Paroda, kurioje persipina tekstilė ir metalas
Parodos „Metalo mirgėjimas tekstilėje“ autorės archeologė, tekstilininkė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Steponavičienė (dešinėje) bei juvelyrė Vaida Druskytė./Džestinos Borodinaitės nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
Kiekviena tauta turi savo protėvius ir jų kultūrinį palikimą. Šiandien kėdainiečiai turi galimybę susipažinti ir pamatyti, kaip buvo dėvimi senoviniai baltų apdarai ir kokią vietą kostiume užėmė įvairaus metalo puošmenos. Tokią galimybę suteikia dviejų kolegių – archeologės, tekstilininkės, humanitarinių mokslų daktarės Daivos Steponavičienės bei juvelyrės Vaidos Druskytės – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name eksponuojama paroda „Metalo mirgėjimas tekstilėje“. Parodos autorės jau keliolika metų darbuojasi archeologinio kostiumo rekonstrukcijos srityje, tad ekspozicijoje – moksliniais tyrimais ir tekstilės papuošalų bei apavo rekonstravimo būdu iš amžinybės prikelti įvairių Lietuvos regionų tradiciniai rūbai bei papuošalai.
Dvi autorės – viena paroda
Savo patirtimi bei mintimis apie senovės baltų archeologinį kostiumą ir jo rekonstrukciją dalijosi D. Steponavičienė. O apie tai, kokią vietą senovės baltų drabužiuose užėmė žalvario, bronzos ir sidabro papuošalai, pasakojo V. Druskytė.
Jos abi – valstybės stipendiatės, savo darbo rezultatus sujungusios į vieną parodą.
Traukia akį
Lietuvių protėvių nešiosena, kurioje, subtiliai vienas kitą papildydami, persipina tekstilė ir metalas, traukia akį.
D. Steponavičienės teigimu, mūsų protėviai neįsivaizdavo vilnonio apdaro be segės, smeigtukų, apyrankių ar smulkių žalvario detalių – įvijų ar tūtelių, kurios buvo įsegamos ar net įaudžiamos į apdarą.
Puošyba skiriasi
„Ekspozicijoje pristatoma viena seniausių IV amžiaus rekonstrukcija – skraistė, rasta rytų Lietuvoje, kuriai buvo pritaikyta irgi tame pačiame regione rastos segės su emaliu rekonstrukcija.
To paties laikotarpio Senojo geležies amžiaus ar romėniškojo periodo ypatybė – apdarus segti poriniais smeigtukais, kurie buvo labai grakštūs, ažūriniai, jungiami grandinėlėmis.
Vėlesniais laikais kai kuriose gentyse smeigtukai išlieka poriniai, o, pavyzdžiui, kuršės naudojo tik vieną smeigtuką, skarą susimesdamos ant vieno peties.
„Mūsų protėviai neįsivaizdavo vilnonio apdaro be segės, smeigtukų, apyrankių ar smulkių žalvario detalių – įvijų ar tūtelių, kurios buvo įsegamos ar net įaudžiamos į apdarą“.
D. Steponvičienė
Aukštaičiai V–VIII amžiuje turėjo ypatybę apdarus susismeigti skirtingais papuošalais: vienoje pusėje smeigtuku, kitoje – sege.
Taip buvo dėl to, kad aukštaičiai gyveno tarpinėje teritorijoje, kuri skyrė žemutinėje, pietinėje dalyje gyvenusius jotvingius ir lietuvius, nešiojusius seges, nuo šiauriau apsistojusių žemaičių ir žiemgalių, kur buvo paplitęs paprotys drabužius segti smeigtukais. Taigi, aukštaičiai papuošalais tarsi sujungia dvi kultūrines sritis.
Vėlyvasis geležies amžius pasižymi gražia ir gausia apdarų puošyba. Parodoje pateikiama viena sėlių skaros rekonstrukcija, atlikta pagal latvių medžiagą. Ši skraistė yra puošta tūtelėmis.
Kita šio laikotarpio skraistė sukurta pagal Žiemgalių medžiagą, dekoruota žvangančiais metaliniais kutais bei rombinėmis plokštelėmis.
Pati vėlyviausia parodoje eksponuojama skraistė – XIV a. latvių kuršių. Turbūt vienintelę indigo dažais dažytą skraistę puošta įvijėlės, kutai ir viename krašte prisiūta iš mažyčių grandelių austa juosta.
Tai – labai sudėtingas darbas, bet be galo gražus gaminys“, – parodoje eksponuojamus apdarus pristato D. Steponavičienė ir priduria, jog visi šie pastebėjimai – tik jos įžvalgos ir vizijos, o kaip iš tikrųjų buvo, sunku pasakyti.
„Net ir labai kruopštūs bandymai atkurti senuosius baltų ar kitų genčių rūbus dažnai būna tik įsivaizdavimas, kaip galėjo būti, nes iki galo nėra nežinoma, kaip jie atrodė iš tikrųjų“, – pabrėžia archeologė.
Vyrų puošyba
Tokiais apdarais ir papuošalais puošdavosi moterys.
„To meto vyrų puošybos detalės stipriai skyrėsi nuo moteriškosios lyties. Jie dėvėjo tik tam tikrų formų seges ar apyrankes, dekoruotas gyvūniniais ornamentais. Vengė porinių smeigtukų“, – pastebi D. Steponavičienė.
Daug darbo
Norint sukurti unikalų gaminį reikia įdėti daug rankų darbo, nes kostiumo atkūrimas nuo pačios primityviausios audimo technikos iki apdailos metalu užtrunka netrumpai.
„Reikia austi, siūti, derinti dekoro detales, jas tvirtinti, tačiau šiais laikais pažengusios technologijos mums leidžia visa tai atlikti kur kas greičiau nei senovėje, kada, pavyzdžiui, nebuvo vielos tempimo aparato ar kitokių svarbių prietaisų ir tekdavo visus procesus atlikti rankomis.
Ne veltui tuometiniai kostiumai neretai tapdavo prabangos dalyku“, – įsitikinusi D. Steponavičienė.
Populiarumo nepraranda
V. Druskytė pasidžiaugia, jog senoviniai baltų apdarai ir puošybos elementai populiarumo nepraranda ir šiandien.
„Senaisiais papuošalais domisi net ir jaunimas. Jie noriai dalyvauja organizuojamose edukacijose, kurių metu savo rankomis prisiliečia prie senųjų papuošalų gamybos amato.
Tai, kad jaunoji karta neabejinga senoviniams apdarams ir aksesuarams, rodo jų noras senovinius papuošalus derinti prie šiuolaikinių drabužių, o tada su mielu noru nešioti ir tuo didžiuotis.
Atsiranda ir tokių, kurie netgi rengia vestuves pagal senovinius baltiškus papročius“, – pažymi juvelyrė.
Žalvaris ir bronza
Anot V. Druskytės, senovės baltų drabužiuose ypatingą vietą užėmė papuošalai iš žalvario ir bronzos: „Tų laikų moterys mėgo žalvarinius bei bronzinius papuošalus, dekoruotus sidabro plokštelėmis ar mėlynojo stiklo akutėmis, kurios buvo labai vertinamas ir brangus dalykas“.
Segės su emaliu
Juvelyrė pastebi, jog senųjų papuošalų gamyba yra daug sudėtingesnė nei dabartinių. Vienas naujausių juvelyrės eksperimentų – pasaginės segės su emaliu.
„Tai tikrai retas ir technologiškai gana sudėtingas procesas, kurio metu ant žalvario ar bronzos yra dedamas emalis.
Itin įdomi, bet kartu ir labai sudėtinga konstrukciškai – lankinių segių gamyba. Taip pat teko perprasti ir smeigtukų gamybos technologijas.
Senųjų papuošalų gamyba iš pažiūros gali atrodyti paprastas dalykas, tačiau prisilietus prie šio amato, imi suprasti, kad tai toli gražu nėra taip paprasta ir nėra taip lengva, kaip atrodo“, – teigia V. Druskytė.
