Po posėdžių teismo salėje atsipalaiduoja siuvinėdama

 Po posėdžių teismo salėje atsipalaiduoja siuvinėdama

Kėdainių teismo rūmų teisėja Aurelija Ozolinia pristatė daug kruopštumo, atidumo ir kantrybės reikalaujančią piešinių ir siuvinėtų paveikslų parodą, dalijosi ilgesio, nostalgijos ir meilės kupinomis eilėmis/ D. Borodinaitės nuotr.

Džestina BORODINAITĖ

Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos mini galerijoje Kėdainių teismo rūmų teisėja Aurelija Ozolinia pristatė daug kruopštumo, atidumo ir kantrybės reikalaujančią piešinių ir siuvinėtų paveikslų parodą, dalijosi ilgesio, nostalgijos ir meilės kupinomis eilėmis.

Gyvenimo palydovas

Dar vaikystėje prigijęs siuvinėjimas ir rankdarbiai A. Ozolinia lydi visą gyvenimą, suteikia ramybės, vilties bei grožio sunkiomis akimirkomis, padeda atsipalaiduoti ir nors trumpam pamiršti darbo rūpesčius.

„Tuo užsiminėjo ir mano močiutė, ir teta, ir pusseserės. Visos giminės moterys, tarp kurių turime net liaudies menininkių, tais laikais turėjo glaudų ryšį su siūlais: mezgė, nėrė…

Gal tik siuvinėjimas – mano vienos didžiausias pomėgis.

Taip jau gavosi, kad siuvinėjimas mane įtraukė ir iki šiol yra raminančiai ir atpalaiduojančiai veikiantis gyvenimo palydovas“, – parodos atidarymo metu apie dar jaunystėje atsiradusius pomėgius kalba parodos autorė.  

Laiko nešvaisto

Šiandien A. Ozolinios namus puošia jos pačios kurti ypatingo kruopštumo darbai – kryželiu siuvinėti paveikslai, kurie, anot kūrėjos, dažniausiai neretai gimsta tiesiog prie televizoriaus ekrano.

A. Ozolinia laiko veltui nešvaisto. Stebėdama mėgiamas laidas ar kino filmus menininkė čia pat užsiima ir kūrybine veikla.

Užtrunka ilgai

„Mažesniems paveikslams gimti laiko prireikia mažiau laiko, o didesniems – daugiau, tačiau svarbu pabrėžti, jog taip pat kūrybinis procesas priklauso ir nuo paveikslo spalvinės gamos,“ – tikina A. Ozolinia.

Įprastai kūrėja per vakarą išsiuvinėja apie 2-3 kvadratinius centimetrus paveikslo ploto. Pavargsta akys

Taigi, preliminariai galime paskaičiuoti kiek gi užtrunka konkretaus dydžio siuvinėto darbo sukūrimas.

Vieną iš didžiausių savo paveikslų – amerikiečių dailininko Lee Bogle kūrinį „The lovers“, kuris buvo pradėtas siuvinėti per atostogas Maltoje, A. Ozolinia siuvinėjo beveik trejus metus.

Svarbus procesas

Menininkė neslepia, kad išsiuvinėti tokio dydžio paveikslą – nėra pigus malonumas, tačiau A. Ozolinia niekada negalvojo apie kūrybą kaip apie pagrindinį gyvenimo tikslą, profesiją.

Siuvinėjimo momentu menininkei svarbus pats procesas, jo teikiama įvairiapusė nauda, bet ne galimybė uždarbiauti ar iš to pelnytis.

Gavusi tokį labai rimtą „spyrį“ supratau, jog nusprendus kažko imtis, geriau tą daryti lėtai, kruopščiai, ramiai ir pasiekti tokį rezultatą, kuriuo galėčiau ilgiau džiaugtis

A. Ozolinia

Rimtas „spyris“

Kita menininkės itin pamėgta meno sritis – piešimas. A. Ozolinios susidomėjimui piešti nemažai įtakos turėjo jos pirmoji mokytoja Aldona Bičkauskienė iš Tauragės.

„Ji iš prigimties buvo dailininkė, tačiau dėl sveikatos problemų negalėjo dirbti su dažais. Būdama pradinių klasių mokytoja ji skyrė didelį dėmesį mūsų lavinimui. Visos jos pamokos buvo tarsi pažintinis žygis į meną.

Spalvotomis kreidelėmis klasės lentoje mokytoja meniškai darbuodavosi piešdama medžiagos rietinius ar obuolius, net ir per matematikos pamokas.

Kada baigėme pradinę mokyklą, ryšiai su mūsų mokytoja nenutrūko. Ilgą laiką sekmadieniais kai kuriuos iš mūsų ji vis kviesdavosi pasimokyti piešimo subtilybių.

Prisimenu, kada kartą po tokio užsiėmimo su nuotaika grįžau namo nešina savo darbu. Sutikusi tėvelį parodžiau jam savo piešinį, kuriame nupiešiau raganą, bėgančią per sniegą. Šis pasiteiravo, kiek gi aš laiko skiriau šiam darbui. Sužinojęs, jog savo raganą nupiešiau per dvi dienas, tėvelis patylomis pasakė, kad tikrai geri darbai gimsta per dešimt metų, o ne per dvi dienas.

Gavusi tokį labai rimtą „spyrį“ supratau, jog nusprendus kažko imtis, geriau tą daryti lėtai, kruopščiai, ramiai ir pasiekti tokį rezultatą, kuriuo galėčiau ilgiau džiaugtis“, – įsitikinusi kūrėja.

Vabzdžiai ir gėlės

A. Ozolinios parodoje eksponuojamų piešinių pagrindą sudaro pieštuku piešti vabzdžiai ir gėlės.

„Piešti pradėjau nuo gėlyčių ir visų kitų dalykų, kuriuos šiandien matote parodoje. Jie buvo tarsi eksperimentai, leidę man suprasti, kiek aš galiu ir sugebu tai daryti.

Tuo tarpu vabzdžiais susidomėjau kur kas rimčiau.

Įprasta, jog visi žmonės džiaugiasi aplink juos žydinčiomis margaspalvėmis gėlėmis, gėrisi įvairiais kitais gamtos tvariniais, o vabalėliai neretai tampa mūsų akiai nematomi, praeinami, neatkreipiantys dėmesio.

Atkreipti dėmesį ir pažinti daugeliui mūsų nematomą gamtos pasaulį mane paskatino buvęs klasiokas, gerai žinomas fotomenininkas Eugenijus Kavaliauskas.

Iš arčiau pasižiūrėjusi į klasioko užfiksuotus foto kadrus, pamačiau tai, apie ką niekada nė nebūčiau pagalvojusi. Pamažu pradėjau domėtis nuotraukose įamžintais vabalėliais, bandžiau juos piešti, atkartoti, gilintis į jų sandarą, atspalvius bei kitus ypatumus.

Šiai dienai esu labai patenkinta, kad nuotraukų autorius labai džiaugiasi mano pieštais piešiniais, nors juose, atrodo tai yra tik uodo dydžio padariukas“, – sako A. Ozolinia.

Tuo užsiiminėjo ir mano močiutė, ir teta, ir pusseserės. Visos giminės moterys, tarp kurių turime net liaudies menininkių, tais laikais turėjo glaudų ryšį su siūlais: mezgė, nėrė… Gal tik siuvinėjimas – mano vienos nuopelnas

A. Ozolinia

Reikia susikaupimo

Parodos atidarymo metu A. Ozolinia susirinkusius nustebino pristatydama ir savo eiles, kuriose – jausmai, džiaugsmai, nuoskaudos, pamąstymai, skirti artimiesiems: vaikams, anūkams.

Kūrėja pabrėžia, kad poezijai visada reikia nuotaikos, įkvėpimo ir tai nėra tokia meditacija, kaip kad siuvinėjimas ir piešimas.

1 Komentaras

  • Mauras atlikes „juodą darbą“turi teisę ir rūšis atvesti.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video