Romanas „Oda“ ‒ Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika

 Romanas „Oda“  ‒ Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika

Rūta ŠVEDIENĖ

Italų rašytojo, karo korespondento Curzio Malaparte romanas „Oda“ („Tyto alba“, vertė T.Gudelytė) vadinama literatūros šedevru. Skaityti nebuvo lengva. Knyga stora ir visko joje gausu. Istorinių dalykų, politikos, egzistencinių pamąstymų. Tai tikroviška Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmogaus egzistencijos alegorija. Į pasaulio literatūros klasiką pretenduojančioje knygoje vilties žiburio nerasi nė su žiburiu. O paėmiau šią knygą į rankas, norėdama daugiau sužinoti apie Neapolį (knygos paantraštė „Mažoji Neapolio apokalipsė“), tačiau joje radau gerokai daugiau.

C. Malaparte (1898–1957) – itin prieštaringa asmenybė, kurios gyvenimas kupinas staigių posūkių, skaudžių nuopuolių ir praregėjimų. Pasak jo biografo Franco Baldasso, rašytojas svajojo tapti revoliucionieriumi. Sulaukęs 16-os atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo fronte, 18-os patyrė akistatą su mirtimi – dujų ataką. Fašizmo ir Benito Mussolinio idėjas C. Malaparte regėjo kaip galingą jėgą, turinčią nušluoti supuvusį Europos buržuazijos gyvenimo būdą, bet netrukus tuo teko nusivilti. Antrojo pasaulinio karo metais C. Malaparte apkeliavo daugelį Europos šalių ir savo oda pajuto karo siaubą, savotišką žmonijos apokalipsę.

„Odą“ čekų rašytojas Milanas Kundera pavadino vienu kertinių praėjusio amžiaus romanų, o Vatikanas 1950 m. įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą. Romanas nukelia į 1943-iųjų rudenį. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinis maras. Autorius negaili kritikos nei tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“. Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai.

Į lietuvių kalbą romaną vertė Toma Gudelytė. „Odą“, kaip ir visą C. Malaparte kūrybą, galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį, autoriaus žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas.

Šią knygą reikia skaityti, o ne apie ją kalbėti ar rašyti.

3 Komentarai

  • Labai ši knyga rimta, neįveikiau:(

  • Rutele, eik geriau tarybos sprendimo projektus redaguoti, nes pilna klaidu palieki, ar ne taip? as turiu pati tavo klaidas taisyti.

  • Gera knyga. Perskaičiau

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video