Nežinomos Truskavos krašto istorijos (FOTOGALERIJA)

 Nežinomos Truskavos krašto istorijos (FOTOGALERIJA)

Rimantė Šilkaitienė pakviečia apžiūrėti šalia medinuko, kuriame gyvuoja muziejus, įkurdinto paminklo išnykusiems Truskavos seniūnijos kaimams. Tai buvusio kraštiečio Stanislovo Kondroto rankų ir širdies darbas./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Su buvusia ilgamete pedagoge bei gimtojo krašto istorijos tyrinėtoja Rimante ŠILKAITIENE susitinkame Truskavos kraštotyros ir buities muziejuje. Svetinga šeimininkė pirmąsyk čia užsukusią viešnią sutinka lauke ir skubiai pakviečia užeiti, kol vėlyvo rudens žvarba nepersmelkė kaulų. Atsidūrusi kitapus „Seklyčios“ slenksčio pasijaučiu tarsi laiko mašina nublokšta gerą šimtmetį į praeitį. Prisipažinsiu, esu viena tų, kuriems išvydus gilia praeitimi dvelkiantį rakandą iš smalsumo išsiplečia vyzdžiai, o mintyse pasipila spėlionės, kokių likimų liudininkais šiems daiktams daikteliams teko būti. Jeigu tik jie galėtų prabilti… Tylieji istorijos sergėtojai atgyja Rimantės balsu. Su pašnekove keliaujame nuo vieno eksponato prie kito. Iš jos lūpų liejasi vis margesni praeities pasakojimai. Dievaži, koks turtingas tas Truskavos kraštas ir ko tik čia nebūta: Lietuvos istorijai svarbių asmenybių pėdos, šypseną keliančios dvarininkų meilės peripetijos, kilmingųjų ir paprastų valstiečių kasdienybės džiaugsmų bei rūpesčių dulkės. Te durys į būtąjį laiką atsiveria.

Kaimo šviesulys

Rasti Rimantę man padeda Truskavos bendruomenės narės. „Ji – mūsų kaimo šviesulys, bendruomenės siela, daug laiko skirianti krašto istorijai tyrinėti. Rimantė tiesiog gyvena tuo. Ji – tikrų tikriausia vaikštanti enciklopedija“, – patikina mane, tad labai nudžiungu, kai Rimantė sutinka pasimatyti.

Mudviem susėdus pokalbio, Truskavos krašte gimusi, užaugusi ir visą gyvenimą praleidusi pašnekovė užsimena šiuo metu kraštotyrinę veiklą šiek tiek atidėjusi į šalį – dabar savo širdį ir laiką moteris skiria mažiesiems anūkams, tačiau mintyse jau kirba troškimas parengti leidinį apie Truskavos apylinkių istoriją. „Ne dėl savęs, o kad liktų ateities kartoms, – sako Rimantė. – Žinoma, tai būtų istorijos fragmentai, bet vis tiek manau, jog toks leidinys būtų prasmingas.“

Vietoj didmiesčio – į gimtinę

Kraštotyrininkės mėgėjos Rimantės Šilkaitienės rankose – vienas senųjų muziejuje eksponuojamų religinių skaitinių./Akvilės Kupčinskaitės nuotr. 

Nors Rimantė svajojo studijuoti chemiją, vis tik tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

„Norėjau studijuoti chemiją, bet nepavyko įstoti. Nusprendžiau darsyk bandyti kitąmet, tad grįžau namo, nes tėtis jau buvo miręs, o mama liko viena, sirguliavo. Mūsų mokykloje dirbusi lituanistė kaip tik išėjo vaiko priežiūros atostogų, ir aš sulaukiau pasiūlymo ją pavaduoti, – pasakoja Rimantė. – Mano pamokas lankė direktoriaus pavaduotoja, taip pat lituanistė Cicilija Meškienė. Ji pasakė, kad būčiau gera mokytoja. Šie žodžiai pasėjo dvejonę: studijuoti chemiją, o gal rinktis lituanistiką? Įstojau studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Vilnius mane sužavėjo, didmiesčio gyvenimas įtraukė, tačiau buvau pažadėjusi grįžti į savo mokyklą.“

Rimantė atvira – šis pažadas nesyk buvo suvilgytas ašaromis. „Prisimenu, ėjau pėsčiomis iš darbo mokykloje namo į Anciškius ir verkiau. Taip nyku čia buvo grįžus iš sostinės… – pasidalija moteris. – Tada mokykla dar veikė dvare, bet jau tais pačiais metais statė naują mokyklą – persikėlėme ir susigulėjo gyvenimas. Taip ir pradirbau Truskavos mokykloje, – nusišypso Rimantė, grįžusi po studijų tėviškėn čia sutikusi ir pajiesliškį savo būsimą vyrą Albertą Šilkaitį, su kuriuo susilaukė keturių sūnų. – Kai grįžau iš mokslų, jis jau dirbo Pavermenyje agronomu, o susikūrus žemės ūkio bendrovei „Vermena“, tapo jos vadovu. Taip ir įleidome šaknis. Dabar mudu abu jau pensininkai.“

„Mano biografija pilka“, – kukliai taria pašnekovė ir pradeda dalintis vienas už kitą spalvingesniais kadaise Truskavos apylinkėse gyvenusių žmonių likimais. Tačiau prieš tai dar stabtelėkime pasmalsauti, kaipgi truskaviečiams kilo mintis įkurti savo krašto muziejų.

Per naktį nuotakos neliko. Tas jaunuolis taip supyko ant Jukštos už atimtą mylimąją, kad ėjo pas jį keliais su kirviu rankose norėdamas nukirsti.

R. Šilkaitienė

Muziejus telkia bendruomenę

Namelis, kuriame truskaviečiai prieš du dešimtmečius įkūrė muziejų, anuomet buvo kontora. Šią iškėlus į naujesnes patalpas, medinuke veikė buitinis, vėliau – felčerinis punktas, o galiausiai pastatas atiteko bendruomenei.

„Mūsų bendruomenės nariai Kęstutis Valionis ir Leonora Silevičienė sumanė įkurti muziejuką. Jie pirmieji seniūnijos apylinkėje ėmė rinkti senovinius daiktus, o paskui ir kiti seniūnijos gyventojai nešė, dovanojo. Vėliau eksponatus sutvarkėme, suregistravome.

Šioje patalpoje vyksta ir etnografiniai bendruomenės renginiai: advento vakarai, gegužę – mojavos maldos, birželį giedame Jėzaus širdies litaniją, spalį renkamės kalbėti rožinio. Taigi čia ne tik muziejus, bet ir bendruomenės susibūrimo vieta“, – apie „Seklyčioje“ verdantį gyvenimą pasakoja Rimantė.

Praeities turtai

Pagrindinėje muziejaus erdvėje tarsi tikra ponia stūkso didžiulė XIX amžiaus skrynia, kurią restauravo ir ornamentus jai sukūrė Truskavos bendruomenės moterys./Akvilės Kupčinskaitės nuotr. 

Tarp muziejaus eksponatų – net kelios skrynios. Viena jų svečius sutinka dar verandoje. „Tai konservuota skrynia, išsaugojusi savo originalius papuošimus. Ji datuojama apie 1884 metus“, – supažindina Rimantė. Pagrindinėje muziejaus erdvėje tarsi tikra ponia stovi dar viena didžiulė skrynia, atnaujinta bendruomenės moterų rankomis. „Kai gavome šią skrynią, ji buvo apleista. Truskavos kultūros centro surengtos edukacijos metu bendruomenės moterys skrynią restauravo, sukūrė ornamentus. Tai vienas seniausių mūsų muziejaus eksponatų“, – pabrėžia pašnekovė.

Tarp gausybės muziejaus eksponatų – keli verpimo rateliai, siūlų ritės, baldai, knygos, dubenėlis švęstam vandeniui laikyti, vyžos, ližės, kubilai, lygintuvas, lyginimo kočėlas, batsiuviui priklausiusi siuvimo mašina, patefonas, mokytojos Mataitytės lova, tarsi paveikslai praeities auksarankių kruopščiai siuvinėti patalynės užvalkalai, puošniai raižyta rankšluostinė, lagaminai, savo šeimininkus lydėję net į Ameriką.

„Štai su šia skrynia mūsų kraštietės Leonoros Silevičienės vyro močiutė keliavo į Ameriką, – detalėmis pasidalija Rimantė. – O štai čia mano giminės turtas – močiutės kelioninė dėžė, anuomet vadinta baksu. Taip pat keliavusi iš už Atlanto.“

Ant stalelio puikuojasi ir kraitinė jaunamartės austa bei peltakiuota staltiesė. „Kada galėjo būti gimusi ši nuotaka?“ – pasiteirauju savo mielosios gidės. „Manau, XIX amžiuje“, – atsako Rimantė ir paima į rankas senos, dar Pavermenio dvare veikusios mokyklos varpelį. Naujausias muziejaus eksponatas – Pavermenio laukus arusių vyrų rasta sprogmens skeveldra.

Kol Truskauskai nebuvo pastatę bažnyčios (1794 m.), Truskavos vietovė vadinta Užžartais.

Aut. past.

Užaugo ypatingame name

Tęsti savo pirmtakų kraštotyrininkų Cicilijos Meškienės, Prano Miknevičiaus, Igno Kinderio, kun. Stanislovo Krištanaičio kraštotyrinę veiklą Rimantei greičiausiai buvo nulemta paties Dangaus. Pašnekovė gimė ypatingą istoriją menančiame name, o jos vaikystė bėgo žaidžiant su draugais kažkada buvusioje gražioje, išpuoselėtoje Aukštadvario dvaro sodyboje, tyrinėjant slėpiningus dvaro rūsius, apleistus kambarius. Jau tada Rimantė tapo ir įsimintinų praeities pasakojimų kolekcioniere.

„Aš – anciškietė, – savo šaknis pristato pašnekovė. – Gimiau name, kuris turi savo istoriją. Priešais bažnyčią buvo didžiulis pastatas – dviejų galų karčema, priklausiusi Pauslajo dvarininkams Rossochackiams. Mano netikra močiutė su šeima gyveno Amerikoje, bet jos vyrą Povilą Jukštą mirties patale gulintis tėvas pradėjo vadinti grįžti namo – buvo daug turtų, reikėjo juos vaikams padalinti. Taigi močiutės vyras prieš Pirmąjį pasaulinį karą grįžta į Laukagalį ir gauna palikimą. Prasideda karas ir jis pabūgsta vėl keliauti į Ameriką, tad lieka. 1922 metais, kada „karpė“ dvaro žemes, jis iš ponios Rossochackienės nusipirko žemės ir tą karčemą.

Nusipirko, sumokėjo pinigus ir visai netrukus tuo metu dar buvusios vokiškos ostmarkės virto litais. Dvarininkė pasakė: „Dalinkimės nuostolius per pusę.“ Močiutės vyras liko be pinigų, tad pradėjo kviesti žmoną grįžti iš Amerikos, parvežti dolerių.

Močiutė ne sykį kartojo: „Niekada nebūčiau grįžusi, bet ten kartu gyvenusi mama vis sakė, jog nori numirti Lietuvoje, kad jau pamiršo, kaip gegutės kukuoja.“ Taigi močiutė ir grįžo su mama bei dukterimis. Vis tik nebuvo jos gyvenimas laimingas su vyru. Šis buvo mergininkas. Močiutė savo mamai priekaištaudavo: „Norėjai išgirsti, kaip gegutės kukuoja, tai va – dabar aš kukuoju kaip gegutė.“

O ir močiutės dukterys Lietuvoje neprigijo, galbūt ir jos vyras dėl to kaltas. Vyriausia dukra baigė Ramygalos progimnaziją, labai gerai mokėsi ir norėjo tapti vaistininke, bet tėvas tarė: „Ištekėsi ir baigsis tavo mokslai.“ Neleido studijuoti, tad ji išvažiavo į Ameriką.

Jaunėlės likimą taip pat nusprendė tėvas. Ši duktė buvo viešųjų vakarų artistė ir įsimylėjo kaimynų vaikiną. Tėvas neleido draugauti, nes jaunuolis jam atrodė per prastas. Prisimenu, šią meilės istoriją dar iš vaikystės. Pasakojo, kad tėvas slapta išvežė dukrą į Kauną ir ši turėjo iškeliauti pas seserį į Ameriką. Per naktį nuotakos neliko. Tas jaunuolis taip supyko ant Jukštos už atimtą mylimąją, kad ėjo pas jį keliais su kirviu rankose norėdamas nukirsti, – dėsto Rimantė neišgalvotų istorijų vingius. – Jukšta mirė per karą 1943 metais, o mano mama tarnavo pas juos. Kadangi močiutė buvo vieniša, tai mama liko pas ją gyventi.

Įsigijęs karčiamą, Jukšta vieną jos galą padarė gyvenamą, o kitame įrengė parduotuvę ir vyninę, bet pats joje dirbti neturėjo kantrybės, tai greitai išnuomojo žydui, apsigyvenusiam su šeima šalia parduotuvės esančiame kambarėlyje. Šeimininkai su žydais gražiai sutarė. Bet pastarųjų likimą, kaip ir kitų žydų, nulėmė holokaustas… O parduotuvė taip ir liko, jau nuomojama valstybės. Atėję apsipirkti žmonės dažnai užsukdavo pas mano močiutę, ponią Jukštienę, kaip į ją kreipdavosi, pasišnekėti. Oi, kokių tik istorijų aš ten neprisiklausiau, – juokiasi pašnekovė. – Visą knygą būtų galima parašyti! Dabar to namo jau nebėra – nugriautas.“

Pastūmėjo studijų bičiulis

Sutelkti dėmesį į gimtųjų vietų istoriją Rimantę paskatino studijų bičiulis, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas (2000 m.) Rytas Tamašauskas, 2005-aisiais pelnęs Lietuvos kraštotyros draugijos garbės kraštotyrininko apdovanojimą.

„Jis mudvi su kolege Viktorija Gelūniene ir pastūmėjo domėtis kraštotyra, tapo mūsų mokytoju ir patarėju, – dėkoja pašnekovė. – Gimtųjų vietų praeities atradimai mane traukė vis gilyn ir gilyn. Taip ir užkibau.“

Pašnekovė apgailestauja, kad Antrasis pasaulinis karas iš Truskavos atėmė svarbią progą – kaimo statusą oficialiai pakeisti į miestelio.

Aut. past.

Pirmas ir paskutinis

Rimantę ypač sužavėjo iki mūsų dienų, deja, neišlikusio Truskavos dvaro istorija. Jame užaugo pirmu ir paskutiniu lietuvių sukilėliu tituluojama asmenybė.

„Truskavos dvaras buvo dabartinio Dvariškių kaimo vietoje. Dvariškiai įsikūrė ant dvaro sodybos žemės. Dvaras nugriautas – dabar ten iškastas karjeras, – tik istoriniuose šaltiniuose išlikusio svarbaus statinio likimą nupasakoja Rimantė. – Truskavos dvare užaugęs Jono ir Barboros Truskauskų sūnus Kazimieras buvo vienas 1831 metų sukilimo vadų Upytės paviete. Teko skaityti lenkų publicisto Leono Potockio, kuris taip pat buvo vienas iš sukilimo vadų Upytės paviete, atsiminimus. Jo duktė buvo ištekėjusi už Pavermenio dvaro dvarininko Simono Brunovo, taigi L. Potockis čia ir gyveno keletą metų, pažinojo Kazimierą Truskovskį (aut. past. – lenkiškas pavardės variantas).

Kai caras leido rašyti atsiminimus apie 1831 m. sukilimą, L. Potockis parašė knygą „Kazimieras iš Truskavos – pirmas ir paskutinis lietuvių sukilėlis“, – pasakoja Rimantė ir pakviečia su K. Truskovskio asmenybe susipažinti iš arčiau. – Jis svajojo, kad kada nors bus atkurta Abiejų Tautų Respublika. K. Truskovskis priklausė slaptai organizacijai, pradėjusiai ruoštis sukilimui, jis buvo paskirtas pasirengti: surinkti maisto, drabužių, gaminti šaudmenis, o vėliau tapo vieno sukilėlių būrio vadu.

Apie K. Truskovskį sklandė legendos. Kodėl jį vadino pirmu ir paskutiniu lietuvių sukilėliu? Nes K. Truskovskis pirmas Upytės paviete pradėjo rengtis sukilimui, o kai sukilimas pralaimėjo, Kazimieras atsisakė pasitraukti į užsienį, nors kiti vadai traukėsi. Vienas iš vadų generolas H. Dembinskis patarė jam grįžti į savo mišką iš naujo sukilėlių širdyse uždegti jau blėstančią kovos ugnį bei pridūrė, kad būdamas pirmas sukilėlis Lietuvoje jis turi likti ir paskutinis.

K. Truskovskis taip ir padarė. Jis sutelkė sukilėlių partizanų būrį, kurio ilgokai nepavyko sugauti caro kariuomenei. Deja, galiausiai jie buvo įveikti. Vieną lapkričio vakarą caro kazokai apsupo sukilėlių buveinę Pašilių miške, bet K. Truskovskiui su savo tarnu, kaip pasakodavo žmonės, pavyko pasprukti. O tas tarnas iš tiesų buvo jo dukterėčia Laurencija Rudaminaitė – jo bendražygė. Galbūt merginą įkvėpė Emilijos Pliaterystės pavyzdys (aut. past. – grafaitė, 1831 m. sukilimo dalyvė, sukilėlių karinių pajėgų kapitonė).“

Didus žmogus be pėdsako

Kaip pasakoja Rimantė, pasprukę sukilimo vadas ir jo dukterėčia kurį laiką gyveno Daugpilio apskrity. K. Truskovskis Visockio pavarde buvo įsidarbinęs pas grafą Pliaterį, o Laureciją pristatė kaip savo dukterį Liudviką.

„Vienos medžioklės metu kažkas iš didikų atpažino K. Truskovskį, bet dvejojo, ar tai tikrai jis, nes caro kazokai buvo paskelbę, kad Truskovskį prigirdė Pašilių ežere. O Laurencija labai ilgėjosi namų ir kartą pabėgo pas savus aplankyti. Ten ją atpažino, sekė grįžtančią ir galiausiai susekė K. Truskovskio ir Laurencijos buvimo vietą, – įtempto siužeto trilerį primenančią dviejų praeities truskaviškių istoriją dėsto pašnekovė. – 1835–1836 metų sandūroje juos suėmė ir parvežė į Vilnių, laikė Antakalnio citadelėje. Nuteisė kalėti iki gyvos galvos ir išvežė į Minsko kalėjimą.

L. Potockis, kadangi turėjo ryšių, buvo susitikęs su Kazimieru kalėjime. „Vos pažinau: apšepęs, žilas, o Laurencija visa skarmaluota“, – pasakojo jis. 1838 m. K. Truskovskis  mirė. Niekas nepasirūpino jo kapavietės pažymėti net menkiausiu kryželiu, neliko jokio jo buvimo šioje žemėje ženklo – tik istorijoje įrašytas vardas. Apmaudu, kad ir mes Truskavoje iki šiol niekaip neįamžiname jo atminimo. O reikėtų.“

Rimantė nustebina atskleisdama, jog Truskava anksčiau vadinta visai kitaip – Užžartai. Kodėl? Šmaikštaudama pasakysiu, kad ieškoti atsakymo teks lįsti į pelkę.

Aut. past.

Europos istorijos garsenybė

Truskavos kilmingųjų giminystės ryšius analizavusi Rimantė pateikia įdomių faktų: „K. Truskovskio mama Barbora Piuro buvo pirmųjų Pavermenio dvaro savininkų Brunovų sūnaus Jokūbo žmona, bet šis jaunas mirė, paliko penkis vaikus. Barbora samdė palestros tarnautoją Joną Truskovskį, kad šis tvarkytų jos turtinius reikalus. Galiausiai jiedu susituokė ir susilaukė dar penkių vaikų: keturių dukterų ir vieno sūnaus – K. Truskovskio.

Tyrinėdama šių šeimų genealoginius medžius atsekiau, kad tų pirmųjų Brunovų dukters linija vedybiniais ryšiais siejasi su žymiaisiais Karpiais: anūkė buvo ištekėjusi už Benedikto Karpio, o jų sūnus Ignacijus Karpis, Brunovų proanūkis, išgarsėjo Europoje, kai pirmasis testamentu paleido savo valstiečius iš baudžiavos.“

P. Jukštos namas. Fotografuota 1922 m., Jukštienei grįžus iš Amerikos. Prie gonkų stovi P. Jukšta, gonkuose – žmona Kotryna Jukštienė, sėdi jos mama, o prie gonkų iš vienos ir kitos pusės stovi dukterys. Kitame namo gale – parduotuvė su iškaba „Krautuvė visokių prekių. P. Jukšto“./Truskavos kraštotyros ir buities muziejaus „Seklyčia“ archyvo nuotr.

Kitas Truskavos vardas

Rimantė nustebina atskleisdama, jog Truskava anksčiau vadinta visai kitaip – Užžartai. Kodėl? Šmaikštaudama pasakysiu, kad ieškoti atsakymo teks lįsti į pelkę.

„Per 1831 m. sukilimą sukilėliai slapstėsi Pašilių miško pelkėse, o didžioji pelkė vadinosi Žarčiai. Kol Truskauskai nebuvo pastatę bažnyčios, Truskavos vietovė vadinta Užžartais. Žarčių pelkė plytėjo nuo Ramygalos iki Truskavos, o kadangi Truskava priklausė Ramygalos parapijai, tai gal nuo Ramygalos žiūrint ir pavadino tą vietovę Užžartais, – paaiškina Rimantė. – O kai Truskauskai statė bažnyčią, jie išreiškė valią, kad ta vietovė būtų pavadinta jų vardu. Taip 1794 m. atsirado Truskava.“

Žvelgdama į Truskauskų statytos medinės bažnyčios fasadą negaliu atsistebėti jo puošnumu. „Kunigas Stanislovas Krištonaitis savo knygelėje rašo, jog kuriant fasadą pasižiūrėta į Aušros vartų balkoną“, – atskleidžia pašnekovė.

Kaip Feniksas iš pelenų

Ant sienos pastebiu dar vieną istorinę vertenybę – 1812 metų Truskavos parapijos žemėlapį. Kaip pasakoja Rimantė, šiame krašte tarnavę kunigai nuveikė daug darbų Truskavos gyventojų labui. Pašnekovė apgailestauja, kad Antrasis pasaulinis karas iš Truskavos atėmė svarbią progą – kaimo statusą oficialiai pakeisti į miestelio.

„Tarpukariu Truskavos parapija besirūpinęs kunigas Antanas Kungys dėjo labai daug pastangų, kad Truskava taptų miesteliu. Jei ne karas, galbūt būtų pavykę. Antano Kungio laikais Truskavoje pastatyta mūrinė prieglauda (dabar čia įsikūrę Rekolekcijų namai), dar jis pasikvietė vaistininką J. Marcinkevičių – taip Truskavoje tarpukariu pradėjo veikti vaistinė.

Kunigo iniciatyva įkurtas kooperatyvas, bažnyčiai nuliedinti du varpai, nes ankstesnieji per Pirmą pasaulinį karą buvo vokiečių paimti, pastatyta erdvi, šviesi mokykla, – reikšmingus darbus vardija Rimantė. – Antrojo pasaulinio karo metu Truskava buvo visiškai suniokota, nes čia ėjo fronto linija. Sudegė beveik visi pastatai išskyrus mūrinę Vincento Pauliečio prieglaudą. Neliko ir gražiosios Truskauskų bažnyčios, naujoji iškilo kunigo Petro Baniulio rūpesčiu.“

Visas šis straipsnis, brangūs skaitytojai, tėra vos keli it Fenikso iš pelenų pakilusios Truskavos istorijos fragmentai.

1 Komentaras

  • apie Truskavą.Reikės užvažiuoti ir pasidomėt kunigo Krištanaičio likimu.Bene nuotraukų su juo dar yra ?

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video