Nuotraukose – jaudinanti Etiopijos kasdienybė (video reportažas)
Kėdainiuose tokios parodos, ko gero, dar nebuvo. Apnuogintos Etiopijos genčių moterų krūtys, randuotos, kruvinos jų nugaros, ietimis ir net kalašnikovais nešini vyrai, moliu dažyti jų plaukai ir kūnai, dulkėtais keliais traukiantys basakojai žmonės ir gyvuliai, iš nuotraukų žvelgiantys skvarbūs žvilgsniai – tačiau visiškai jokio skausmo, liūdesio ar agonijos.
Kėdainių krašto televizijos ir laikraščio „Rinkos aikštė“ patalpose jau eksponuojama panevėžiečio fotografo Andriaus Repšio fotografijų paroda „Etiopija“.
Ekspozicijoje per trisdešimt eksponatų iš triatlonininko Vidmanto Urbono vykdytos ekologinės akcijos „Vanduo – tai gyvybė“ plaukimo per didžiausią Etiopijos ežerą Tana. Didžioji dalis fotografijų – iš kelionės po pačią Etiopiją, vietines, nuo civilizacijos tolimas gentis.
Tradicijų, kontrastų ir aukų reikalaujančio grožio šalis
– Andriau, nuo to laiko, kai lankėtės juodajame žemyne, prabėgo jau treji metai. Jūsų kelionė po Etiopiją truko net septyniolika dienų. Kokie vaizdiniai, šiandien prisiminus šią kelionę, iškyla pirmieji?
– Daug spalvų. Daug žmonių šypsenų. Neturtinga šalis, mokanti džiaugtis paprastais dalykais. Žmonės, prašinėjantys pinigų. Tačiau kad ir ką tu jiems duotum – ar tai buteliukas, ar bananas, ar pinigai – jie padėkoja ir džiaugiasi. Tokioje šalyje būdamas susimąstai: kaip gerai mes gyvename, o kiek dejuojame!..
Nė iš vienos kitos kelionės nesu parsivežęs tiek daug nuotraukų – net 8 tūkstančius. Keliaujant autobusu ar visureigiais visada pakelėje eina žmonės, vyksta veiksmas. Matai visokių europiečio protu nesuvokiamų dalykų. Stovi štai medinė lūšna, o ant jos – palydovinė lėkštė. Vadinasi, žiūri televizorių (juokiasi). Jiems nesvarbu, kad elektros stulpai sustatyti kreivai – juk elektra jais teka, vadinasi, viskas gerai. Etiopija – kontrastų šalis.
Štai vienoje parodos nuotraukoje vaizduojama moteris, varanti keturis asilus, ant kiekvieno – po dvi talpas vandens. Svarsčiau – o kodėl jai nepardavus, sakykime, vieno asilo ir nenusipirkus vežėčių? Juk būtų paprasčiau ir greičiau. Bet, kita vertus – jei greitai padarys, nebeturės, ką veikti.
– Ar kai kurios parodos „Etiopija“ nuotraukos gali šokiruoti žiūrovą?
– Kai kurios taip. Nuotraukos vaizduoja genčių gyvenimą, o gentys Etiopijoje turi išsaugojusios labai ryškias tradicijas. Tai – diskai lūpose ir barbariškas, mano supratimu, dalykas – moterų plakimas rykštėmis, nuo kurių oda sprogsta, tyška kraujai, o aplink žaizdas skraido musės. O štai etiopams tai – pagarbos ženklas. Tai – natūralu ir gerai. Kuo nugara randuotesnė, tuo didesnę vertę turi ta moteris. Randai – privalumas.
– Etiopijoje gentys turi išsaugojusios savitas tradicijas. Kokios yra kitos jų tradicijos?
– Be disko lūpoje, kas yra laikoma grožio etalonu, ir be moterų plakimo rykštėmis, man nuostabą sukėlė tokios apeigos, kaip vaikino virsmas vyru. Norėdamas tapti vyru, vaikinas, išteptas karvės mėšlu, turi bėgti per jaučių nugaras.
Moterys ir vyrai dažniausiai laikosi būryje, atskirai vieni nuo kitų. Nežinia, kaip jie leidžia naktis moliu, mėšlu ar šakomis statytuose namuose, tačiau dienas vyrai ir moterys leidžia atskirai.
Jie myli šokį ir atsipalaidavimą. Plaukėme laivu, ir aptarnaujanti komanda mums gaminti maistą vežėsi gyvas vištas – šaldytuvo juk nėra. Pasitaikė puikus virėjas. Pjausto jis tas vištas, pagalbininkų krūva. Nusibodo jam, čiumpa puodą vietoj būgno, pašoka visi, paploja ir atgal prie darbų.
Leidimas laikyti ginklą? Ne, negirdėjome
– Pasaulyje apie etiopus sklando du mitai: tai, kad jie – greičiausi pasaulio bėgikai ir tai, kad jie – be galo svetingi. Ar pajutote svetingumą?
– Etiopai tikrai labai svetingi. Ir labai savotiški. Na, tarkime, važiuojate keliu iš Kėdainių į Panevėžį. Kiek žmonių eis pėsčiomis pakeliui? Turbūt nė vieno. O štai Etiopijoje – kiek tik važiuoji, palei kelią eina žmonės. Jie vis kažkur eina, juda, kruta, ožką varosi, ir visi pakelėje mojuoja. Galvojom: „Oho, išties, kokia svetinga šalis!“. Šalis didelė. Esi priverstas kartas nuo karto kelyje stabtelti. Ir tada tie mojuojantieji prašo, kad jiems ką nors duotum. Baltas žmogus ten nieko nebestebina – etiopai, pamatę baltąjį, tikisi gauti pinigų.
[quote author=“J. Šveikytė“]Viena iš šios parodos nuotraukų 2014-aisiais „Auksinio kadro“ apdovanojimuose tapo geriausia Lietuvos fotografo daryta spaudos nuotrauka Gyvenimo kategorijoje.[/quote]
– Ką etiopai perka už surinktus iš turistų pinigus?
– Nežinau (šypteli). Tačiau genčių vyrai, kartais ir moterys vaikšto ginkluoti kalašnikovais. 150 eurų – ir Kinijoje gamintas kalašnikovas jau tavo. Ten leidimo ginklui nereikia – jeigu nusipirkai, vaidinasi, gali jį turėti (juokiasi). Šaudyti tai gal jie ir į nieką nešaudo, tačiau yra jėgos kultas. Genties vadas – stipriausias žmogus, nori būti ginkluotas. Ginklus nešiojasi ir kai kurios moterys. Jos – labai bauginančios. Nesakyčiau, kad moterų veido bruožai yra baisūs. Tačiau žvilgsnis – labai piktas ir skvarbus. Regis, kad nufotografuosi, ir šaus.
Šitai daugiausia vyksta gentyse – didesniuose miestuose – daugiau civilizacijos, kitokie papročiai.
– Tai buvo penktasis V. Urbono žygis „Vanduo – tai gyvybė“, kurio metu, kiekviename žemyne įveikdamas po vieną ežerą, jis nori atkreipti dėmesį į tai, kad gėlo vandens Žemėje mažėja. Ar Etiopijoje su vandeniu padėtis taip pat katastrofiška?
– Etiopijoje realiai pamatėme, kad vandens tikrai yra vertybė. Upės – išdžiūvusios, žmonės vagoje kasa griovelį, kad atrastų bent lašą vandens.
– Kokia yra kelių būklė šioje šalyje?
– Etiopijai labai padeda Europos Sąjunga. Anksčiau, dar Sovietų Sąjungos laikais, jai padėdavo rusai. Iki šiol ten likę labai daug žigulių. Visi kažkodėl vienos spalvos – mėlyni (juokiasi). Kelių būklė puiki… tačiau mažai kas jais važinėja, nes daug kas tiesiog neturi automobilio.
– Ką patartumėte kitam fotografui, keliautojui, svajojančiam arba jau besiruošiančiam aplankyti Etiopiją – vieną iš seniausių pasaulio civilizacijų, antrąją pagal gyventojų skaičių šalį Afrikoje?
– Paskubėti. Ši šalis tampa vis labiau komercinė. Už viską ten tavęs prašo pinigų. Net mažas vaikas ten žino žodį „money“ (angl. pinigai). Etiopijoje gyvena labai daug genčių. Norėdamas fotografuoti gentį, privalai genties vadui sumokėti duoklę. Neretai jis pasižiūri į fotoaparatą ir pagal jo dydį nustato kainą.
Etiopai noriai bendrauja, galima su jais susikalbėti, tačiau reikia saugoti savo daiktus. Pirmą dieną iš mūsų kelionės vadovo pavogė telefoną – vienas užkalbino, kitas ištraukė ir nubėgo. O tada jau gaudyk vėją laukuose.
