Po malūnsparnio katastrofos Brovaruose ukrainiečiai išgyveno šoką

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Brovarų ir Kijevo, Ukraina

Kijeve marios žmonių su gėlėmis rankose ir ašaromis akyse ėjo atsisveikinti su malūnsparnio katastrofoje žuvusiu vidaus reikalų ministru Denisu Monastirskiu bei šešiais jo pavaldiniais.

Žuvusiųjų kūnai buvo pašarvoti centrinėje Kreščiatiko gatvėje esančių Ukrainiečių namų hole. Iš pradžių pagerbimui rinkosi šalies vadovai bei užsienio šalių diplomatai, o vėliau buvo įleidžiami visi atėję gyventojai.

Tačiau pastarieji privalėjo eiti pro specialius patikrinimo vartus, tokius, kokie stovi aerouostuose. Vis dėlto tokia smulkmeniška kontrolė nieko nepiktino, mat visi supranta, jog kariaujančioje šalyje būtina išlikti budriems, nes Maskva gali ryžtis įvairioms niekšybėms.

Žuvusiųjų artimieji skirtingai išgyveno gedulą. Velionio 42 metų ministro D. Monastirskio žmona Žana tas dvi viešo pagerbimo valandas prie karsto stovėjo suakmenėjusiu veidu, tarsi nejusdama palengva riedančių ašarų.

Tuo tarpu jaunutė vieno iš ministro pavaldinių žmona visą laiką tyliai raudojo klūpodama šalia karsto. Greta verkė ir daugybė kitų žmonių, tiek žuvusiųjų artimieji, tiek aukas pagerbti atėję miestiečiai. 

Didžiausias emocijas visgi sukėlė vieno iš žuvusiųjų, policijos specialaus Vidaus saugumo skyriaus vado, papulkininkio Michailo Pavluškos motinos garsi rauda. Pasibaigus atsisveikinimo ceremonijai ir prieš išnešant karstus į katafalkus pensininkė taip gailestingai ėmė prašyti Dievo prikelti jos sūnų ir pasiimti ją pas save, jog ašarų nebesulaikė dauguma salėje buvusių žmonių.

Su policijos palyda septyniems katafalkams Kreščatiko gatvė lėtai vykstant į kapines, vakarėjantį Kijevą gaubė rūkas, ir viršutinių namų aukštų nebesimatė. Tragedijos rytą šimtą tūkstančių gyventojų turintį Brovarų miestą, nutolusį vos penkiolika kilometrų nuo sostinės, irgi gaubė rūkas, tik dar didesnis.

Apsilankius tragedijos vietoje aplinkinių namų gyventojai visi kaip vienas patvirtino, jog tą rytą rūkas buvo nemažas. Nelaimė įvyko aštuntą valandą ryte Nepriklausomybės gatvėje šalia 19-ojo namo.

Minėtas namas yra dvylikos aukštų, jo šone stovi katalikiška bažnyčia bei kitas dvylikos aukštų namas. Šio vienoje bei kitoje pusėje stovi du žemi dvejų aukštų vaikų darželiai, apie kuriuos aplink stovi kiti aukšti daugiabučiai namai.

Malūnsparnis kliudė tą vaikų darželį, netoli kurio stovi dešimta vidurinė mokykla. Jei malūnsparnis būtų kritęs kiek vėliau, aukų būtų buvę neabejotinai daugiau, nes mokykloje pamokos prasideda pusę devynių, o mokiniai į jas eina pro minėtą darželį.

Darželis darbą, kaip visada, pradėjo aštuntą valandą, o kai po kelių minučių į jį atsitrenkė ir sprogo malūnsparnis, vaikų jame dar buvo ne tiek daug. Po sprogimo kilus gaisrui prie darželio suskubo vaikų tėvai bei aplinkinių namų gyventojai, kurie padėjo pro langus iškelti vaikus.

Liudininkai giria tris paauglius moksleivius, kurie pirmieji atbėgo prie darželio ir drąsiai bėgo į vidų gelbėti mažylių.

Per sprogimą žuvo šešerių Milana Ponomarenka bei mergaitę į darželį atvedusi jos mama Lena. Žuvo ir dvi darželio darbuotojos, trys malūnsparnio pilotai bei ministras ir septyni jį lydėję pavaldiniai.

Į ligonines buvo išgabenti 25 asmenys, vienuolika iš kurių yra vaikai. Brovarų valdžia po tragedijos paskelbė trijų dienų gedulą, o prie nelaimės vietos tuo metu gyventojai nešė gėles bei aptarinėjo įvairias tragedijos versijas, iš kurių dominavo piloto klaida dėl rūko arba techninis gedimas.

Šalia gėlių keliose vietose buvo sudėti ir žaislų kalnai. Pagal Ukrainoje įsigaliojusį paprotį, žuvus vaikui kiti vaikai neša į nelaimės vietą bei prie kapo žaislus – tam, kad mirusiajam kitame pasaulyje esą būtų ne taip liūdna.

Įvykio vietoje sutiktas Olegas Nikitenko su žmona Alina papasakojo gyvenantis už dviejų kilometrų privačiame name ir ryte atkreipė dėmesį į ratus žemai ore sukantį malūnsparnį, nors šio per rūką gerai ir neįžiūrėjo. Išgirdę tarsi sprogimo garsą puolė skaityti žinias socialiniuose tinkluose, po ko atskubėjo prie darželio.

Čia esą jau buvo suvažiavusios gaisrinės bei policijos mašinos, o kariškiai skubėjo aptverti teritoriją ir nieko neprileido arti.

81 metų Oksana Gričiuk pasakojo, kad tragedijos momentu stovėjo prie virtuvės lango priešais mokyklą esančiame name ir laukė, kol užvirs arbatinukas. Pasigirdus sprogimui ir pasirodžius milžiniškai liepsnai moteris pagalvojo, kad miestą bombarduoja okupantai ir puolė į vonią slėptis.

64 metų Nataša Sokolova, gyvenanti už darželio stovinčio namo devintame aukšte, pasakojo, kad jos laiptinės kaimynas viską matė, nes tuo metu rūkė balkone. Minėtas kaimynas esą matė, kaip iš dangaus kažkas balto nukrenta ir pagalvojo, jog tai didelis dronas.

Rūkui prasisklaidžius išvydo, jog prie laiptinės įėjimo guli dalis malūnsparnio kabinos ir trys lavonai, o atlėkusios skeveldros sudarkė dvi kaimynų mašinas.

„Tie kūnai tikriausiai buvo lakūnų, jie čia gulėjo pusę dienos, tol, kol ekspertai viską tyrė, bet mes, namo gyventojai, viską matėme tik pro langus, nes kariškiai užtvėrė laiptines ir tuo metu nieko neišleido iš namo“, – pasakojo  N. Sokolova.

Su trimis dukromis šalia darželio vaikščiojusi 39 metų Irina Bondareva išsidavė, jog nėra tikra, ar po šios tragedijos sugebės kada nors atsigauti, nes tą rytą pati buvo šalia nelaimės vietos ir patyrė milžinišką sukrėtimą.

„Buvo kelios minutes po aštuonių, aš vedžiau dukrelę Lizą į vaikų darželį, tačiau ne į šį, o už šimto metrų esantį kitą. Lauke buvo didžiulis rūkas, mes jau buvome įėjusios į darželio teritoriją, kai pasigirdo sprogimas ir pamačiau ugnį, aukštesnę už tą kaimyninį dvylikaaukštį namą“, – pasakojo moteris.

I. Bondareva teigia nesupratusi, kas įvyko, nežinojusi, kad sprogo malūnsparnis, pagalvojo, kad apšaudo okupantai, taip, kaip buvo karo pradžioje, kai puldami Kijevą priešai buvo priartėję prie Brovarų pakraščio.

„Staiga pagalvojau: o jei vyriausia dukra, keturiolikmetė Ana iš paskos išėjo į lauką su mažyle Lena ir joms kažkas nutiko. Puoliau Anai skambinti, o kai ši neatsiliepė išvis supanikavau ir pagriebusi Lizą ėmiau bėgti namo. Tomis minutėmis maniau, kad išprotėsiu, tačiau dukros buvo namie“, – su siaubu prisiminė moteris.

Netrukus į namus iš darbo parskubėjo moters sutuoktinis ir ši kiek apsiramino, bet kiek vėliau puolė raudoti ir ilgai negalėjo sustoti. Mat sužinojo, jog dukros Anos draugės Lenos Ponamarenkos, su kuria kartu lanko gimnastikos treniruotes, šešerių metų sesutė Milana bei mama žuvo darželyje.

„Aš su ja vien pasisveikindavau, bet mūsų dukros bičiuliavosi. Ponomarenkų butas yra name prie darželio, aštuntame aukšte, o Ana, nežinodama, kad žuvo sesutė ir mama, pro langą stebėjo gaisrą ir treneriui net nusiuntė jo nuotrauką. Vėliau Anai prasidėjo isterija, nes ji labai mylėjo sesutę Milaną, o jos tėtis sako irgi puolė neviltin. Baisi nelaimė, kenčiame nuo karo, o čia irgi tiek mirčių“, – galva liūdnai lingavo I. Bondareva.

Užkalbinus tulpių puokštę ant darželio tvoros prikabinusią moterį, ši pasisakė, jog su vyru ir aštuonerių dukrele atvyko pagerbti aukų iš Kijevo. Moteris tvirtino, jog prieš kelias dienas raudojo per televizijos žinias žiūrėdama reportažą apie okupantų susprogdintą namą Dniepro mieste, todėl, kai išgirdo apie tragediją Brovaruose nusprendė, jog turi atvykti čia išsikalbėti ir paverkti kartu su tautiečiais.