Pristatyta Ryto Tamašausko knyga „Akademijos sodyba: ekskursijų gidas“

Rūta ŠVEDIENĖ

Jei žmogus dirba kantriai, užsidegęs, pasitelkęs valią, jei jam tai pačiam įdomu, jei mato prasmę, anksčiau ar vėliau bus įvertintas ir pagerbtas. Apie akademiškio, lituanisto, kraštotyrininko, vietovardžių tyrėjo Ryto Tamašausko apdovanojimus ir nuopelnus pateiksiu straipsnio gale, o dabar noriu baltai pavydėdama pasidžiaugti, kad į jo naujos knygos „Akademijos sodyba: ekskursijų gidas“ sutiktuves atėjo tokia gausybė žmonių, kad nesu tiek mačiusi nei viename knygos pristatyme. Su gėlėmis, simbolinėmis dovanėlėmis, svarbiausia – su šviesiomis mintimis ir gero linkėdami Rytui. Renginio metu net ir „Ilgiausių metų“ buvo sudainuota atsistojus – kitą dieną po renginio buvo Ryto gimtadienis. Užsitarnauti žmonių palaikymą bei nuoširdžią pagarbą – didelė laimė. Oi, retam mūsų tai pavyksta. Matyt, Rytas stengėsi savo gyvenime labai gerai dirbti, daro reikalingus bei prasmingus darbus, daro tai, kas svarbu daugeliui, yra sąžiningas ir garbingas.

Nuo lankstuko iki knygos

Taigi, įvyko knygos pristatymo renginys, kurį vedė akademiškė lituanistė Danguolė Vanagaitė. Renginys buvo surengtas Akademijos kultūros centre, kurio direktorė Žydronė Smulskienė ir buvo tas žmogus, kuris lyg stumtelėjo Rytą parengti tokią knygą.

Tiesa, iš pradžių buvo planuotas lankstukas. Bet Rytas į jį niekaip netilpo ir lankstukas tapo knyga. Pagrindinis knygos rėmėjas – Kėdainių rajono savivaldybės administracija. Lėšos skirtos pagal kultūros projektą „Dotnuvos krašto kultūros pažinimas ir sklaida“.

Ekskursija

Prieš knygos pristatymo renginį Akademijos kultūros centre Rytas surengė ekskursiją „Nepriklausomos Lietuvos tarpukaryje ženklai“.

Ekskursija buvo trumpa. Stoties gatve, − kaip pavyzdys, nes gatvių principu parengta ir knygelė. Šiai gatvei paskirta 17 puslapių, daugiausia už kitas.

Galbūt gatvė atsiradusi dvarininkų užgaida, nutiesus geležinkelį Dotnuvos žeme, būtent nuo Dotnuvos geležinkelio stoties veda tiesi kelio atšaka į Dotnuvos dvarvietę. 

Kaip gyvenamoji ir įstaigų gatvė pradėjo formuotis prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuriant Žemės ūkio mokyklą 1911−1912 m. Seniausias pastatas – Stoties g. 1, atsiradęs kuriamai Žemės ūkio mokyklai. Dešinioji gatvės pusė – maldai ir žemei skirta erdvė.

Einant atkreiptas dėmesys į nepriklausomos Lietuvos XX a. tarpukario ir XX a. antrosios pusės pėdsakus. Žemės ūkio technikumo auklėtinių ąžuolai ir atkurtas Nepriklausomybės kryžius, buvusi Šv. Povilo bažnyčia, kurią 1925 m. rugsėjo 25 d. pašventino Maironis. Veši galingas Antano Smetonos ąžuolas, pasodintas pažymint Respublikos prezidento A. Smetonos 60-metį. Žemės ūkio akademijos pastatai, iki šiol vadinami Silosu, Žvėrynu ir Apendiksu. Selekcijos stoties, kuriai šiemet sukako 100 metų, vieta, vartai ir paminklas Dionizui Rudzinskui. Atkreiptas dėmesys į 1989 ir 1990 m. Nepriklausomybės ąžuoliukus. 

Apie ką yra ta knyga

Knygelė nestora, gausiai iliustruota, pilna faktų, istorinių, kraštotyrinių žinių. Pateikus pagrindinius duomenis apie Akademijos miestelį ir dvarą bei jo buvusius šeimininkus, toliau viskas dėliojama pagal gatves. Tarsi eitum gatvėmis, o tau knygelė pasakoja… 

Neišradinėsiu dviračio ir nebandysiu perpasakoti kiekvieno sakinio, ištarto renginyje, apie knygą. Pateiksiu patrumpintą knygos įžangą, kurią parašė pats Rytas Tamašauskas. Joje ir nusakyta, apie ką yra knyga, kodėl ji skirta Akademijos šviesuolei dr. Apolonijai Zimkuvienei.

„Daugiau nei tris dešimtmečius gyvenant Akademijos sodyboje, kaupta medžiaga apie Dotnuvos kraštą, apie tai skelbtos publikacijos spaudoje, viešinta renginiuose, kelerius metus tvarkoma interneto svetainė dotnuviai.lt, neretai tampama gidu vietos gyventojų ir atvykusiųjų ekskursijoms Akademijoje ar Dotnuvoje. Dalis patirčių keliaujant po Akademiją sudedama į pažintinio ir informacinio pobūdžio knygą „Akademijos sodyba: ekskursijos gidas“. <…>

Kelis dešimtmečius gide Akademijoje neretai buvo agronomė mokslininkė dr. Apolonija Zimkuvienė (1923–2022), bet tokia praktinė patirtis nebuvo atskirai apibendrintai paskelbta. A. Zimkuvienė buvo mano pirmoji gidė Akademijoje 1988-ųjų vasarą. Šioje knygelėje sugulė ir dalis A. Zimkuvienės pastebėjimų, nugirstų pasivaikštant ar bediskutuojant apie Dotnuvos krašto, Akademijos istoriją, vietas ar žmones. A. Zimkuvienei atminti skirtas šis leidinys.

1957 m. į Žemdirbystės institutą atvyko dirbti agronomai Zenonas (1923–2011) ir Apolonija (1923–2022) Zimkai, buvo ilgamečiai mokslo darbuotojai, visuomenininkai, saviveiklininkai.

A. Zimkuvienės mokslinių tyrimų sritis – dirvožemio fizika, 1966 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją apie priemolio dirvožemio tankumą ir jį lemiančius veiksnius.

Pievų ir ganyklų pagerinimas ir atnaujinimas – Z. Zimkaus tyrimų sritis, 1968 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją apie kultūrinių ganyklų ir pievų tręšimą organinėmis trąšomis (abi disertacijos kaip daktaro disertacijos nostrifikuotos 1993 m.).

A. Zimkuvienė – Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė (1996 m.), ŽI muziejaus steigėja (jame sukaupė žemės ūkio mokslo ir žemdirbystės, Akademijos sodybos ir apylinkių istorijai svarbių dokumentų), viena Akademijos etnografinio ansamblio ,,Seklyčia“ įkūrėjų, Sąjūdžio užuomazgų Akademijoje puoselėtoja (1988 m. įkurta Lietuvos Sąjūdžio Akademijos grupė). Kraštotyrininkė ne vienus metus dalyvavo Arklio muziejaus ekspedicijose (vadovas Petras Vasinauskas), su bendradarbe ir bendraminte Aldona Jakštaite organizavo išvykas į Baltijos kelią ir budėti prie Parlamento bei televizijos bokšto. Su kitais rūpinosi 1863 m. sukilimo paminklo Mantviliškyje statymu, Klaipėdos vadavimo paminklo restauravimu, Nepriklausomybės kryžiaus atkūrimu, Akademijos bažnyčios pamatų restauravimu, Nepriklausomybės ąžuoliukų sodinimu.

Parašė monografijas ,,Juškonių kaimas XX a. pirmojoje pusėje“ (1994), ,,Žemės ūkio mokslų raida Lietuvoje iki 1945 m.“ (1997). Leidinyje ,,Tarp žemės ir kultūros istorijos: Apolonija ir Zenonas Zimkai“ (Kėdainiai, 2013, sudarė R. Tamašauskas) Zimkų bendradarbių, bičiulių ir vaikų pasakojama apie Akademijos socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalyvius, pateiktos mokslinių ir publicistinių darbų bibliografijos.

Istorinės atminties knyga „Akademijos sodyba: ekskursijos gidas“ iš dalies apibendrina individualią kraštotyrininko veiklą, prisidėtų prie Dotnuvos krašto kultūros paveldo populiarinimo, skleistų žinią ne tik vietos gyventojams, bet ir regiono mastu, ugdytų dotnuvio ir valstybės piliečio tapatybę, saugojant, puoselėjant ir plėtojant krašto kultūros paveldą.

„Akademijos sodyba: ekskursijos gidas“ yra rašytinis ekskursijos vadovas, kuris padės individualiai patirti ar grupelėmis vaikštant pasikartoti, atrasti ar susipažinti su Akademijos istorija, parku, pastatais, paminklais, buvusiais dvaro šeimininkais ir sodybos kūrėjais. Tereikia pasirinkti patogų laiką ir kelionės būdą. Kai kurie pakeleiviai su knyga rankose vienu ypu per keturias valandas aprėps Akademijos istoriją, kiti gal kelissyk dairysis skaitydami nuosekliau, treti rinksis konkretesnes istorijos epochas, temas ar vietas, savaip koreguodami maršrutą. Ekskursijos gidas kviečia į kelionę Instituto alėjoje, Parko, Stoties, D. Rudzinsko, Dvaro, Tvenkinio, Žemaičių, J. Kriščiūno ir kitose gatvėse. Grupuojant pagal gatves, kartais neišvengiama pasikartojančių faktų. Pagalbiniai skaitiniai išskirti pilkame fone.

Skyriuje „Igno Končiaus nuotraukos 1921–1926 m.“ spausdinamos buvusio Dotnuvos žemės ūkio technikumo ir Žemės ūkio akademijos dėstytojo Igno Končiaus (1886–1975), gyvenusio Dotnuvos dvaro sodyboje 1921–1926 m., dalis nuotraukų. Dotnuvos žemės ūkio technikumo albumas saugomas Žemdirbystės instituto bibliotekoje.

Iš skirtingų laikų vienoje erdvėje nusėdo daiktai ir su jais susiję įvykiai, todėl kelionių knygoje siūloma pasižvalgyti skirtinguose Dotnuvos dvaro ir Akademijos sodybos laikmečiuose – remiamasi įvairiais šaltiniais apie Dotnuvą ir dvaro epochą, sekami padavimai Dotnuvėlės pakrantėse, daugiau informacijos yra iš XVIII–XX amžių, stabtelnama ties keliais XXI šimtmečio paliudijimais. Įsitikinsite: beveik visi Lietuvos istorijos etapai išsitenka Akademijos sodybos gyvenime. Skaitant ir klausantis, išvystant ir paliečiant, įsiklausant į gamtos garsus ir užuodžiant besikeičiantį kalendorinių metų laiką – visais pojūčiais dvelktels kraštas“.