Paberžėje aplankė ir rankų darbo vainikėliais papuošė užmirštus kapelius
Geradariai ne tik aplankė kapelius, bet ir papuošė juos savo rankų darbo vainikėliais, uždegė žvakelių. /Asmeninio archyvo nuotr.
Dimitrijus KUPRIJANOVAS
Kėdainių rajone gyvena daug gerų žmonių. Miegėnų kaime gyvenančias seseris Dovilę ir Ievą Juknaites žino ne tik vietiniai žmonės. Sesių talentams aprašyti vargu ar pakaktų laikraščio puslapių. Šį kartą Dovilė nustebino savo kilniaširdiška idėja suburti kaimo gyventojus ir aplankyti nelankomus ir užmirštus Paberžės kapinių kapelius. Geradariai ne tik aplankė, bet ir papuošė juos savo rankų darbo vainikėliais, uždegė žvakių.
Vaikščiojo po kapines
Dovilė atskleidė, kad vieną dieną jai vaikščiojant po Paberžės kapinaites gimė mintis pagaminti prieš lapkričio 1-ąją rankų darbo vainikėlių ir padėti ant užmirštų, giminaičių nebeturinčių kapų ir uždegti po žvakelę.
„Tuomet savo kaimelyje, Miegėnuose, ėmiau ieškoti talkininkų, žmonių, norinčių prisijungti prie šios idėjos. Pažadėjau juos pamokyti daryti rožes iš rudeninių lapų, gamtos gėrybių, šakelių“, – pasakojo mergina.
Talkininkų atsirado
Ir į Dovilės kvietimą atsišaukė kaimo žmonės. Visų pirma atskubėjo Dovilės sesė Ieva, mama Vijolė.
Prisijungė ir kaimo naujakurė, auksinių rankų meistrė, puiki šeimininkė Gintarė Brazauskienė. Atvyko ir geradarė Virginija Tunaitienė su mažuoju Mažvyduku bei vyresnioji karta – kaimo patriotas Antanas Blandis.
Visi susirinko bendruomenės namų salėje, gamino vainikėlius, po to vyko į Paberžę, aplankė kapelius, juos papuošė.
Pasak Dovilės, buvo puiki popietė, kuri pradžiugino ne tik kūną, bet ir sielą.
Gilios tradicijos
Dovilė prasitarė, kad ši idėja yra gili jos šeimos tradicija, mat jos močiutė visuomet tvarkydavo neturėjusio artimųjų kunigo kapą.
Taigi, galima teigti, kad gera dūšia, noras daryti gerus darbus yra perduodamas iš kartos į kartą. Dovilė kviečia ir kitus žmones uždegti žvakelę ar padėti gėlytę ant nelankomų kapų.
Šį kartą Dovilė nustebino savo kilniaširdiška idėja suburti kaimo gyventojus ir aplankyti nelankomus ir užmirštus Paberžės kapinių kapelius.
Aut. past.
„Mano močiutė visada tvarkydavo kunigo Henriko, kuris neturėjo artimųjų, kapą. Ir visada, kai nuvažiuodavom į kapines, būdavo kaip tradicija, nueiti uždegti žvakelę.
Ir dabar, kai močiutės jau nebėra, aš su sese Ieva nueinam sutvarkyti ar uždegti žvakelę.
Pamačiau, kad šalia irgi yra pamirštųjų, o juk artėja lapkričio 1-oji. Taip ir gimė mintis aplankyti tuos, kurių nelanko. Ir džiaugiuosi, kad atsirado norinčių prisidėti.
Raginu visus uždegti žvakelę ten, kur niekas nesilanko, tai nekainuoja daug ir aplanko labai geras jausmas“, – šypsojosi miegėniškė.
