Išgyvenusi kovido košmarą, ieško ramybės vienumoje 

JORŪNĖ LIUTKIENĖ 

Vasaros linksmybės ir džiaugsmai tokie stiprūs, kad skausmingą kovidinį periodą ir karantino režimo rūpesčius visi veja kaip blogą sapną, tačiau medikai gydo „pokovidinius reiškinius“, seka naujienas ir ateinančio rudens laukia su didele baime.  

Pusantro šimto Kėdainių medikų su savanoriais ir daugiau kaip 600 pacientų 7 mėnesius gyveno kovido diktuojamomis sąlygomis, netekčių košmare, akistatoje su visišku bejėgiškumu ir kasdieniniuose išbandymuose gelbėjant gyvybes ir gelbėdamiesi patys. Kam pritrūko fizinių jėgų, o kas pralaimėjo šią kovą… Kėdainių ligoninėje 104 žmones kovidas tiesiog prarijo matant jų kančią visam personalui. Liga buvo persmelkusi medikų, ligonių ir jų artimųjų kasdienybę, o pasaulis už jos ribų egzistavo tik pavieniais blyksniais: nusipraust, pavalgyt, pamiegot ir vėl atgal į kovido gaisrą…

Gyvenimas už ligoninės sienų nustebino 

Kėdainių ligoninėje COVID-19 skyrius duris uždarė vos prieš mėnesį – birželio 7 dieną. Tą dieną medikai sugrįžo į „švarų darbą“, bet dar net ne visi išėjo kasmetinių atostogų.  

COVID-19 skyriui vadovavo ir kartu su ligoninės vadovais jį nuo pat pradžių kūrė Lietuvos gydytojų sąjungos Finansų komiteto pirmininkė ir Kėdainių filialo vadovė, Kėdainių ligoninės ir Pirminio sveikatos priežiūros centro Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės pirmininkė Raimonda Augienė.  Gydytoja reabilitologė po pusmečio kovidinio periodo dabar patekusi į realų gyvenimą, tiesiog apstulbo. 

„Dairausi, o žmonės juokiasi, glebėsčiuojasi, eina be kaukių, elgiasi kaip niekur nieko ir, atrodo, kad kovido nebėra ir net nebuvo. O aš žinau, kad jis egzistuoja ir negaliu atsipalaiduoti. Vis su nerimu galvoju, o kas bus rudenį“, − patekusi į pirmuosius žmonių susibūrimus ir kasdieninį gyvenimą sakė R. Augienė.

„Supratau, kad man „išeiti iš kovido“ nepasiseks taip greitai, − priduria medikė. Todėl savo atostogas dabar ji leidžia gamtoje ir vienui viena, ir su šeima, ir draugais. − Mėginu atsistatyti pati.“ 

Būk kaip kūdikis 

Pasak R. Augienės, pirmas dalykas, kurio mokėsi visi medikai prasidėjus pandemijai – infekcijų kontrolė. Tokios patirties, kurios reikėjo valdant COVID-19, neturėjo niekas. Iki tol terapeutai, slaugytojos ir visas kitas personalas, kuris buvo atrinktas rūpintis COVID-19 pacientais, nebuvo net susidūręs su tokia liga ir tuo, kaip tai daryti. 

Svarbiausia užduotis − atidirbęs pamainą turi likti gyvas ir sveikas. 

Taip pat sugebėti pailsėti per pertraukas ir dar ekstremaliomis sąlygomis atsigerti vandens. Kaip visa tai padaryti, medikai mokėsi iš video medžiagos. 

Gydytoja R. Augienė pasakoja, kad pati kolegoms aiškindavo viską paprastais žodžiais ir pasitelkdama visą savo išmonę: pati braižė schemas ir sugalvodavo pavyzdžius, kad tik žmonės suprastų informaciją, ją perimtų, o jau mokėdami elgtis, apsaugotų save. 

„Kaip kūdikis turi nueiti į skyrių ir kaip kūdikis (švarus) pareiti. Naudojau tokius paprastus posakius, kad visi suprastų“, − sako R. Augienė. 

Kai Raimonda pati suprato, kad skubėdami veikti ir be atodairos gelbėti kitus, patys prisikuria sau ir pacientams tik daugiau bėdų, pradėjo diegti darbo principą; „skubėk lėtai“. Tai reiškė – prieš darydamas, galvok. 

„Tu tik tada padėsi kitam, kai pats liksi sveikas“, − nuolat sakydavo medikė, pati stebėjusi ir tikrinusi kaip elgiasi kiekvienas personalo darbuotojas kol dar nebuvo įgudęs, o vėliau ir mokydama bei kontroliuodama savanorius.   

Iš skyriaus nuo pacientų lovų atėję prie kompiuterių tvarkyti dokumentų, pacientų ligos istorijų, jo ekrane medikai nieko nematydavo, nes reikdavo laukti kol nubėgs prakaitas nuo akinių. 

600 ligonių gydė beveik 150 žmonių komanda 

Medikai į darbą kasdien eidavo kaip į gaisrą.

Į Kėdainių ligoninės kovidinio skyriaus darbą buvo įtraukti 139 medicinos ir kitų sričių darbuotojai. 

Nuo šių metų pradžios kasdien ateidavo dar 8 savanoriai. 

Dirbo 23 įvairių sričių ir kvalifikacijų medikai: pulmonologai, otorinolaringologai, vidaus ir vaikų ligų, šeimos gydytojai, reabilitologas, psichiatras, geriatras, urologas. 

Taip pat skyriui priklausė 14 gydytojų anesteziologų – reanimatologų komanda, 17 anestezistų ir intensyvios terapijos slaugytojų, dar 6 kiti reanimacijos darbuotojai, 43 slaugytojai, 1 socialinė darbuotoja, 2 kineziterapeutai ir 33 valytojos, slaugytojų padėjėjos, ūkio reikalų tvarkytoja, pagalbiniai darbuotojai. 

Smūginis susidūrimas su nauja infekcija visus sutelkė ir vertė mokytis uoliai.

Į darbą kibo visi kartu. 

Su patyrusiais medikais ranka rankon dirbo ir jaunos bei drąsios gydytojos terapeutės Rūta, Kristina, Vida. Jos buvo tos, kurios kiekvienam pacientams kūrė gydymo planus ir koordinavo medicininę pacientų priežiūrą. 

Daug savęs atidavė gydytojai Audrius ir Rasa. Kai kurie COVID-19 skyriuje dirbo net po 1,5 etato ir vežė pagrindinius krūvius.  

Tačiau skriaus vedėja R. Augienė sako, kad visi iki vieno medikai save atidavė 100 procentų ir daugiau. 

Vedėja vardina visų iki vieno skyriuje dirbusių vardus ir prisimena jų gerus darbus, pareigas, kaip reikėjo žmonių pagalbos ir rankų derinti, skambinti, atsivežti, išvežti ligonius ir daryti viską vienu metu, ir tų rankų daugėjo. 

Medikė dėkinga savanoriams, prisijungusiems metų sandūroje. Jų drąsa ir pasiryžimas veikti dėl kitų  tokiomis aplinkybėmis buvo neįkainuojama. 

R. Augienė yra parengusi padėkas, kurias nešiojasi su savimi ir įteikia vos sutikusi skyriuje dirbusiems ir talkinusiems žmones. 

Tie, kurie pirmieji akis į akį susidūrę su COVID-19, kūrė praktika išbandytus algoritmus apie COVID-19 valdymą, o jų patirtimi naudojosi visa Lietuva. 

Virusas tiesiog ėda plaučius 

Virusas ėda plaučius. Jie sulimpa ir tada įsijungia išoriniai kvėpavimo raumenys, kad tik pakeltų plaučius iš išorės. 

Sergant COVID-19 liga žmogui oro, o smegenims – deguonies trūksta taip, kad sutrinka net suvokimas. Nuo šito pokyčio jie nebesiorientuoja aplinkoje. Tada sutrinka ir gydymas. 

Gydytojai vis garsiau kalba ir apie šiuos sutrikimus, ne tik pačią COVID-19 ligą.  

Jau egzistuoja ir naujas terminas „pokovidinis sindromas“. Tai įvairios depresijos, kiti sutrikimai, kuriuos reikia gydyti po pasveikimo nuo pačio bjauriojo kovido.  Reikia suprasti, kad kovidu serga visas organizmas, labiausiai pakenkiami plaučiai ir žmogaus psichoemocinė būklė. 

„Atrodo, kad iš savo  gniaužtų liga nepaleidžia net pasveikus“, − sako gydytoja, po skyriaus  uždarymo skaičiusi Kėdainių ligoninės kolegoms pranešimą apie „pokovidinį sindromą“. 

Žmonės nuo to sunkumo taip išsikankindavo, kad pavargdavo kvėpuoti. 

„Deguonies kaukę dedi,  dedi, dedi ir vėl iš naujo dedi, o ligoniai ją plėšia nuo savęs būdami tam tikroje nesvarumo būklėje“, − pasakoja gydytoja Raimonda Augienė. 

Kiekvienam žmogui reikia parinkti gulėjimo padėtį, paaiškinti, kas vyksta ir gelbėti. 

Nuolat buvo stebima didinti ar mažinti deguonies kiekį. Kokių kitų veiksmų imtis. Asmeninė kiekvieno ligonio priežiūra ir konsultacija buvo personalo kasdienybė. 

Sukrečiančios istorijos 

R. Augienė papasakojo ir daugybę sukrečiančių istorijų iš kovidinio skyriaus kasdienybės.

Kaip antai dėl žmogaus iš Raseinių verkė visas skyrius. Kai tas žmogus tiesiog pats pasidavė. 

Iš pradžių darė viską, kad gyventų, bet pritrūko fizinių jėgų. Atsitiko taip, kad žmogus mirė naktį, bet išėjo gražiai ir dar sąmoningai paskambino vakare pats savo sūnui atsisveikinti, ištarti paskutinius žodžius. 

Vienoje moterų palatoje gulėjo trys pacientės. Visos maždaug apie 80 metų amžiaus. Viena iš jų buvo labai sunkios būklės, o dvi – lengvesnės. 

„Užeinu pas sunkiąją ir patikrinu saturaciją (deguonies kiekį kraujyje). Jos būklė stabili. Profilaktiškai pamatuoju ir kitoms. Ir staiga pamatau, kad vienos būklė visiškai kritiška, o iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė gerai. 

Turiu jos neišgąsdinti, atsargiai perkalbėti,  kad keisime gydymą į deguonies kaukę. 

Viską padarome, bet vis tiek blogėjimo fazė išlieka. 

Staigiai priimame sprendimą vežti Kauną. Aiškėja, kad teks ir intubuoti. 

O intubacija daugiau nei 70 procentų atvejų pacientų baigiasi mirtimi…

O mūsų moteris grįžo iš Kauno po visų intubacijų gyva ir mes ją vėl pas save iki pasveikimo iščiučiavome. 

Kai ta moteris vis prisimindavo, kad jai Kaune ir valgyt neskaniai davė ir  ne taip gerai rūpinosi, o paskui nelabai norėjo į bet kurią sanatoriją reabilitacijai važiuoti, mes visi tyliai prisimindavome, kaip arti buvo jos akistata su mirtimi ir nusišypsodavome“, − pasakoja COVID-19 skyriaus vedėja R. Augienė.

Buvo taisyklė, kad siuntinukus ligoniams iš artimųjų priimdavo iki 14 valandos, tačiau ne visiems tai pavykdavo padaryti, bet personalas žmogiškai suprasdavo situaciją ir padarydavo išimtį. Leisdavo atvežti ir paduoti ir kitu laiku, kad niekam nieko netrūktų, nes juk artimieji būdavo ir iš kitų rajonų. 

Vienas sūnūs savo mamai atvežė siuntinį visiškai naktį po savo darbų, tad teko personalui sutvarkyti viso mėnesio produktų kiekį milžiniškame maiše. 

Ligonių sumažėjo tik laikinai 

Nuo pavasario palaipsniui vis mažinant regiono pacientus aptarnaujančių lovų skaičiui,  Kėdainių ligoninės COVID-19 skyrius buvo visiškai uždarytas birželio 7 dieną. Paskutinėmis savaitėmis jame buvo tik 25 stacionaro lovos su deguonies tiekimu bei 2 reanimacijos ir intensyviosios terapijos lovos su dirbtinio ventiliavimo galimybe. Nuo tada mūsų savivaldybės ligoniai, kurie suserga COVID-19 liga, nukreipiami į Jonavos ligoninę. 

COVID-19 skyriaus darbuotojai dar kovo mėnesį, sumažėjus naujų atvejų, buvo pasiruošę baigti šio skyriaus darbą. Pacientų buvo mažiau, sunkių ligonių irgi, tačiau po kelių dienų atokvėpio ir vilties staiga „šovė“ naujas židinys. Ir ne tik, kad skyrius neužsidarė, bet dar ir lovų skaičių teko vėl padidinti. 

„Tada buvo sunkiausia. Jau atrodė, kad liga jau niekada nebesibaigs, − prisimena R. Augienė, atkreipdama dėmesį į tai, kad Kėdainiuose nuo kovido buvo gydomi ne tik šio rajono, bet Kauno, Kaišiadorių, Jonavos ir Raseinių gyventojai.

Rūpinosi psichine sveikata 

„Man asmeniškai didžiausias iššūkis buvo įnešti komandai ramybę“, − daugiau kaip po 7 mėnesių alinančio darbo sako COVID-19 skyriaus vadovė Raimonda Augienė. 

Medikė darė ne tik tai. 

Pirmiausia ji visko mokėsi pati, paskui mokė žmones. Kovidinio skyriaus patirtis juos augino ir stiprino kaip medikus profesionalus ir kaip žmones. 

Susikaupusį krūvį medikai nuimdavo nuo savęs kartu šokdami „Jerusalemą“. Po darbų rikiuodavosi koridoriuose ir mėgino žingsnelius. Iš pradžių be muzikos, paskui vis kartojo, kol išeidavo vis geriau ir geriau. 

Pirmas vilties šokis buvo sušoktas su savanoriais dar žiemą. Medikai  šoko ir viešai ligoninės kiemelyje minėdami savo profesinę šventę – balandžio 27-ąją. Vis dėlto buvo tokių žmonių, kuriuos medikų šokis ir įžeidė, bet jų buvo nedaug. Galiausiai net ir didžiausi skeptikai pripažino, kad būtent medikai jiems labiausiai ir padėjo, kai jie patys sirgo kovidu. 

Kovidinio skyriaus darbuotojai sulaukdavo daugiau gražių žodžių ir iš pacientų, ir iš jų artimųjų. Tuos laiškus, mintis, palinkėjimus išsikabindavo net ant sienos, nes matyti žmonių palaikymą, kad gerbia, myli, vertina – labai svarbu. 

Visur kovinė parengtis 

Kovidinis skyrius Kėdainių ligoninėje užėmė net kelis buvusius skyrius, tad jį uždarius, dabar per vasarą išsiplės slauga, į normalų ritmą sugrįš kitų skyrių darbas. 

Iš ligoninės į kitą medicinos įstaigą išėjus pulmonologui, likusi viena pulmonologė turės daug darbo, nes jai buvusius kovidinio skyriaus ligonius reikės gydyti ir siųsti reabilitacijai. 

Juolab, kad daugumai persirgusiųjų liko liekamieji reiškiniai. Apie 60 procentų kovidu persirgusių pacientų kankina nuovargis, daugiau kaip 40 proc. būdingas skausminis sindromas ar galvos skausmas, 30 proc. – dėmesio sutrikimas ir plaukų praradimas bei dusulys. 

O priklausomai nuo to, kiek buvo rajone kovido atvejų, ligoninės turi pradėti vykdyti ne mažiau kaip 50; 70 ar 90 procentų planinių paslaugų. O dar reikia ir visiems medikams bent po dvi savaites paatostogauti. 

Ir nors COVID-19 užsikrėtusiųjų mažėja, hospitalizuojamų irgi, tačiau plinta delta ir kitos atmainos, todėl, kad ir kaip jau įgrisusiais ir nusibodusiais karo terminais bekalbėtume, bet medicinos įstaigose vis dar kovinė parengtis. 

Ligoninės išlaiko terapinių ir reanimacijos lovų rezervą, kad kai tik reikės, reaguotų į situaciją, o Skiepijimo centrai dirba be atvangos. Dar kuriam laikui ant medikų liks tam tikras „neužtikrintumo“ antspaudas. Nes dar ne viskas gerai.