Praeitis, dabartis – Ateičiai

 Praeitis, dabartis – Ateičiai

Jonas Jucevičius./Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Jonas Jucevičius, dailėtyrininkas, kraštotyrininkas, Krašto kultūros premijos laureatas, Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos narys

Namai, žmonės, daiktai kiekvienas turi savo skirtingą istoriją, vertę. Jei namai visada matomi, tai vertingi daiktai dešimtmečiais ir net šimtmečiais dažniausiai guli po užraktu ir juos mato tik jų saugotojas. O juk labai daug jų gali pasitarnauti žmonėms, juos turtinti ir materialiai, ir dvasiškai.

Pagrįstai turime kuo didžiuotis

Nors mūsų protėviai išgyveno daug nuožmių karų, XVIII amžiaus pradžios marą, daugelį okupacijų, o senoliai ir sovietmetį, bet ištvėrėme. Dabar pergyvename sunkų pandemijos laikotarpį, naują karo grėsmę, bet esame užgrūdinti, laikysimės.

Tad reikia tik didžiuotis savo žmonėmis, kraštu. Jis toks vienintelis šalyje, nenusileidžiantis savo istorija dideliems šalies miestams. Čia ne tik nuo seno stipri žemdirbystė, bet dabar ir pramonė.

Kiek daug iš šio krašto kilmingų, įžymių žmonių: mokslininkų, medikų, literatų, aktorių, menininkų, valstybės veikėjų. Turime iš čia kilusį net Nobelio premijos laureatą.

Nė vienas šalies rajonas neturi tokio unikalaus senamiesčio, kuriame būtų net dvidešimt devynios istorinės archajiškos gatvės su prasmingais pavadinimais, labai sena architektūra.

Janina Monkutė-Marks Kėdainiams dovanojo galeriją. Tokios brangios dovanos Kėdainiams dar niekas nėra dovanojęs./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

XVII a. I pusėje atvykę škotai, būdami turtingi ir aktyvūs, miestą praturtino mūrine architektūra. Joje panaudojo novatorišką planavimą, savitą tūrių ir fasadų komponavimą, besilygiuojančius į pasiturinčių Europos miestų, gyventojų pastatus. Tame iki šiol išliko jų epochos dvasia ir istorija.

Jų duotas startas toliau rutuliojosi, o miestas išaugo ir toliau garsėjo.

Ir šiais laikais turime neeilinių kūrėjų.

Tai buvo Janina Monkutė, nors gimusi Radviliškyje, o augusi Pagėgiuose ir tik trejus metus tepragyvenusi Kėdainiuose, šį miestą laikė savo tėviške, kur, anot jos, „svajota, mylėta, padangėm skrajota“, nes čia besimokant naujoje gražioje gimnazijoje, pražydo jaunystė, o kai karas nubloškė į tolimus kraštus, to miesto niekada nepamiršo, nenutraukė ryšių su Kėdainiais.

Janina visada galvojo apie savo kraštą, jo ilgėjosi, o kai baigėsi sovietinis režimas, sugalvojo įkurti muziejų-galeriją. Tada ji jau buvo pasaulyje žinoma dailininkė. Jai buvo siūloma muziejų-galeriją įkurti JAV, Vilniuje. Bet ji tų vietovių atsisakė ir toliau liko ištikima Kėdainiams, nes šis miestas jos atmintyje ir širdyje buvo įstrigęs labiausiai ir visam gyvenimui.

Todėl Janina, jau sukūrusi šeimą su amerikiečiu Marks, būdama turtinga, savo lėšomis nupirko žemės sklypą, namą, buvusį krašto muziejaus pastatą, jį iš pagrindų atstatė: rekonstravo, grąžino jam pirmykštę išvaizdą ir įkūrė jame muziejų-galeriją, sutvarkė ir išpuošė jo aplinką. Tai kainavo milijonus litų. Pasakė, kad tai jos dovana tėviškei.

Galerijoje pradėjo eksponuoti savo sukurtus 60 tapybos, 35 grafikos, 43 tekstilės kūrinius, 40 jai dovanotų pasaulio meno kūrinių.

Tokios brangios dovanos Kėdainiams dar niekas nėra dovanojęs.

Janinos kūryba yra daugiaprasmė ir įdomi, eksponuojama prestižinėse pasaulio parodose, ypač Čikagoje, Mičigane, Floridoje.

Pastatas gražiai sutvarkytas ir reiktų praplėsti jo veiklą. Juk labai seniai pribrendęs klausimas, jog Kėdainiams būtinai reikia dailės muziejaus. Suprantama, kad tokiu keliu muziejų niekas nesteigs, tad dabar tame pastate labai tinkama vieta dailės muziejui, nes be galo daug turto – eksponatų, kurių dabar niekas nemato. Vien Aloyzo Stasiulevičiaus yra padovanotų net dešimt kūrinių, daugybė kitų žinomų menininkų darbų.

J. Jucevičius

Nuo Vinco Svirskio iki Vytauto Ulevičiaus

Nuo XIX a. antrosios pusės visa esybe buvo iškilęs kryždirbys-monumentalistas Vincas Svirskis, kurio kūryba ir dabar susidomėję daugelis pasaulio šalių. Jo palikimas išlikęs daugelyje nuotraukų ir tik nedidelė dalis natūroje – krašto muziejuje.

Labai daug yra žinomų XX a. antrosios pusės ir vėlesnių įvairių sričių talentingų liaudies meistrų, ypač skulptorių, tokių kaip Julius Urbanavičius, Gendrikas Galvanauskas, Juozas Meškuotis, kitų.

Turime daugybę įdomių medžio drožėjų, tapytojų, grafikų, keramikų ir ypač senų audėjų.

Nepamirštami jau Anapilin išėję talentingi kraštiečiai, profesionalūs skulptoriai Kostas Rameika, Bronius Vyšniauskas, tapytojai Jurgis Skubala, Viktoras Lipinskis,               Livija Andriukaitytė.

Turime nemažai kraštiečių šiuolaikinių profesionalių žymių dailininkų, kaip tapytoją Aloyzą Stasiulevičių – krašto Garbės pilietį, žinomą pasaulyje monumentalistą Bronių Rutkauską, daugelį metų dirbusį dailės mokykloje, Vitalį Čepkauską, Saulių Dastiką, Petrą Ibianską, Darių Laumenį, kitus. Yra daugybė kitų sričių kraštiečių profesionalių menininkų.

Apie Vytautą Ulevičių reikia atskiro pokalbio.

Iškyla klausimas Janinos Monkutės-Marks muziejui-galerijai: būti ar nebūti? Janinos nėra, o jos sūnus nesiruošia galerijos išlaikyti, jos finansuoti, dar nori iš jos gauti naudos.

J. Jucevičius

Tokio kūrėjo dar nebuvo

Vytautas Ulevičius yra unikalus, labai talentingas, reto darbštumo bei kruopštumo skulptorius, žinomas ne tik Lietuvoje, Lietuvos kultūros ir meno, Lietuvos kultūros ministerijos liaudies dailės, Respublikinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“, Kėdainių krašto kultūros premijų laureatas.

Apdovanotas liaudies meno sąjunginės parodos sidabro medaliais. Du kartus karūnuotas „Drožėjų drožėju“, jam suteiktas pirmos klasės „Meistro-dailininko“ vardas, Lietuvos nusipelniusio pramonės darbuotojo garbės vardas.

Jis Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, Kėdainių krašto dailės draugijos garbės narys, 2017 m. konkurse „Kultūros versmė“ pelnęs nominaciją „Už viso gyvenimo nuopelnus kultūrai“, dalyvavęs daugelyje simpoziumų, parodų Lietuvoje ir užsienyje, kūręs ir iki šiol kuriantis, nepaisant gražaus amžiaus.

Jo kūryboje daugybė įvairių istorinių, mitologinių, žymių žmonių portretų, biustų, figūrų. Daugybė istorinių monumentų, antkapinių paminklų, kryžių. Įdomu, kaip niekas kitas, sukūręs monumentalų kūrinį, padaro mažesnę kopiją. Ir taip jo kūriniai dviejuose egzemplioriuose. Tokiu būdu juos gali eksponuoti parodose, muziejuose.

Viską atlieka tiesiog juvelyriškai. Ornamentu dengiamas beveik visas skulptūros paviršius. Dėl to kūrinys atrodo grakštus, lengvas, o monumentalumas nenukenčia. Ornamentikai panaudoja geometrinius, augalinius motyvus. Neretai jo kūryboje panaudojami architektūros akcentai, gotikiniai bokšteliai, kaimo pirkių detalės. Atgaivina senuosius dekoratyvinius raštus, kuriuos jau retai bematome. Taip jo kūriniuose daug šilumos, švelnumo, dinamiškumo.

Jo teigimu, ornamentika kūriniui suteikia gyvumo, jo padalų ir linijų ritmika susilieja su gamtos, spalvų ir faktūrų žaismu. Ornamentas išreiškia gamtoje ir žmogaus pasąmonėje glūdintį harmonijos, puošnumo ir spalvų, pojūtį. Ornamentas yra pirmapradė gamtos kalba. Jo klodai slypi visoje gyvosios ir negyvosios gamtos erdvėje.

Vytautas sako: „Kaip žmogui yra poreikis kvėpuoti, jam – kurti, jei atimtų iš jo kūrybą, lyg paukščiui sparnus, nebūtų dėl ko gyventi.“

Dailininkas prof. habil. dr. Vytenis Rimkus labai šiltai atsiliepė apie V. Ulevičiaus kūrybą. Jis sako, kad kiek kartų į jo kūrinius bežiūrėtum – kaskart jose išvysti kažką naują. Įvairūs išgyvenimai jo širdyje sukuria nepaprastas idėjas, virstančias išraiškingiausiomis medžio skulptūromis.

Labai šiltai apie Vytauto Ulevičiaus kūrybą kalba ir kiti žymūs meno žinovai: A. Počiulpaitė, R. Medvikis, A. Budnikas ir daugelis kitų.

Janina padarė didelę dovaną Kėdainiams. Tai kodėl dabar jos dovaną reikia išpirkti? Reikia su jais kalbėtis, kad nereikalautų išpirkos.

J. Jucevičius

Būtų dar stipresnis ir užsieniečių turistų traukos centras

Iškyla klausimas Janinos Monkutės-Marks muziejui-galerijai: būti ar nebūti? Janinos nėra, o jos sūnus nesiruošia galerijos išlaikyti, jos finansuoti, dar nori iš jos gauti naudos.

Janina padarė didelę dovaną Kėdainiams. Tai kodėl dabar jos dovaną reikia išpirkti? Reikia su jais kalbėtis, kad nereikalautų išpirkos.

Pastatas gražiai sutvarkytas ir reiktų praplėsti jo veiklą. Juk labai seniai pribrendęs klausimas, jog Kėdainiams būtinai reikia dailės muziejaus. Suprantama, kad tokiu keliu muziejų niekas nesteigs, tad dabar tame pastate labai tinkama vieta dailės muziejui, nes be galo daug turto – eksponatų, kurių dabar niekas nemato. Vien Aloyzo Stasiulevičiaus yra padovanotų net dešimt kūrinių, daugybė kitų žinomų menininkų darbų.

Reikia bent dalį atkelti Tėvo Stanislovo liturginių rūbų kolekcijos. Ten jie labai sugrūsti.

Vytauto Ulevičiaus skulptūros savivaldybėje neeksponuojamos, o tiesiog sandėliuojamos. Ir tai ten jų yra mažuma. Jis sako, kad gali vien savo kūrinių eksponuoti per tūkstantį. Tad vien jau jo skulptūroms reiktų šio pastato viso pirmo aukšto.

Antrame aukšte galėtų būti eksponuojamis Janinos ir kitų tekstilininkų darbai. Ekspoziciją juk galima per tam tikrą laiką keisti, o kilnojamas parodas juk galima eksponuoti Daugiakultūriame centre. Jis tam ir yra.

Janinos prestižas nenukentėtų, jei jos kūriniai būtų tinkamai eksponuojami. Ir dar. Su muziejaus-galerijos kuratore Asta Fedaravičiūte-Jasiūne ir galerijos direktore Dalia Minkevičiene-Jazdauskiene esame parengę išsamią Janinos monografiją, kurios visą tekstą Asta išvertusi ir į anglų kalbą. Monografijoje sudėti visi Janinos kūriniai, jei ji būtų išleista, niekas nebūtų pamiršta.

Reiktų dalinai pakeisti šio namo muziejaus-galerijos statusą ir ateityje vadinti Janinos Monuktės dailės muziejumi, be Marks, nes su Marksu jis nesusijęs. O kas geriausiai atstovautų Janinai ir saugotų jos aurą, nei ne jos dukterėčia Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė ir Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė? Jos turėtų ir toliau vadovauti šiam muziejui.

Žinoma, dabar sunkus metas, bet gyventi ir galvoti reikia, dėti pastangas, kad būtų įkurtas šis dailės muziejus.

1 Komentaras

  • pagarba siam zmogui, tikras kedainietis

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video