Odesoje – nerimas dėl spėjamo Kremliaus keršto

 Odesoje – nerimas dėl spėjamo Kremliaus keršto

Namas, į kurį pataikiusi raketa užmušė aštuonis žmones./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Odesos, Ukraina

Artėjant gegužės 9 dienai, kurią Rusija kasmet iškilmingai švenčia, kaip pergalės prieš fašistinę Vokietiją dieną, Ukrainoje vis daugėjo gandų, kad Maskva įsakys subombarduoti Odesą.

Šis milijoną gyventojų turintis Juodosios jūros miestas yra vadinamas kurortiniu Ukrainos perlu. Didžiulį Rusijos valdovo V. Putino pyktį ir prognozuojamą kerštą Odesa dabar esą užsitraukė todėl, kad miesto gynėjai nuskandino Kremliaus pasididžiavimu vadintą laivą „Moskva“.

Tai buvo pats moderniausias Rusijos laivas Juodojoje jūroje, galėjęs siųsti galingiausias ir toliausiai lekiančias raketas. Be to, „Maskvoje“ buvo pati stipriausia radarų sistema, privalėjusi laiku įspėti apie atlekiančias ukrainiečių raketas ir užtikrinti jų sunaikinimą.

Vietoje to, kad saugotų kitus Rusijos laivus nuo ukrainiečių raketų „Maskva“ pati nuo jų neapsisaugojo ir nuskendo. Kremlius įtaria, kad prie tokios sėkmingos ukrainiečių operacijos prisidėjo JAV kariškiai, tačiau to įrodymų neturi.

Gatvėje kalbinti odesiečiai neslėpė baimės, kad Maskva gali surengti žiaurų kerštą jų miestui. Tačiau beveik visi buvo įsitikinę, jog net jei prasidės šturmas, Rusijai Odesos užimti nepavyks, kaip nepavyko užimti Kijevo, Charkovo, Donbaso regiono.

Žurnalistė Katerina Pimenova įsitikinusi, kad Odesos Rusija neįstengtų užimti net per didelį šturmą./Eldorado Butrimo nuotr.

Tokių tvirtinimų padrąsintas atsisakiau plano tą pačią dieną grįžti į toli nuo fronto esantį Lvovą, bet likau savaitei Odesoje. Juolab kad šiame kurorte dabar nėra jokių turistų ir kambarį viešbutyje pačiame miesto centre galima gauti parai tik už dvidešimt eurų.

Apsigyvenau nedideliame viešbutuke „Apart Hotel Ribas“ Deribasovska gatvėje, ir buvau vienintelis jo gyventojas. Minėta gatvė vienu galu atsiremia į uosto krantinę ir todėl taikos metu turistų yra labai mėgiama, panašiai, kaip J. Basanavičiaus gatvė Palangoje.

Tačiau karo metu visi priėjimai prie jūros ir krantinės yra užblokuoti, o žmonės raginami be rimto reikalo neiti iš namų. Po keletą kartų per dieną nuskamba ir bombardavimų pavojaus pranešimai bei raginimai skubėti į slėptuves.

Gegužės devintosios išvakarėse pustuštė Deribasovska gatvė visgi labiau asocijavosi su varganu provincijos miestu, o ne milijoniniu kurortu. Tuo, kad viešnagė Odesoje gali būti nerami, teko įsitikinti jau antrą atvykimo dieną, kai vidurdienį staiga ėmė drebėti kambario langai ir po akimirkos pasigirdo duslus sprogimo aidas.

Kitos dienos popietę vėl ėmė drebėti langai ir vėl pasigirdo sprogimas, tačiau kitoks, mažiau garsus. Išėjęs į viešbučio kiemą, kuris jungiasi į uždarą kelių aplinkinių kiemų erdvę, iš kaimynų sužinojau, kas atsitiko.

Maksas su sprogimų baimės susargdinta Dikse./Eldorado Butrimo nuotr.

Paaiškėjo, jog Ukrainos priešlėktuvinė gynyba ką tik numušė į miestą paleistą raketą, kuri nukrito kažkur netoli mūsų, uosto krantinėje. Vakar atlėkusios raketos esą nepavyko numušti ir ji sprogo nenaudojamame mokomajame aerodrome, esančiame apie 15 km nuo miesto.

Langai vakar esą drebėjo ne nuo sprogimo, o nuo praskridusios raketos ūžesio. Du kaimynai matė, kaip raketa skrido, ir tvirtino, jog ji lėkė labai žemai, vos 20–30 metrų virš stogų tam, kad ukrainiečiams būtų sunkiau numušti.

Sekmadienį, gegužės aštuntosios rytą, viešbučio kieme ryte darant mankštą prie manęs priėjo persigandusi kaimynė Svetlana Kovalčuk. Moteris ėmė klausti patarimo, ar jai pasilikti gegužės devintą mieste, ar geriau vykti į kaimą.

S. Kovalčuk papasakojo, jog turi sūnų, gyvenantį su savo šeima kaime už dvidešimties kilometrų, ir šis ją maldauja prieš gegužės devintą atvykti. S. Kovalčuk norėtų važiuoti, tačiau nesiryžta palikti vieno savo vyro, kuris pareiškė netikintis, kad Putinas gali griauti tokį svarbų Rusijos istorijai miestą, ir kategoriškai atsisakė vykti iš namų.

S. Kovalčuk savo nerimą grindė tuo, jog kitoje gatvės pusėje stovi prokuratūra, o kiek toliau merija –  pastatai, kuriuos Rusijos raketos keliuose miestuose susprogdino visų pirma. Pritariau šios moters nuomonei, kad tokia kaimynystė potencialiai yra pavojinga, tačiau padrąsinau primindamas, kad į Odesos centrą kol kas nebuvo atsiųsta nė viena raketa.

Kaimynė Svetlana Kovalčuk bijo, kad miestas ir jos butas bus subombarduotas./Eldorado Butrimo nuotr.

Pakartojau dieną anksčiau sutiktos vietos žurnalistės Katerinos Pimenovos žodžius. K. Pimenova įdėmiai stebi karo eigą ir yra įsitikinusi, kad Odesos Rusija neužims dėl kelių priežasčių.

Todėl, kad Ukrainos kariuomenė labai sėkmingai ginasi ir Rusija nesugebėjo užimti nei Kijevo, nei Donbaso ir net pasienyje esančio Charkovo. Odesos iš jūros pusės Rusija esą neįstengs užimti, nes miestas yra labai gerai pasiruošęs gynybai – užminavęs visą pakrantę, turi gerą priešlėktuvinę gynybą ir sėkmingai skandina Rusijos laivus.

Norint Odesą užimti sausuma visų pirma reikia užimti Mikolajevo miestą, o to Rusija neįstengia padaryti jau daugiau kaip du mėnesius. Pulti maskoliai dar gali iš apsišaukėliškos Padniestrės respublikos Moldavijoje, tačiau ten Rusijos karių esą yra nedaug.

Mano nuotykiai su Rusijos raketomis visgi prasitęsė ir sekmadienį, visiškai to nenorint. Tą dieną nusprendžiau nuvežti gėlių prie namo, kuriame prieš dvi savaites nuo maskolių raketos žuvo aštuoni žmonės.

Tai sugalvojau pamatęs televizijoje reportažą, kaip ant suoliuko priešais namą gyventojai neša gėles bei žaislus, skirtus pagerbti kartu su mama ir močiute žuvusią trijų mėnesių Kirą.

Odesos centre įsėdęs į autobusą Nr. 148 nepagalvojau, kad išvyka į tolimą mikrorajoną taps labai nemaloniu karo padėties išbandymu. Einant link minėto namo staiga tiesiai virš galvos pasigirdo du garsūs sprogimai, ir kartu su šalia ėjusia moteriške paniškai pasileidau bėgti.

Moteriškė nubėgo į vieną pusę, o aš į kitą, tikėdamasis patekti į gretimo namo laiptinę. Pribėgęs prie to namo pamačiau kiek tolėliau ranka mojuojantį jaunuolį, kuris kvietė skuosti į požeminį garažą.

Suoliukas, ant kurio odesiečių vaikai neša gėlės ir žaislus žuvusiai trijų mėnesių Kirai./Eldorado Butrimo nuotr.

Į garažą buvo subėgę keliasdešimt gyventojų ir, širdžiai pašėlusiai tebesidaužant, ėmiau šalia su šunimi stovinčio vaikino klausinėti, kas čia nutiko. Vaikinas prisistatė vardu Maksimas ir pareiškė, jog Ukrainos priešlėktuvinės oro pajėgos virš jų namo numušė dvi raketas, tačiau kitos trys raketos už kelių kilometrų sprogo (vėliau paaiškėjo, jog raketos sugriovė privatų namą ir nedidelį tuščią viešbutį).

„Mūsų namas kažkoks prakeiktas, prieš dvi savaites raketa pataikė į ketvirtos laiptinės butus ir užmušė aštuonis žmones, o šiandien pro mus vėl lėkė, ir vėl galėjo nuklysti bei atnešti mirtis“, – nervinosi Maksimas.

Vaikinas kartu pergyveno ir dėl savo aštuonerių metų kalaitės Diksės, kuri esą niekaip neatsigauna po lemtingo sprogimo jų name.

Diksė esą tada taip persigando, jog po to visą savaitę slėpėsi po lova ir nenorėjo eiti laukan. Maksimas jaudinosi, kad dabar lauke naują sukrėtimą išgyvenusiai Diksei nepasidarytų dar blogiau, ir mums kalbantis jis kalaitę nuolat glostė bei ramino.

Po keliolikos minučių pranešus oro pavojaus atšaukimą, Maksimas kalaitę paėmė į rankas ir nusinešė namo, nes ši nenorėjo niekur eiti iš garažo.

Pagalvojau, jog šunys, kaip ir žmonės, į tokius sukrėtimus reaguoja labai individualiai. Gatvėje keletas kiemsargiukų šalia požeminio garažo linksmai lakstė, o Diksei gyvenimas apkarto ir neaišku ar kada nors bebus nerūpestingai džiugus.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video