Norėdami išsaugoti psichologinę sveikatą, turėkite tikėjimo objektą

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

„Tikėjimas – labai sudėtinga tema. Vieni žmonės tiki, kiti netiki ir negali sakyti, kad vieni yra kažkuo prastesni už kitus. Tikėjimas yra viltis, o viltis yra tas orientyras, kuris leidžia žmogui priimti negandas, tvarkytis su stresu“, – taip pokalbį apie tikėjimo reikšmę šiuolaikinių žmonių gyvenime pradėjome su visiems gerai žinomu psichologu psichoterapeutu Andriumi Kaluginu. Jis teigia esantis mokslo žmogus, todėl jam kalbėti apie tikėjimą nėra lengva. Vis tik diskusijos metu pabandėme išsiaiškinti, ką šiuolaikiniams žmonėms reiškia tikėjimas, kokia jo reikšmė ir prasmė modernaus žmogaus gyvenime ir apskritai, ar psichologiniu požiūriu mums tikėjimas yra reikalingas.

Religijos išpažinimas – mada ar nuoširdumas

Holivudas niekada nebuvo pati maloniausia vieta įžymybėms diskutuoti apie religiją. Bijodamos atstumti gerbėjus, daugelis žvaigždžių nusprendžia nutylėti apie savo įsitikinimus.

Tačiau yra įžymybių, kurios taip aistringai propaguoja savo tikėjimą, kad nusprendžia apie tai kalbėti atvirai ir tampa bet kokio tikėjimo, kurį išpažįsta, atstovu. Tarkim, aktorius Tomas Cruise’as yra puikus pavyzdys žmogaus, kuris tapo scientologijos veidu ir nebandė nuslėpti savo priklausomybės prieštaringai vertinamai bažnyčiai.

Kai kurios įžymybės užaugo praktikuodamos tam tikrą religiją ir toliau tai daro, kitos atsivertė į tam tikrus tikėjimus galbūt pajutusios kažkokius dvasinius pabudimus, nušvitimus ar pan. Ir joms visiškai nesvarbu, ką apie tai galvoja kiti.

Paklaustas, ar toks žvaigždžių tikėjimas tėra mada ar tikras nuoširdumas, A. Kaluginas svarstė, jog sieti religiją ar tikėjimą su mada nederėtų.

„Manau, teisingiau kalbėti apie laikotarpius, kuriuos išgyvena kiekvienas žmogus asmeniškai arba visuomenė. Tarkim, dabar gyvename laikotarpyje, kuris vadinamas nuolatine krize. Todėl natūralu, kad žmogus gręžiasi į kažkokias vertybes, kurios ryškiausiai yra apibūdinamos religijose, tad gal čia ne mados reikalas, o tam tikro laikmečio, jeigu žiūrėtume į globalius procesus, – kalbėjo psichologas. – Arba tam tikras gyvenimo etapas konkrečiam žmogui, pavyzdžiui, po netekties, sužinant apie kažkokią ligą arba su amžiumi – kuo vyresnis žmogus, tuo labiau jis linksta prie religijos.

Mada kažkiek įtakos galbūt turi, bet lemiamas veiksnys, manau, yra visuomenės ir individualaus žmogaus gyvenimo aplinkybės.“

Religija suteikia stiprybės

Užsiminėte apie amžių. Kodėl su amžiumi atsigręžiama į religiją?

„Yra tyrimai, rodantys, kad kuo vyresnis žmogus jaučia į nugarą alsuojančią gyvenimo pabaigą, tuo daugiau jam reikia kažkuo tikėti. Tikėti, kad tai galbūt ne pabaiga, kad nugyventas gyvenimas buvo prasmingas – su amžiumi artėjanti pabaiga žmogų atveda prie kitų vertybinių orientyrų. Vienas iš dažniausių vertybinių orientyrų – religija, tikėjimas“, – aiškino pokalbininkas.

Tačiau religiją ir tikėjimą atranda ne tik senstantys, bet ir gyvenimo negandas ir nuopuolius patyrę žmonės. Paklaustas, kodėl po jų dažniausiai atsigręžiama į religiją, ką žmonės joje atranda ir kas pasikeičia juose pačiuose, A. Kaluginas sakė: „Atranda stiprybę. Man yra tekę nemažai dirbti su nuteistaisiais, nusikaltėliais, priklausomybių turinčiais žmonėmis. Jie paprastai jaučia stiprybę religinėse, dvasinėse vertybėse. Dažniausiai iš man žinomų atvejų, tai būna islamas. Galbūt šioje religijoje yra stipriausia vertybinė dedamoji, pavyzdžiui, šariatas ar pan. Taip pat ir krikščionys gręžiasi į religiją. Kiek rečiau – budistai, Indijos religijos ir t.t.“.

Paprašytas paaiškinti, kur konkrečiai gali slypėti ta stiprybė religijose, psichologas pateikė pavyzdžių.

„Pavyzdžiui, žmonės, kurie atsiverčia į islamą, ima vadovautis doktrina akis už akį – jeigu tave nuskriaudė, tu gali atsilyginti tuo pačiu. Ir jeigu žmogus yra nuskriaustas, jam tokia vertybinė pozicija yra priimtina, jis ją priima, pasistiprina ir jaučiasi teisus, siekdamas kažkaip nubausti savo skriaudiką. Sakykim, iki šiol jis už tai buvo nuteistas arba smerkiamas, o dabar jis gavo doktrinos patvirtinimą, kad jis yra teisus. Ir tas vidinis suvokimas jį sustiprina. Nors islamas, kaip ir dauguma religijų propaguoja gailestingumą, žmonės dažniausiai atsirenka tai, kas jiems asmeniškai yra svarbu“, – aiškino pašnekovas.

Jis taip pat pateikė ir galimą kiek švelnesnį religijos „pastiprinimą“, kurį žmonės kartais joje atranda: „Kaip švelnesnis pavyzdys galėtų būti, jeigu žmogus, tarkim, atsigręžia į krikščionybę, pavyzdžiui, kalinys, jis tarsi gauna ankstesnį išlaisvinimą ir taip gali atrodyti gerietis. Tai tiesiog yra naudinga“.

Tikintys žmonės laimingesni?

Žvelgiant į šiuolaikinę visuomenę, kartais susidaro vaizdas, jog tame negandų, alkoholizmo, narkotikų ir pan. liūne žmonės ir atsidūrė būtent dėl to, kad buvo praradę tikėjimą, patys įsivaizdavo esantys visagaliai ir savo likimo valdovai, o silpnumo akimirką tiesiog palūžo. Tačiau psichologas su tokia mintimi neskuba sutikti.

„Pripažinta, kad priklausomybės yra liga, ypač, jeigu tai yra cheminės priklausomybės. Todėl sunku pasakyti, ar ligos atsiranda tada, kai mes prarandame tikėjimą, ar jos tiesiog atsiranda. Arba tada reikėtų pripažinti, kad priklausomybė yra ne liga arba, jeigu tai liga, tada būtų keistoka sieti ją su religija. Lygiai taip pat, kaip sietume, kad susirgome korona dėl to, kad netikime“, – šyptelėjo A. Kaluginas.

Tikriausiai ne vienas iš mūsų taip pat yra atkreipęs dėmesį, jog tikintys žmonės yra tarsi laimingesni arba bent jau jie taip atrodo. Psichologas patvirtino, jog taip tikrai gali būti ir įvardijo to priežastis.

„Tikintys žmonės jaučiasi laimingi dėl kelių priežasčių. Visų pirma, manau, kad tai yra socialinis veiksnys, nes jie jaučiasi priklausantys tam tikrai bendruomenei. Kadangi sklandi, darni socializacija yra vienas iš itin svarbių laimės pojūčio veiksnių, tai religinės bendruomenės su kaupu atliepia būtent šitą veiksnį, – paaiškino specialistas. – Tada žmogus jaučiasi tikrai gerai, jaučiasi reikalingas, ne vienišas, bendraminčių rate, sakykim, bažnyčioje, rekolekcijose ar pan. Šiuo atveju tikintys arba bažnyčią lankantys žmonės tikrai gali jaustis laimingi dėl bendruomeniškumo.

Kitas dalykas – tikintys žmonės gali jaustis laimingi, nes jie paprasčiau žiūri į dalykus. Tai reiškia, kad formulė – viskam Dievo valia – yra žymiai paprastesnė už formulę – ką dabar pasirinkti: pirkti ar parduoti, kada kainos kils, kada kris, kaip išgyventi man ir šeimai – taigi, šita formulė yra gerokai sudėtingesnė už pirmąją.

Jeigu žmogus tikintis, jis kliaujasi Dievo valia, jam tada paprasta. Ir tai nėra kvaili žmonės, jie yra labai protingi, bet tikintys ir turi galimybę paprasčiau pažiūrėti į gyvenimą. Tada jie gali jaustis laimingesni.

Manau, šitie du veiksniai yra pagrindiniai.“

Gyvename nuolatinėje krizėje

A. Kaluginas daug patirties ir įdirbio turintis psichologas, todėl puikiai žino žmonių baimes, mintis, problemas. Jis pastebi, jog šiandien modernūs žmonės išgyvena išskirtinį laiką.

„Neseniai skaičiau, kad populiariausias metų žodis yra permakrizė. Tai šiuolaikinis žmogus turbūt dažniausiai su ja ir susiduria. Permakrizė tai yra nuolatinė, permanentinė krizė, nuolatinė būsena, kuriai nėra nei pradžios, nei pabaigos. Žmonės pasimetę. Aš sakyčiau, kad dabar esminė problema yra ne baimės. Baimės buvo anksčiau – koronos pandemijos, karo pradžioje – paūmėjo baimės, depresijos, – savo pastebėjimais dalijosi specialistas. – Aišku, visi žmonės skirtingi, problemos įvairios, bet, jeigu apibendrinus, dabar, ką aš matau, yra pasimetimas. Tai nėra grynoji baimė. Taip, nerimo yra daug, bet visgi tai yra nežinojimas, ką toliau daryti, kur eiti, į ką kreipti dėmesį – žmonėms tarsi kažkokie nusimušę kompasai.“

Paprašytas palyginti dabartinę ir ankstesnes kartas A. Kaluginas sakė: „Anksčiau problemos buvo konkretesnės. Pavyzdžiui, depresija, alkoholizmas, panikos sutrikimai. Taip, jų yra ir dabar, bet anksčiau viskas buvo aiškiau. Ateina žmonės ir sako: „Aš turiu priklausomybę, panikos priepuolius, vienokią ar kitokią depresinę situaciją“. Dabar laikotarpis – kai problemos, mediciniškai tariant, yra daugiau generalizuotos – problemos apie viską ir apie nieką. Ir jas, žinoma gydyti yra gerokai sudėtingiau.“

Tikėti būtina

Jūs, kaip psichologas, patartumėte žmonėms turėti kažkokį tikėjimo objektą, subjektą ar pan., kad modernių žmonių gyvenimas būtų lengvesnis?

„Taip, žinoma, patarčiau. Pirmuoju pasirinkimu patarčiau rinktis mūsų tradicines religijas, o antruoju – bet koks objektas, kuris yra svarbus žmogui.

Pavyzdžiui, aš tikiu mokslu, jis man yra kaip religija. Kažkam krepšinis yra kaip religija, mes visi tikime, kad mūsų krepšininkai laimės. Kažkas tiki valstybe, kažkas dar kažkuo. Aišku, reikia tikėti, – patarė A. Kaluginas. – Iš psichologinės pusės aš rekomenduočiau turėti kažkokį tikėjimą, nes tai ne tik mūsų dvasinis kompasas, mūsų dvasiniai orientyrai, bet ir kažkas daugiau nei tu pats. Nes jeigu žmogus netiki niekuo, tai jis lieka tik pačiu savimi. Dabar propaguojama kultūra „būk pačiu savimi“ man nelabai suprantama.

Aš sakau, kad būti pačiu savimi šiuolaikiniame pasaulyje tikrai neužtenka. Tu turi būti daugiau nei pats esi. Tas „daugiau nei tu esi“ leidžia būti per tikėjimą, kai esi tu ir komanda, tu ir Dievas, tu ir kolektyvas, tu ir valstybė, tu ir atsakomybės, tu ir šeima… Ir jeigu būsi daugiau nei savimi, tada išgyvensi ir tikrai bus gerokai lengviau. O būti tik savimi, kaip dabar propaguojama, čia – XX amžius. Taip, tada pakako būti savimi, bet dabar to nebeužtenka.“

Psichologas psichoterapeutas taip pat pridėjo: „Žinoma, reiktų atskirti religinę dogmatiką nuo religinių patirčių. Dogmos – apie neginčijamas tiesas ir vertybes, kurių reikia laikytis. O patirtys – labiau apie gilius psichologinius išgyvenimus ir viltį. Būtent pastarieji turi itin teigiamą poveikį žmogaus emocinei sveikatai“.