Rusijos karių sadizmas anksčiau už Ukrainą atsiskleidė Moldovoje

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos ir Moldovos

„Klystate, jeigu manote, kad Rusijos karių žiaurumai atsiskleidė šiemet Ukrainos Bučoje, jie tai pademonstravo dar 1992 metais Moldovoje, tačiau apie tai pasaulis nežino“, – teigia Kišiniovo žurnalistas bei rašytojas Vlad Greku.

Tų kruvinų įvykių epicentre buvęs V. Greku tvirtina, jog Maskva tada specialiai iš kelių Sibiro kalėjimų išleido nuteistuosius, kad jie vyktų padėti Padniestrei „sukilti“ ir atsiskirti nuo Moldovos.

Į Padniestrę ėmė plūsti ir Rusijos kazokai, kurie kartu su vietos gvardiečiais bei Sibiro kaliniais netrukus išgarsėjo žiaurumu. Maskoliai sadistai prievartavo moldavų moteris ir paaugles mergaites, žudė jas bei jų tėvus.

Moldavų vyrus prieš nušaudami okupantai kankino elektra ir ugnimi, išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, nuplėšdavo nagus, skandino. Šie nusikaltimai pasauliui nebuvo viešinami esą dėl Kremlius gąsdinimo, jog apie tai prakalbėjusi Moldova nebegaus dujų bei elektros ir nebegalės nieko eksportuoti į Rusiją, į kurią Kišiniovas tada vežė parduoti beveik visą savo produkciją.

Moldovą valdę komunistai, anot rašytojo, pakluso Kremliui ir Rusijos karių žvėriškumo ne tik negarsino, bet ir neįkūrė institucijos, kuri kauptų tuos faktus ir keltų bylas galvažudžiams. Tuo pasinaudodama Maskva ėmė falsifikuoti įvykius ir skelbti, jog žudynes Padniestrėje rengė ne separatistai, bet patys moldavai.

Inžinierių statybos firmoje Dubosarų mieste dirbęs V. Greku gerai žino trisdešimties metų senumo įvykius, nes pats tada kariavo prieš Kremliaus okupantus.

„Kišiniovui 1989 m. pranešus apie ryžtą išstoti iš SSSR ir moldavų kalbą skelbti valstybine, rusakalbiai gyventojai tada ėmė skubiai mokytis mūsų kalbos, kuri iki tol buvo podukros vietoje“, – pasakoja V. Greku.

Tačiau Kremlius nenorėjo suteikti laisvės nei Lietuvai, nei Moldovai ir ėmė kurti planus, kaip tose respublikose sukelti vidaus konfliktą. Tiek Vilniuje, tiek Kišiniove staiga rusakalbiai ėmė burtis į neva jų teises turintį ginti „Interfontą“.

Šis ėmė agituoti nuo Lietuvos atskirti lenkišką Vilniaus rajoną, o nuo Moldovos rusišką Padniestrę bei turkų kalba šnekančią Gagaūziją. Rusakalbiai gyventojai Padniestrėje nustojo lankyti moldavų kalbos kursus ir ėmė reikalauti autonomijos, jų kalbą skelbti antra valstybine.

Didžiausios demonstracijos vyko Padniestrės sostinėje Tiraspolyje, tačiau neužilgo jos persimetė ir į penkiasdešimt kilometrų nuo sostinės nutolusius Dubosarus, kuriuose gyveno trisdešimt tūkstančių žmonių.

„Kremlius siūlė Kišiniovui kurti federacinę autonominių regionų respubliką, kad Padniestrė su Gagaūzija parlamente turėtų balsų daugumą, bet mes nesutikome, nes norėjome vieningos šalies“, – teigia V. Greko.

1990 m. gruodyje Padniestrė paskelbė įkurianti nepriklausomą Padniestrės Moldovos Respubliką (PMR) ir ėmė formuoti savo gvardiją, kuriai ginklų davė čia karinę bazę turinti Rusijos armija. Realiai Padniestrėje tuo metu vyravo dvivaldystė, Kišiniovas PMR nepripažino, čia toliau veikė Moldovos policija ir įstaigos, tačiau kartu gatvėse ėmė budėti ir gvardiečiai.

Pastarieji po kiek laiko paskelbė, jog Moldovos policija Padniestrėje yra neteisėta, o tvarką palaikys jie patys. Savo tvarką Maskvos šalininkai netrukus ėmė įvedinėti ir Dubosaruose.

„Dubosarai buvo vienintelis miestas Padniestrėje, kuriame vyravo ne rusakalbiai, bet moldavai, todėl akivaizdu, kad būtent čia kilo pasipriešinimas PMR gvardiečiams ir pirmi susirėmimai“, –  teigia V. Greku.

Tikrumoje Dubosarų centre dominavo rusakalbiai, o miesto pakraščiuose bei aplinkiniuose kaimuose daugiausiai gyveno moldavai.

Ginkluoti susirėmimai Dubosaruose prasidėjo po to, kai gvardiečiai pabandė užgrobti policijos būstinę, o moldavai atėjo policininkams į pagalbą, ir traktoriais išvaikė okupantus.

Nepasisekus užimti policijos būstinės gvardiečiai Dubosarų merijoje įkūrė savo policiją. Tuo pačiu ėmė suiminėti moldavų policininkus, atiminėti iš jų ginklus, o budėdami keliuose šaudė į sustoti atsisakančius moldavus ir kelis nušovė, sužeidė.

„Tikrasis karas Dubosaruose prasidėjo 1992 metų kovo antrą dieną, o aš prisijungiau prie vietos savanorių armijos po dviejų dienų, nes pirma turėjau suorganizuoti, kaip saugiai išgabenti  žmoną su dviem mažais vaikais“, – prisimena V. Greko.

Tuo metu V. Greko buvo 33 metai ir jisai su šeima vos prieš penkis mėnesius buvo įsikraustęs į nuosavą butą.

„Buto paskyrimo laukiau vienuolika metų, pats to namo statybai vadovavau, o per karą okupantai jį atėmė“, – apgailestauja rašytojas.

Sužinoję, kad V. Greko prisijungė prie moldavų savanorių kovotojų, Padniestrės gvardiečiai perėmė jo buto nuosavybę ir išvarė iš buto rašytojo seserį.

Rašytojas prisijungė prie gimto Kočerųkaimo vyrų savanorių ir dalyvavo keturis mėnesius užsitęsusiose kovose. Kučerųkaime per karą žuvo 61 žmogus, iš kurių tik septyni buvo savanoriai kovotojai.

Kiti gyventojai žuvo į jų namus pataikius priešo bomboms arba užpuolus sužvėrėjusiems gvardiečiams. „Kaip kad okupantai dabar Ukrainoje su tankais vežasi iš ukrainiečių namų pagrobtus šaldytuvus ar skalbimo mašinas ir televizorius, taip jie darė ir pas mus, tik tada labiausiai gvelbė mašinas, kilimus, maistą ir vyną“, – prisimena V. Greko.

„Gvardiečiai buvo nepaprastai žiaurūs, kai po vieno bombardavimo kaime iš rūsio išlindo pasislėpusi šeima ir pamatė svetimą turtą grobiančius okupantus, šie nužudė devynis liudininkus, o išsigelbėjo tik vienas, likęs slėptis statinėje rūsyje“, – piktinasi V. Greko.

Dešimties ir trylikos metų mergaitės pusseserės buvo pirma išprievartautos, o po to nušautos kontroliniu šūviu į ausį, taip, kaip mėgsta daryti KGB agentai. „Prieš rašydamas knygą aš susitikau su aukų artimaisiais, ir jie man pripasakojo tokių dalykų, kad net plaukai piestu stojosi“, – teigia V. Greko.

Vienam gyventojui prieš mirtį buvo nukapoti rankų pirštai, o nuo kojų pirštų buvo nuplėšti visi nagai. Kitam civiliui kažkuo sunkiu buvo taip suplotos kojų pėdos, jog laidojant nepavyko jam užmauti jokių batų.

Policininkui buvo nupjautos ausys, išdurtos akys ir jis buvo nuskandintas upėje pririšus akmenį prie kojų. Kitas vyriškis buvo kankinamas jo kūną deginant kiaulių svilinimui skirtu svilintuvu, ir jo veidas apanglėjo tiek, kad sesuo brolį atpažino vien pagal dantis ir kišenėje rastus raktus.

Nušovė net vaikų namų mokytoją bei pensininką karo veteraną, kuris Antrajame pasauliniame kare Berlyno užėmime dalyvavo. Pastarąjį nušovė, nes bandė sugėdinti plėšikautojus, o po to iš pykčio net jo namą sudegino.

Išsigimėliškai nukankintas buvo kariškis pensininkas Ion Kanev. Jį gvardiečiai suėmė einantį į parduotuvę ir pririšę užsodino ant aštraus baslio, pasmerkdami lėtai mirčiai basliui skverbiantis į vidurius. „Taip Viduramžiais savo aukas žudydavo turkai, bet šiais laikais toks kankinimas sukrėtė visą apylinkę“, – sakė rašytojas, pridūręs, jog I. Kanev buvo rastas duobėje, kurioje buvo utilizuojami kritę gyvuliai.

Nužudytas aukas okupantai įmesdavo į upę, užkasdavo miške ar laukuose, todėl žemę ardami kaimiečiai ir dabar iškasa žmogaus kaulus, o keliasdešimt moldavų tebėra laikomi dingę be žinios.

V. Greko labai piktina tai, jog Moldovą tuo metu valdę komunistai sutiko su Maskvos siūlymu pasirašyti taiką ir pripažinti PMR egzistavimą. „Savanoriai kovotojai net vyko į Kišiniovą protestuoti, bet komunistai darė tai, ką liepė Maskva“, – teigia V. Greko.

Kišiniovui sutikus negarsinti karo nusikaltimų Padniestrė ėmė melagingai tvirtinti, jog sadistines žudynes rengė moldavai, ir jie išprievartavo bei nužudė tas dvi paaugles.

„Tų mergaičių brolis kartu su mumis kovojo viename būryje, mes visi vieni kitus kaime pažinojom, bet pagal Maskvos šmeižtą išeina, kad kartu su broliu mes jas prievartavom ir žudėm, šlykštesnio melo negali būti“, – piktinasi V. Greko.

Atsisveikindamas rašytojas panoro perduoti tokį patarimą lietuviams: „Jokiu būdu nepasitikėkite Kremliumi, jie sugeba dalinti labai gražius pažadus, o vis vien daro tai, ką yra numatę ir nesiskaito su jokiomis priemonėmis įgyvendindami savo imperinius tikslus, jie nesibodi jokių apgaulių, nusikaltimų bei šmeižto“.

Rašytojas priminė, jog moldavų dominuojamame Rogų kaime okupantai surengė pseudoreferendumą ir paskelbė, kad kaimas savanoriškai prisijungia prie Padniestrės.

„Tokius referendumo spektaklius dabar Kremlius rengia ir Ukrainoje, tačiau jie yra gryna apgaulė“, – yra įsitikinęs V. Greko

Rašytojas priminė ir tai, jog moldavų savanorių gretose buvo rusų ir ukrainiečių, o PMR gvardiečių būriuose kovojo ir Padniestrėje gyvenę moldavai. Tai esą liudija, kad kariavo ne moldavai prieš rusus, bet Kremliaus sukiršinti senosios SSSR sistemos gynėjai ir Moldovos nepriklausomybės šalininkai.

Ginkluotose brolžudiškose kovose žuvo per pusantro tūkstančio įvairių tautybių žmonių, o Maskva savo tikslą pasiekė – Moldova liko suskaidyta, jos kelias į ES bei NATO paralyžiuotas.