Paskutinį rugsėjo šeštadienį – visi keliai ves į Paberžę

 Paskutinį rugsėjo šeštadienį – visi keliai ves į Paberžę

Rugsėjo 25-ąją jau trečią ir paskutinį kartą į šių metų VIII Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio koncertą rinksis visi, norintys paminėti, prisiminti, o gal ir atšvęsti Tėvo Stanislovo 103-iąjį gimtadienį.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Vieta ta pati, data ta pati, tačiau jausmai kaskart apima vis kiti, bet vienodai pakylėti ir ypatingi. Tačiau kitaip tikriausiai ir būti negali, nes tai – daugelio mylėto ir gerbto Tėvelio išpuoselėta Paberžė. Į ją rugsėjo 25-ąją jau trečią ir paskutinį kartą šių metų VIII Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio koncertą rinksis visi, norintys paminėti, prisiminti, o gal ir atšvęsti Tėvo Stanislovo 103-iąjį gimtadienį. O jis, kaip ir visi kiti, žada būti ypatingas, nes šv. Mišias aukos pats Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, koncertuos charizmatiškoji Danguolė Beinarytė. Taip pat prisijungs operos solistai Rafailas Karpis bei Liudas Mikalauskas.

Garbingas svečias

Nors, pasak vieno iš renginio organizatorių ir meno vadovų L. Mikalausko, įprasta, jog festivalio koncertai vyksta sekmadieniais, tačiau šįkart pasirinktas šeštadienis. Ir jis paaiškina, kodėl: „Nepavyko sekmadienį surengti trečiojo festivalio koncerto, kadangi Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas tądien negalėjo dalyvauti ir aukoti šventų mišių, bet labai nori aplankyti Paberžę. Todėl visaip bandėme derinti datą ir laiką. O kai labai nori, tada randi ir išeitį. Tad suderinome, kad arkivyskupas mišias aukos šeštadienį, 16 val.

Turėti tokį svečią yra tikrai išskirtinė diena Tarptautiniam Paberžės muzikos festivaliui“.

Pasidžiaugęs L. Mikalauskas pasakoja toliau: „Yra buvę, kad jis lankėsi Paberžės festivaliuose pačioje jų pradžioje, aukojo šventąsias mišias dar būdamas vyskupu, o dabar mes jį jau pasikviečiam kaip arkivyskupą metropolitą. Tai tikrai didelė šventė“.

Kad tai bus nebe pirmas kartas, kai aukos šv. mišias Paberžėje, patvirtina ir pats arkivyskupas.

Liudas Mikalauskas: „Tai tikrai bus išskirtinė diena kartu su arkivyskupu, jūsų krašto moksleiviais, didelio ryškumo muzikantais“./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

„Dar kai Tėvas Stanislovas buvo gyvas, teko aukoti šv. mišias ir tada, kai jį išlydėjom į Tėvo namus. Taip pat paskui keletą kartų prisimenant, minint jį – tad Paberžė yra žinoma vieta ir mišios ten aukotos ne kartą“, – pasakoja K. Kėvalas ir pasidalina prisiminimais apie patį švelniai žmonių vadinamą Tėvelį: „Teko pažinoti ir patį Tėvą Stanislovą, esu ne kartą sutikęs, kalbėjęsis.

Esu buvęs parengiamojo kurso vadovas Šiluvoje, tad mes su būsimaisiais seminarijos studentais vykdavome pasikalbėti. Aš vis norėdavau, kad seminaristai susitiktų Tėvą Stanislovą. Tai yra žmogus su didžiule patirtimi, su nepaprastai stipria dvasine branda ir, aišku, istorija. Jo istorija – tai mūsų tautos istorija miniatiūroje. Ypatingai paskutiniojo šimtmečio. Todėl man visada būdavo miela ir smagu susitikti ir išgirsti jo žodį.“

Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis, pasak jį organizuojančio fondo „Viltis–Vikonda“ direktorės Virginijos Ragauskienės, pritraukia vis daugiau ne tik vietinių žmonių, bet ir iš įvairių miestų. Jis didėja, auga tiek menine, tiek kultūrine, tiek žmonių pritraukimo prasme.

„Paberžėje jaučiama ta ypatinga aura, dvasingumas, Tėvo Stanislovo atminimas, kuris traukia žmones. Ir, be abejo, jau praeitame koncerte minėtos trys MMM – malda, meilė, muzika“, – festivalio populiarumo priežastis vardijo fondo direktorė.

Anot jos, žmonėms tikrai rūpi, kad būtų išsaugotas ir tinkamai įprasmintas Tėvo Stanislovo atminimas.

„Pakalbinus žmones, susirinkusius į Paberžę, dažnai išgirstu, kad jiems iš čia tiesiog nesinori išvažiuoti. Čia yra kažkas tokio, kas traukia grįžti ir grįžti, pabūti Tėvo Stanislovo sukurtoje dvasingoje aplinkoje.

Vyresni žmonės tikrai prisimena vienuolį, jaunesni žino apie jį iš tėvų pasakojimų. Džiugu, kad kuo toliau, tuo daugiau festivalyje matosi jaunų veidų. Jaunos šeimos su vaikučiais atvažiuoja, kartu aplanko ir muziejų. Tai tiesiog persiduoda iš kartos į kartą“, – kalba V. Ragauskienė.

Virginija Ragauskienė: „Tėvas Stanislovas labai norėjo, siekė, kad Paberžė gyvuotų. Tad jau ne vienerius metus organizuojami festivaliai, jų koncertai jungia žmones. Ir tikrai, manau, kad ta istorija nenutrūks. O Tėvo Stanislovo noras tarsi pildosi su kaupu, nes kaskart į koncertus susirenka vis daugiau ir daugiau žmonių“./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Žmogus iš didžiosios raidės

Prakalbus apie patį kapucinų vienuolį ir paklausus, kokio žmogaus įspūdį jis paliko, arkivyskupas prisimena: „Jis buvo autentiškas žmogus, tikrai galima tą tarti.

Nepaprastai aistringai stengėsi sekti vienuolišką pašaukimą, dovaną gavęs. Aišku, bažnyčioje buvo tam tikrų įtampų, kadangi jis nebūtinai laikėsi tos įprastos tvarkos, kuri privaloma visiems dvasininkams. Taigi, šiek tiek ta įtampa tikrai buvo, bet jis, tiesą sakant, atsiprašydavo vyresnybės, kad jam nepavykdavo laikytis nustatytos tvarkos.

Bet žvelgiant į Tėvo Stanislovo kaip maldos arba artumo, dvasinės šilumos pusę, tai tikrai yra Žmogus iš didžiosios raidės. Mes jį gerbiam kaip kunigą, vienuolį, kuris stengėsi visa savo esybe tarnauti žmonėms.“

„Ir jis nebijojo visokios reputacijos, gyvenimo klystkeliais nuėjusių žmonių…“ – antrinu K. Kėvalui.

„Taip, tas ir žavi. Popiežius Pranciškus šiuo metu mus ragina atkreipti dėmesį ir įvairiomis progomis primena, o Tėvas Stanislovas tą darė: ėjo į egzistencinius pakraščius, ieškojo tų žmonių, kurie nuklydę, turi įvairiausių išbandymų, dramų, eina per įvairias kančias. Jis juos priėmė kaip tėvas priimtų vaikus, kurie grįžę, galbūt ir klystkelių paragavę…

Bet jis laukė prie vartelių kiekvieno kaip sūnaus, grįžtančio iš svetimo krašto. Daug tokių žmonių grįžo į bažnyčią ir atrado Dievą dėl to, kad rado tėvą, laukiantį prie tų vartelių.“

Rafailas Karpis Paberžėje lankysis pirmą kartą. Tačiau apie Tėvą Stanislovą teigia girdėjęs daug gerų atsiliepimų./Martyno Aleksos nuotr.

Skaudi praeitis

Tėvo Stanislovo glėbyje užuovėją rado ir ne vienas žydų kilmės žmogus. Jis buvo vienas iš šios tautos atstovų gelbėtojų, sergėtojų, dėl ko pats ne kartą kentėjo. Simboliška, bet vienas iš jau šeštadienį vyksiančio koncerto dalyvių taip pat yra žydas – operos solistas Rafailas Karpis. Prisimindamas prieš mėnesį Kėdainiuose vykusį minėjimą, dainininkas sako, jog tokie renginiai priverčia susimąstyti apie beprasmį žmonių naikinimą.

„Rugpjūčio 29 d. minėjome Kėdainių žydų bendruomenės sunaikinimą. Giedojau Kėdainių miškelyje, kur buvo nužudyta tūkstančiai Kėdainių žydų. Yra tam tikros vietos, kuriose giedant apima savotiškas jausmas. Jis nėra lengvas, bet prasmingas“, – atvirauja dainininkas ir, paklaustas, ar jam, kaip žydų kilmės atstovui, tai nesuteikia papildomų emocijų, išgyvenimų ar graudulio, sako: „Tai nėra graudulys ar jaudulys, tai – tarsi kažkoks apmąstymas, kaip tai galėjo įvykti, kiek daug likimų buvo tiesiog be jokio pagrindo sužlugdyta ir kiek pasaulis neteko“.

Nors Tėvo Stanislovo R. Karpis nepažinojo, tačiau teigia apie dvasininką girdėjęs daug gerų atsiliepimų.

„Turiu draugus, kurie pas Tėvą Stanislovą krikštijo savo vaikus. Jie apie jį atsiliepia kaip apie be galo atvirą kitiems žmonėms Dievo tarną, pasiuntinį.

Kartais būna, kad žmonės susiduria su dogmatiniu ir labai ribotu aiškinimu, kuris galbūt žmogui neatrodo toks prieinamas. O kaip aš suprantu iš tų žmonių, kurie bendravo su Tėvu Stanislovu, jo dovana ir yra ta, kad jis visada galėdavo visus priimti su skirtingais požiūriais, skirtingomis bėdomis, buvo atviras visiems ir netgi sugebėdavo suteikti tai, ko galbūt ne kiekvienas Dievo tarnas galėtų suteikti ir nuraminti sielas, patraukti žmones arčiau Kūrėjo“, – mintimis dalijasi operos solistas.

Danguolė Beinarytė apie lankymąsi Paberžėje: „Dar prie Tėvo Stanislovo ne kartą buvau apsilankiusi. Tiesiog šviesos pliūpsnis visad aplankydavo sielą nors buvau jaunutė ir to gyvenimo supračio buvo nedaug“./Asmeninio archyvo nuotr.

Šilti prisiminimai

Priešingą patirtį nei R. Karpis turi kita renginio dalyvė D. Beinarytė, kuriai Paberžė nėra naujas atradimas.

„Dar prie Tėvo Stanislovo ne kartą buvau apsilankiusi. Tiesiog šviesos pliūpsnis visad aplankydavo sielą, nors buvau jaunutė ir to gyvenimo supračio buvo nedaug“, – trumpai savo istoriją prisimena chorvedė ir viliasi, jog artėjanti viešnagė sugrąžins malonius jausmus: „Manau, kad prisiminimas vaikystės ir pamokslų bei pasakojimų plevenimas ore atgaivins pojūčius, kuriuos kadais patyriau.“

D. Beinarytė džiaugiasi, kad jai vienuolį teko pažinti ne tik iš knygų ar kitų žmonių pasakojimų.

„Su savo Tėtušiu daug keliaudavom po Lietuvą. Padėdavau jam derinti vargonus. Ne išimtis buvo aplankyti ir Tėvą Stanislovą Paberžėje ir Dotnuvoje. Pasiimdavau savo smuikelį ir mišiose pagrodavau, kai tik pasitaikydavo proga.

Paskutinis kartas buvo Dotnuvoje, kai sėdėjau prieš kelionę su Tėvu Stanislovu ir kažką nereikšmingo juokdamies šnekučiavomės. Jis vaišino juoda duona su medum ir arbata, – svajingai į praeitį grįžta moteris, kuriai, kaip ir daugeliui, Tėvas Stanislovas atminty išliko kaip šiltas žmogus: „Tuomet jis man atrodė tiesiog kaip labai artimas, suprantamas, kartais ir niūniuojant kokią liaudies melodijos frazę išdainuodavo kažką sakydamas.

Sėdi ant suolo nusimaukšlinęs batus basomis kojomis ir, pamenu, kaip žiūri į mane ir sako taip šiltai ir lėtai: „Danguolė, koks gražus vardas iš dangaus. Celestina ir sugalvok taip. Ir mama Danguolė ir dukra Danguolė“. Ir šypsosi į mane žiūrėdamas“.

V. Ragauskienė džiaugiasi, kad žmonės vertina fondo organizuojamą festivalį ir neslepia, jog tenka sulaukti nemažai padėkų.

„Jų daugiausiai išgirsti, kuomet būni festivalyje tarp žmonių už tai, kad taip yra puoselėjama kultūra, kad išlikęs palaikymas, dvasingumas, kad organizuojamas festivalis Tėvo Stanislovo atminimui.

Žmonės tą dėkingumą išreiškia labai skirtingai, bet jie tikrai yra labai dėkingi, kad visa tai vyksta, – mintimis dalijasi fondo direktorė. – Žmonės pasakoja istorijas, susijusias su Tėvu Stanislovu, kiekvienas tarsi buvo prie jo prisilietęs, jei netiesiogiai, tai per kažkokius darbus, pagalbą jam ar puoselėjant Paberžę, o tai dar labiau traukia atvykti čia, nes kiekvienas jaučiasi tarsi palikęs čia dalelę savęs. Kitą kartą galbūt atvykdavo ir su kažkokiom savo bėdom, problemom, o Tėvo Stanislovo palaikymas reikšdavo labai daug, jis kiekvienam turėdavo, ką pasakyti.“

Kęstutis Kėvalas prisimindamas Tėvą Stanislovą: „Aš vis norėdavau, kad seminaristai susitiktų Tėvą Stanislovą. Tai yra žmogus su didžiule patirtimi, su nepaprastai stipria dvasine branda ir, aišku, istorija. Jo istorija – tai mūsų tautos istorija miniatiūroje“.

Prisiminimą reikia nuolat kurstyti

Nors prisiminimai iš Paberžės chorvedei D. Beinarytei tik patys gražiausi ir šilčiausi, tačiau ji neišskiria jos kaip vienintelio ir nepakartojamo Lietuvos kampelio.

„Visa Lietuva turi savo nepaprastą grožį. Ir tik reikia sustoti laukuose, kai saulė leidžias į rugius, skrendant virš galvos klegantiems paukščiams pajusti tą Dievo buvimą šalia. O Kryžių kalnas – viena iš tų žmogaus prašymų ir padėkos vietų, kurioje slypi maldų skrynioje sudėta viltis, tikėjimas ir meilė“, – susimąsto D. Beinarytė.

Vis tik arkivyskupas K. Kėvalas šiame, anksčiau vadintame Dievo užmirštame kampelyje, mato jo unikalumą, kurį sukūrė Tėvas Stanislovas.

„Ta vieta (Paberžė) mena jo gyvenimą. Visa ta aplinka, kuri visada buvo išpuoselėta, pagaliau, jo rinkti arnotai, įvairūs apyvokos rakandai primena to žmogaus meilę. Aišku, kad jis buvo unikalus, nes buvo visapusiškas žmogus: jam buvo artimi dvasiniai dalykai, bet taip pat ir bendražmogiški, kaip, pavyzdžiui, domėjimasis kultūra, menu, poezija, mokslu. Todėl jis traukė savo smalsumu bei domėjimusi ir kitus, kurie taip pat ieško gyvenimo prasmės, gilesnio pažinimo, pagaliau – ieško Dievo“, – sako dvasininkas.

Kol žmogus gyvas, aplinkai tarsi savaime persiteikia nuotaika, jausmas, dvasinis turtas, bet, kai jo nebėra, sunku išlaikyti tą jausmą, emociją daugelį metų…

Todėl paklaustas, ar įmanoma tą Paberžės autentiškumą išlaikyti ilgai, K. Kėvalas sako: „Taip, vis tiek reikia entuziastų, kurie puoselėja tą kultūrą ir atminimą, saugo tos vietos autentiškumą. Tai dalykai, paremti žmonių pastangomis ir iniciatyva. Labai smagu, kai atsiranda įvairios atminimo akcijos, tokios kaip ši ar panašios, kurios ir patį žmogų priartina ir primena apie jo gyvenimą. O tiems, kurie lankėsi šioje vietoje, primena susitikimus su juo“.

Palaipsniui bėgant metams, keičiantis kartoms Tėvas Stanislovas ir jo puoselėta Paberžė tampa istorija. Todėl, anot V. Ragauskienės, siekiant išsaugoti ją kuo artimesnę ir tikroviškesnę pirminei fondas „Viltis–Vikonda“ ir VšĮ „L. Mikalausko koncertai“ ir organizuoja šį festivalį.

„Tėvas Stanislovas labai norėjo, siekė, kad Paberžė gyvuotų. Tad jau ne vienerius metus organizuojami festivaliai, jų koncertai jungia žmones. Ir tikrai, manau, kad ta istorija nenutrūks. O Tėvo Stanislovo noras tarsi pildosi su kaupu, nes kaskart į koncertus susirenka vis daugiau ir daugiau žmonių“, – džiaugiasi fondo direktorė.

Tuo metu niekada Paberžėje nesilankęs operos solistas R. Karpis džiaugiasi, jog tai jo gyvenime bus visiškai nauja patirtis.

„Lietuvoje yra įvairių vietų, kurios yra kažkuo ypatingos ir kurios turi dvasinį krūvį. Teko giedoti įvairiose ir įvairių konfesijų šventovėse. Taip pat teko būti šiaip įspūdingose Lietuvos vietovėse, kuriose jauti tiek kažkokį dvasinį ryšį, tiek gamtos grožio unikalumą“, – kalba dainininkas ir prideda: „Kartais tai būna sakralinės, kartais – gedulo vietos. Pavyzdžiui, man dažnai tenka giedoti prie masinių kapaviečių. Ten dažniausiai giedu maldą už mirusius. Tačiau tuo metu tiesiog apie tai labai negalvoji, o pati vieta kalba pati už save ir ji padiktuoja nuotaiką.“

„Aišku, kad jis buvo unikalus, nes buvo visapusiškas žmogus: jam buvo artimi dvasiniai dalykai, bet taip pat ir bendražmogiški, kaip, pavyzdžiui, domėjimasis kultūra, menu, poezija, mokslu. Todėl jis traukė savo smalsumu bei domėjimusi ir kitus, kurie taip pat ieško gyvenimo prasmės, gilesnio pažinimo, pagaliau – ieško Dievo.

K. Kėvalas

Žada puikią nuotaiką ir daug geros muzikos

Kalbėdamas apie patį koncertą, vienas iš renginio organizatorių ir meno vadovų L. Mikalauskas pasidžiaugia, kad šiais metais vėl bandoma tradiciškai sugrąžinti bendradarbiavimą su Kėdainių muzikos mokykla ir vėl organizuoti kūrybinę stovyklą prieš pat rugsėjo 25 dieną su Tėvo Stanislovo vardo Jaunimo orkestru ir choru.

„Planuojame, kad bus apie 20–25 jaunuoliai ir mes bandysime parengti kokį nors naują repertuarą. Žinoma, jaunatviškos religinės muzikos, – žadėjo L. Mikalauskas pažymėdamas, jog pasirengimui turės ir puikių pagalbininkų: „Į stovyklą atvyksta Kauno chorvedė, žymi ir įspūdinga asmenybė D. Beinarytė. Ji ves ir meistriškumo kursus jaunimui, ir padės mums koncerto metu. Šį kartą prisijungsiu ir aš.

Nepavyksta apleisti bent vieno koncerto per festivalį, visą laiką bent viename kažką sudainuoju. Tad šįkart aš kartu su kolega Operos ir baleto teatro solistu R. Karpiu ir D. Beinaryte esame kaip meno vadovai ir dainininkai.

Kartu su jaunimo kolektyvu sugalvosime tikrai išskirtinę programą, per keletą dienų paruošime ir šeštadienį, rugsėjo 25-ąją, kviečiame visus atvykti ir pažiūrėti, ką gi mes nuveikėme. Tai tikrai bus išskirtinė diena kartu su arkivyskupu, jūsų krašto moksleiviais, didelio ryškumo muzikantais.“

R. Karpis taip pat tikisi, jog puikiai pažįstami kolegos padės sukurti ypatingą nuotaiką: „Nors su D. Beinaryte nesame koncertavę, bet esame geri pažįstami. Ji yra dainavusi kolektyvuose su mano bičiuliais, aš ją tikrai puikiai žinau.

Taip pat bus ir L. Mikalauskas, su kuriuo mūsų draugystė yra kolegiška. Mudu esame labai mieli, dažni scenos partneriai. Dažnai scenoje stengiamės išnaudoti vienas kito gabumus ir pralinksminti, pradžiuginti klausytoją, žiūrovą netikėtais posūkiais.“

„Sėdi ant suolo nusimaukšlinęs batus basomis kojomis ir, pamenu, kaip žiūri į mane ir sako taip šiltai ir lėtai: „Danguolė, koks gražus vardas iš dangaus“.

D. Beinarytė

Ar jų bus ir šiame koncerte?

„Negaliu pasakyti, – intrigavo dainininkas. – Šis koncertas, manau, yra ne tik apie muziką, bet ir apie žmonių tarpusavio bendravimą, pagarbą ir šviesą. O tai, kad mes visi esame gerai pažįstami, manau, padės sukurti puikią nuotaiką ir perteikti ją klausytojams, žiūrovams.

Taigi mes ir mūsų širdys rugsėjo 25 dieną labai Jūsų lauks Paberžės šventoriuje.“

Kviečia dvasiškai augti ir tobulėti

D. Beinarytė taip pat kvietė paskutinį rugsėjo šeštadienį praleisti Paberžėje minint Tėvo Stanislovo gimimo metines bei uždarant VIII Tarptautinį Paberžės muzikos festivalį.

„Atvykite pabūti su savimi. Atvykite pabūti su savo vidine malda, apmąstymu. Neskubėkite, nes laikas bėga nenumaldomai, o mes tiesiog prarandam galimybę kartais pasidžiaugti buvimu su pačiais mylimiausiais savo artimaisiais, – šypsosi chorvedė. – Mylėkit, kiekvieną gyvenimo sekundę, nes ji nebepasikartos.“

Tuo metu arkivyskupas ragina augti, tobulėti dvasiškai kaip tai nuolatos darė Tėvas Stanislovas.

„Žmonės, kurie susitiko su Tėvu Stanislovu, jie tikrai iš pagarbos, manau, vyksta pabūti ir švęsti drauge, vieni kitus pažinti. Kai turi dvasios tėvą, žmonės tarpusavyje tarsi broliai seserys suartėja.

O kitas dalykas, atvykimas primena mums ir dvasinio augimo pareigą, nes mes visi esame pakviesti būti dvasios galiūnais. Tėvas Stanislovas savo būdu, pašaukime vystė tą Kristaus sekimą. Jis savo gyvenimu mus visus skatina tą daryti, kad mes konkrečiai savo aplinkoje būtume dvasios žmonės, kūrybiškai pritaikytume Evangeliją ir savo gyvenimą darytume dovana kitiems žmonėms. Jis pats buvo dovana kitiems“, – šiltai pokalbį baigė K. Kėvalas kviesdamas rugsėjo 25 d. 16 val. atvykti į Paberžę ir dalyvauti jo aukojamose mišiose, o po jų pasiklausyti gražaus koncerto.

Festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“.

Festivalį iš dalies finansuoja: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Kėdainių rajono savivaldybė.

Festivalio partneriai: Kėdainių kultūros centras, 1863 Sukilimo muziejus Paberžėje.

Festivalį organizuoja: VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“, Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“.

Renginiai vyks lauke, laikantis aktualių SAM rekomendacijų.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video