Policininkės darbui atsiduotų visa širdimi

 Policininkės darbui atsiduotų visa širdimi

Sandra džiaugiasi savanoriška veikla policijoje bei įvertinimu už ją/ Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Apie jos gerus darbus ir besąlygišką atsidavimą savanoriškai veiklai Kėdainių policijos rėmėjų gretose jau yra girdėjęs dažnas kėdainietis. Tačiau mažai ją kas pažįsta kaip žmogų, kaip asmenybę. Ypatingai kukli ir viešumos nelabai mėgstanti Sandra Dabulskytė (35) ir šįkart kalbinama duoti interviu kuklinosi: „Juk jau viską apie mane anksčiau parašėte, nebeturiu ką daugiau pasakyti“. Bet tai netiesa. Sandra labai įdomus ir įvairios gyvenimiškos patirties turintis žmogus. O visai neseniai už savo gerus darbus gavo ir Lietuvos policijos įvertinimą.

Į savanorystę atvedė sūnus

Paprašyta trumpai papasakoti apie savo kilmę ir šaknis, jauna moteris kalba: „Užaugau Labūnavoje, baigiau ten pagrindinę mokyklą, paskui Kėdainių šviesiąją gimnaziją. 

Turiu brolį šiek tiek jaunesnį, puikiai sutariam. 

Iki Luko gimimo metus gyvenau ir dirbau Jungtinėje Karalystėje. Labai patinka anglų kalba ir jų mieli miesteliai su raudonais namukais“. 

Lukas – Sandros sūnus, apie kurį ne kartą buvo rašyta ir „Rinkos aikštėje”. 

S. Dabulskytės sūnus Lukas buvo tas „kaltininkas“, dėl kurio ji tapo policijos rėmėja ir savanore.

Kaip jau anksčiau buvo minėjusi, policijos rėmėja Sandra tapo ir širdžiai mielą veiklą atrado būtent sūnaus dėka. Prieš daugiau nei dvejus metus į jų namus užsukę Kėdainių policijos pareigūnai, norėdami nudžiuginti autizmo sindromą turintį vienuolikmetį Luką, aplankė jį kartu su draugu Amsiumi ir įteikė dovanų. O moteris, atsidėkodama pareigūnams už suteiktą džiaugsmą sūnui, tapo policijos rėmėja.

Po kurio laiko, tęsdami draugystę su Luku, pareigūnai inicijavo labai gražią akciją „Luko svajonė“, kad padėtų šiam berniukui ir jo mamai nuvykti į delfinų terapiją Klaipėdos delfinų terapijos centre.

Šilti prisiminimai iš Jungtinės Karalystės

Kai žmonės sako, kokia tu šaunuolė, kaip tu viską spėji, kaip vis tiek kasdien šypsais, aš nežinau, ką pasakyti. Nėra jokio stebuklo, aš tiesiog myliu savo vaiką, jis nedaro nieko blogo, niekada nemeluoja, nesityčioja, jis tiesiog turi prisitaikyti šiame sudėtingame pasaulyje, o aš esu ta, kuri padedu jam tai padaryti

– S. Dabulskytė

Kaip jau užsiminė pašnekovė, iki gimstant Lukučiui ir tampant policijos rėmėja, ji kurį laiką gyveno ir tautiečių pamėgtoje Jungtinėje Karalystėje (JK). Jos teigimu, laikas, praleistas ten, buvo puiki patirtis.

„Į JK išvykau tada, kai visi vyko ieškoti to geresnio gyvenimo. Man ten išties pasisekė – gyvenau labai pasiturinčių žmonių namuose, padėjau jiems namų reikaluose, vėliau prisidėjau ir jų šeimos versle: dirbau papuošalų, aksesuarų ir namų dekoro parduotuvėje, – šypsosi S. Dabulskytė prisimindama malonią praeitį. – Su ta šeima pakeliavau, lankėmės spektakliuose, koncertuose.“ 

Taip Sandra ir praleido jaunystės metus Lenham kaimelyje, o dabar nostalgiškai prisimena: „Na, tada lietuvių tenai aplink nebuvo, todėl aš jiems buvau labai įdomi. Nuolat pasakojau apie mūsų šalį. Jie stebėjosi, kad būdama dvidešimtmetė mokėjau ir anglų, ir rusų kalbas, ir viena keliavau.

Mane ten visi labai mylėjo, net nuėjus į mažą krautuvėlę savininkas pasisveikindavo ir sakydavo: „Šiandien mačiau, Vilniuje lyja“. 

Vadinasi, dėl manęs nepatingėdavo pasidomėti, kas vyksta mano gimtinėje, o išmaniųjų įrenginių tada juk dar net nebuvo!“

Taigi, Anglija Sandrai liko nostalgiškai miela šalis – ne didžiulis Londonas, bet tie maži miesteliai.

Iki sūnaus Luko gimimo Sandra metus gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje. Jai labai patinka anglų kalba ir jų mieli miesteliai su raudonais namukais/ Asmeninio archyvo nuotr.

„Į Lietuvą buvau suplanavusi grįžti tik neilgam, bet galiausiai taip ir nebeišvykau. 

Galima daug galvoti, kas būtų, jeigu būtų, bet kitaip nebūtų to, ką turiu dabar, todėl nėra ko žvalgytis į praeitį”, – išmintingai į teiginį ir pasvarstymą, kad galbūt dabar JK gyventų kur kas geriau, atsako Sandra.

Buvo nedrąsi

Atsakingai į savanorystę policijos rėmėjų gretose žiūrinti jaun moteris prisipažįsta, jog anksčiau niekada nesvajojusi ir net nesvarsčiusi tapti pareigūne.

„Nežinau, kodėl anksčiau nesvajojau apie policijos pareigūnės profesiją. 

Dabar man atrodo, kad tai darbas, kurį dirbčiau iš visos širdies, nežiūrėdama į laikrodį ir darbo valandas, kaip nedarau to ir dabar, kai savo laiką skiriu savanoriškai policijos rėmėjos veiklai. 

Čia esu jau trečius metus, kurie pralėkė akimirksniu. Bet patirtis, kurią įgijau liko ir tik didėja“, – kalba S. Dabulskytė.

Ji prisipažįsta, jog vaikystėje buvo labai nedrąsi mergaitė, visada drovėjosi kalbėti viešai, pirma megzti draugystes.

„Mokykloje, net jei ir žinodavau atsakymą, kartais nekeldavau rankos, kad neatsidurčiau dėmesio centre. O dabar, kartu su bendruomenės pareigūnais vedu saugaus eismo pamokas vaikams, stovime prieš auditoriją ir, rodos, to jaudulio vis mažėja“, – įgyta patirtimi ir savo drąsa džiaugiasi moteris.

Ji juokiasi: „Jau geriau aš kažko kito nenuveiksiu, bet su policija, kiek galiu, susiderinsiu padirbėti“. 

Akivaizdu, savanoriška veikla į jos nelengvą ir įtemptą gyvenimą įneša daugiau spalvų, gaivesnio oro, atotrūkio nuo kasdienės rutinos. Rodos, apie šią veiklą ji galėtų pasakoti nepailsdama.

„Mūsų bendruomenės pareigūnai labai vertina rėmėjų pagalbą. Visada jaučiame jų rūpestį, ypač šiuo sudėtingu karantino laikotarpiu, kada teko daug dirbti kelių postuose tarp uždarytų savivaldybių. Ir ne tik. 

Kasdien pro mus pravažiuodavo šimtai automobilių, bet net patys išvarginti visko, mūsų žmonės buvo tokie draugiški! – maloniai stebėjosi Sandra. – Blogu oru ar per didžiulį šaltį ne kartą sulaukėme dovanų – karštų puodelių kavos, – bet mane asmeniškai dar labiau šildė žmonių žodžiai. Jie rūpindavosi, ar nešalta, pakalbindavo apie kasdienes aktualijas, net komplimentų pasakydavo.“

Išgyvena dėl sūnaus bėdų

Anot pašnekovės, Kėdainių policijos rėmėjai yra aktyvūs ir matomi ne tik čia, Kėdainiuose, bet ir visoje Lietuvoje. 

„Mums netrūksta noro padėti ir prisidėti prie gerų iniciatyvų. O kai dar esame įvertinami ir apdovanojami, tai dar labiau pakylėja“, – prisipažįsta savanorė.

O ir namuose sukaupta atributika, moters teigimu, tik dar labiau įrodo atsidavimą ir neatsiejamą jos ir rėmėjų ryšį.

„Atrodo, kad namuose vis daugėja daiktų, susijusių su policija: nuo puodelių ir raktų pakabukų, iki padėkos raštų ir Luko žaislinių policijos automobilių. 

Juk Lukas ir yra tas „kaltininkas“, dėl kurio viskas ir prasidėjo“, – prisimena S. Dabulskytė ir susimąsto: „Jis mano berniukas, sūnus, žengiantis pirmus žingsnius į paauglystę. 

Lukas turi daug sveikatos bėdų, kurios, nepaisant visų pastangų, nemažėja.

Grįžau į Lietuvą pagal planą neilgam, bet galiausiai taip ir nebeišvykau. Galima daug galvoti, kas būtų, jeigu būtų, bet kitaip nebūtų to, ką turiu dabar, todėl nėra ko žvalgytis į praeitį

– S. Dabulskytė.

Jei situacija pagerėja vienoje vietoje, atrodo, pradeda blogėti kitoje, ypač paskutiniais mėnesiais: vizitai į Kauno medicinos universiteto klinikas (KMUK) atnešė vėl naujų diagnozių, naujų iššūkių.

Kai atrodo, kad susitaikai ir susidėlioji viską, va, jums dar truputį, mokykitės dar ir su šituo gyventi…

Man labai liūdna ir skauda, kad Lukas turi matyti tiek gydytojų, kęsti tiek procedūrų, gerti daugybę vaistų… 

Pas mus sudėliotas begalinis gydytojų vizitų tvarkaraštis ir turiu nieko nepraleisti. 

Taip pat papildomai po pamokų keliaudavome pas logopedę ir į muzikos terapiją, todėl pas mane virtuvėje visada kabo surašytas tos savaitės planas, kad nieko nepamirštume.“

Sandra sako, jog praėjusios vasaros įvykis, kuomet Lukas bendravo su delfinais, tapo neišdildomu gyvenimo įvykiu ir nauda.

„Praeitą vasarą pasakojome, kad policijos pareigūnų, mūsų šeimos ir draugų dėka turėjome galimybę išbandyti delfinų terapiją Klaipėdoje. Noriu pasakyti, kad tai vis dar išlieka vienas įspūdingiausių dalykų, ką patyrėme, o rezultatai buvo akivaizdūs ir tebėra matomi iki šiol. 

Dabar laukiame, kada vėl galėsime dar kartą ten nuvažiuoti. 

Nors tai yra tikrai nepigus džiaugsmas, bet kai matai, kad vaikas, kuris bijo net mažiausio šuniuko, guli vandenyje apsikabinęs didelį delfiną, tai emocijos atperka viską“, – džiaugsmo neslėpė laiminga mama.

Moters teigimu, savanoriavimas policijos rėmėjų gretose jai yra labai svarbus ir patinkantis užsiėmimas.

Palaiko artimieji

S. Dabulskytė pripažįsta, jog būna sunkių dienų, kai, rodos, žemė slįsta iš po kojų, tačiau, kaip pati sako, jai neleidžia palūžti ją supantys žmonės ir artimieji.

„Tarp policijos rėmėjų suradau nuostabių draugų. Būtent jų dėka nenuleidžiu rankų, vis galvoju, ką dar galiu nuveikti, ko išmokti, o jie visada sako: „Sandra, pirmyn!“. 

Neleidžiu sau gulėti ir verkti, koks sunkus gyvenimas, bet jei tokių akimirkų būna, jie visada šalia, – vidinės stiprybės šaltinį įvardija pašnekovė. – Labai ačiū visiems, kuriuos pažįstu, kurie įkvepia mane, kurie prirašo man gražiausių žodžių ir linkėjimų, kurie tiki manimi.“

Ir iš tiesų vos radusi laisvą minutę tarp Lukučio procedūrų ar vizitų pas gydytojus, Sandra imasi kokios nors veiklos.

„Anksčiau prižiūrėdavau kitus vaikus, dabar kepu tortus, duonos tortus, bet tik artimiesiems, nes visa kita yra pagal Luko dienotvarkę sudėliota. Va ir dabar, kol bendraujame, laukiu jo, kol baigsis jam užsiėmimas su logopede. Darbas pilnu grafiku – nebent mano svajonėse“, – atvirauja moteris.

Labai ačiū visiems, kuriuos pažįstu, kurie įkvepia mane, kurie prirašo man gražiausių žodžių ir linkėjimų, kurie tiki manimi

– S. Dabulskytė.

Nori parašyti knygą

Su Sandra bendraujame jau ne pirmą kartą, o šiuolaikinės technologijos leidžia puikiai bendrauti ne tik telefonu ar gyvai, tačiau ir raštu. Būtent bendraujant tokiu būdu puikiai atsiskleidė moters talentas gražiai ir sklandžiai reikšti mintis raštu, tad pokalbio metu ji prisipažįsta, jog ateityje labai norėtų parašyti knygą.

„Sakot, neblogai rašau tekstus? Esu visiška humanitarė, naudoju šią rašymo dovaną mūsų policijos rėmėjų puslapio straipsniams kurti. 

Turiu minčių kada nors parašyti knygą tėveliams, kurie dar tik susidurs su savo vaikučių negalia ir būsimais iššūkiais, bet tuo pačiu jaučiu, kad dar nepakankama gal ta mano patirtis, – svarsto pašnekovė. – Kai žmonės sako, kokia tu šaunuolė, kaip tu viską spėji, kaip vis tiek kasdien šypsais, aš nežinau, ką pasakyti. 

Nėra jokio stebuklo, aš tiesiog myliu savo vaiką. Jis nedaro nieko blogo, niekada nemeluoja, nesityčioja, jis tiesiog turi prisitaikyti šiame sudėtingame pasaulyje, o aš esu ta, kuri padedu jam tai padaryti.“

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video