Paminklas mamutui Sumų regione nuo bombų nenukentėjo

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Kulišivkos kaimo, Ukraina

Sumų regionas Ukrainoje turi pačią ilgiausią sieną su Rusija, o palei tą pasienį yra keliolika gyvenviečių, kurių kilmę kalbininkai sieja su Lietuva. Mat po 1362 metais laimėto Mėlynųjų vandenų mūšio prieš Aukso Ordą LDK atiteko plačios teritorijos Ukrainoje, o jos ribų apsaugai Didysis Kunigaikštis Algirdas nurodė steigti naujas arba stiprinti esamas gyvenvietes.

Garsus Kijevo kalbotyrininkas Konstantinas 

Tiščenka su Lietuva sieja šių gyvenviečių pavadinimus: Narbutivka, Nedrigailivas, Karabutovas, Glinskas, Šostka, Uzdicia, Šatrišče, Šakutivščina, Kliški, Baniči, Viri, Mazenivka, Dunajec, Pološki, Obložki, Plavišče, Maly Sambir, Marčihina Buda.

Anot kalbininko, Ukrainoje nuo to laikmečio paplito ir nemažai lietuviškų pavardžių, tokių kaip Buteika, Bareika, Butovičius, Gudovičius, Dovgalevičius, Narbutas.

Dauguma K. Tiščenkos paminėtų gyvenviečių yra nedideli kaimai ir juose nėra šalies istorijai svarbių statinių. Tačiau priešo bombos lekia ir į didmiesčius bei tas vietas, kurios šalies kultūrai ir istorijai yra reikšmingos.

Ohtirkos mieste okupantų raketa pataikė į kraštotyros muziejų ir negrįžtamai sunaikino dalį eksponatų, todėl kiti muziejai savo vertingiausius eksponatus suslėpė rūsiuose ar išvežė į šalies gilumą. Neapsaugoti liko monumentalūs statiniai, vienu iš kurių yra su LDK istorija susijęs originalus paminklas Kulišivkos kaime.

Jis yra nutolęs septynis kilometrus nuo Nedrigailivo miestelio, o abejų šių gyvenviečių pavadinimai spėjamai yra „lietuviški“. Kulišivkoje šiuo metu gyvena beveik du šimtai žmonių, tačiau čia stovintis paminklas mamutui yra vienas lankomiausių regione.

Paminklą prieš 180 metų pastatė vietos dvarininkas Jurijus Golovkinas, kurio darbuotojai, kasę pamatus suplanuotai statyti spirito gamyklai, aptiko neregėtai didelio gyvūno kaulus. Dvarininkas apie tai pranešė savo bičiuliui, Charkovo universiteto dėstytojui, medicinos profesoriui Ivanui Kaliničenkai ir šis skubiai atvyko.

Vadovaujant profesoriui buvo atkasti ne tik dviejų mamutų, bet ir pirmykščių raganosių, elnių, arklių kaulai. Radiniai nuskambėjo visame pasaulyje, nes tuo metu tai buvo pirmieji rasti gerai išsilaikę mamuto palaikai.

Paaiškėjo, jog tai stepių mamutas (Mammuthus trogontherii), kuris svėrė 18 tonų, jo ūgis siekė 4,5, o ilgis 5 metrus. Vieno mamuto palaikai buvo perduoti Charkovo universitetui, kito dalys išdalintos keliems kitiems universitetams, muziejams, o kelis kaulus galima apžiūrėti Nedrigailivo kraštotyros muziejuje.

Norėdamas šį atradimą įamžinti dvarininkas Kulišivkoje pastatė tam skirtą paminklą, o ant vienos iš keturių jo briaunų užrašė, kad toje vietoje ėjo Lenkijos ir Rusijos siena, žodį „rusija“ specialiai užrašydamas mažąja raide.

Caro valdininkai šios klaidos nepastebėjo, tačiau pats dvarininkas irgi grubiai suklydo – mat sieną toje vietoje saugoti pradėjo lietuviai ir tai darė du šimtus metų. Tik po 1569 metais sudarytos Liublino unijos LDK valdytas Ukrainos žemes perėmė Lenkija ir už jų apsaugą tapo atsakinga Krokuva.

Tad nors ant paminklo yra paminėta vien Lenkija, jis lieka svarbus mūsų istorijai, nes liudija egzistavus plačias LDK valdas. Juolab kad rusiškos enciklopedijos, įskaitant net internetinę Vikipediją, nė žodžiu neužsimena apie tai, jog ant paminklo mamutui Kulišivkoje yra užrašas apie istorinį pasienį.

Straipsnio pradžioje paminėtas garsus Ukrainos kalbininkas K. Tiščenko nustatė, jog daugiausia lietuviškų vietovardžių yra palei Šostkos ir Esmano upes. K. Tiščenka spėja, jog Šostkos miesto pavadinimas kilo nuo lietuviško žodžio „šusti“.

Čia atsikėlusiems lietuviams miškingame slėnyje esanti gyvenvietė vasarą pasirodė labai karšta, jie joje esą „šuto“ ir todėl kaimui prilipo toks pavadinimas. Pavadinimas iš „Šustkos“ į „Šostką“ esą buvo perdarytas po to, kai LDK valdytas Ukrainos žemes perėmė Lenkija.

Vietovardžių pavadinimai keitėsi ir vėliau, žemes ėmus valdyti carinei Rusijai, todėl grynai lietuviškai skambančių kaip ir nebeliko. Be to, nuošaliame pasienyje esančios gyvenvietės tuštėja.

Niekas nebegyvena netoli Gluhovo esančiame Narbutivkoskaime, iš kurio kilo dvi garsios Ukrainos asmenybės – Georgijus ir Vladimiras Narbutai. Pirmas buvo dailininkas, Ukrainos meno akademijos iniciatorius ir rektorius, nacionalinės valiutos piešinio autorius, o Vladimiras garsėjo savo eilėraščiais.

LDK pasiuntiniai arba strateginėse vietose steigė naujas gyvenvietes arba kėlėsi į jau egzistuojančias. Didysis Kunigaikštis Algirdas savo sūnų Kaributą pasiuntė valdyti vieną seniausių Ukrainos miestų Naugardo Severską.

Minėto miesto valdymą 1450 metais Didysis Kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patikėjo iš Maskvos į LDK pabėgusiam didikui Vasilijui Šemiačinui. Tačiau šis vėliau tapo išdaviku ir gautas valdas prijungė prie Rusijos, o tai iššaukė karinį LDK ir Rusijos konfliktą.

Šiuo metu Naugardo Severskas yra nedidelis, keturiolika tūkstančių gyventojų turintis miestelis ties Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sienų susikirtimu, nors Viduramžiais jis buvo laikomas dideliu ir svarbiu. Gretimai esanti ir senais laikais nedideliu kaimu buvusi Šostka, kurios apylinkėse kalbininkas K. Tiščenka spėja buvus daug lietuviškų vietovardžių, išaugo į 75 tūkstančių gyventojų miestą, didžiausią toje Ukrainos dalyje.

Mažu ir apleistu tūkstančio gyventojų kaimeliu pavirto užtat Glinsko miestas, turintis labai ilgą istoriją, siekiančią priešistorinius laikus ir tampriai susijusią su LDK. Miesto pavadinimą kalbininkai sieja su moliu („glina“ – aut. past.), kurio apylinkėje yra daug ir kurio dirbiniais gyvenvietė garsėjo.

Per 1399 pralaimėtą Vorsklos mūšį Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui iš kovos lauko išsigelbėti ir pasprukti padėjo jį drąsiai gynęs totorių kilmės pavaldinys Leksada, garsaus Aukso Ordos vado Mamajaus Mansuro-Kijato sūnus. Pastarasis Vytautui tarnauti pasiprašė pabėgęs iš Aukso Ordos po to, kai po 1380 metais totorių pralaimėto Kulikovo mūšio jo tėvą nužudė naujas Aukso Ordos vadas Tohtamišas.

Atsidėkodamas už išgelbėjimą Vytautas padovanojo Glinską Levadai ir suteikė jam Glinsko kunigaikščio titulą. Levada Kijeve pasikrikštijo, pasivadino Aleksandru ir pastatė medinę pilį LDK sienos apsaugai nuo Aukso Ordos, po ko Glinskas buvo įtrauktas į svarbių Kijevo Rusios miestų sąrašą.

Šio karžygio anūkas Bogdanas Glinskis, 1493 metais vadovavęs LDK kariams užimant turkų pilį Očakive, yra laikomas vienu iš Ukrainos kazokų judėjimo pradininkų.

Jo brolis, Mykolas Glinskis LDK istorijoje yra vertinamas dvejopai. Jis 1505 metais vadovavo sėkmingam LDK žygiui į Krymą ir buvo išrinktas į Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro patarėjų tarybą. 1506 metais LDK valdovu tapus Žygimantui Senajam, M. Glinskis su juo nesutarė, panoro atskirti nuo LDK rusiškas bei ukrainietiškas žemes į atskirą valstybę ir 1508 metais kartu su broliu Vasilijumi pradėjo sukilimą.

Sukilimui nenusisekus broliai ėmė tarnauti Maskvos kunigaikščiui Vasilijui III, kurį supažindino su savo giminaite Jelena Glinskaja, tapusia pirmo Rusijos caro Ivano IV Rūsčiojo mama. LDK išdavystė ir persikėlimas į Maskvą broliams visgi baigėsi prastai, jie čia buvo nužudyti ir ta Glinskių giminės atšaka išnyko.