Rytis Vieštautas: „Kėdainiai turi visus privalumus tapti svajonių miestu“

Kiek daugiau nei prieš metus vyriausiuoju Kėdainių miesto architektu tapęs Rytis Vieštautas tąkart labai nedrąsiai kalbėjo apie savo užmojus, būsimus darbus, svajones.

Tačiau šiandien jau gali po truputį pradėti skaičiuoti nuveiktus darbus ir drąsiau žvelgti į ateitį su vizijomis ir svajonėmis, kaip Kėdainius ir rajoną paversti ne tik miela vieta vietiniams gyventojams, bet ir traukos centru turistams.

– Ryti, kai prieš metus tapote vyriausiuoju miesto architektu, apie būsimus darbus nenorėjote daug kalbėti. Teigėte, jog pirmiausia norite susipažinti su vidaus tvarka, darbo specifika, savivaldybės galimybėmis, o tada bus galima imtis ir konkrečių darbų. Dabar, praėjus metams, galėtumėte jau plačiau papasakoti apie savo užmojus Kėdainiuose?

– Gal pirma reiktų pradėti klausti apie pirmais metais nuveiktus darbus, nes būtent jie padiktavo naujus užmojus. O pagrindiniai artimiausių mano veiklos metų užmojai būtų šie.

Paversti Kėdainių senamiestį gyvybingu miesto centru, patraukliu ne tik turistams, bet ir miesto gyventojams. Nes būtent Kėdainių senamiestis, mano, kaip architekto nuomone, yra tas brangiausias Kėdainių turtas, kuris daro mūsų miestą ypatingą. Mes (savivaldybė) tikrai šiuo metu nesame pajėgūs naujose teritorijose suformuoti ką nors tokio, kas garsintų Kėdainius taip, kaip tai daro Kėdainių senamiestis.

Ir nors Kėdainių senamiestis pradėtas tvarkyti dar sovietmečiu, per trisdešimt mūsų nepriklausomybės metų pasikeitė taip smarkiai, kad dabar be ginčų pripažįstamas vienu iš keturių gražiausių Lietuvos senamiesčių ne tik pagal istorinius duomenis, bet ir pagal patrauklumą turistams.

Bet sustoti jį puoselėti negalime, nes senamiestis – kaip gyvas organizmas. Taigi viena iš pagrindinių savo užduočių laikau surasti būdų, kaip nukreipti miesto vadovų dėmesį ir investicijas į senamiesčio gatves ir aikštes.

Dėl kultūros paveldo neapibrėžtų reikalavimų nėra taip paprasta suremontuoti senamiesčio gatves, kaip kokią nors eilinę miesto gatvę. Projektai turi būti rengiami kultūros paveldo teritorijoje galinčių dirbti architektų, dažniausiai reikalinga archeologija.

Turbūt kėdainiečiai pamena, kaip dėl padidintų reikalavimų ilgai truko Didžiosios Rinkos aikštės tvarkymo darbai. Bet nuleisti rankų nežadame.

Aš turiu nemažai patirties bendraujant su Kultūros paveldo Kauno skyriumi ir, manau, visas problemas galima bus išspręsti. Tik reikia pasamdyti kompetentingus ir norinčius kokybiškai dirbti projektuotojus.

Dalis problemų, susijusių su Kėdainių senamiesčio pastatų tvarkymo darbais, kartu su Kultūros paveldo departamentu jau išspręsta. Šiais metais Seime patvirtintas specialusis Kėdainių senamiesčio planas leidžia lengviau atsirinkti, kokio reikšmingumo projektiniai darbai senamiestyje esantiems pastatams reikalingi.

Neturinčius vertingųjų savybių pastatus bus galima tvarkyti atliekant priežiūros remonto darbus be projektų, tik informavus KPD Kauno skyrių. Dėl pagalbos remontuojant saugomus pastatus planuojame imtis veiksmų, kai tik pavyks surasti naują mūsų skyriaus darbuotoją, atsakingą už kultūros paveldą. Planuojame atlikti apklausą, kokia pagalba padėtų išjudinti apleistų saugomų Kėdainių senamiesčio pastatų tvarkymą.

Tačiau keletas darbų gaivinant mūsų senamiestį jau atlikta šiais metais. Netrukus visuomenei bus pristatyta jau paruošta senamiesčio eismo organizavimo schema.

Norėdami pritraukti žmones į senamiestį mes neatsisakysim galimybės čia atvažiuoti su automobiliais. Kad eismas senamiestyje taptų saugesnis (labiau skirtas atvažiuoti, o ne pravažiuoti), bus sureguliuotas taip, kad mažėtų transporto tranzitas, bet daugėtų parkavimo vietų norintiems praleisti laiką senamiestyje. Kartu norime sumažinti parkuojamų automobilių kiekį Senosios Rinkos aikštėje, nes šiuo metu ji tapo labiau panaši į automobilių stovėjimo aikštelę, o ne į senojo miesto aikštę.

Kitas labai svarbus artimiausias darbas būtų dviračių takų įveiklinimas. Mes Kėdainiuose ir Kėdainių rajone jau turime labai nemažai dviračių takų, bet jie kol kas neveikia kaip vieninga sistema. Todėl labai svarbu yra juos sujungti į vieningą tinklą.

Jau šiais metais numatyti takų ženklinimo darbai Kėdainių senamiestyje, kurie sujungs dviračių takus. Kitais metais planuojame prijungti pramonės rajoną ir Babėnų šile esantį taką ir kitas miesto teritorijas, kuriose jau yra veikiantys dviračių takai.

Tas pat bus daroma ir Kėdainių rajone. Planuojame dalį dviračių takų įvardinti kaip turistinius. Jie nevisai atitiks dviračių takų reikalavimus, bet jais galima puikiai važiuoti dviračiais ar keliauti pėsčiomis.

Taip pat turime idėjų suformuoti naujų rekreacinių zonų prie Nevėžio ir palei Obels upę. Yra ir daugiau minčių, bet nebenorėčiau per daug nusismulkinti.

– Ką pavyko nuveikti per metus būnant vyriausiuoju miesto architektu?

– Kaip sakoma, Vyriausybę galima pradėti kritikuoti po 100 dienų. Bet, kada būtų galima pradėti kritikuoti architektą, net nežinau.

Pirmi metai praūžė viesulu. Rodos, ką tik pradėjau darbą naujose pareigose, o jau metai. Na, bet kai atsisuki atgal, supranti, kad net per pirmus metus jau nuveikta labai daug. Tik kad tie mūsų darbai visuomenei kol kas sunkiai matomi. Bet užtikrinu – jie tikrai duos vaisių.

Taip keistai sutapo (o gal ir nekeistai, nes, kaip sakoma, sutapimų nebūna) pirmiems metams teko pats reikšmingiausias Architektūros ir urbanistikos skyriaus darbas Kėdainių miesto ir Kėdainių rajono bendrieji planai.

Šio darbo reikšmingumo miesto ir rajono vystymuisi tikrai nereikėtų nuvertinti. Tai mūsų gairės 10-čiai metų į priekį. Gera žinia buvo tai, kad darbo krūvį galėjau pasidalinti su mūsų skyriaus pagrindine urbaniste, daugiametę darbo patirtį turinčia vyriausiąja specialiste Violeta Večėnaite ir buvusiu vyriausiuoju architektu dabartiniu mano mentoriumi Vytautu Kundrotu. Jam tai tapo savotišku ilgus metus kauptų žinių apie Kėdainių miesto ir Kėdainių rajono perspektyvas perdavimu.

Nauji bendrieji planai rengiami pagal naujausias bendrųjų planų rengimo tendencijas, numatant kuo daugiau vystymosi galimybių visose miesto zonose. Buvo suplanuota aiškiai išreikšta miesto centrinės dalies zona, apimanti Kėdainių senamiestį. Tai atitinka mano ir Vytauto Kundroto supratimą, kuri teritorija Kėdainiams yra reikšmingiausia.

Tokios pat centro paskirties zonos, tik mažesnės ir mažiau reikšmingos suformuotos ir kituose miesto teritorijose. Pati miesto teritorija, lyginant su šiuo metu dar galiojančiu miesto planu, sumažinta.

Pagal subalansuoto vystymosi koncepciją projektuotojai siūlė atsisakyti miesto plėtros į aplinkines teritorijas, bet mes nevisai sutikome su jų siūlymais, kadangi tikime, kad Kėdainių miestas – perspektyvus. Pareikalavome palikti galimybę miestui ir toliau plėsti savo ribas.

– Apie kokius ribų plėtimus kalbate?

– Didžiausia prijungiama miesto teritorija lieka buvusi aerodromo teritorija. Lyginant su šiuo metu galiojančiu bendruoju planu, buvo atsisakyta miesto plėtros pietvakarių kryptimi peržengiant miesto aplinkkelį. Bet kaip ir dabar yra palikta galimybė prie miesto teritorijos prijungti Janušavos kaimą.

Po bendrojo plano patvirtinimo planuojame pradėti buvusio aerodromo teritorijos detaliojo planavimo darbus ir bandysime rasti išeitį, kaip sutvarkyti šią artimą miestui teritoriją.

Taip pat patvirtinus bendrąjį planą numatomas spartesnis kvartalų į pietus nuo Kauno gatvės vystymas. Galėsime galutinai suformuoti numatytas gatves, nes pagal dabartinį bendrąjį planą žemėtvarka mums to neleidžia. Viena iš pirmųjų mano iniciatyvų šioje miesto dalyje – buvusių metalinių garažų vietoje jau pradėtas rengti vadinamojo Dubinės kvartalo detalusis planas. Tikimės, kad šioje artimoje Kėdainių senamiesčiui teritorijoje atsiras norinčių įsikurti kėdainiečių ir suformuotų sklypų aukcionai sulauks dalyvių.

Kitos mažiau urbanistinių, bet daugiau žinių apie estetiką reikalaujančios vyriausiojo architekto darbo kryptys – tai pastatai ir visa juos supanti aplinka.

Pagal architektūros įstatymus tai yra vyriausiojo architekto įtakos sritys. Bet pagal šiuo metu savivaldybėje nusistovėjusią tvarką, už statybas atsakingas Statybos ir turto skyrius. O jiems nelabai tinka, kai vyriausiasis architektas kišasi į jiems pavestas užduotis.

Nors nesu optimistas, bet tikiuosi, kad dar pavyks santykius tarp savivaldybės skyrių sudėlioti taip, kad turėčiau galimybę panaudoti statybos darbų priežiūros srityje sukauptą patirtį.

Žinau, kad 30-ties metų darbo patirtis architektūroje ir statybų priežiūroje man leidžia iš anksto nuspėti, kur nesąžiningi statybininkai norėtų pataupyti nepaisydami estetinių ir kokybės reikalavimų. Labai liūdna matyti, kad, pagal dabar veikiančius įstatymus, dalis statybos darbų gali būti vykdoma be realios kontrolės, ir savivaldybė neturi galimybių pasamdyti specialistų tai priežiūrai vykdyti.

Remiantis šiuo metu galiojančiais įstatymais, agentūros, kontroliuojančios europinių lėšų įsisavinimą, traktuoja tai kaip perteklinius reikalavimus.

– O gal jau galėtumėte įvardinti ir kokį nors atradimą, reikšmingą postūmį savo darbuose?

– Taip, yra ir gerų žinių, kurios sutampa ir su mano jau minėtais užmojais toliau puoselėti ir vystyti senamiestį. Norėčiau pasidžiaugti, kad pirmi mano darbo metai sutapo su atėjusiomis stambiomis investicijomis į keletą labai reikalingų miestui užsistovėjusių objektų. Jei viskas vyks sėkmingai ir valstybė, finansuodama šiuos projektus, nepaves, netrukus turėsime naujus kultūros namus ir naują Šviesiosios gimnazijos pastatą.

Beje, norėčiau pasigirti, kad Šviesiąją gimnaziją kartu su architektų kolektyvu teko projektuoti ir man. Kartu labai malonu, kad šiuos objektus statys Kėdainiuose įsikūrusi statybos bendrovė.

O man asmeniškai dar viena maloni žinia buvo tai, kad Šviesiosios gimnazijos statyboms vadovauti vėl paskirtas vienas iš rimčiausių Kėdainiuose statybos vykdytojų, turintis daug patirties sudėtingų objektų statyboje, Vytautas Gailiūnas.

– Kas Jums pasirodė sudėtingiausia per tuos metus?

– Viena iš sudėtingiausių problemų buvo ta, kad dar pernai buvo išleista į pensiją ilgametė skyriaus darbuotoja, atsakinga už kultūros paveldą. Kėdainiuose sunku rasti tokios kvalifikacijos darbuotoją už atlygį, kokį gali pasiūlyti savivaldybė.

Teko, pasitelkiant kitus mūsų skyriaus darbuotojus, bendradarbiauti ir su Kėdainių kultūros centro darbuotojomis. Jau beveik pavyko atlikti ir visus paveldo specialistui priklausančius darbus, o jų buvo tikrai nemažai. Gal teko girdėti ir apie sėkmingai pavykusį mūsų bendrą su KKC renginį, orientacines varžybas „Renkuosi Kėdainius“.

Taip pat reiktų paminėti man šiek tiek netikėtą atvejį, kai po Kėdainių miesto bendrojo plano svarstymo, dalyvaujant visuomenei, buvo rasti kompromisiniai sprendimai, bet vis tiek buvome apskųsti gyventojų, žiūrinčių į bendrąjį planą iš šiek tiek siauresnių savo interesų pozicijos. Kadangi situacija buvo jau po bendrojo plano sprendinių viešinimo, kad nebereikėtų kartoti procedūrų, apsisprendėme atidėti tuos, mūsų manymu, svarbius miesto vystymosi sprendinius ateičiai.

Taip pat negaliu nepaminėti, kad sulaukėme labai vieningai organizuoto Vilainių seniūnijos bendruomenės pasipriešinimo dėl planuojamų vėjo jėgainių. Teko atsakyti į daugybę užklausimų, nors ne visi iš jų turėjo pagrindo.

Bet norėčiau dar kartą nuraminti, toje vietoje vėjo jėgainės šiuo metu nebeprojektuojamos, o žaliosios energetikos Kėdainiuose kryptis šiuo metu labiau saulės energetika, o ne vėjo jėgainės.

– Tiesą pasakius, Jums teko nelengva misija tęsti pradėtus Vytauto Kundroto darbus, kuris Kėdainiuose yra labai vertinamas ir gerbiamas. Viename portale žinomas architektas ir visuomenės veikėjas Audrius Karalius apie jo darbus rašė: „Su V. Kundrotu sietina daugybė architektūrinių iniciatyvų ir pastangų, iš pilko provincijos rajono centro pavertusių Kėdainius brandžios architektūros ir pagarbios paveldui europinės kultūros miestu.“ Jaučiate tą sunkią atsakomybės naštą ar tiesiog einate savo keliu?

– Kadangi lygiagrečiai su Vytautu Kundrotu teko prisidėti prie Kėdainių miesto vystymosi dar dirbant architekto darbą, tokios sunkios atsakomybės naštos, naujai užgulusios mano pečius, nejaučiu. O atsakomybę už Kėdainius jaučiau jau prieš užimant šias pareigas. 

Be to, nemanau, kad tokio miesto kaip Kėdainiai raida – vieno žmogaus darbas ir atsakomybė. Prie miesto vystymo prisideda visi kėdainiečiai ir su jais bendradarbiaujantys. Tad atsakomybe irgi reiktų dalintis.

[quote author=“Aut. past.“]Dalis problemų, susijusių su Kėdainių senamiesčio pastatų tvarkymo darbais, kartu su Kultūros paveldo departamentu jau išspręsta. Šiais metais Seime patvirtintas specialusis Kėdainių senamiesčio planas leidžia lengviau atsirinkti, kokio reikšmingumo projektiniai darbai senamiestyje esantiems pastatams reikalingi.[/quote]

– Koks pasaulio miestas Jums, kaip architektui, yra tobuliausias, arčiausiai širdies?

– Nors esu architektas, bet negalėčiau pasakyti, kas išvis yra tobulas miestas. O kad pajaustum miestą, jame reikia pagyventi. Esu gyvenęs Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje. Visi jie tapo savi. Kėdainiuose dar nepagyvenau, bet tikrai daug laiko teko praleisti. Tai ir Kėdainiai tikrai jau artimi.

Dėl kitų pasaulio miestų nepasakyčiau, kad kurį nors prisijaukinau. Bet kaip man padariusį didžiausią įspūdį, norėčiau išskirti Londoną. Lėktuvu iš Londono grįžus anksti ryte Lietuvoje viskas atrodė lyg sumažintam mastelyje.

Londono urbanizacija buvo pakeitusi pasaulio matymą, patį miesto suvokimą. Viskas pas mus buvo labiau panašu į reto užstatymo gyvenamąją kaimo tipo vietovę. Pora dienų nemačiau, ką Lietuvoje galima būtų vadinti miestu.

– Pafantazuokime. O kaip atrodytų Jūsų svajonių miestas?

– Labai sudėtingas klausimas.

Bet, tarkime. Visų pirma aš nesu futuristas ir nefantazuosiu apie tuščioje vietoje kuriamą idealų miestą. Toks miestas man būtų neįdomus. Tai gal ir pasvajokime apie svajonių miestą Kėdainius.

Didžiausia miesto vertybė yra laiko tėkmėje persipynusi architektūra. Taigi visų pirma, ko reikia svajonių miestui, Kėdainiai jau turi – tai miesto istoriją ir jos architektūrinį palikimą.

Kėdainiai, turėdami senamiestį, turi visas prielaidas tapti svajonių miestu. Dabar belieka užpildyti tuščias senamiesčio erdves moderniais aukštos kokybės pastatais, tokiais, kurie dar labiau atskleistų jo grožį ir patys būtų verti tapti senamiesčio dalimi bei traukos objektais.

Labai svarbu, kad senamiestyje turėtų galimybę įsikurti nauji gyventojai, atsirastų naujos veiklos, tinkančios senamiesčio aplinkai. Tai įlietų daugiau gyvybės. Nes šiuo metu Kėdainių senamiestyje būtent žmonių labiausiai ir trūksta.

Beje, visa tai veikia labai keistai, nes kaip tik žmonės labiausiai ir traukia vieni kitus. Ne tuščios parduotuvės, prikrautos gražių daiktų, ne tuščios kavinės, kur labai skanu, ne galimybė ramiai pasivaikščioti vienam senamiesčio gatve, bet galimybė pabūti minioje, tarp žmonių.

Kai tik senamiesčio gatvėse bus daugiau žmonių, jis iškarto atsigaus. Toks gyvas, pilnas veiklos Kėdainių senamiestis yra viena iš didžiausių mano svajonių ir būtent ją labiausiai norėtųsi pamatyti besipildant.

Dar ko reikia svajonių miestui – tai gerai sutvarkytų žaliųjų plotų, parkų, miesto želdinių. Bendrojo plano rengėjai paskaičiavo ir nustatė, kad Kėdainiai savo žaliais plotais nustatytas normas viršija kelis kartus. Belieka tik sutvarkyti tai, ko tiek daug turime. Ir tai jau vyksta.

Kaip žinote, jau greitai miesto parkas po statybų įsileis kėdainiečius. Toliau tvarkomas miesto apželdinimas. Dar reikės surasti būdų, kaip sutvarkyti Babėnų šilą, nes girininkija jį paliko likimo valiai.

Svajonių miestui taip pat reikėtų geros aukštojo mokslo įstaigos. Tai pridėtų labai daug gyvybės. Bet tuo Kėdainiai pasigirti jau turbūt nebegalės. Žinant Lietuvos demografines ir politines tendencijas, sunku būtų apie tai net svajoti. Bet, tarkim, gal gims kokia nors alternatyvi mokslo įstaiga, kuri sugebės į Kėdainius pritraukti jaunuolius, siekiančius įgyvendinti savo tikslus. Šaunu, kad mes Kėdainiuose turime puikių mokyklų bei gimnazijų ir tikiuosi, kad jos ir toliau tobulės, gerins savo veiklą ir aplinką. Visi pasvajokime, kad būtų kuo daugiau vaikų, kurie norėtų mokytis šiose mokyklose.

Beje, nepamirškime, kas Kėdainiuose labiausiai prisideda prie to, kad mokyklose vis dar yra vaikų. O būtent Kėdainių pramonė. Be pramonės būtų buvę labai sunku išlaikyti gyventojus. Jei nėra kur užsidirbti pragyvenimui, žmonės palieka miestą. Ir čia jau be svajonių yra kuo pasidžiaugti.

Kėdainių pramonės rajonas labai teisingai suprojektuotas. Puiki dislokacija pagal vyraujančius vėjus. Pramonės rajoną nuo miesto skiria žalia zona, Obels upės slėnis. Turime tik vieną problemą – nėra apvažiavimų į pramonės rajoną nevažiuojant per miestą. Bet ši svajonė jau nubraižyta bendrajame plane ir, jei jau apie svajones, tai ši būtų pati svarbiausia.

Na, ir, žinoma, kaip miestas be kultūros? Teatrai, parodos, koncertai, šventės – visa tai vyksta ir šiandien. Kultūros namai jau rekonstruojami. Tikėkimės, naujoje erdvėje bus suorganizuotas ne vienas puikus renginys. Parke baigiama rengti lauko estrada, pritaikyta koncertams. Pasvajokime, kad po šių investicijų miesto kultūrinis gyvenimas pakiltų į kokybiškesnį lygį, kad būtų organizuojami tokie renginiai, kurie į Kėdainius trauktų svečius iš kitų Lietuvos miestų ir didmiesčių.

Vienas iš tokių pavyzdžių, kaip tai būna, tai įspūdinga Liepojos koncertų salė, atgaivinusi miesto kultūrinį gyvenimą ir traukianti klausytojus iš visos Latvijos ir kaimyninių šalių.

Pasvajokime, kad rekonstruotoje Kėdainių kultūros namų salėje pavyks įrengti puikios akustikos erdvę ir koncertuoti čia norės aukščiausios klasės muzikos atlikėjai.

Dar dėl ko būtų galima kalbėti apie Kėdainius kaip apie svajonių miestą, nes tai maždaug suvokiamos apimties miesto struktūra, kurią galima būtų idealiai visą sutvarkyti pagal geriausius standartus. Šie darbai vyksta nuolat. Pasvajokime, kad viskas būtų įrengta kokybiškai. Nes būtent infrastruktūros įrengimo kokybė paverčia miestus svajonių miestais.

Taigi kaip ir pasvajojom, kaip ir nustatėm, kad Kėdainiai turi visus privalumus tapti svajonių miestu. Dabar belieka imtis visiems kartu to siekti.

– Ryti, ar galėčiau pasmalsauti apie Jūsų asmeninį gyvenimą? Manau, kėdainiečiams įdomu, kas rūpinasi jų miestu. Prieš pradėdamas dirbti Kėdainiuose, gyvenote ir dirbote Kaune. Esate grynakraujis kaunietis?

– Taip, esu gimęs Kaune. Bet vaikystėje 10 metų teko pagyventi ir Panevėžyje. Dar penkerius metus, kai mokiausi architektūros, praleidau Vilniuje. Po to visą laiką darbo ir gyvenimo vieta buvo Kaunas. Bet projektuojant teko pavažinėti po visą Lietuvą ir, žinoma, dažniausiai į Kėdainius.

[quote author=“R. Vieštautas“]Visų pirma, ko reikia svajonių miestui, Kėdainiai jau turi – tai miesto istoriją ir jos architektūrinį palikimą. Kėdainiai turėdami senamiestį turi visas prielaidas tapti svajonių miestu.[/quote]

– Anksčiau minėjote, jog esate Kėdainių patriotas. Iš kur tie patriotiški jausmai šiam miestui?

– Patriotiniai jausmai Kėdainiams, žinoma, atsirado su laiku projektuojant Kėdainiuose ir bendraujant su kėdainiečiais. Be to, Kėdainiai nuostabus istorinis Lietuvos miestas. Manau, dėl šios priežasties yra tikrai nemažai Kėdainių patriotų.

– Ryti, turite sūnų. Ar jis taip pat pasuko tėčio keliais – pasirinko architektūrą ar kažką panašaus?

– Ne. Sūnus architekto darbo nesirinks. Ir net panašaus kažko nenorėtų. Nors baigė multimedijų specialybę Kauno kolegijoje, pagal kurią galėtų dirbti artimo pobūdžio darbus. Turbūt pakankamai prisižiūrėjo į tėtį darboholiką.

– Kas dieną į darbą važinėjate iš Kauno (bent jau važinėjote, kol nebuvo pandemijos ir darbo nuotoliniu būdu). Nemažai laiko tenka praleisti kelyje. Nepabosta? O gal kaip tik vairuodamas atsipalaiduojate, pailsite nuo visko?

– Vairuoti man patinka. Mėgstu, kai važiuojant keliu už lango keičiasi vaizdai, kol rytai dar šviesūs. Žinoma, kai jau bus ryte tamsu, vairavimas taps mažiau patrauklus. Bet gi užtrunku tik maždaug 45 minutes. Tai kartais net telefonu nespėju pakalbėt, kol grįžtu namo.

– Kai kalbinau Jus prieš metus, teigėte, jog jei reikės, persikelsite gyventi ir į Kėdainius. Dar nesvarstėte tokios galimybės?

– Tokia galimybė jau yra. Bet yra vienas privalumas išvažiuoti po darbo į kitą miestą. Lengviau pavyksta atsijungti nuo darbo. Nes jei gyvenčiau Kėdainiuose, išvis nebebūtų to laiko „po darbo“. Ir taip ne visada pavyksta atitrūkti nuo darbinių problemų grįžus namo.

– Ne paslaptis, jog kad ir koks mielas darbas bebūtų, reikalingas ir laisvalaikis. Koks yra Jūsiškis? Mėgstate ilsėtis aktyviai ar ramiai?

– Galėčiau pasakyti, kad mano hobis kelionės. Nors jose tikrai nepailsiu. Tokios pažintinės–darbinės išeina. Nes dažniausiai lankome miestus. Juos studijuojame. Gamta kažkaip rečiau atsiduria lankytinų objektų sąraše.

O iš tikrųjų ilsėtis man geriausia prie jūros. Aktyviai ir ramiai. Jūra ir gamta labiausiai išlaisvina nuo nereikalingų minčių. Man tikrasis poilsis tada, kai yra laiko sustabdyti savo mintis. Bangų ošimas tam irgi padeda. Mėgstu stebėti jūrą, debesis, kai matai tik tai, kas vyksta dabar ir apie nieką, nieką negalvoji, nei vienos minties. Tai lyg savotiška meditacija.

– Sutinku, jūra moka išlaisvinti ir atpalaiduoti. Turite kokią nors vieną mėgstamiausią veiklą?

– Kai esi architektas ir kai tai buvo tavo svajonė nuo pat tada, kai save prisimeni, tai ir yra ta mėgstamiausia veikla. Dar turiu potraukį abstrakčiajai tapybai, tik šio potraukio nelabai turiu laiko realizuoti. Nes tai įtraukia lygiai taip, kaip architektūra. Neišeina pasidalinti.

– Ir pabaigai gal galėtumėte pasidalinti savo vizijomis apie Kėdainius po Jūsų (manau, tai turėtų būti daug metų į priekį)?

– Čia galiu pasakyti: skaitykite atsakymą apie svajonių miestą.