Politika – vienintelė sritis, kurioje neatsikratėme sovietinio palikimo

Kovo 11-osios proga – išskirtinis Prezidento Valdo Adamkaus interviu „Rinkos aikštei“

Beveik trečdalis amžiaus žmogaus gyvenime – ilgas laiko tarpas. Tačiau trisdešimt vieneri nepriklausomybės metai valstybei – tarsi iš po žiemos sniego besikalantys saulės ir laisvės ištroškę žiedeliai. Žiedeliai, trokštantys sužydėti ir žydėti ryškiausiomis spalvomis – geltona, žalia, raudona.

1990-ųjų kovo 11-oji kaip tik ir buvo ta diena, kai Lietuvos laisvė po žiemos šalčių bei darganų dar kartą pražydo ir žydi iki šiol. Nors gležną laisvės žiedelį kartas nuo karto talžo pavasariniai vėjai ir menkos šalnos, tačiau kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus tiki, jog mūsų jau niekas nepalauš, nes esame laisvi žmonės.

Progresyvūs, konkurencingi, išaugę nelaisvės marškinius. Tačiau vis dar turintys vieną sritį, kurioje taip ir neatsikratėme sovietinio palikimo. Kovo 11-osios išvakarėse – Prezidento įžvalgos išskirtiniame interviu „Rinkos aikštės“ skaitytojams.

– Jūsų Ekscelencija, kaip jaučiatės? Kokiomis nuotaikomis gyvenate Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse?

– Kiekviena Nepriklausomybės diena yra šventė. Man ši diena taip pat yra ypatinga.

Tai – labai gera proga apgalvoti, kas buvo padaryta gerai, kas galbūt nelabai.

Kartu tai proga pasidžiaugti ir mūsų pasiekimais, ypatingai jaunosios kartos, kuri visuomet žavi. Ta idealistinė karta, kuri turi ateitį, visuomet yra inspiruojanti.

Stebint tiek pasaulinius, tiek mūsų šalies įvykius, aš tikrai džiaugiuosi pasiekimais, kuriuos per trisdešimt vienerius metus Lietuva yra padariusi – atgavome laisvę, gyvename laisvame krašte, laisvai galime galvoti, išsakyti savo mintis, taip pat esame padarę įnašą ir pasauliniame lygmenyje – mūsų specialistų pasiekimai technologijų, komunikacijos srityje ar net medicinoje (ypatingai džiaugiuosi milžiniška pažanga) – yra tikrai pavyzdys, kaip turint norą ir ryžtą galima visa tai pasiekti.

Taigi, aš asmeniškai labai šviesiai žiūriu į mūsų ateitį ir galvoju, kad ji yra užtikrinta.

– Kaip vertinate šiandieninės Lietuvos politikus, valdančiąją daugumą – turite jiems kokių nors patarimų, priekaištų?

– Tai yra tema, kuria galima būtų pasakyti labai daug.

Nenorėjau šventinės nuotaikos gadinti, bet šioje srityje, ką galėčiau švelniausiai pasakyti, kad yra daug taisytinų dalykų. Daug dalykų man yra nesuprantama, kaip, pavyzdžiui, vyriausybiniame lygmenyje ar įstatymų leidimo srityje mes esame padarę. Yra padaryta gerų dalykų, bet visas mūsų politinis gyvenimas, sakyčiau, daugiau pakrypęs į neigiamą pusę negu, kad į gerąją.

Pažiūrėkime mūsų debatus arba bendruosius reikalus – pas mus nėra konsultacijų vieni su kitais, pasitarimų, kaip daryti geriau.

Kartais susidaro įspūdis, kad netgi stengiamasi kuo greičiau sukelti nesutarimus, o jie, aišku, nieko gero nežada.

Tai – vienintelė sritis, mano žodžiais tariant, yra dar sovietinis palikimas, kurio per trisdešimt metų mes dar nepajėgėme atsikratyti.

[quote author=“Prezidentas Valdas Adamkus“]Mano vienintelis patarimas: išlaikykime pagarbą vienas kitam, gerbkime vienas kitą ir stenkimės sunkumus nugalėti darnoj, su šviesiu žvilgsniu į ateitį.[/quote]

– Kitaip tariant, trūksta politinės kultūros?

– Apie kultūrą geriau visai nekalbėkime. Iki politinės kultūros, kuri yra Vakaruose, mums dar labai toli.

– Kita vertus, žvelgiant į pastaruosius metus JAV ir Prezidento Donaldo Trumpo politinę kultūrą, ji žavesio taip pat nekelia…

– Taip, visa Amerika yra sukrėsta, ypatingai paskutinių D. Trumpo prezidentavimo metų ir jų pabaigos įvykių. Esu tuo visiškai tikras, nes vis dar bendrauju ir palaikau artimą ryšį su politikais ir pažįstamais žmonėmis.

Chuliganizmas, kuris pasireiškia vienoje ar kitoje pusėje, išsiliejo į gatves. O toks dalykas, kad minia šoktų ir laužtųsi į Parlamento rūmus, Amerikoje per du šimtus metų yra pirmas kartas. Tokie veiksmai yra nepateisinami.

Tačiau, mano nuomone, naujojo prezidento Joe Bideno dėka, tai labai greitai užsimirš, o Amerikos visuomenė nepalaiko ir nepalaikys buvusios agresijos ir susipriešinimo.

JAV yra demokratijos lopšys ir tokie išsišokimai nesugriaus visos sistemos, kuri egzistuoja daug metų bei yra pavyzdys visam pasauliui.

Šitą atvejį reikia laikyti išskirtiniu, kuris net ir patiems amerikiečiams yra nepriimtinas ir, manau, netoleruojamas.

– Jūs pats ilgą laiką gyvenote JAV, todėl Jums dar lengviau suprasti ten vyraujančias tiek politines, tiek ir visuomenės nuotaikas…

– Mano penkiasdešimt metų ten pragyventa. Pirmas dalykas – tai sutvirtino mano paties įsitikinimus, pažiūras į gyvenimą, laisvo gyvenimo teikiamas gėrybes, galimybes. Todėl man pačiam yra sunkiai suvokiama, kad tai Amerikoje galėjo įvykti. Aš niekada negalvojau, kad savo gyvenime pamatysiu tokius įvykius Amerikoje.

– Jūsų Ekscelencija, Jūs turite labai didelę tiek gyvenimišką, tiek politinę patirtį, tad gal sulaukiate, kokių nors Lietuvos politikų prašymų pasidalinti patarimais vienais ar kitais klausimais?

– Yra sričių, kuriose aš ir dabar vis dar dalyvauju, visuomeniniuose sambūriuose, matau ypatingai puikią kultūrinę, meninę ar net mokslinę veiklą ir galiu pasakyti, kad yra kuo didžiuotis. Tačiau juodoji pusė – mūsų bendravimas tiek politinėje srityje, tiek asmeniniame gyvenime.

Kai kurie dalykai yra nepateisinami. Tarkim, didžioji šalies spauda – joje labai daug kalbama apie nesąžiningumą, vagystes, nužudymus – negaliu to pateisinti.

Kartais galvoju, kur gi ta Lietuva, apie kurią svajojome? Svajojome apie didelę ateitį.

Taip pat problema yra ir teisinė mūsų šalies sistema, kuri dažnai toleruoja man nesuvokiamus dalykus. Daug kur galima rasti blogųjų pusių.

Bet, mano supratimu, tai metams bėgant turėtų pasikeisti į gerąją pusę. Ypatingai, jei kuo daugiau mūsų jaunimo bendraus su Vakarų pasauliu, matys tas gerąsias puses ir praktikas, jas pavyks įdiegti ir Lietuvoje.

– Dar iki pandemijos buvo stebima tendencija, kai vis daugiau tautiečių grįždavo iš emigracijos. Ar tai rodo, kad Lietuva eina teisingu keliu?

– Aš galvoju, pavyzdys yra geras. Norėtųsi, kad juo pasektų kuo daugiau žmonių. Kad tos, pavasario kregždės, kaip aš juos vadinu, įgavusios patirties ir pamačiusios realų gyvenimą, paliktų svetimą kraštą ir kuo daugiau jų grįžtų į Lietuvą. O daugiau išvyktų tų, kurie nori siekti mokslų, technologijų, pasisemtų daugiau patirties ir grįžtų bei savo žinias, patirtį įdiegtų lietuvių visuomenėje.

– Kur, Jūsų nuomone, Lietuva buvo suklupusi, kai daug lietuvių rinkosi skalsesnę emigranto duoną užuot rinkęsi Tėvynę ir sunkesnį gyvenimą joje?

– Man atrodo, kad Jūs pati pasakėte atsakymą: pirmas dalykas – sunkesnis gyvenimas, o antras – nusikaltimai ir visuomenės abejingumas vertė didelę dalį žmonių apleisti savo gimtąjį kraštą ir pasiieškoti lengvesnio gyvenimo svetur. Bet, kol tas nebus pralaužta, kol to nebus atsikratyta, mes turėsime problemų ir ateityje.

– Gerbiamas Prezidente, kaip Jūs pats jaučiatės šiame COVID-19 fone – jaučiate kokias nors izoliacijos, karantino pasekmes, sunkumus?

– Ne, tikrai nejaučiu. Jaučiuosi labai gerai. Optimistiškai žiūriu į priekį.

– Jūsų Ekscelencija, Jūs pergyvenote Antrąjį pasaulinį karą. Kai kas šią koronaviruso pandemiją prilygina Trečiajam pasauliniam karui. Kaip Jūs, kaip abiejų įvykių liudininkas, apibūdintumėte šias situacijas? Kuri iš jų yra baisesnė?

– Apie tai galima išvedžioti ir kalbėti labai daug, kiek tik galimybės leistų. Aš esu optimistas, į tokias kalbas net nekreipiu dėmesio.

Mano supratimu, apie kokį Trečią pasaulinį karą galima kalbėti?

Jeigu toks ir įvyktų dėl kokių nors bepročių, kuriuos turime Rytuose, tai būtų visiška pasaulinė savižudybė, nes po Trečiojo pasaulinio karo labai nedaug kas liktų šiame žemyne. Taip kad aš netikiu, kad toks konfliktas gali kada įvykti mūsų amžiuje, mūsų kartoje, kai žmonės yra apsišvietę.

Buvo maras, cholera ir kitokių pandemijos pavyzdžių, kurios išguldė šimtus tūkstančių žmonių ir pasaulis išgyveno. Bet išgyveno su progresu.

Šita naujoji banga, kuri atėjo, manau, yra beveik suvaldyta. Aišku, su pavėlavimu, su dideliais nuostoliais, bet šiandien medicina yra tiek pažengusi, kad su pandemija jau kovojama ir ji stabdoma.

Esu tikras, kad jei dar kada kažkas panašaus ir įvyks, ateinančios kartos turės didesnę galimybę išgyti ir atsikratyti. Išeisime su didesne patirtimi.

[quote author=“Prezidentas Valdas Adamkus“]Problema yra ir teisinė mūsų šalies sistema, kuri dažnai toleruoja man nesuvokiamus dalykus. Daug kur galima rasti blogųjų pusių. Bet, mano supratimu, tai metams bėgant turėtų pasikeisti į gerąją pusę. Ypatingai, jei kuo daugiau mūsų jaunimo bendraus su Vakarų pasauliu, matys tas gerąsias puses ir praktikas, jas pavyks įdiegti ir Lietuvoje.[/quote]

– Žvelgiant į Jūsų asmeninį gyvenimą, jame šiais metais įspūdingas jubiliejus – su Ponia Alma rugsėjo 1-ąją minėsite septyniasdešimties metų vestuvių jubiliejų. Vienetams porų pavyksta nugyventi tiek metų kartu. Manau, tai yra didelė gyvenimo dovana. Kaip Jūs pats priimate šią dovaną?

– Negaliu nieko daugiau ir pasakyti, tik patvirtinti jūsų išreikštą mintį. Manau, esu laimingas žmogus, kad gavau Dievo duotą didžiausią gyvenimo dovaną – Almą.

Visas mūsų gyvenimas buvo sutarime, vienas kito supratime ir parėmime.

Norėčiau, kad mūsų gyvenimas liktų ne tik tarp mūsų dviejų, bet galbūt pasitarnautų ir plačiau, apimdamas daugiau žmonių kaip pavyzdį, kaip galima išgyventi laimingai ir nuo pat pirmos dienos gerbti ir mylėti vienas kitą.

– Šių dienų kontekste, kai kone kas antra pora skiriasi, Jūsų minimos vadinamosios Palaimintosios arba Dėkingumo vestuvių metinės atrodo neįtikėtinai. Ką galėtumėte patarti šiuolaikinėms poroms? Kaip išlaikyti ne tik pagarbą, meilę vienas kitam, bet ir apskritai išsaugoti santykius?

– Mano vienintelis patarimas: išlaikykime pagarbą vienas kitam, gerbkime vienas kitą ir stenkimės sunkumus nugalėti darnoj, su šviesiu žvilgsniu į ateitį.

– Gerbiamas Prezidente, gyvenote įvairiais laikotarpiais, matėte net keletą kartų, jų įpročius, gyvenimo būdą. Jūsų nuomone, ko reikia šiuolaikiniams lietuviams, kad mūsų šalis ir toliau augtų, klestėtų, būtų konkurencinga ir patraukli pasaulio valstybė?

– Pirmiausia – žiūrėti į ateitį šviesiai, kurti ją su entuziazmu, visa energija priimti naujoves, stengtis mūsų jaunąją kartą išauginti naujoje dvasioje.

Ir dar kartą grįžtu prie to paties – atsikratyti neigiamomis savybėmis, kurios paskatino karus, žudynes, koncentracijos stovyklas. Kad tai nepasikartotų.

Įsileisti į savo gyvenimus kuo daugiau šviesos ir kultūros.