Prof. Zenonas Dabkevičius: penktą dešimtmetį – mokslo srity

 Prof. Zenonas Dabkevičius: penktą dešimtmetį – mokslo srity

Mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius. /Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta Švedienė

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC), esančio Akademijoje, vienas iš vadovų − vyriausiasis mokslo darbuotojas, direktoriaus patarėjas, Mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius. Talentingas mokslininkas, puikus vadovas ir mokytojas, geras kolega. Tiesą pasakius, sutrikau, norėdama įžangoje jį pristatyti. Mokslų laipsniai ir vardai, profesinė patirtis, dalyvavimas mokslo programose ir projektuose, daugybė parašytų straipsnių ir knygų, apdovanojimai, ordinai, vardai… Kas svarbu, kas svarbiausia, kaip į visa tai žiūri pats gerb. Z. Dabkevičius, praėjus metams, keliems, keliolikai, keliasdešimt…

– Jūs gyvenate Akademijoje Kėdainių rajone, o esate kilęs iš Raseinių rajono. Daug dirbate, būnate Vilniuje, taip pat ir užsienyje. Tai kur geriausia? Ar namo grįžtate su ilgesiu ir meile? Kokia ta Akademija? Kodėl tiek daug metų čia gyvenate? Neabejoju, kad būta siūlymų dirbti Vilniuje.  

– Taip gimiau tuometiniame Ariogalos rajone, kur Betygalos apylinkės vėliau buvo priskirtos Raseinių rajonui. Ten, pamiškės sodyboje, praleisti 17 metų atmintyje giliai įsirėžė. Vėliau studijos Kaune žemės ūkio akademijoje, nuo 1976 m. darbas Žemdirbystės institute Akademijos miestelyje.

Akademijos vardas mane lydėjo didelę dalį gyvenimo: nuo 1995 metų pats pradėjau dėstyti antraeilėse pareigose Žemės ūkio akademijoje, 2001 m. tapau Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, o nuo 2011 – tikrasis narys, akademikas, nuo 2013−2021 m. vadovavau Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriui ir galiausiai nuo 2018 metų einu Mokslų akademijos viceprezidento pareigas.

Dabar tenka didesnę dalį savaitės praleisti Vilniuje, bet ten baigęs darbus skubu į Vainotiškių kaimą, kur yra pagrindinė gyvenamoji vieta ir aktyviai veikianti bendruomenė.

Pradžioje atvykus Kėdainių miestas nebuvo labai patrauklus: pilkos gatvės, gausiai dūmijančios gamyklos, daug kita kalba kalbančių karininkų ir kareivių, gaudžiantis karinis oro uostas…

Prof. habil. Zenonas Dabkevičius ir Mokslų akademijos prezidentas Juras Banys./Asmeninio archyvo nuotr.

Bet dabar miestas sutvarkytas, žaliuojantis ir žydintis, gausus kultūrinių renginių ir randamos visos reikalingos paslaugos. Akademijos miestelis nuolat gražėja, veikia svarbios Lietuvai ir verslui įmonės, išskirtinai puikiai veikia Akademijos kultūros centras, laukiame, kada iš esmės atsinaujins parkas. Tad ko daugiau reikia…

– Papasakokite truputį apie savo šeimą. Žmona Giedrė taip pat mokslininkė, dirbate kartu Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre, o kaip vaikai? Kaip susiklostė jų gyvenimai? Vilniuje ar užsieniuose?

– Giedrė baigusi biologijos mokslus Vilniaus universitete ir, kadangi gimusi Sibire, teko pasirinkti aspirantūrą (dabartinę doktorantūra) ne didmiestyje, o tam labai tiko tuo metu Žemdirbystės institute kuriama Genetikos ir fiziologijos laboratorija. Ten ir mokslinį darbą apgynė, ir visą aktyvią mokslinę veiklą skyrė dobilų genetikai ir selekcijai.

Dabar prižiūri gėlynus sodyboje, lanko Kėdainiuose Trečiojo amžiaus universiteto ir kitus kultūrinius renginius, rūpinasi anūkais. Nesigaili, kad iš Vilniaus atvyko į „provinciją“, nes čia galima puikiai gyventi, lengviau suderinti buities, darbo ir vaikų auginimo reikalus.

Džiaugiamės, kad visi trys vaikai, baigę Akademijos vidurinę mokyklą, įstojo į universitetus ir juos baigę gyvena ne užsieniuose, bet Vilniuje, sėkmingai dirba švietimo ir mokslo, verslo ir kultūros institucijose, savo šeimose augina 5 vaikus.

Visi apdovanojimai svarbūs ir mieli, bet labiausiai ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ – taip gražiai ir iškilmingai skamba. O iš mokslo įvertinimų tai svarbiausias yra Lietuvos mokslo premija – tai nacionalinė šalies mokslo premija. 

prof. Z. Dabkevičius

– Esate baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją (nuo 2019 m. VDU Žemės ūkio akademija), Agronomijos fakultetą, tapote moksliniu agronomu. Po maždaug 10 metų tapote biomedicinos mokslų daktaru, o dar po dešimties ir habilituotu daktaru. Darbą „Varpinių augalų svarbiausios grybinės ligos, jų plitimo dėsningumai ir apsaugos priemonės“ apgynėte Lietuvos žemdirbystės institute. Tai baigęs Žemės ūkio akademiją, iškart ir ėmėt dirbti Žemdirbystės institute ir ėmėte domėtis grybinėmis ligomis? Kodėl būtent grybai sudomino?

– Žinoma, domiuosi ir valgomaisiais grybais, labai mėgstu grybauti, tik kuo daugiau žinau apie grybus, tuo juos atsargiau renku. Pagrindinis mano tyrimų objektas yra patogeniniai grybai, tie, kurie sukelia augalų ligas, ir kaip juos kontroliuoti tiek profilaktinėmis priemonėmis, tiek, jei labai reikia, pasitelkiant ir chemines.

Lietuvoje vis dar kartais kyla baimių dėl cheminių augalų apsaugos produktų panaudojimo ir poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai. Tačiau noriu patikinti, kad, prieš  leidžiant naudoti augalų apsaugos produktus, jie kruopščiai tiriami ir vertinami mokslininkų ir valstybinės institucijos kontroliuoja jų naudojimą. Tyrimo rezultatai, studijose dėstomų paskaitų medžiaga bei ekspertinė patirtis sugulė  moksliniuose straipsniuose, paruoštuose vadovėliuose, knygose.

– Vardinam toliau Jūsų mokslo ir pedagoginius laipsnius. 2001 metais jau tampate profesoriumi. Jaunu profesoriumi. Dėstėte Žemės ūkio akademijoje? Kur dar? Kokius dalykus ir kaip patiko būti mokytoju studentams? Būti profesoriumi, habilituotu daktaru palyginti jaunam žmogui turbūt išdidu. Kaip nesusirgote žvaigždžių liga?

– Dėstyta Žemės ūkio, Aleksandro Stulginskio universitete, VDU Žemės ūkio akademijoje ir Šiaulių universitete. Žinoma, tinkamam dėstymui reikia nemažai ruoštis, o ši medžiaga vėliau tapo vadovėliais ir knygomis. Dirbti su jaunimu įdomu, ir pats tobulėji, supranti, kuo jie gyvena. Profesoriaus, habilituoto daktaro, akademiko ir kiti mokslo titulai yra pradžioje įdomu, bet vėliau gal kiek atsibosta, sendina ir atskiria nuo kitų.

Todėl studentai jau dabar bando vadinti vardu. Aš, kol geriau susipažinsime, prašau pridėti prie vardo nors vieną žodį „dėstytojau Zenonai“, „profesoriau Zenonai“ ar pan. Kažkaip nejauku, kai pirmą kartą susitinki ar ne visai pažangus studentas tave net neatsiklausęs vardu ima vadinti. Bet tikriausiai teks priprasti. Dar vienas pastebėjimas, kad su studentais per daug susidraugauti negali, nes nuolaidų prašymas dažnai nesibaigia, todėl turi būti profesionalus, reiklus ir teisingas.

Iš kairės: akad. Mindaugas Malakauskas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas, akad. Zenonas Dabkevičius, akad. Vytautas Ruzgas./Asmeninio archyvo nuotr.

– 2001−2010 m. esate Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, o nuo 2011 m. jau tampate akademijos tikruoju nariu. Kuo šie vardai skiriasi, t. y. pareigos ir atsakomybės? Koks tai darbas?

– Įvairiais akademijos gyvavimo laikotarpiais buvo priimtos įvairios pozicijos. Pradžioje, pagal sovietinę struktūrą, buvo dvi pozicijos: akademijos narys korespondentas ir akademikas. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, buvo siekta atjauninti akademiją, todėl įvestos akademijos nario eksperto ir užsienio nario pozicijos. Nuo 2011 m. atnaujinus LMA statutą, grįžta prie 3 pozicijų: tikrojo nario akademiko, nario emerito (pasiekus 75 metų ribą) ir užsienio nario. Taigi dar kartą pasikeis mano statusas į nario emerito ir jau vietoj manęs rinks kitą tikrąjį narį.

Akademikai daugiausia dirba ekspertinį darbą patariant oficialioms valstybės institucijoms, rūpinasi mokslo prestižu ir rezultatų sklaida, bendrauja su visuomene. Tai savanoriškas ir neapmokamas darbas ir tik mokslo skyrių pirmininkai bei akademijos personalas gauna atlyginimą.

– 2012 metais tampate Švedijos Karališkosios žemės ir miškų ūkio mokslų akademijos užsienio nariu. Kaip tapote? Kodėl Švedijos? Ir ką Jums reikia dirbti esant tuo nariu?

– Tiesiog Švedijos kolegos, su kuriais bendradarbiavome mokslo projektuose, pasiūlė ir buvau išrinktas Švedijos akademijos užsienio nariu. Labai įspūdinga inauguracija ir kasmetiniai renginiai, kur vyrai pasipuošę frakais, o moterys vakarinėmis sukniomis, dalyvaujant karališkajai šeimai.

Išrinktas buvau, kai susijungė Žemdirbystės, Sodininkystės ir daržininkystės bei Miškų institutai į LAMMC, taigi, kad galėčiau plačiai atstovauti žemės ir miškų mokslams. Malonu, kad 2016 m. Latvijos mokslo akademija mane taip pat išrinko užsienio nariu. Dalyvavimas užsienio šalių akademijų veikloje nėra intensyvus ‒ tai specializuotos mokslinės konferencijos ir metiniai susirinkimai.

Labai didžiuotis apdovanojimais neverta, nes darbas buvo dirbtas ne dėl jų, bet jei esi pastebėtas, tai puiku.

prof. Z. Dabkevičius

– Jūsų profesinė patirtis labai plati. Daug metų dirbote Žemdirbystės institute, buvote jo vadovu. 2010−2017 m. ėjote LAMMC direktoriaus pareigas. Nuo 2018 m. tapote vyriausiuoju mokslų darbuotoju, direktoriaus patarėju. Taip pat tapote Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentu. Daug metų dirbate vadovaujamą darbą, o kartu ir mokslinį. Elementarus klausimas – kaip suspėti, kaip nepaklysti tarp pareigų ir veiklų?

– Tikriausiai ne veltui sakoma, kad kuo daugiau darbų turi, tuo daugiau ir padarai. Viską darai kolektyve – dabar retai pasitaiko mokslininkų vienišių. Juk ir daug metų mokslo sferoje praleista – įpusėtas penktasis dešimtmetis. Pradžioje tau vadovauja ir moko, po to intensyviai dirbi, buri kolektyvą, jam vadovauji, perduodi patirtį jaunimui. Gal mokslininko darbas tuo dėkingas, kad įvairiais etapais pažymimas laipsniais ir vardais suskaičiuojamos tavo publikacijos ir veikla.

– Anksčiau dirbote Žemdirbystės institute, buvote jo vadovu, paskui keli institutai susijungė ir atsirado Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, jam vadovavote. Praėjo ne tiek ir mažai laiko, gal galite pasakyti, ką gero suteikė šis jungimas? Kas dabar yra geriau?

– Visame pasaulyje mokslo ir studijų institucijos nuolat keičiasi, jungiasi į didesnius darinius, tik didesniame darinyje gali padaryti reikšmingesnius darbus, konkuruoti su kitais. Didesniame kolektyve susikaupia kritinė tyrėjų masė, kuri visapusiškiau gali vykdyti mokslinius tyrimus ir dalintis patirtimi. Santykinai mažesni ir administravimo kaštai.

Su kolegomis Sodininkystės instituto sode./Asmeninio archyvo nuotr.

– LAMMC kas yra prioritetinės mokslo sritys? Kas dabar centrui aktualiausia? Apie ką daugiausia kalbasi per pasitarimus vadovai?

– Žemės ir miškų ūkyje aktualių tyrimų ir spręstinų klausimų aibės, bet centre susikoncentruota į tokias pagrindines programas: tiriamas žemės ūkio bei miškų dirvožemių našumas ir tvarumas;  vykdomi žemės ūkio ir miškų augalų požymių bei savybių genetinės prigimties tyrimai bei kuriamos naujos šiuolaikinius reikalavimus atitinkančios augalų veislės; sprendžiama, kaip geriau panaudoti augalų biologinį potencialą maistui, pašarui, energetinėms reikmėms ir perdirbimui; ieškoma sprendimų, kaip apsaugoti žemės ūkio ir miško augalus nuo plintančių kenkėjų; kaip  suderinti miškininkystės plėtrą su globaliais pokyčiais; kuriamos naujos sodo ir daržo augalų auginimo technologijos, kuriami nauji maisto produktai.

Dabar vadovai kalbasi, kaip nukreipti tyrimus ir sprendimus, kad brangstant energetiniams, materialiniams ir darbo ištekliams, keičiantis geopolitinei situacijai ir klimatui, vykdant žaliojo kurso politiką, išauginti gausius derlius ir neišbranginti produkcijos.

Pagrindinės gyvenimo nuostatos: pareigingumas, atsakomybė, darbštumas. Kai būna sunku, paskaitai knygą, ypač istorinę, kur parodo, kokius sunkumus žmonija ir mūsų šalis patyrė, kad ir netolimoje praeityje, supranti, kad mūsų gyvenimas yra puikus.

prof. Z. Dabkevičius

– Esate daugybės mokslinių straipsnių ir knygų, vadovėlių autorius. Išvardinkite kelis, prie kurių daugiausiai dirbote, daugiausiai energijos, laiko skyrėte?  

– Man brangiausi yra su bendrautoriais 2006 m. parašytas 356 p. vadovėlis „Miško fitopatologija“ ir 2008 m. – 493 p. „Augalų patologija“. Dar buvo 2008‒2009 m. parengtos 3 mokomosios knygos: „Virusologijos pagrindai“, „Mikrobiologijos ir bakteriologijos pagrindai“ ir „Mikologijos pagrindai“. Esu kelių seniau išleistų atskirų knygų skyrių bendraautoris.

– Mokslininkų veikla yra vertinama parašytų straipsnių prestižiniuose užsienio žurnaluose kiekiu. Ką reiškia parašyti gerą straipsnį?

Žemdirbystės instituto bandymų laukeliuose./Asmeninio archyvo nuotr.

– Kad parašytum straipsnį, reikia, visų pirma, turėti idėją, sumanyti aktualią tyrimo temą, išsamiai susipažinti su panašių tyrimų kitų autorių gautais duomenimis, išsikelti tyrimų hipotezę, susikurti tyrimo metodiką, kruopščiai įrengti eksperimentą, priklausomai nuo tiriamo objekto atlikti 1–3 metų tyrimus, surinkti svarius tyrimo rezultatus, padaryti reikšmingas išvadas ir tik tuomet visa tai kruopščiai aprašyti moksliniame straipsnyje.

Ne mažiau svarbu surasti tarptautinį mokslo žurnalą, kuriam būtų įdomūs tavo tyrimai, ir po žurnalų redaktorių ir recenzentų pastabų pataisius ar papildžius pateikti galutinę versiją. Taip kad paruošti nors, atrodo, ir neilgam straipsniui prireikia nemažai laiko.

– Kaip dar yra vertinama mokslininko veikla? Pagal ką?

– Mokslininkų veikla dabar daugiausiai vertinama pagal straipsnius, paskelbtus tarptautiniu mastu  pripažintuose moksliniuose žurnaluose. Kuo aukštesnis žurnalo reitingas ir cituojamumas, tuo mokslininkas vertingesnis. Žurnalai reitinguojami į keturis ketvirčius. Taigi, pavyzdžiui, norint tapti vyriausiuoju mokslo darbuotoju, reikia turėti ne mažiau kaip 18 tarptautinių mokslo straipsnių ir bent pusę aukščiausio lygio (pirmo−antro ketvirčio) žurnaluose.

Žinoma, svarbūs yra mokslininkų sukurti patentai ir augalų veislės, mokslininkų vykdomi tarptautiniai ir Lietuvos mokslo projektai. Būtų gerai, bet sunku išmatuoti, kad būtų labiau vertinama mokslininko atliekamų tyrimų ir rezultatų svarba šaliai, mokslo rezultatų sklaidos efektyvumas.

Akad. Zenono Dabkevičiaus žmona Giedrė – taip pat mokslininkė, visą aktyvią mokslinę veiklą skyrusi dobilų genetikai ir selekcijai./Asmeninio archyvo nuotr.

– Pagaliau priėjome prie apdovanojimų, medalių ir ordinų klausimo. Gal galite juos išvardyti ir pasakyti, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

– Žinoma, visi apdovanojimai svarbūs ir mieli, bet labiausiai ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ – taip gražiai ir iškilmingai skamba. O iš mokslo įvertinimų tai svarbiausias yra Lietuvos mokslo premija – tai nacionalinė šalies mokslo premija.

Labai didžiuotis neverta, nes tiesiog darbas buvo dirbtas ne dėl apdovanojimų, o jei jis pastebėtas, tai puiku. Be to, daugelis darbų yra kolektyviniai, o įstaigos vadovo įvertinimas yra kartu ir visos įstaigos įvertinimas.

– Turbūt ne tik mokslinė veikla ir administracinis darbas Jums rūpi. Gal turite kokių hobių? Ką veikiate laisvalaikiu, kuo domitės?

– Didžiausias džiaugsmas, kad gyvenu kaime, todėl visą laisvalaikį galiu skirti sodininkystei ir daržininkystei. Žinoma, kelionės po savo ar svečias šalis suteikia malonumo, atgaivos ir poilsio. Bendravimas su didele šeima, draugais ir kolegomis teikia gyvenimo pilnatvę.

– Kokiomis pagrindinėmis moralinėmis nuostatomis gyvenate? Kas Jums svarbiausia? Kas palaiko, kai sunku?

– Pagrindinės gyvenimo nuostatos yra: pareigingumas, atsakomybė, darbštumas. Kai būna sunku, paskaitai knygą, ypač istorinę, kur parodo, kokius sunkumus žmonija ir mūsų šalis patyrė, kad ir netolimoje praeityje, supranti, kad mūsų gyvenimas yra puikus ir gali būti blogiau.

Tik reikia atskirti smulkmenas nuo esminių dalykų ir nepaskęsti būtent smulkmenose. Žinoma, tikiuosi, kad dabarties karas Ukrainoje pasibaigs ir sveikas protas nugalės Rusijoje ir Baltarusijoje.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video