Paradoksas: švietimo rezultatai – vieni iš geresnių Europoje

Nors mokytojų trūksta, vaikai jaučiasi nesaugūs, finansavimas apgailėtinas

Eglė KUKTIENĖ

Lietuvos švietimas Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių gerovės indekse 2022 m. įvertintas 7,7 balo iš dešimties. Po paskutinio karto, kai vyko vertinimas – 2018 metais – mūsų šalis, net įvertinus ir pandemijos laikotarpį, pakilo penkiomis pozicijomis ir yra 13-oje vietoje tarp 40-ies vertintų šalių. Vis dėlto panašu, kad švietimo rezultatai yra vis slopstančių žmogiškųjų resursų pastangų rezultatas, mat paaiškėjo, kad Lietuva švietimui skiria ženkliai mažesnį finansavimą nei kitos šalys.

Pinigų pagailėta

„Įvertinus ataskaitos skaičius, lieka griebtis už galvos ir reikalauti švietimo mokslo ir sporto ministrės (ŠMSM) J. Šiugždinienės atsakomybės už neveiklumą, – sako Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas. – Lietuvos politikai deklaruoja, kad siekia geriausių EBPO šalių lygio švietimo, tačiau finansavimo tam neskiria. Todėl ir turime tokius mokinių pasiekimus, kurie tik blogės“.

Kas lemia tokius griežtus švietimo bendruomenę vienijančios organizacijos vadovo žodžius?

Ataskaitoje nurodoma, kad vidutiniškai Europos šalys švietimui skiria 4,9 proc. viso biudžeto lėšų, tuo tarpu Lietuva – tik 3,5 proc.

Be abejonės, žiūrint į procentinę finansavimo išraišką, skirtumas gali ir neatrodyti toks baisus. Ir vis dėlto finansine išraiška paversti procentai yra iškalbingi. Jei šių metų šalies biudžeto išlaidos buvo apie 20 mlrd. eurų, tai galima matyti, kad švietimui Lietuva skiria maždaug 280 mln. eurų mažiau, nei kitos Europos šalys.

„Svarbu pažymėti, kad didžiąją šių investicijų dalį sudaro pedagogų darbo užmokestis. Išsivysčiusių šalių politikai ir švietimo ministrai suvokia, kad kalbėdami apie švietimą, kalbame apie investicijas į šalies ateitį ir jos klestėjimą. Tuo tarpu mūsų ministrė vis dar kalba, kad mokytojo profesija, tai – pašaukimas. Su tokiu požiūriu ir tokiu pedagogų finansavimu apie išsilavinusią Lietuvą galime net nesvajoti“, – įsitikinęs E. Milešinas.

Vien pinigai ir nepadės

Tiesa, centrinė valdžia jau skelbia apie tai, kad kitų metų biudžete švietimui numatyta skirti daugiau lėšų.

Švietimo, mokslo ir sporto sritims kitąmet valstybė skirs 430 mln. Eur daugiau negu šiemet, iš jų daugiau kaip pusė (254 mln. Eur) bus skirta švietimo ir mokslo įstaigų darbuotojų atlyginimams didinti.

Kartu su savivaldybių planuojamomis papildomomis išlaidomis 2023 m. vien tik švietimo biudžetas augs daugiau kaip puse milijardo eurų (526 mln. Eur) ir sudarys 3,5 mlrd. Eur. Švietimo išlaidų dalis nuo BVP kitąmet turėtų sudaryti 5 proc.

Tačiau švietimietė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė akcentuoja, kad tokios infliacijos akivaizdoje didėsiantis mokytojų atlyginimas vargu ar padengs infliacijos suvalgomas jų pragyvenimo išlaidas.

„Be jokios abejonės, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, dėstytojai ir tyrėjai, vadovai – visi, dirbantys švietime, tikrai nusipelno atlyginimų kėlimo, bet pasikeitus situacijai, kai yra tokia infliacija, ženklus kone visų prekių ir paslaugų brangimas, tai mokytojams žadamas 13 proc. atlyginimo didėjimas net nepadengs infliacijos.

Be abejo, geriau nei nieko, bet tai menka paguoda švietimo sektoriuje dirbantiems žmonėms“, – sako politikė.

„Reikia visiems mums įsisąmoninti, kad švietimas traktuotinas ne kaip išlaidos (labai dažnai toks požiūris yra ir savivaldybėse, politikų ar Vyriausybės atstovų), o kaip investicija į ateitį. O pinigai savaime kokybės nesukuria“, – pridūrė pašnekovė.

Kaip vaikai jaučiasi?

Nepaisant to, kad bendri švietimo rodikliai yra geri, ataskaita rodo, kad vaikai Lietuvos mokyklose jaučiasi santykinai blogai. Dėl to nuspręsta padidinti švietimo pagalbos specialistų skaičių. Tik ar jie išties padės vaikams jaustis geriau?

„Mokyklose vaikų savijauta nėra gera. Taip, bendri pasiekimai yra geri, ir tą lėmė kai kurie sudėtingi sprendimai, kuriems priimti užteko politinio ryžto. Tačiau ar tais pasiekimais galime džiaugtis, jei jie augančiam žmogui geros savijautos nepriduoda?

Manau, kad ne.

Panašu į tai, kad mūsų švietimo politika atidaro lėktuvų ir traukinių duris jaunų žmonių išvykimui šį užsienį“, – svarsto mūsų rajono Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkė Nijolė Naujokienė.

Ugdymo kokybės sąvoka neaiški

Kaskart kalbant apie švietimo pasiekimus, ataskaitas ir reitingus, švietimiečiai akcentuoja – aukšti įvertinimai džiugina ir glosto širdį, tačiau realios situacijos atspindėti jie niekada nepajėgs.

„Bendri rodikliai nėra blogi, tačiau stengtis tikrai yra kur. Pirmiausia – vaikų savijauta yra pablogėjusi, vis mažiau mokinių pasiekia aukštesnį pasiekimų lygį, pernai PUPP matematikos neišlaikė 39,9 proc. moksleivių. Taigi, problemų yra.

Bet visų pirma reikia aiškiai apsibrėžti siekinius ir susitarti dėl sąvokų.

Juk dabar yra manipuliuojama kai kuriomis sąvokomis, pavyzdžiui „ugdymo kokybe“, kuri nėra aiškiai apibrėžta.

O siekiniai turi būti aiškūs, konkretūs, realūs ir svarbūs Lietuvai. Be to, numatyti ištekliai jų siekiui. Kitaip ir toliau gyvensime interpretaciniame ir imitaciniame švietimo lauke“, – įsitikinusi V. Targamadzė.

Augimo gali ir neišlaikyti

Šiųmetis Lietuvos šuolis penkiomis pozicijomis aukštyn gali būti paskutinė mūsų proga pasidžiaugti.

„Ar augimą mes išlaikysime? Abejoju.

Manau, kad svarbiausia mums, Kėdainių rajono švietimiečiams, kurie yra šios srities lyderiai Lietuvoje, atrasti savus vertybių, gebėjimų ir naujų žinių įsisavinimo santykius, kad mūsų vaikai ir mokytojai gerai jaustųsi mokykloje ir efektyviai vyktų vaiko paruošimas gyvenimui. Šių užduočių palikti ateičiai neturėtume.

Tačiau prie dabartinio mokytojų trūkumo ir akivaizdžiai per menko finansavimo yra didelė tikimybė, kad į mokyklą gali būti pakviestas bet kas, kas tik sutiks dirbti. Kai yra menki atlyginimai, kalbėti apie profesijos prestižą ir jaunų žmonių pritraukimą būtų neatsakinga.

O tai netolimoje ateityje gali iš esmės pabloginti švietimo rezultatus ir įvairius rodiklius bei padidinti skirtumus tarp aukštus rezultatus demonstruojančių mokyklų ir bendrojo šalies pasiekimo vidurkio.

Todėl prie šių problemų sprendimo aktyviau turi prisidėti ir savivaldybės.

Savivaldybės formuojamame ateinančių metų biudžete švietimo programai turi būti numatytas kur kas didesnis finansavimas, kad būtų visiškai patenkinti mokyklų poreikiai“, – apibendrina N. Naujokienė ir priduria, kad tokios tendencijos gana ryškiai matomos jau dabar.

Trūksta nuoseklumo

Kritikos žeria V. Targamadzė, sakydama, kad švietimo sistemos formavime jau ilgą laiką trūksta nuoseklumo ir aiškios sistemos – kartais rodosi, kad vaikomasi tik gerų reitingų, kurie apibrėžia tik dalį reikalo esmės.

„Gal ir keistai atrodys, bet man, kaip švietimo žmogui ir dabar jau patekusiai į politiką, daugiau rūpi ne tai, kaip mes atrodome reitinguose, o aiškūs, suprantami ir motyvuojantys sprendimai, planų ir siekių suformulavimas, numatant išteklius ir nuosekliai išdėstant visus žingsnius, reikalingus tikslams pasiekti.

Dabar švietime yra labai daug suktukų ir apsuktukų, o sistemingai, nuosekliai ir nežengiama. Mano galva, viena iš bėdų, jog iš esmės bendrajame ugdyme susikoncentruojama į finansinius ir ekonominius rodiklius, paminant ugdymo mokslą. O paskui jau vadybos pagalba. Švietimą išmanančių strategų tikrai trūksta. Noriu priminti tiems sprendimų priėmėjams ir lobistams (švelniai tariant), kad švietimas nėra nei asmens, nei grupuotės, nei kurios nors partijos nuosavybė.

Tai Lietuvos ateities perspektyva ir dera dėl jos susitarti“, – sako V. Targamadzė.