Interviu su Andriumi Kaluginu. Psichologinis smurtas – kada galima skambinti pavojaus varpais?

Apie smurtą šeimoje kalbama vis daugiau. Nors dar visai neseniai ši tema, galima sakyti, buvo tabu, dabar vis dažniau tiek politikai, tiek žinomi žmonės prabyla apie tai, jog smurtas šeimoje nėra toleruotinas. Tačiau vis dar girdime daugybę atvejų, kai moterys, o kartais ir vyrai, patirdami nuolatinį smurtą tyli, niekur nesikreipia ir tokių savo gyvenimo detalių neviešina. Apie smurtą šeimoje, tokio elgesio priežastis ir pasekmes kalbamės su psichologu, knygos apie psichologinius kompleksus „Complexus Amoris“ autoriumi, radijo ir televizijos laidų vedėju Andriumi Kaluginu.

– Apie fizinį smurtą visi yra girdėję ir puikiai žino, kaip tai atrodo. Tačiau smurto artimoje aplinkoje rūšių yra ir daugiau, kokios jos?

– Smurto formų išties yra ne viena. Plačiausiai žinomas fizinis smurtas, kai moteris yra mušama. Taip pat yra seksualinis smurtas, kai vyras verčia moterį mylėtis prieš jos norą. Yra ekonominis smurtas – kai vyras riboja moters finansus ir šimtu procentu valdo visą biudžetą. Duoda moteriai vieną eurą per dieną, o paskui dar ir ataskaitos paprašo.

Yra ir daugiau smurto rūšių, tačiau antroje vietoje po fizinio smurto eina psichologinis smurtas. Toks smurtas dažniausiai pasireiškia psichologiniu spaudimu, žeminimu, patyčiomis, socialinio gyvenimo apribojimu – kai vyras neišleidžia moters iš namų be jo žinios. Taip pat tai gali būti spaudimas atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, tvarkyti namus po kelis kartus per dieną, arba, pats dažniausias psichologinio smurto variantas, kai vyras moteriai įvaro menkavertiškumo jausmą. Tokį jausmą įvaryti žmogui galima įvairiai – sakykim, vyras vadina moterį baidykle, ragana, sako, kad be jo ji būtų niekas, pabrėžia, kad moteris turi žinoti savo vietą ir taip toliau.

– Panašu, kad psichologinis smurtas yra laipsniškas. Ar moterys geba atskirti paprastą kivirčą nuo psichologinio smurto bei ar jos yra linkusios tokius santykius nutraukti? O galbūt taip besielgiantį vyrą dar įmanoma pakeisti?

– Būtent, kad įmanoma pakeisti tokius santykius. Bėda ta, kad Lietuvoje kol kas sąmoningumo lygis, kalbant šiuo klausimu, yra žemas. Moterys nemano, kad toks elgesys yra psichologinis smurtas – tikrai dažnai jos mano, kad tai tėra paprastas konfliktas. Reikia aiškiai suvokti: „jeigu mane žemina, tai jau yra smurtas“.

Psichologiškai smurtaujantį vyrą galima „pataisyti“ – su psichologų, socialinių darbuotojų, galų gale draugų ir artimųjų pagalba. Jeigu pavyktų užkirsti smurtą psichologinio smurto lygmeniu, nemaža tikimybė, kad pavyktų išvengti ir fizinio smurto.

Viena iš psichologinio smurto atmainų yra pasyvioji agresija. Nedaug kas kreipia į tai dėmesį, bet pasyvioji agresija yra baisus dalykas, tai kaip vėžys. Pirmose stadijose dar taip nesimato, bet vėliau tokį elgesį labai sunku suvaldyti. Pasyviąją agresiją galima atpažinti iš piktybiško antros pusės prašymų ignoravimo, įžeidžiančių žodžių, keiksmažodžių, galų gale sugniaužtų kumščių – dar nėra smogta, tačiau pradžia yra.

[quote author=“A. Kaluginas“]Psichologiškai smurtaujantį vyrą galima „pataisyti“ – su psichologų, socialinių darbuotojų, galų gale draugų ir artimųjų pagalba.[/quote]

– Neretai susipykę žmonės pasako daug dalykų, kurių vėliau gailisi, teigia nenorėję taip kalbėti. Kada moteris gali suvokti, jog išsakyti pikti žodžiai jau yra psichologinio smurto apraiška, ne tik kažkokio konflikto sukeltų emocijų išraiška?

– Tada, kai tai darosi tendencinga. Susipykus kartą ar du – nieko baisaus, juk visko pasitaiko. Tačiau jeigu kiekvieno konflikto metu vyras vartoja žeminančius žodžius, griebiasi kažkokių daiktų, nors dar jų nemeta ir nedaužo, sugniaužia kumščius arba tendencingai riboja moters laivę – tai jau yra psichologinis smurtas.

– Vis dar labai dažnai galima matyti, kad moterys, gyvenančios su tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtaujančiais vyrais, santykių nutraukti nenori. Kodėl taip yra ir ko reikia, kad moterys suvoktų, jog tokie santykiai niekur neveda?

– Nėra vieno recepto. Reikia sąmoningumo, reikia šviestis, daugiau apie tai kalbėti. Reikia, kad viešumoje apie tai būtų kalbama, kad rašytų žiniasklaida, kad garsūs žmonės apie tai kalbėtų. Kol kas dar labai dažnai akcentuojamas fizinis smurtas, o psichologinis smurtas yra apeinamas.

Neretai moterys prisiima tokį aukos vaidmenį, nes nelabai gerai suvokia, ką iš tiesų daro. Jos galvoja, kad jų vyro toks būdas, nusileidžia ir gyvena, tačiau net gerai nesuvokia, kam jos nusileidžia.

Pavyzdžiui, jeigu aš kas dieną žmogų maitinsiu nuodais, bet sakysiu, kad ten skaniausi traškučiai – žmogus valgys ir nematys nieko blogo tame. Bet jei aš vieną dieną ateisiu ir pasakysiu, kad čia ne traškučiai, o nuodai – žmogus jų nebevalgys, nes suvoks, kas tai iš tiesų yra.

Moterys dažnai nežino, kad tam tikras vyro elgesys yra psichologinis smurtas. Tačiau tą suvokusios jos susimąstys – „pala, kodėl aš turiu kentėti, jeigu prieš mane smurtaujama?“.

– Moterys neretai lieka su smurtaujančiais vyrais argumentuodamos, kad nenori ardyti šeimos, nenori traumuoti vaikų, nori, kad vaikai augtų su abiem tėvais. Ar šis argumentas išties vertas dėmesio?

– Jeigu žmogus nelinkęs ardyti šeimos, ir moteris yra linkusi paaukoti savo gyvenimą ir savo gerovę dėl vaikų, tai čia jos asmeninis reikalas. Bet reikia suvokti, kad ji AUKOJASI, ir asmeninė laimė jai artimiausiu metu nesišviečia.

Išties, šis argumentas yra gana svarus, jeigu moteris tą daro sąmoningai. Tačiau, jeigu yra psichologiškai smurtaujama vaikų akivaizdoje, tai luošina vaikus. Vaikai tokį bendravo modelį atsineša ir į savo šeimas, ir taip toks elgesys keliauja iš kartos į kartą.

Pavyzdžiui, 19 amžiuje toks vyro ir moters bendravimo modelis buvo normalus, kai moteris išties neturėjo balso, ir jos funkcija buvo gimdyti ir auginti vaikus. Pavyzdžiui, vyro žodžiai „tylėk, boba“ 19 amžiuje buvo normalūs. Bet panašu, kad mes neprogresuojame – gyvename 21 amžiuje, bet vadovaujamės 19 amžiaus vertybėmis. Reikėtų progresuoti, todėl žvelgiant į ateities perspektyvą, argumentas apie šeimos ardymą nėra toks jau svarus.

[quote author=“A. Kaluginas“]Jeigu yra psichologiškai smurtaujama vaikų akivaizdoje, tai luošina vaikus. Vaikai tokį bendravo modelį atsineša ir į savo šeimas, ir taip toks elgesys keliauja iš kartos į kartą.[/quote]

– Skyrybos taip pat psichologiškai traumuoja vaikus. Kuri iš dviejų blogybių yra geresnė?

– Sunku pasakyti, kas yra geriau, kadangi situacijų šeimose būna labai įvairių. Moterys dangstosi vaikais, tačiau dažnai moteris ryžtasi gyventi dėl vaikų ir nesiskirti dėl to, kad jai įvarytas menkavertiškumo kompleksas. Jeigu vyras iš dienos į dieną į galvą kala, kad moteris yra negraži, neseksuali, nevykusi ir panašiai, tai moteris yra tiek emociškai paveikta, kad mano, jog kitos šeimos turėti negalės, joks kitas vyras į ją nežiūrės. Tuomet galvoja, kad geriau toks vyras, negu jokio vyro.

O kas yra blogiau, tikrai nepasakysiu, viskas nuo aplinkybių priklauso – nuo amžiaus, sveikatos, socialinės padėties, finansų ir taip toliau.

– Saviečių tragediją galima susieti su moterų baime kovoti prieš smurtaujantį vyrą. Ir toks atvejis ne vienas – labai dažnai moterys tyli, niekam nepasakoja, kenčia vienos. Kodėl taip yra?

– Pirmas faktorius yra baimė. Kiek man tenka susidurti su tokiais atvejais, baimė būna dvejopa. Pirmiausia – moteris bijo, kad jeigu kažkam pasakys apie smurtą, vyras dar labiau supyks ir situacija dar pablogės. Moterys bijo vyro reakcijos. Antra baimė yra viešumas. Jos bijo, kad pradės sklisti kalbos, kad žmonės pirštais užbadys, bijo, kad aplinkiniai ją vertins kaip vyrą išdavusią moterį. Tai yra tiesiogiai susiję su gėdos jausmu – jos gėdijasi, kad gyvena su smurtautoju, gėdijasi, kad leidžia vyrui smurtauti. Gėdos jausmas ne ką silpnesnis už baimės jausmą.

– Atrodo, kad tokias moteris supa daug kliūčių – baimė, gėda, visuomenės reakcija, vyro elgesys. Kaip derėtų išbristi iš šio liūno?

– Žinoma, galima problemą spręsti socialiniu būdu. Taip, kaip dabar sprendžiamas fizinis smurtas – vyras traukiamas atsakomybėn, yra griežtos priemonės kovai su fiziniu smurtu. Galbūt nustačius psichologinį smurtą galima imtis konkrečių priemonių – liepti vyrui lankytis pas psichologą, atskirti jį nuo šeimos kuriam laikui. Tokie dalykai priklauso nuo mūsų valdžios.

Kitas būdas gali būti viešumas. Tokias problemas reikia viešinti, kalbėti apie jas. Jeigu žinomi žmonės išdrįstų papasakoti savo istorijas, papasakoti, ko ėmėsi – galbūt paprastos moterys būtų įkvėptos keisti savo gyvenimą.

Reikia formuoti moterų sąmoningumą, tačiau tai yra ilgas darbas, per vieną darbą to nepadarysi. Viešumas prives prie to, kad moterys suvoks, kad kentėti nereikia.

KOMENTARAS

Pasisako TV3 žinių bei „TV pagalbos“ vedėja, žurnalistė Renata Šakalytė-Jakovleva.

„Mano nuomonė yra tokia, kad tikrai neverta likti su smurtaujančiu žmogumi. Jeigu žmogus nenori, nemato prasmės keistis ir tame neįžvelgia problemos, jeigu mano, kad toks gyvenimo būdas yra normalus, tai šalia tokio žmogaus būti prasmės nėra. Tačiau jeigu tas žmogus psichologo ar socialinio darbuotojo dėka suvokia, kad smurtavimas – netinkamas elgesys, ir kad smurtas nėra vyriškumo įrodymas, tai galima duoti šansą pasitaisyti.

Tačiau vėlgi – visada lieka tikimybė, kad santykiams iš esmės nesikeičiant toks žmogus grįš prie senų įpročių.

Jeigu vyras yra kategoriškas ir nesuvokia, kad tokiu savo elgesiu žaloja ne tik savo moterį, bet ir vaikus, nereikėtų apsimetinėti, kad čia nieko tokio. Nereikia apsimesti, kad čia yra didžiulė auka dėl vaikų ar dėl kažkokios ramybės ar santuokos židinio saugojimo – tai yra nesąmonė, mitas, savęs apgaudinėjimas. Tokie santykiai neveda į šviesesnę ateitį, jie veda į pražūtį. Mes matome, kuo tai gali baigtis – tragedijomis, mirtimis ir daugybe suluošintų gyvenimų.

Pasakymas „lieku gyventi su vyru dėl vaikų“ rodo, kad moteris arba yra egoistė, arba yra tokia silpna ir tokios menkos savivertės, kad vaikais bando dangstyti savo neryžtingumą. Niekada vaikai nebus laimingi su tokiu tėvu arba su tokia mama.

Moterys turi rasti jėgų savyje ne likti su smurtaujančiu vyru, bet tokį vyrą palikti, būtent dėl vaikų gerovės. Jos gali suteikti savo atžaloms galimybę gyventi kitokiomis sąlygomis – pajusti, ką reiškia mylintys, ramūs tėvai.

Noriu palinkėti tokioms moterims būti drąsioms, išdrįsti apie tai pasipasakoti. Tai nėra jokia gėda, nėra jokia tragedija. Apie tai šnekėti reikia, ir garsiai. Jei moteris neturi gerų draugių, kaimynų ar giminaičių, tegul papasakoja socialiniams darbuotojams – tegul pasakoja, klausia, prašo pagalbos.

Be to, žinomų žmonių kalbėjimas šia tema taip pat turi didelį poveikį. Mes ir „TV pagalboje“ tą akcentuojame – kad smurtas šeimoje negali būti toleruojamas, juk visada yra kitokių išeičių, visada galima sulaukti pagalbos.

Tačiau jeigu moterys tylės ir niekam nepasakos, taip niekas ir nesužinos, o kai niekas nežinos – niekas ir nepasikeis.“