„Petro imperatorė“

 „Petro imperatorė“

Rūta ŠVEDIENĖ

Abi Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Petro imperatorė“ dalys labai įdomios, skaitosi lengvai. Romano stilius kontrastingas – sintaksiškai sakiniai talpūs, vingrūs, o leksikos požiūriu čia daug kasdienės kalbos, gausu rusiškų keiksmažodžių. Tamsia kalba kuriamas bjaurasties įspūdis yra efektingai stiprinamas ir atitinkamais įvaizdžiais, ir veiksmo situacijomis. Pasakojimas nesuveltas, aiškus, linijinis. Struktūros požiūriu randame dvi pasakojimo linijas – išorinę ir vidinę. Abi nuoseklios, aiškios. Knygoje papasakota istorija intriguoja, ji dėstoma laisvai, aiškia ir sklandžia kalba. Seniai skaičiau taip, kad norėjosi dar dar skaityti, knygos į šalį nepadėti. Deja, kartais būna: skaitai ir vos ne kankinies prie knygos. 

Rašymas labai atsakingas. Matyti, kad autorė išstudijavo begalę istorinių šaltinių. Ir turinys, ir forma, ir viršelis ‒ viskas tobula, suderinta. Išleido knygą leidykla „Baltos lankos“, dailininkas – Zigmantas Butautis.

„Petro imperatorė“ – dar vienas istorinio romano užmojis, sakyčiau, feministinis, nors taip ir neatrodo perskaičius pavadinimą. Šis, priešingai, implikuoja itin aiškią nuorodą į moters priklausomybę, kone jos daiktiškumą. Vienaip ar kitaip skaitytojas susidurs su dvilype pagrindinės herojės psichologija.

Dailės istorikės, publicistės, rašytojos naujajame romane pasakojama Martos Helenos Skowrońskos gyvenimo istorija, jos virsmas Rusijos imperatore Jekaterina I. Apie karą, savu taip ir nepavirtusį svetimą kraštą, kultūrines patirtis ar, veikiau, kultūrinį šoką, meilę ir gyvenimo vyrus rašoma iš pačios moters perspektyvos. Svarbiausia knygoje yra jos išgyvenimai bei likimas didžiųjų politikos galiūnų pašonėje.

Romano centre – paradoksali veikėja: nepriklausoma moteris, visiškai priklausoma nuo ją laikančios ir išlaikančios vyro rankos. Tačiau šis kūrinys neatitiks lūkesčių tų, kurie tikėsis tradicinio skaitalo apie puošnų ir prabangų imperatoriškąjį gyvenimą, – daugiau nei tradicinės kostiuminės dramos elementų čia esama purvo, keiksmų, prievartos, patyčių, fizinio ir psichologinio smurto, jokių vertybių sistemų nepaisymo, prisitaikėliškumo bei kitokios bjaurasties, aprašytos detaliai ir vaizdžiai. Sakytume, noras pavaizduoti visą epochos siaubą ir yra esminis šio romano variklis.

Svarbia dimensija romane tampa erdvinė ir civilizacinė skirtis tarp Rytų ir Vakarų. Autorė į paviršių iškelia mentaliteto skirtumus tarp Rusijos imperijos ir Europos gyventojų – ištakas to, ką ir šiandien galima jausti ar regėti. Romanas skaitytoją supažindina su rusiška kultūra, vienu iš esmingiausių jos klostymosi lūžio momentų. Aprašomos mados ir papročiai tiek iki Petro I reformų, tiek pačių reformų įgyvendinimas.

Tačiau net europietišką kultūrą prie Rusijos priartinti norėjusio valdovo reformos ir mentalitetas atskleidžiami kaip esantys toli nuo siekiamybės. Romane aprašomas XVIII amžius (taigi, pati Apšvietos pradžia), Petro I valdymo laikotarpis – radikaliausio Rusijos kultūros priartėjimo prie Europos metas. Būtent šis valdovas pastatė Sankt Peterburgą pagal Vakarų modelį, įstatymu įvedė europietiškas madas ir etiketą, tačiau net jis, arčiausiai Europos jautęsis ir lig tol labiausiai šios kultūrą mylėjęs caras, nesugeba pajusti Senojo Žemyno kultūros šerdies ir pamato. Didžiausio kultūrinio suartėjimo laikotarpio šaukliui romane nepavyksta visiškai išsivaduoti ir iš Rytų tamsos.

Verta pabrėžti tai, kad romane pavyksta aptikti ir tendencingų vertybinių opozicijų: bjaurastis siejama, visų pirma, su Rusija – būtent jos gyventojai Jekaterinai pasirodo atsilikę, prasigėrę, rėksmingi, nešvarūs, prietaringi, agresyvūs. O Lietuvos ir Lenkijos įvaizdis – idealizuotas: net smuklių patalynė švari, ten ant langų – skaisčiai baltos užuolaidėlės, visi žmonės galantiški, rūmai tviska europietiška prabanga. Tokį pateikimą galbūt galima sieti su herojės asmenine istorija: daugybę traumų svetimoje šalyje patyręs asmuo ieško bent jau emocinės atgaivos, savo vaizduotėje idealizuodamas vietas, kurias yra praradęs.

„Petro imperatorėje“, kaip ir kituose K.Sabaliauskaitės kūriniuose, pakankamai dėmesio skiriama Vilniui, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei Abiejų Tautų Respublikai. Tam tikri miesto istorijos epizodai populiarinami ir šiame romane, kaip antai juodaodžio Hanibalo krikštas Vilniuje – dar ir šiandien ant Paraskevos cerkvės kabo lenta, kurioje įamžintas šis nutikimas. Romane Varšuvoje sutinkami ir Radvilos, minimi Sapiegos, Petras I aplanko greta Kauno kylantį Pacų statomą Pažaislio vienuolyną.
Petro imperatorė“ yra puikus, meistriškai parašytas romanas. Atsivertę knygą skaitytojai gaus būtent tai, ko ir tikėjosi iš Kristinos Sabaliauskaitės – įtraukiantį pasakojimą, atidą detalėms, intrigas ir puikią veikėjų plėtotę.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video