug atsidavęs ir paniręs į savo darbus. Tačiau Marius tikina, jog iš savo žmonos priekaištų nesulaukiantis.

„Taip, smagu dirbti darbą, kuris tau teikia džiaugsmo, bet tuo pačiu tai prisideda ir prie šeimos gerovės kūrimo. Todėl natūralu, kad darbo dienomis susitelki į darbo reikalus, o savaitgaliais – į šeimą, jos poreikius.

Mano supratimu, tai yra labai graži simbiozė. Iki tol, kol darbas netampa visaapimančia aistra, tol viskas gerai. Šeima, mano atveju, yra daug svarbesnė nei darbas“, – užtikrintai kalbėjo pašnekovas.

[quote author=“M. Baubkus“]Šios dienos būtis irgi nėra duotybė – daug žmonių stengėsi, išgyveno, sprendė iššūkius tam, kad atsidurtum ten, kur esi, kur turi stogą virš galvos, kur gali svajoti apie tolimesnį kūrimą neišgyvendamas tų iššūkių, su kuriais reikėjo susidurti tavo proseneliams.[/quote]

Žingeidumas slypi vaikystėje

Žvelgiant į išsilavinusius, apsiskaičiusius, nuolat siekiančius mokytis ir tobulėti žmones, tikriausiai ne vienai mamai kyla klausimas, kaip auklėti vaikus, kad jie taptų žingeidūs, laimingi ir sėkmingi. Tačiau, anot Mariaus, genialumas slypi paprastume.

„Yra toks angliškas posakis: „Necessity breeds resourcefulness“. Tai reiškia, kad būtinumas iššaukia išradingumą.

Tiek mano, tiek ir mano žmonos šeimos vaikystėje sunkiai sudūrė galą su galu ir natūraliai pakankamai jauname amžiuje buvai priverstas galvoti, ką tu veiksi, kaip aprūpinsi savo šeimą ir kaip išlįsti iš to nepritekliaus, – aiškino „Vikonda“ administracijos direktorius. – Aišku, tėvai labai daug duoda, ypač tuo metu turėjo labai daug aukoti savo lėšų ir laiko, kad vaikams sudarytų sąlygas įgyti naujų įgūdžių, eiti į būrelius.“

Dabar, augindamas savo vaikus, Marius teigia suprantantis, kiek daug laiko „suvalgo“ vaikų vežiojimas po būrelius.

„Buvimas mama – pusantro etato darbas (juokiasi) ir tuo pačiu dar reikia dirbti.

Iš vienos pusės tėvai tarsi privalo sudaryti vaikams tinkamiausias sąlygas tobulėti, bet lygiagrečiai negali išlepinti vaiko, nes jeigu bus visko apstu ir dėl nieko nereikės stengtis, tai nebus būtinumo būti išradingam, protingam.

O žmonėms, kurie neturi iššūkių sudurti galą su galu, tuo pačiu yra didžiulis iššūkis, kaip neužliūliuoti vaikų ant saugumo, gero gyvenimo. Jie turi suprasti, kad tu nesi amžinas ir jie turi sugebėti patys savimi pasirūpinti“, – auklėjimo paslaptimis dalijosi trijų vaikų tėtis.

Visi darome klaidų…

Už lango jaukiai temstant, o viduje jaučiant židinio šilumą ir jaukumą, savo popietės pašnekovui užduodu paskutinį klausimą: „Mariau, tokie žmonės kaip Jūs – išsilavinę, apsiskaitę, bet tuo pačiu ir paprasti, nesusireikšminę, kitaip sakant, neužrietę nosies – mane žavi.

Čia tikriausiai galioja ta garsioji Jūsų mėgstamo Einšteino frazė: „Kuo daugiau žinių – tuo mažesnis ego, kuo mažesnis ego – tuo daugiau žinių“. Galėtumėte sau tai pritaikyti?“

„Taip, man patinka nemažai gražių ir gilių Einšteino pasisakymų. Iš tiesų kuo daugiau žinai, tuo daraisi tylesnis. Tuo daugiau supranti, kad tu, žmogau, daug ko nežinai. Ir iš to ateina nuolankumas.

Pasižiūri dar į istoriją ir pamatai, kad tie protingiausi, išmintingiausi žmonės pridarė tokių klaidų, kurių kainą mokėjo kiti žmonės savo gerove arba gyvybėmis.

Tada supranti, kad nėra pas mus kažkokių dievų ar dievaičių, kurie būtų neklystantys, – kalbėjo Marius Baubkus. – Tik jei esi ginkluotas nuolankumu ir žiniomis, kad ir tuo pačiu supratimu, kad tu tikrai visko nežinai, jeigu tu esi ginkluotas tuo, kad kažkam esi atskaitingas, tik tada gali judėti į priekį, siekdamas savo svajonių.

Kad kažkada padarysi klaidą – tai tikrai. Tik klausimas, ar spėsi ją pastebėti, sugebėsi ją pripažinti, iš jos išmokti. Dėl to aš pradžioje pokalbio ir sakiau, kad nesu atleidęs iš darbo nei vieno žmogaus dėl klaidos. Bet už ką esu atleidęs, tai už nenorą mokytis. Kai žmogus nesugeba ir nenori pripažinti. Manau, svarbiausia – niekada nesustoti ir mokytis.“

[#gallery=2495#]